2019-02-06 Nr. AB-3537-3-61-3-04256-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1405-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04256-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B. ir B. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos J. B. ir B. M. (toliau kartu – ir pareiškėjos) 2017 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamos iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti: 1) J. B. naudai – 1 380,93 Eur turtinei žalai atlyginti, B. M. naudai – 715,13 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) J. B. naudai – 200 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

2. J. B. paaiškino, kad ji, kartu su kitais asmenimis, nesančiais pareiškėjais šioje byloje, iš kelionių organizatoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ įsigijo turizmo paslaugas (kelionę į Egiptą), už kurias sumokėjo 5 196 Lt (1 504,87 Eur). Tačiau kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Draudikas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 7 d. jai išmokėjo 123,94 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Likusi negrąžinta suma – 1 380,93 Eur.

3. B. M. teigė, kad ji, kartu su kitu asmeniu, nesančiu pareiškėju šioje byloje, iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ įsigijo turizmo paslaugas (kelionę į Egiptą), už kurias sumokėjo 2 598 Lt (752,43 Eur). Tačiau kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Draudikas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. lapkričio 17 d. jai išmokėjo 37,30 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Likusi negrąžinta suma – 715,13 Eur.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant 1990 m. birželio 13 d.

Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjų naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.

Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui.

Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti.

Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjoms atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėjos žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

6. Atsakovas tvirtino, kad į pareiškėjų prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydį įeina ir vizų mokesčiai, tačiau šios sumos, jo nuomone, negali būti laikomos turtine žala. Pareiškėjų teismui pateiktos tariamai sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutartys nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą, nes jos nėra šalių pasirašytos. Be to, pareiškėjos pinigų sumas atitinkamai 2014 m. spalio 24 d. ir 25 d. pervedė į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, kuri nėra minėtų turizmo paslaugų teikimo sutarčių šalis. Taigi, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia pareiškėjų patirtos žalos. Atsakovas pažymėjo, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kurioje ir yra patvirtintas J. B. kreditorinis reikalavimas 1 690,22 Eur sumai, ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

8. Departamento nuomone, Turizmo įstatyme yra įtvirtinta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Įgyvendinant Direktyvą, Departamentui buvo pavesta perkelti dalį Direktyvos nuostatų į Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas (toliau – ir Standartinės sąlygos), dėl kurių šioje byloje ginčo nėra. Kitų Direktyvos nuostatų perkėlimas buvo pavestas įstatymų leidėjui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Departamentas pritarė Ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo ir jos atsiliepime išdėstytiems argumentams. Be to, Departamentas teigė, kad pareiškėjos nespėjo atlikti mokėjimų už vizas. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausiai turėtų būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus asmens veiksmų. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi įtraukė J. B. reikalavimą 1 690,22 Eur sumai į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą. Kreditorinių reikalavimų sąraše yra patvirtintas ir reikalavimas 752,43 Eur sumai, tačiau ne B. M., bet byloje nedalyvaujančiai A. M..

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendime pareiškėjų J. B. ir B. M. skundą tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, J. B. naudai – 1 380,93 Eur, B. M. naudai – 715,13 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, J. B. naudai 200 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

10. Teismas nustatė, kad J. B. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 27 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal minėtą sutartį, pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti 2014 m. lapkričio 15–21 d. Pareiškėja 2014 m. spalio 24 d. bankiniu mokėjimo nurodymu Nr. 58 į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą sumokėjo 2 598 Lt (752,43 Eur), mokėjimo paskirtis – Grupinis.lt order 525473980, o 2014 m. spalio 24 d. bankiniu mokėjimo nurodymu Nr. 27 į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą sumokėjo 2 598 Lt (752,43 Eur), mokėjimo paskirtis – Grupinis.lt order 525473912. Taigi pareiškėja už kelionę iš viso sumokėjo 5 196 Lt (1 504,87 Eur). J. B. nepateikia jokių mokėjimus už vizas patvirtinančių įrodymų, bet ir neprašo už jas atlyginti. Atsakovas nepateikia jokių įrodymų, jog pareiškėja pagal sutartį atliko mokėjimą už 12 Egipto vizų (nors sutartyje nurodytos 6 vizos). Teismas pažymėjo, jog pareiškėja neprašo atlyginti visos sutarties sumos (8 474 Lt, arba 2 454,24 Eur), o minėtoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje nurodyti A. M. ir L. M. savarankiškai kreipėsi į teismą dėl turtinės žalos pagal šią sutartį atlyginimo. J. B. draudikas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 7 d. išmokėjo 123,94 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Likusi negrąžinta suma – 1 380,93 Eur, kurią pareiškėja ir prašo teismo priteisti iš atsakovo.

11. B. M. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 27 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal minėtą sutartį pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti 2014 m. lapkričio 15–21 d. Pareiškėja 2014 m. spalio 25 d. bankiniu mokėjimo nurodymu Nr. 168 į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą už kelionę iš viso sumokėjo 2 598 Lt (752,43 Eur), mokėjimo paskirtis – Grupinis.lt order 525487710. Pareiškėja nepateikia jokių mokėjimus už vizas patvirtinančių įrodymų, bet ir neprašo už jas atlyginti. Atsakovas nepateikia jokių įrodymų, jog B. M. pagal sutartį atliko mokėjimą už 4 Egipto vizas (nors sutartyje nurodytos 2 vizos). Teismas akcentavo, jog pareiškėja neprašo atlyginti visos sutarties sumos (2 758 Lt, arba 798,77 Eur). B. M. draudikas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. lapkričio 17 d. išmokėjo 37,30 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Likusi negrąžinta suma – 715,13 Eur, kurią pareiškėja ir prašo teismo priteisti iš atsakovo.

12. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galbūt neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769 galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.

13. Teismas pažymėjo, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų, o teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, susijusiais su pareiškėjų pateiktų įrodymų netinkamumu, pastebėdamas, jog Departamentas pretenzijų dėl pateiktų įrodymų nereiškė, pareiškėjų reikalavimai dėl sutarčių nevykdymo iš UAB „Freshtravel“ pusės teismo buvo įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą (pareiškėjos B. M. reikalavimas 752,43 Eur sumai yra patvirtintas byloje nedalyvaujančios A. M. naudai, tačiau tai nelaikytina kliūtimi B. M. naudai priteisti prašomą sumą), o ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas pareiškėjoms išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

14. Dėl pateiktų nepasirašytų turizmo paslaugų teikimo sutarčių teismas pažymėjo, kad iš šių sutarčių teksto sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šias sutartis, o Turizmo įstatyme nėra imperatyvaus nurodymo, kad sandorio formos neatitinkančios sutartys yra negaliojančios. Teismo vertinimu, sandorių sudarymo faktą pareiškėjos įrodė leistinais rašytiniais įrodymais apie turizmo paslaugų teikimo sutarčių sudarymo aplinkybes, kurios patvirtina, jog pareiškėjoms fiziškai pasirašyti šias sutartis objektyviai nebuvo reikalinga.

15. Dėl mokėjimų, atliktų į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, teismas akcentavo, jog pareiškėjų į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą atliktų atitinkamų mokėjimų dydis neviršija ginčo turizmo paslaugų teikimo sutarčių kainų, ir taip pat suteikia pagrindą manyti, kad mokėjimai buvo atlikti neįskaitant vizų kainos. Iš viešai prieinamų Juridinių asmenų registro duomenų teismas nustatė, kad UAB „Beta.lt“ ir UAB „Cherry Media LT“ istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo (juridinio asmens kodas 302527342), kurio pavadinimas su laiku keitėsi. Ginčo mokėjimų ir turizmo paslaugų teikimo sutarčių sudarymo metu UAB „Cherry Media LT“ veikė kaip kelionių pardavimo agentas, kuris platino kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ (naudojusios prekinį ženklą „Plius Travel“) organizuotas turistines keliones, t. y. tarp UAB „Cherry Media LT“ ir UAB „Freshtravel“ susiklostę teisiniai santykiai vertintini kaip komercinio atstovavimo santykiai. Pagal Turizmo įstatymą, turizmo paslaugų teikimo sutartys galėjo būti sudaromos ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą. Atsižvelgiant į tai, teismui nekilo abejonių, jog pareiškėjos 2014 m. spalio 24 d. ir 25 d. minėtais mokėjimo nurodymais UAB „Cherry Media LT“ sumokėjo nurodytas sumas kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už keliones į Egiptą.

16. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjų reikalavimo priteisti jų naudai iš atsakovo žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas byloje yra nustatytas. Pareiškėjai J. B. priteistina 1 380,93 Eur suma (1 504,87 Eur – 123,94 Eur), o pareiškėjai B. M. – 715,13 Eur suma (752,43 Eur – 37,30 Eur). Pareiškėjų skundas buvo priimtas 2017 m. gruodžio 22 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą. Teismas taip pat tenkino J. B. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 200 Eur.

III. 17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų J. B. ir B. M. skundą atmesti.

18. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises ir todėl padarė pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jam kyla atsakomybė, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjų skundą, nes ši išvada yra padaryta teismui peržengus teisės aktuose įtvirtintas kompetencijos ribas. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjoms atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjoms galėjo kilti tik dėl Bendrovės veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

19. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas pareiškėjoms priteisti turtinės žalos atlyginimą už vizų mokesčius yra visiškai nepagrįstas. Vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis. Pareiškėjos nepateikė duomenų apie konkrečius vizų mokesčius. Pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateikiamus viešus duomenis, Egipto Arabų Respublikos viza kainuoja 25 JAV dolerius, todėl, atsižvelgiant į 2014 m. spalio 24 d. euro ir JAV dolerio kursą, J. B. mokėtina pinigų suma už 12 vizų sudarė 236,99 Eur, o B. M. už 4 vizas –79,56 Eur. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjoms turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, papildomai pažymėdamas, kad byloje nėra jokių įrodymų apie susitarimą tarp UAB „Freshtravel“ ir UAB „Cherry Media LT“ dėl komercinio atstovavimo paslaugų teikimo. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjoms suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėjos J. B. finansinis reikalavimas 1 690,22 Eur sumai jau yra patvirtintas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. J. B. priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra per didelis, nes skundas nėra didelės apimties, didžiąją dalį skundo sudaro Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir norminių teisės aktų citavimas, todėl skundą parengusi advokato padėjėja neturėjo didelių darbo laiko sąnaudų, rengiant skundą nebuvo naudojamos specialios žinios, jame nekeliami nauji teisiniai klausimai, pareiškėjos atstovė neturėjo dalyvauti teismo posėdyje (byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka).

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą sutinka su jame išdėstytais argumentais ir prašo jį tenkinti.

21. Pareiškėjos J. B. ir B. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

22. Pareiškėjų vertinimu, teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir pagrįstas, atitinkantis teismų praktiką. Teismas jokio Turizmo įstatymo nuostatų vertinimo ar Seimo veiklos tyrimo neatliko. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kurie jau buvo išnagrinėti ankstesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Pareiškėjos nesutinka su atsakovo pozicija, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti visuma, ir nurodo, kad dėl to, jog atsakovas, perkeldamas Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnio nuostatą ir neužtikrino joje nurodytų tikslų (neteisėti veiksmai / neveikimas), pareiškėjoms buvo grąžinta tik dalis už neįvykusias keliones sumokėtų sumų (žala); jeigu atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs Direktyvą, pareiškėjoms būtų buvę realiai grąžinti visi sumokėti pinigai (priežastinis ryšys).

Pareiškėjos paaiškina, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyse tik nurodoma informacija apie reikalingą vizų skaičių, tačiau vizų kaina nenurodyta, jos už vizas nemokėjo. Teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjos mokėjo tik už poilsinę kelionę, o ne už vizas. Pareiškėjos nesutinka su atsakovo teiginiais, kad teismas turtinę žalą jų naudai priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjos šiuo aspektu sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pareiškėjos sutinka, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių komercinio atstovavimo santykius tarp UAB „Freshtravel“ ir UAB „Cherry Media LT“, tačiau, jų nuomone, komercinio atstovavimo faktą patvirtina netiesioginiai nurodymai, t. y.

UAB „Beta Media“ buhalterijos 2017 m. gruodžio 18 d. elektroninis laiškas ir pati faktinė aplinkybė, kad jos už keliones sumokėjo, įsigijusios turizmo paslaugų kuponus interneto svetainėje Grupinis.lt, kurią tuo metu valdė UAB „Cherry Media LT“. Pareiškėjos nepritaria atsakovo prielaidai, kad jos nepagrįstai įgijo teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes iš Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viešai skelbiamų duomenų matyti, jog nuo 2016 m. gegužės 3 d.

UAB „Freshtravel“ yra likviduojama ir nenusimato jokių perspektyvų, kad pareiškėjų, kaip trečios eilės kreditorių, kreditoriniai reikalavimai bus bent iš dalies patenkinti bankroto byloje (atsakovas tai paneigiančių duomenų nepateikė). Pareiškėjų vertinimu, teismas J. B. pagrįstai priteisė visą prašytą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, kadangi ši suma buvo daugiau nei 10 kartų mažesnė už maksimalią galimą priteisti sumą, o advokato padėjėjos, parengusios skundą, teisinės paslaugos neapsiribojo vien skundo parengimu, pavyzdžiui, ji parengė ir 2017 m. gruodžio 13 d. prašymą dėl informacijos pateikimo, siekiant gauti bylai reikšmingus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjoms kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl šio atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.

25. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjoms kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas neįvykdė Direktyvos 7 straipsnyje nustatytos pareigos, dėl ko pareiškėjos patyrė turtinę žalą (atitinkamai 1 380,93 Eur ir 715,13 Eur), kurios atlyginimas yra priteistinas iš atsakovo. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus teiginius apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu nurodydamas, kad pareiškėjoms buvo nepagrįstai priteistas turtinės žalos atlyginimas už vizų įforminimą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, ir kad J. B. priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra per didelis. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymo, dėl Europos Sąjungos teisės taikymo ir teismo kompetencijos, dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos pagrįstumo ir dydžio bei dėl J. B. priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio.

27. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjoms buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jos patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjoms už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jų sumokėtos sumos. Atsakovą minėtose bylose atstovavo Ministerija, kuri kai kuriose iš jų dalyvavo ir kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai yra viešai prieinami, taigi, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas turi tam tikrų motyvavimo trūkumų, šie trūkumai nėra esminiai ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudarė reikšmingų kliūčių atsakovui suprasti, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

28. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

29. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

30. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

31. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

32. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

34. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223).

Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact).

Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

35. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjoms galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

36. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

37. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjų turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 10, 11 ir 15 p., UAB „Beta Media LT“ 2017 m. gruodžio 18 d. elektorinį laišką, b. l. 23), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjos 2014 m. spalio 27 d. (atskiromis turizmo paslaugų teikimo sutartimis) iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės Grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje Grupinis.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo atitinkamai 5 196 Lt (1 504,87 Eur) ir 2 598 Lt (752,43 Eur). Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjoms buvo grąžintos tik atitinkamai 123,94 Eur ir 37,30 Eur sumos, jos patyrė atitinkamai 1 380,93 Eur ir 715,13 Eur turtinę žalą. Būtent šias sumas pareiškėjos skunde prašė priteisti iš atsakovo. Ministerijos argumentas, kad pareiškėjos neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos, o mokėjimai už paslaugas buvo atlikti prieš sudarant šią sutartį (2014 m. spalio 24 d. ir 25 d.), tokio teismo vertinimo nekeičia, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartys realiai buvo sudarytos ir jose numatyta pareiškėjų prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta, sudarytus sandorius tikrais laikė ir draudikas Ergo Insurance SE Lietuvos filialas.

38. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjoms neturėjo būti priteistas turtinės žalos atlyginimas už vizų įforminimo paslaugas. Tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir pareiškėjų teiginius, jog prašoma priteisti turtinės žalos atlyginimo suma neapima mokesčio už vizų įforminimą. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, jog mokestis už vizų įforminimą tokio pobūdžio bylose patenka į atlygintinos turtinės žalos dydį (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Dėl šių priežasčių nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjoms nepagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą už vizų įforminimą.

39. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

40. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

41. Pirmosios instancijos teismas J. B. priteisė 200 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, nustatęs, kad prašoma suma neviršija maksimalaus dydžio (2 096,75 Eur). Atsakovas neginčija šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, bet mano, jog pareiškėjai priteista suma yra neproporcingai didelė palyginti su jai suteiktomis paslaugomis. Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tokią poziciją, nenurodė, kiek, jo vertinimu, skundo parengimo paslaugos turėjo kainuoti. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo turinį, nenustatė pagrindo mažinti J. B. priteisto bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo dydį, todėl atsakovo argumentai yra atmetami.

42. Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 300 Eur, pateikia 2018 m. kovo 22 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 43-A/2018, kurioje įsipareigojo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėti 300 Eur (b. l. 151), ir 2018 m. kovo 22 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 850408, patvirtinantį, jog J. B. advokatui sumokėjo 300 Eur (b. l. 152). Įvertinus pateiktus dokumentus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad J. B. realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2017 m. III ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 106,04 Eur (1,3 x 850,80 Eur). Pareiškėjų prašoma priteisti suma – 300 Eur – yra daug mažesnė už šį maksimalų dydį. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo mažinti prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, todėl J. B. (bylinėjimosi išlaidas realiai patyrusiam asmeniui) priteistina visa prašoma suma.

43. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o jo padaryti proceso teisės normų pažeidimai (iš dalies nepakankamas motyvavimas) nėra esminiai, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjai J. B. priteisiama 300 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai J. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė