2016-05-24 Nr. AB-11395-3-64-3-00711-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1086-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00711-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti neturtinės žalos atlyginimą – 5 000 Eur.

Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant teisės aktus: Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatytas minimumas, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko ventiliacijos, tualetas neatitiko keliamų standartų, buvo žiurkių ir tarakonų, o gyvenamosiose patalpose neužtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantieji laikyti su nerūkančiaisiais. Be to, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir daiktų apžiūros atliktos antisanitarinėmis sąlygomis: versta nusirengti net esant žemai oro temperatūrai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertino 5 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodyta, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje vienam žmogui tenkantis plotas negali būti mažesnis nei 5 kv. m, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo pripažinta netekusia galios. Šiuo įsakymu patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsiliepime į skundą nurodoma, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2013 m. vasario 19 d. ir jame periodiškai laikytas iki 2014 m. kovo 7 d. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,30 kv. m iki 16,22 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki atitinkančio reikalavimus. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo jo pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovo teigimu, taikytinos tik tos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Negalima konstatuoti neteisėtų veiksmų, kiek jie susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos nebuvimo sanitariniame mazge, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (pvz., lauko temperatūros). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 nuostatos, susijusios su šiais darbais, netaikytinos. Negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos nebuvimo sanitariniame mazge, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikytinas.

Šiaulių TI paaiškino, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl, Šiaulių TI nuomone, jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų Šiaulių TI veiksmų ar neveikimo.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 metų taikoma praktika, kuomet į Šiaulių TI atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras − rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI negali būti laikomas atsakingu, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Šiaulių TI taip pat atkreipė dėmesį į teismų praktiką, pagal kurią tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų ir pažeidė teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas anksčiau nepateikė. Be to, jis skunde nenurodė pats galbūt esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip neįrodinėjo, o skundė abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Taigi pareiškėjas neįrodė, jog jo teisė nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais buvo pažeista.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių TI, 550 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė ginčui aktualias teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. ir kt., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str.) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) ir kt.).

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų teismas nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismui buvo pateikta 2015 m. kovo 21 d. pažyma Nr. 60/09-10019 „Dėl M. V.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. kovo 7 d. buvo laikomas įvairiais periodais. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 6, 13, 99, 2, 23, kurių plotai atitinkamai buvo 22,55 kv. m, 15,88 kv. m, 16,22 kv. m, 6,45 kv. m ir 13,65 kv. m, jose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,28 kv. m iki 16,22 kv. m plotas. Pareiškėjas Šiaulių TI per skundžiamą laikotarpį (55 dienas) atskirais periodais buvo laikomas kamerose Nr. 6, 99, 2, 13, 23, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,28 kv. m iki 3,41 kv. m). Teismas konstatavo, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Iš minėtos pažymos matyti, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) atskirais laikotarpiais (22 dienas) kamerose Nr. 6, 99, 2, 13, 23 teko nuo 22,70 kv. m iki 6,45 kv. m kameros ploto. Teismas kritiškai vertino atsakovo pateiktą 2015 m. kovo 21 d. pažymą Nr. 60/09-10019, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną (rytą ir vakarą), nes iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną ir koks skaičius asmenų buvo laikomas kamerose. Dėl šios priežasties pateiktos pažymos turinys vertintas pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas, naudai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas iš viso 77 dienas.

Dėl ventiliacijos, oro temperatūros, santykinės drėgmės ir apšvietimo kamerose teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 76:2010 26 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosiose patalpose šiltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18–28 laipsniai pagal Celsijų, santykinė oro drėgmė – 35–65 procentai, o šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18–22 laipsniai pagal Celsijų, santykinė oro drėgmė – 35–60 procentų. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procento. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 10 lx ir ne didesnė nei 20 lx.

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 24 d. pažymoje Nr. 62/08-318 „Apie M. V. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Pažymėtina, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y., kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, neįmanoma padidinti ir natūralios apšvietos, įrengti papildomos ventiliacijos sistemos bei padidinti oro judėjimo greičio, sumažinti santykinės drėgmės ir efektyviai sureguliuoti oro temperatūros gyvenamosiose kamerose.

Byloje yra pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių TI patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams. Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 13 tikrino 2014 m. vasario 27 d. ir nustatė, kad oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitinka reikalavimus. 2013 m. kovo 14 d. patikrinus kamerą Nr. 99 nustatyta, kad sienos aprašinėtos, prie lango ant sienos ir lubų matosi pelėsis, vietomis iškritęs tinkas, patalpoje reikalingas remontas (Higienos normos HN 76:2010 56 p., 62 p. pažeidimai). Teismui pateikti kiti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei nagrinėjamu laikotarpiu nesietini, nes jis šių patikrinimų metu dar nebuvo kalinamas Šiaulių TI. Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių ir rašytinių įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktus.

Dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu kamerose teismas išaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėtina, kad pareiškėjas (taip pat ir atsakovas) nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis, ir prašydamas užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Priešingai, byloje yra pareiškėjo prašymas, kuriame jis nurodė, kad yra rūkantis, ir prašė jį paskirti į kamerą, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. kovo 23 d. pažymoje Nr. 61/04-601 nurodyta, kad, patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d., nustatyta, jog pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl pareigūnų veiksmų atliktos kratos metu ir rašytiniu prašymu dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, administracija būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatė.

Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 60 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra privaloma atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Teismui pateiktame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 numatyta, kad pagrindinis patalpų valymas numatytas kas mėnesį, vedamas gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo registras. Bendro naudojimo patalpas, kietąjį inventorių valo suimtieji, dirbantys ūkio skyriuje, o dezinfekciją atlieka darbuotoja, turinti dezinfekuotojo kvalifikacijos pažymėjimą. Šiaulių TI yra dezinfekcijai naudojamoms priemonėms („Sokrena“, „Microbac forte“, „Haztabs“, „Chlorclean“) skirtos gamintojo rekomendacijos, naudojimo instrukcijos, saugos duomenų lapai, darbuotoja turi asmens apsaugos priemones. Vedami atliktų valymo, dezinfekcijos darbų registravimo žurnalai (kamerose, persirengimo patalpose, dušinėse, kiemeliuose). Be to, fiksuojami suimtųjų atsisakymai dėl sanitarinių įrenginių kamerose dezinfekcijos „Sokrena“ 1 procento tirpalu vykdymo.

Prireikus laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Tačiau Šiaulių TI 2015 m. kovo 24 d. pažymoje Nr. 62/08-318 apie kamerų dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją neužsimenama. Šiaulių TI teismui pateikė dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos planų, grafikų kopijas, bet nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos planuose nurodytų darbų atlikimą nagrinėjamu 2013 m. vasario 19 d.–2014 m. kovo 7 d. laikotarpiu. Teismas pastebėjo, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartimi Šiaulių TI buvo įpareigotas pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius deratizacijos atlikimą, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti. Tokia rašytinių įrodymų teikimo teismui praktika laikytina ydinga. Teismas konstatavo, jog Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 60 punktą (dėl dezinsekcijos) ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl sanitarinio mazgo teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovo atstovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje laikytas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punktą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuota, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, privalomus šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, nes šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Vadinasi, kadangi byloje ginčo laikotarpis yra 2013 m. vasario 19 d.–2014 m. kovo 7 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais (šiuo atveju – Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais).

Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose teismas nustatė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal šios instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Įstatymo leidėjas neįpareigoja tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose 2 val. laikomi asmenys, todėl teismas neturi galimybių vertindamas turimus rašytinius įrodymus nustatyti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Nesant pakankamai šių duomenų, nėra galimybės nagrinėti ir konkrečių laikymo sąlygų.

Pareiškėjas skunde dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, bet nurodė, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjo gydymo stacionare istorijos Nr. 1359 įrašus bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl ankščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas įvertino turimų įrodymų visetą, rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgė į pažeidimo trukmę (77 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir vadovavosi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013, kuria už 723 dienas priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013, kuria už 169 dienas priteista 550 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir kt.). Teismas nusprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjui priteistina 550 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas M. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės apriboti nagrinėjamą laikotarpį trimis metais iki skundo priėmimo dienos, kadangi Konvencijos 3 straipsnyje jokie terminai nenumatyti. Pareiškėjas pažymėjo, kad negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas moka tik lietuvių, rusų ir anglų kalbas. Nurodo, kad teismas klaidingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nes šis laikotarpis yra daug ilgesnis nei 77 dienos. Šią klaidą pareiškėjas aiškina tuo, kad jis prašė taikyti europietiškąjį standartą, pagal kurį vienam asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto (be baldų), bet teismas taikė Lietuvos teisės aktais nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui ploto (su baldais) reikalavimą. Pareiškėjas nurodė nepageidaujantis, kad būtų vadovaujamasi Lietuvos teisės aktais, nes šie prieštarauja EŽTT praktikai. Be to, pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą ir nepaaiškino, kodėl nustatydamas neturtinės žalos dydį nesivadovavo EŽTT praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad apeliacinis skundas iš esmės grįstas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu, pareiškėjas nepateikė beveik jokių naujų argumentų, neįrodė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių. Šiaulių TI pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012), kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, o vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Be to, pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjas to nepadarė.

Šiaulių TI sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad, pagal EŽTT, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas yra nustatomas atsižvelgiant ne tik į kameros perpildymą, bet ir į kitas aplinkybes, pavyzdžiui, kalinimo trukmę. Be to, Šiaulių TI pažymi, kad vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgė į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 25664/05). Šiaulių TI teigė ėmęsis visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pareiškėjas neįrodė, kad kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai. Todėl, Šiaulių TI nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir reiškiamas siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 550 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai nagrinėjamą laikotarpį apribojo 3 metų terminu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo reikalavimui nagrinėjamoje byloje 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo taikytas, dėl to jo argumentai šiuo aspektu nevertintini.

Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžtina, jog nors pareiškėjas ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančia minimalia gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m, t. y. europietišku standartu, jis nepaaiškina, iš kur jis kildina šį nurodytą europietišką standartą. Dėl pirmiau nurodytų argumentų byloje vadovaujamasi būtent Įsakyme numatytu teisiniu reguliavimu.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme Nr. V-124 numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu kalėjimo Šiaulių TI laikotarpiu iš viso 77 dienas buvo kalinamas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, šie argumentai nėra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis dėl pareiškėjo kalėjimo Šiaulių TI (b. l. 26–29), sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. kovo 7 d. 77 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui akcentavo, jog kameros Šiaulių TI nėra vėdinamos tinkamai. Šiaulių TI nurodė, jog Šiaulių TI kameros vėdinimui pritaikytos, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI patalpos yra vėdinamos per langus ir administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs konkrečius nusiskundimus dėl nepakankamo vėdimo įkalinimo įstaigai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus dėl netinkamo kamerų vėdinimo. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris nenustatė neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis: pats pareiškėjas 2013 m. lapkričio 2 d. nurodė, kad yra rūkantis, ir sutiko būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (b. l. 33). Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo laikymo trumpalaikio laikymo kamerose ir jo apžiūros. Tačiau, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktus, 60 punktą (dėl dezinsekcijos), taip pat nepaneigtas pareiškėjo argumentas, jog buvo nesilaikyta Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, visų pirma, pabrėžtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus (tai, kad pareiškėjui mažiausias tekęs kameros plotas buvo 2,65 kv. m, kitais kalinimo laikotarpiais, kuomet buvo neužtikrinamas minimalus kameros plotas (3,6 kv. m asmeniui), plotas svyravo nuo 2,70 kv. m iki 3,23 kv. m), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI buvo nesilaikyta anksčiau minėtų Higienos normos 76:2010 reikalavimų, į tai, kad administracinėje byloje nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 770 Eur suma. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas ir pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, tačiau pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas itin ilgą laiką ir jam teko itin mažas kameros plotas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 770 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 770 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui M. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 770 Eur (septyni šimtai septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo“.

Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė