2017-02-21 Nr. AB-4401-3-61-3-03309-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-362-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03309-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. S., Ž. S., P. S., O. J. S. dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–8) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija, apeliantas) 2015 m. gegužės 15 d. nurodymą Nr. 2R-2964 (2.13.) „Dėl asmens duomenų tvarkymo“ (toliau – ir Nurodymas).

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu nurodymu jam, antstoliui, nurodyta užtikrinti, jog vykdant vykdomąsias bylas su skolininku susijusių asmenų asmens duomenys būtų tvarkomi (tikrinami, spausdinami, pan.) tik esant nors vienam Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ, Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje numatytam asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijui ir laikantis ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Inspekcijos nuomone, jis 2014 m. kovo 5 d., atspausdindamas R. S. sutuoktinės Ž. S., tėvo P. S., motinos O.

J. S. ir nepilnametės dukters D. S. asmens duomenis, per Antstolių informacinę sistemą (toliau – ir AIS) tvarkė (tikrino, atspausdino) asmens duomenis neturėdamas tam teisinio pagrindo, t. y. nesant nei vieno ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus, ir tuo pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, neturėdamas įgaliojimų, nepagrįstai nurodinėja, kaip antstolis privalo naudotis Antstolių informacine sistema, kokius laukelius pažymėti ir ką spausdinti atliekant užklausas per Antstolių informacinę sistemą iš Gyventojų registro tarnybos apie skolininką vykdomojoje byloje, t. y. atsakovas siekia daryti įtaką antstolio veiksmų vykdymo proceso metu atlikimui, reglamentuotam Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) VI dalies teisės normomis, o ne Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis.

Pažymėjo, jog, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, išduotą pagal Palangos miesto apylinkės teismo sprendimą, dėl paramos išieškojimo I. S. naudai iš skolininko R. S., vadovaudamasis CPK VI dalies („Vykdymo procesas“) normomis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija, privalėjo imtis įstatymo numatytų priemonių skolininko turtui ir piniginėms lėšoms, į kuriuos būtų galima nukreipti išieškotinos sumos išieškojimą, išaiškinti.

Antstoliui, atliekant vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją (Antstolių įstatymo 21 str. 1 d.) ir siekiant vykdymo tikslo, suteikta teisė rinkti informaciją apie skolininką bei trečiuosius asmenis nustatant nurodytas aplinkybes, todėl antstolis turėjo teisę susipažinti su skolininko R. S. šeimos narių, gyvenamąsias vietas deklaravusių skirtingais adresais, asmens duomenimis. Vadovaujantis Antstolių įstatymo 22 straipsniu, tik vykdant Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas antstoliui suteikta teisė neatlygintinai gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti (teisėtas duomenų naudojimas).

Vykdantis funkcijas antstolis turi išimtinę teisę naudotis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos administruojama Antstolių informacine sistema (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 patvirtintų Antstolių informacinės sistemos nuostatų (toliau – ir AIS nuostatai) 2, 3, 6 p.), t. y. gauti kitiems subjektams neprieinamą valstybės mastu centralizuotai renkamą vykdomų ir įvykdytų vykdomųjų dokumentų, surašytų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų, vykdomųjų bylų vykdymo informaciją apie skolininkų asmens kodus ir gyvenamąsias vietas, turtą, turimas lėšas (tarp jų ir apie banko paslaptimi laikomas skolininkų banko sąskaitas), gaunamus darbo užmokesčius ar kitas pajamas, skolininkams priklausančias iš trečiųjų asmenų lėšas ir pan.

Antstolis, vykdydamas savo pareigas ir siekdamas operatyvaus ir efektyvaus išieškojimo, vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/00387, nepažeisdamas CPK, Antstolių įstatymo, AIS nuostatų antstoliui suteiktų teisių, tam tikruose registruose rinko informaciją tik apie skolininko R. S. asmens duomenis, tarp jų buvo gauta ir informacija, atitinkanti AIS nuostatų 19.1.1– 19.1.11 punktuose nustatytas duomenų gavėjams teikiamų duomenų apimtis iš Gyventojų registro tarnybos. Vykdomojoje byloje informacija apie D. S., Ž. S., O. J. S. ir P. S. asmens duomenis nebuvo tikrinama ar renkama nei viename iš likusių 29 registrų, kurių duomenis naudoti vykdymo procese antstoliui suteikta teisė, taip pat nebuvo renkama informacija nei vienoje valstybės, savivaldybės įstaigoje, nebuvo tikrinama juridinių ar fizinių asmenų turima informacija, t. y.

Gyventojų registro tarnybos 2014 m. kovo 5 d. pažymoje nurodyti D. S., O. J. S. ir P. S. asmens duomenys niekur nebuvo panaudoti. Be to, Inspekcija skundžiamame nurodyme nurodė vienintelį formalų argumentą – antstolis 2014 m. kovo 5 d. tvarkė (tikrino, atspausdino) pirmiau nurodytus D. S. ir kitų asmenų asmens duomenis, tačiau nekreipė dėmesio, kad šie duomenys nebuvo niekur kitur (išskyrus atspausdintą Gyventojų registro tarnybos 2014 m. kovo 5 d. vienintelį išrašą, esantį vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/00387) panaudoti ar pateikti tretiesiems asmenims.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 22–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Inspekcija nenagrinėja skundų, jeigu yra ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, todėl negali daryti jokios įtakos vykdymo proceso metu antstolio atliekamiems veiksmams, reglamentuotiems Civilinio proceso kodekso. Tačiau skundžiamu atveju buvo nustatyta, jog pareiškėjas surinko ir toliau tvarkė R. S. dukters D. S., O. J. S. ir P. S. asmens duomenis, neatlikdamas jokių vykdymo veiksmų jų atžvilgiu, bei šių duomenų nepanaudojo pareiškėjo žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/00387.

Toks pareiškėjo atliktas paminėtų asmenų asmens duomenų tvarkymas nebepatenka į CPK taikymo sritį ir jam yra taikomos ADTAĮ nuostatos. Atkreipė dėmesį, jog skundžiamas nurodymas duotas ne dėl skolininko asmens duomenų rinkimo iš valstybės registrų ir informacinių sistemų, bet dėl su skolininku giminystės ryšiais susijusių asmenų asmens duomenų tvarkymo, kurių atžvilgiu antstolis neatliko jokių įstatymu jam nustatytų veiksmų vykdymo proceso metu. Ši Inspekcijos nuomonė yra grindžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne vieną kartą pabrėžęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis įpareigoja valstybę veikti taip, kad būtų užtikrinta reali pagarba privačiam gyvenimui. Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir <...> (šios Konvencijos 8 str. 2 d.).

Tam, kad būtų pateisinamas kišimasis į susijusio asmens privatų gyvenimą, jis turi būti numatytas įstatyme, turėti pagrįstą tikslą ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. kovo 30 d. sprendimo Chappell prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 10461/83) 50, 51 p., 1990 m. balandžio 24 d. sprendimo Kruslin prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 11801/85) 26, 27 p., 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimo Van Rossem prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 41872/98) 37, 38 p.). Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, kad valdžios pareigūnai, atlikdami jiems priskirtas funkcijas, neturi teisės nepagrįstai kištis į asmens privatų gyvenimą ir kad kišimasis į asmens privatų gyvenimą gali būti teisėtas, esant iš anksto numatytam pagrindui, atitinkančiam įstatymo reikalavimus.

Pareiškėjas nenurodė, kokiais teisėtais tikslais rinko D. S. bei O. J. S. ir P. S. asmens duomenis, Inspekcija taip pat nenustatė nei vieno ADTAĮ 5 straipsnyje nustatyto teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijaus. Pareiškėjas tiek pateikdamas informaciją Inspekcijai, tiek teismui nurodė, kad šių asmens duomenų niekur nenaudojo, vadinasi, D. S., O. J. S. ir P. S. asmens duomenys pareiškėjui nebuvo būtini jo žinioje esančiai vykdomajai bylai Nr. 0172/14/00387 vykdyti ir / ar kitoms įstatymų nustatytoms funkcijoms atlikti. Pagal Inspekcijos tirtų R.

S., O. J. S. ir P. S. skundų medžiagą, antstolis J. P., Antstolių informacinėje sistemoje užklausęs duomenis apie skolininką R. S., turėjo pasirinkti uždedamas varneles ant kiekvieno iš laukelių „Sutuoktinis“, „Tėvas“, „Motina“, „Nepilnamečiai vaikai“ ir atspausdinti R. S. sutuoktinės, tėvo P. S., motinos O. J. S. ir nepilnamečio vaiko D. S. asmens duomenis, kaip yra nurodyta 2014 m. kovo 5 d. išraše, atspausdintame iš Gyventojų registro tarnybos per Antstolių informacinę sistemą. Inspekcija teigė, kad pareiškėjas, atlikdamas paiešką AIS ir turėdamas pasirinkimo galimybę, peržiūrėjo ir atspausdino ne tik R.

S., bet ir jo nepilnametės dukters D. S., O. J. S. ir P. S. asmens duomenis, kurių tvarkymo teisėtumo vadovaujantis ADTAĮ nustatytais asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijais ir būtinumo paminėtai vykdomajai bylai vykdyti pareiškėjas neįrodė. Pagal ADTAĮ 2 straipsnio 4 dalį, duomenų tvarkymu laikomas bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys.

Todėl tam, kad būtų įvertintas asmens duomenų tvarkymo veiksmų teisėtumas, nėra būtina gautus asmens duomenis panaudoti ar pateikti tretiesiems asmenims, pakanka, kad asmens duomenys būtų peržiūrėti ar atspausdinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. S. atsiliepimu į skundą (b. l. 61–62) prašė nepatenkinti skundo.

R. S. nurodė, kad antstolio J. P. žinioje yra vykdomoji byla Nr. 0172/14/00387, pradėta 2014 m. kovo 5 d., pagal I. S. prašymą, bei vykdomoji byla Nr. 0172/13/01695. Nuo 2015 m. pats moka pavedimu dukrai nustatyto dydžio išmoką ir nesupranta, kodėl ši byla Nr. 0172/14/00387 yra ne nutraukta, o vykdomoji, be to, iki šios datos antstolis nesuteikė galimybės pačiam mokėti. Bylose antstolis priimdavo nesuprantamus sprendimus dėl nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų arešto, pavyzdžiui, areštas būstui – byla nutraukta 2014 m. lapkričio 28 d., o areštas panaikintas tik 2015 m. vasario 15 d., t. y. po trijų mėnesių, bei jo antro raštiško prašymo. Be to, paprašytas siųsti dokumentus elektroniniu paštu, antstolis atsisakė, ar tuos pačius, tik jį asmeniškai liečiančius dokumentus, siųsdavo ir į darbovietę, ir jam. Antstolis, matydamas, kad yra mokus, neatsiuntė raginimo susimokėti, o areštavo sąskaitas ir tik po to atsiuntė dokumentus. Nukreipęs išieškojimą į darbovietę, nesuprantama, dėl kokių priežasčių, nuolat tikrino jo, jo šeimos, tėvų duomenis, nors mokėjimai buvo atliekami reguliariai, pagal antstolio nustatytą patvarkymą. Antstolis viršijo savo įgaliojimus, nes, pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais, nežinoma, kokiais tikslais, surinko informaciją apie jo dukters, tėvų asmens duomenis. Nei tėvai, nei nepilnametė dukra niekaip nėra susiję su jo skola ar turimu turtu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. S. atsiliepimu į skundą (b. l. 63) prašė nepatenkinti skundo.

P. S. nurodė, kad 2014 m. gruodžio 22 d. iš sūnaus sužinojo, jog antstolis patikrino ir atspausdino jo asmens duomenis, kurie yra visiškai nesusiję su sūnaus skola ir jo turimu turtu. Jis nėra vykdymo proceso šalis. Esant šioms aplinkybėms ir turėdamas pagrįstą įtarimą apie neteisėtą antstolio veikimą – patikrinimą, kreipėsi į Inspekciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo O. J. S. atsiliepimu į skundą (b. l. 60) prašė nepatenkinti skundo.

O. J. S. nurodė, kad 2014 m. gruodžio 22 d. iš sūnaus sužinojo, jog antstolis patikrino ir atspausdino jos bei vyro P. S. asmens duomenis, kurie yra visiškai nesusiję su sūnaus skola ir jo turimu turtu. Ji nėra vykdymo proceso šalis. Esant šioms aplinkybėms ir turėdama pagrįstą įtarimą apie neteisėtą antstolio veikimą – patikrinimą, kreipėsi į Inspekciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 91–98) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2015 m. gegužės 15 d. nurodymą Nr. 2R-2964 (2.13.).

Teismas nustatė, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2015 m. gegužės 15 d. nurodymo Nr. 2R-2964 (2.13.) teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, jog ginčo klausimą reglamentuoja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Antstolių įstatymas, Civilinio proceso kodeksas. Teismas vadovavosi ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 585 straipsniu. Įvertinęs šias teisės aktų normas, teismas padarė išvadą, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu tai atitinka ADTAĮ 3 ir 5 straipsnių nuostatas. ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas leidžia tvarkyti asmens duomenis esant dviem sąlygoms: jei šie duomenys tvarkomi dėl teisėto intereso ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.

Teismas nustatė, kad, pareiškėjo teigimu, Inspekcija nepagrįstai nurodinėja, kaip antstolis privalo naudotis Antstolių informacine sistema, kokius laukelius pažymėti ir ką spausdinti atliekant užklausas per šią sistemą iš Gyventojų registro tarnybos apie skolininką vykdomojoje byloje. Pažymėjo, jog antstolis, vykdydamas savo pareigas ir siekdamas operatyvaus bei efektyvaus išieškojimo, vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/00387, nepažeisdamas CPK, Antstolių įstatymo, AIS nuostatų antstoliui suteiktų teisių, tam tikruose registruose rinko informaciją tik apie skolininko R. S. asmens duomenis, tarp jų buvo gauta ir informacija, atitinkanti AIS nuostatų 19.1.1– 19.1.11 punktuose nustatytas duomenų gavėjams teikiamų duomenų apimtis iš Gyventojų registro tarnybos. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, teigdamas, kad nenagrinėja skundų, jeigu yra ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, negali daryti jokios įtakos vykdymo procesui, antstolio atliekamiems veiksmams, reglamentuotiems CPK, tačiau pareiškėjas surinko bei tvarkė R. S. dukters D. S., O. J. S. ir P. S. asmens duomenis, neatlikdamas jokių vykdymo veiksmų jų atžvilgiu, bei šių duomenų nepanaudojo pareiškėjo žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/00387, todėl toks pareiškėjo atliktas paminėtų asmenų asmens duomenų tvarkymas nebepatenka į CPK taikymo sritį, jam yra taikomos ADTAĮ nuostatos. Teismas, įvertinęs administracinės bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiam atsakovo vertinimui iš esmės nepritarė, palaikė pareiškėjo teiginius.

Teismas šios bylos kontekste pažymėjo, jog ADTAĮ tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis, jis reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (ADTAĮ 1 str. 1, 2 d.). Asmens duomenys yra bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai (ADTAĮ 2 str. 1 d.). Analogiškas asmens duomenų apibrėžimas yra įtvirtintas ir 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva 95/46/EB, Direktyva) 2 straipsnio a dalyje, kur numatyta, kad asmens duomenys reiškia bet kurią informaciją, susijusią su asmeniu (duomenų subjektu), kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta; asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta, yra tas asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta tiesiogiai ar netiesiogiai, ypač pasinaudojus nurodytu asmens identifikavimo kodu arba vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei tapatybei būdingais veiksniais. Kadangi ADTAĮ nuostatomis, be kita ko, siekiama įgyvendinti Direktyvą 95/46/EB (žr. ADTAĮ priedą), ADTAĮ turinys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 95/46/EB turinį ir jos aiškinimo praktiką. Šios direktyvos 29 straipsnio pagrindu įsteigtos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės 2007 m. birželio 20 d. nuomonėje 4/2007 dėl asmens duomenų sąvokos nurodyta, kad Direktyvoje įtvirtintas asmens duomenų apibrėžimas rodo Europos teisės aktų leidėjo ketinimą taikyti plačią asmens duomenų sąvoką, taip pat nurodyta, kad ši sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvos tikslą – saugoti fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, visų pirma jų privatumo teisę tvarkant asmens duomenis.

Teismas pabrėžė, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi dėl teisėto intereso ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Toks nurodytas teisinis reguliavimas yra neatsiejamas nuo asmens teisės į privatų gyvenimą. Asmens teisę į privatumą saugo Konstitucija ir tarptautiniai teisės aktai. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o šio straipsnio 4 dalis numato, jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Tokios teisės yra saugomos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 8 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu. Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Duomenų, susijusių su privačiu asmens gyvenimu, laikymas, taip pat ir jų panaudojimas patenka į Konvencijos 8 straipsnio veikimo sritį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 30562/04 ir Nr. 30566/04)), tačiau tokios informacijos panaudojimo ribojimas nėra absoliutus ir tam tikrais atvejais ši informacija pagrįstai gali būti panaudota. Taigi nurodytas ryšys lemia tai, kad asmens duomenų apsaugos teisinės nuostatos pirmiausia reguliuojamos teisės į privatų gyvenimą garantijos pagrindu.

Teismas pažymėjo, jog Direktyvos 95/46/EB nuostatos, reglamentuojančios asmens duomenų, galinčių pažeisti pagrindines laisves, ypač teisę į privatų gyvenimą, tvarkymą, turi būti būtinai aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios pagal nusistovėjusią teismo praktiką yra bendrų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, dalis (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2001 m. kovo 6 d. sprendimo Bernard Connolly prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-274/99 P, 37 p., 2003 m. gegužės 20 d. sprendimo Rechnungshof prieš Österreichischer Rundfunk ir kt. ir Christa Neukomm ir Joseph Lauermann prieš Österreichischer Rundfunk, C-465/00, C-138/01 ir C-139/01, 68 p.). Pagal Direktyvos II skyriaus „Bendrosios asmens duomenų tvarkymo teisėtumo taisyklės“ nuostatas, bet koks asmens duomenų tvarkymas, kuriam netaikomi šios direktyvos 13 straipsnyje numatyti leidimai nukrypti, turi, pirma, atitikti šios direktyvos 6 straipsnyje nurodytus duomenų kokybės principus, ir, antra, tenkinti vieną iš šešių duomenų tvarkymo teisėtumo principų, išvardytų šios direktyvos 7 straipsnyje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 20 d. sprendimo Rechnungshof prieš Österreichischer Rundfunk ir kt. ir Christa Neukomm ir Joseph Lauermann prieš Österreichischer Rundfunk, C-465/00, C-138/01 ir C-139/01, 65 p.).

Teismas taip pat pažymėjo, jog ADTAĮ nuostatos iš esmės atitinka Direktyvos 95/46/EB nuostatas, o ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas reguliavimas kyla iš Direktyvos 7 straipsnio f punkto, kuris nustato, kad asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, jei „tvarkyti reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečioji šalis (šalys), kurioms atskleidžiami duomenys, išskyrus atvejus, kai duomenų subjekto, kuriam pagal 1 straipsnio 1 dalį reikalinga apsauga, teisės ir laisvės yra viršesnės nei šie interesai“. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad šiame 7 straipsnio f punkte įtvirtintos dvi kumuliacinės asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos, t. y. pirma, reikalingumas tvarkyti asmens duomenis siekiant duomenų valdytojo arba trečiųjų asmenų, kuriems duomenys atskleidžiami, teisėtų interesų, ir, antra, svarbesnių duomenų subjekto pagrindinių teisių ir laisvių nebuvimas. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad pagal antrą iš nurodytų sąlygų reikalaujama palyginti priešingas teises ir interesus, o tai iš principo neatsiejama nuo konkrečių atskiro atvejo aplinkybių, be to, tokį palyginimą atliekantis asmuo arba institucija turi atsižvelgti į duomenų subjekto teisių, kurias jis turi pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius, svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimo Google Spain SL, Google Inc. prieš Agencia de Protección de Datos (AEPD), Mario Costeja González, C-131/12, 74 p.). Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą“.

Teismas nurodė, kad Inspekcijos, priėmusios ginčijamą sprendimą, atliekama funkcija – prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip yra vykdomas ADTAĮ. Atsakovas ginčo sprendime konstatavo, kad antstolis 2014 m. kovo 5 d., atspausdindamas R. S. sutuoktinės Ž. S., tėvo P. S., motinos O. J. S. ir nepilnametės dukters D. S. asmens duomenis, per Antstolių informacinę sistemą tvarkė (tikrino, atspausdino) nurodytus asmens duomenis neturėdamas tam teisinio pagrindo, t. y. nesant nei vieno ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus, ir tuo pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Tačiau nurodytas teisinis reguliavimas aiškiai numato, kad antstoliui, atliekant vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją ir siekiant vykdymo tikslo, suteikta teisė rinkti informaciją apie skolininką bei trečiuosius asmenis siekiant nustatyti nurodytas aplinkybes, todėl antstolis turėjo teisę susipažinti su skolininko R. S. šeimos narių, gyvenamąsias vietas deklaravusių skirtingais adresais, asmens duomenimis. Antstoliui suteikta teisė neatlygintinai gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti, t. y asmenų duomenys buvo tvarkomi dėl teisėto intereso. Antstolis turi išimtinę teisę naudotis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos administruojama Antstolių informacine sistema (AIS nuostatų 2, 3, 6 p.), gauti kitiems subjektams neprieinamą valstybės mastu centralizuotai renkamą vykdomų ir įvykdytų vykdomųjų dokumentų, surašytų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų, vykdomųjų bylų vykdymo informaciją apie skolininkų asmens kodus ir gyvenamąsias vietas, turtą, turimas lėšas (tarp jų ir apie banko paslaptimi laikomas skolininkų banko sąskaitas), gaunamus darbo užmokesčius ar kitas pajamas, skolininkams priklausančias iš trečiųjų asmenų lėšas ir pan.

Teismas nustatė, kad antstolis, vykdydamas pareigas vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/00387, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, rinko informaciją tam tikruose registruose apie skolininko R. S. asmens duomenis, tarp jų buvo gauta ir informacija, atitinkanti AIS nuostatų 19.1.1–19.1.11 punktuose nustatytas duomenų gavėjams teikiamų duomenų apimtis iš Gyventojų registro tarnybos. Atkreipė dėmesį, kad vykdomojoje byloje pateikta informacija, kurios neginčijo ir atsakovas, D. S., Ž. S., O. J. S. ir P. S. asmens duomenys apskritai nebuvo tikrinami ar renkami likusiuose registruose, nors tokia teisė antstoliui vykdymo procese yra suteikta, taip pat nebuvo renkama informacija valstybės, savivaldybės įstaigoje, nebuvo tikrinama juridinių ar fizinių asmenų turima informacija. Elgdamasis tam tikru būdu, duomenų valdytojas (antstolis) laikėsi pareigos neatskleisti asmens duomenų tretiesiems asmenims, Gyventojų registro tarnybos 2014 m. kovo 5 d. pažymoje nurodyti paminėtų asmenų duomenys nebuvo niekur panaudoti.

Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, jog, net ir vertinant, kad antstolis 2014 m. kovo 5 d. atspausdindamas R. S. sutuoktinės Ž. S., tėvo P. S., motinos O. J. S. ir nepilnametės dukters D. S. asmens duomenis vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/00387, siekė įvykdyti Palangos miesto apylinkės teismo sprendimą dėl paramos išieškojimo I. S. naudai iš skolininko R. S., t. y. buvo siekiama įvykdyti teismo sprendimą ir apginti vaiko interesus, vadinasi, asmens duomenų tvarkymas ir jų atspausdinimas nurodytu būdu buvo proporcingas, tinkamas siekiant nurodyto tikslo. Tačiau Inspekcija sprendime nepagrindė, jog tai buvo būtina, proporcinga rinkti duomenis būtent tokiu būdu. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 straipsnyje nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai, nei tėvas, nei motina neturi teisės atleisti tėvą (motiną) nuo išlaikymo prievolės vykdymo. Teismas pažymėjo, kad skolininko R. S. tėvų P. S. ir O. J. S., dukters D. S. bei sutuoktinės Ž. S. duomenys nebuvo svarbesni nei antstolio, vykdančio savo pareigas vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/00387, teisėtas interesas, stengiantis išieškoti lėšas vaiko išlaikymui, vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad Palangos miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu priteisė iš atsakovo R. S. išlaikymą dukrai I. S. po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jai sueis 24 metai ir ji mokysis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, išlaikymą pradedant mokėti nuo 2012 m. vasario 1 d.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Inspekcijos 2015 m. gegužės 15 d. nurodymas Nr. 2R-2964 (2.13.), kuriuo antstoliui J. P. nurodoma užtikrinti, kad vykdant vykdomąsias bylas su skolininku susijusių asmenų asmens duomenys būtų tvarkomi (tikrinami, spausdinami, pan.) tik esant nors vienam ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatytam asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijui ir laikantis ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, yra neteisėtas ir nepagrįstas, Inspekcija nevisapusiškai ištyrė nurodytas aplinkybes, neįvertino ginčui reikšmingų faktų, neteisingai vertino ADTAĮ nuostatas, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsniu, naikintinas, o pareiškėjo skundas tenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).

Teismas taip pat nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 101–105) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepaisant to, kad antstolis, atlikdamas įstatymų nustatytas funkcijas, turi teisę naudotis valstybės registrų ir informacinių sistemų duomenimis, jis privalo laikytis ir ADTAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų teisėtumo ir proporcingumo principų bei kitų ADTAĮ nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis ADTAĮ, asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, tik jeigu jis yra pagrįstas bent vienu ADTAĮ 5 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintu asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijumi.

2. ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata numato, kad turi būti įgyvendintos dvi pagrindinės sąlygos: pirma, turi būti duomenų valdytojo arba trečiojo asmens teisėtas interesas, antra, duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Teismas konkrečiai neįvardijo, kokio teisėto intereso siekė pareiškėjas, peržiūrėdamas ir atspausdindamas asmenų, nesusijusių su vykdomąja byla, asmens duomenis. Iš frazės „siekiant nustatyti nurodytas aplinkybes“ nėra aišku, apie kokias aplinkybes teismas pasisakė, taip pat nedetalizavo, kaip faktas, jog skolininko R. S. šeimos nariai gyvenamąsias vietas yra deklaravę skirtingais adresais, lemia pareiškėjo teisę rinkti jų asmens duomenis. Nei R. S., O. J. S. bei P. S. skundų nagrinėjimo Inspekcijoje metu, nei pateikdamas skundą teismui pareiškėjas nenurodė, kokiais teisėtais tikslais rinko D. S. bei O. J. S. ir P. S. asmens duomenis. Pareiškėjas nurodė, jog šių asmenų asmens duomenų niekur nenaudojo, vadinasi, šie duomenys nebuvo būtini jo žinioje esančiai vykdomajai bylai vykdyti ir / ar kitoms įstatymų nustatytoms funkcijoms atlikti, todėl nurodytų asmenų asmens duomenų tvarkymui pareiškėjas neturėjo teisėto intereso. Teismas argumentuotai nepagrindė, kodėl pareiškėjo teisė gauti informaciją šiuo atveju buvo svarbesnė už R. S. dukters D. S., O. J. S. ir P. S. interesus, t. y. teisę į privataus gyvenimo apsaugą, numatytą Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, Konvencijos 8 straipsnyje. Nei pareiškėjas, nei teismas neįrodė, kad teisėtas interesas būtų buvęs pakankamai konkretus ir ne spekuliatyvus. Tai, kad paminėti asmens duomenys pareiškėjo nebuvo niekur panaudoti, tik patvirtina faktą, jog jie negalėjo turėti jokios įtakos sėkmingam pareiškėjo pareigų vykdomojoje byloje atlikimui ir išlaikymo išieškojimui. Duomenų subjektai nebuvo supažindinti su jų teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jų asmens duomenys, todėl, neįgyvendinus ADTAĮ 27 straipsnio nuostatų, turėjo būti konstatuotas ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimas (negalėjimas remtis šiuo kriterijumi) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-270/2010).

3. Antstolis, atlikdamas paiešką Gyventojų registro tarnyboje per AIS, turėjo galimybę pasirinkti, kokius konkrečiai asmens duomenis surinkti. Tai patvirtina 2015 m. kovo 3 d. atlikto asmens duomenų tvarkymo teisėtumo patikrinimo valstybės įmonėje Registrų centre (toliau – ir VĮ Registrų centras) nustatytos faktinės aplinkybės. Pareiškėjas, atlikdamas paiešką AIS ir turėdamas pasirinkimo galimybę (asmens duomenys nebuvo pateikiami automatiškai), peržiūrėjo ir atspausdino ne tik R. S., bet ir jo nepilnametės dukters D. S., O. J. S. ir P. S. asmens duomenis, kurių tvarkymo teisėtumo, vadovaujantis ADTAĮ nustatytais asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijais, ir būtinumo paminėtai vykdomajai bylai vykdyti pareiškėjas neįrodė. Tam, kad būtų įvertintas asmens duomenų tvarkymo veiksmų teisėtumas ir konstatuotas pažeidimas, nėra būtina gautus asmens duomenis panaudoti ar pateikti tretiesiems asmenims, vien tokių duomenų rinkimas (nagrinėjamu atveju – peržiūrėjimas, atspausdinimas) gali būti pripažintas neteisėtu ir pažeidžiančiu duomenų subjekto teises. Vien tai, kad antstoliui yra suteikta tam tikra teisė, nereiškia, jog antstolis šia teise gali naudotis neproporcingai ir pažeisdamas kitų asmenų (duomenų subjektų) teises.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115–119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo jo naudai 200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Rinko informaciją tik apie skolininko R. S. asmens duomenis (ADTAĮ 5 str. 1 d. 5 p., Antstolių įstatymo 22 str.), tarp jų buvo gauta ir informacija, atitinkanti AIS nuostatų 19.1.1–19.1.11 punktuose nustatytas duomenų gavėjams teikiamų duomenų apimtis iš Gyventojų registro tarnybos. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-393-701/2015. Antstolis vadovavosi ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktais. Duomenų tikrinimo tikslas buvo aiškus, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog antstolis, naudodamasis registrais, gautus duomenis būtų panaudojęs neteisėtai, kitiems tikslams, negu jie buvo gauti.

2. Išklausius 2015 m. lapkričio 30 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, aiškiai matyti, kad Inspekcijos atstovo paaiškinimai prieštarauja apeliacinio skundo teiginiams.

3. Inspekcija kaltina antstolį pažeidus ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalyje numatytą duomenų valdytojo pareigą supažindinti duomenų subjektą su jo teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Lygiai taip pat elgėsi ir Inspekcija, 2015 m. kovo 3 d. atlikusi asmens duomenų tvarkymo teisėtumo patikrinimą VĮ Registrų centre. Skolininkas R. S., pateikdamas skundą Inspekcijai dėl asmens duomenų tvarkymo pats ir inicijavęs, kad tokius skundus pateiktų jo tėvai, sąmoningai nevykdė CPK 644 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos skolininko pareigos nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus, savo įstatymui priešingam tikslui įgyvendinti pasitelkdamas Inspekciją. Pastaroji, atsižvelgdama tik į jai skundus pateikusių asmenų interesus bei nurodydama antstoliui, kaip jis privalo naudotis AIS, pažeidžia antstolio nepriklausomumo principą (Antstolių įstatymo 3 str. 2 d.) ir neteisėtai kišasi į vykdymo procesą.

4. Vadovaujantis ABTĮ 49 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, teisinės pagalbos išlaidos apeliacinio proceso metu sudaro 200 Eur.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 125–126) prašo patenkinti apeliacinį skundą, taip pat atnaujinti nuobaudos skyrimo terminą ir nubausti antstolį administracine tvarka pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 21414 straipsnio 1 dalį.

R. S. nurodo, kad sutinka su Inspekcijos apeliaciniu skundu, nes jos nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas. Antstolis, atlikdamas vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją ir siekdamas vykdymo tikslo, viršijo savo įgaliojimus, nes nežinoma, kokiais tikslais surinko informaciją apie jo dukters, tėvų asmens duomenis. Antstolis neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Neatmetama galimybė, kad duomenys buvo perduoti tretiesiems asmenims, nes antstolis neturėjo teisinio pagrindo tikrinti duomenis. Atkreipia dėmesį, kad antstolio procesinę veiklą kompetentingas kontroliuoti tik teismas. Antstolio surašytuose patvarkymuose bei kituose dokumentuose nebuvo nurodyta jų apskundimo tvarka, todėl jam nebuvo suteikta galimybė apskųsti antstolio veiksmus. Jo veiksmai neatitinka CPK 613 straipsnio reikalavimų. Be to, gavęs iš Inspekcijos sprendimą, sužinojo, kad antstolis yra padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 21414 straipsnyje, tačiau neturėjo teisinės galimybės paduoti skundo dėl nuobaudos paskyrimo, nes yra pasibaigę nuobaudos skyrimo terminai, numatyti ATPK 35 straipsnio 1 dalyje ir 250 straipsnio 7 punkte. Turėdamas pagrįstą įtarimą apie neteisėtą antstolio veikimą – patikrinimą, informavo savo tėvus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 127) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

P. S. nurodo, kad sutinka su Inspekcijos apeliaciniu skundu, nes jos nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo O. J. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 124) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

O. J. S. nurodo, kad sutinka su Inspekcijos apeliaciniu skundu, nes jos nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, kaip antstolis, kurio žinioje buvo vykdomoji byla Nr. 0172/14/00387 (kuri buvo pradėta 2014-03-05, vykdant Palangos miesto apylinkės teismo 2013-10-17 sprendimą dėl išlaikymo priteisimo iš skolininko R. S. jo dukros I. S. naudai), 2014 m. kovo 5 d. pateikė Gyventojų registro tarnybai užklausą, į kurią buvo atsakyta pateikiant paminėto skolininko (R. S.) ir su juo susijusių asmenų (sutuoktinės Ž. S., nepilnametės dukros D. S., tėvo P. S. ir motinos O. S.) asmens duomenis: asmens kodai, gimimo datos, deklaruotos gyvenamosios vietos ir duomenys apie jų šeiminę padėtį. Išvardytos faktinės, nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingos, aplinkybės ginčo šalių nėra kvestionuojamos ir yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais. Todėl ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu kolegijos pripažintinos nustatytomis šioje administracinėje byloje.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Inspekcijos (atsakovo) pareiškėjui duoto 2015 m. gegužės 15 d. nurodymo („užtikrinti, kad vykdant vykdomąsias bylas su skolininku susijusių asmenų asmens duomenys būtų tvarkomi (tikrinami, spausdinami, pan.) tik esant nors vienam ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatytam asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijui ir laikantis ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų“) pagrįstumo.

Kolegija pažymi, kad teisės taikymo požiūriu byloje nėra kvestionuojami nei atsakovo kompetencija duoti tokio pobūdžio nurodymus, nei jo atliktų procedūrinių veiksmų, kurie buvo pagrindu surašyti paminėtą nurodymą, teisėtumas. Byloje taip pat nekvestionuojama, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialusis, atsakovo veiklą reglamentuojantis teisės aktas – Įstatymas, kuris, kaip teisingai yra konstatavęs pirmosios instancijos teismas, yra skirtas įgyvendinti Direktyvos nuostatas ir jas atitinka. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiais klausimais nurodytais argumentais, toliau dėl to nepasisako.

Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra Įstatymo nuostatų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje pagrįstumo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad paminėti pareiškėjo iš Gyventojų registro tarnybos gauti duomenys apie su skolininku (R. S.) susijusius asmenis (pastarojo sutuoktinę, nepilnametę dukrą ir tėvus) ADTAĮ taikymo požiūriu laikytini asmens duomenimis, kurių apsaugai ir yra skirtas šis įstatymas (Įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 1 d.); pareiškėjo (ADTAĮ 2 str. 7 d. taikymo prasme duomenų valdytojo) Gyventojų registro tarnybai paduota paminėta užklausa dėl šių duomenų pateikimo ir šių duomenų pridėjimas prie vykdomosios bylos ADTAĮ taikymo požiūriu laikytini duomenų tvarkymu, kaip tai apibūdinta Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad Nurodyme konstatuota aplinkybė, jog aptariamų duomenų užklausa buvo atlikta ne automatiškai, o būtent paties paklausėjo (pareiškėjo) valia, byloje taip pat nėra ginčijama.

Asmens duomenų tvarkymo reikalavimai ir jų tvarkymo kriterijai yra nurodyti Įstatymo 3 ir 5 straipsniuose. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (bylai aktuali 2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1372 redakcija) yra nurodyti pagrindiniai reikalavimai, kuriuos duomenų valdytojas privalo užtikrinti, rinkdamas ir tvarkydamas asmens duomenis, tarp jų reikalavimas rinkti šiuos duomenis apibrėžtais ir teisėtais tikslais (1 p.), tvarkyti asmens duomenis tiksliai, sąžiningai ir teisėtai (2 p.). Aiškindama šias nuostatas nagrinėjamai bylai aktualiame kontekste, kolegija akcentuoja nuostatas dėl asmens duomenų rinkimo teisėtais tikslais ir jų tvarkymo teisėtumo. Asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai yra nustatyti (detalizuoti Įstatymo 3 str. 1 d. aptarto teisėtumo sampratos prasme) Įstatymo 5 straipsnyje (bylai aktuali 2008-02-01 įstatymo Nr. X-1444 redakcija), kurio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kai asmens duomenys gali būti tvarkomi, o 2 dalyje yra išvardyti išimtiniai atvejai, kuriems nėra taikomas imperatyviu būdu nustatytas draudimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis. Pastebėtina, kad pirmiau nurodyti asmens duomenys apie su skolininku (R. S.) susijusius asmenis ADTAĮ taikymo požiūriu nepriskiriami ypatingų asmens duomenų kategorijai (Įstatymo 2 str. 8 d.), todėl nagrinėjamai bylai nėra aktualios ir netaikytinos paminėtos Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Pareiškėjas, teigdamas, kad rinko (tvarkė) ginčo asmens duomenis teisėtai, remiasi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktais. Pirmosios instancijos teismas su šiais pareiškėjo argumentais sutiko. Todėl yra būtina pateikti šių teisės normų aiškinimą ir aptarti jų taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pagal ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą, asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys. Pagal šios straipsnio dalies 6 punktą, asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.

Kalbant apie nagrinėjamos bylos situaciją, pažymėtina, kad antstolis, vykdydamas jo žinioje esančią vykdomąją bylą, t. y. siekdamas užtikrinti vykdomojoje byloje nurodytą išieškojimą iš skolininko, turi vadovautis specialiosiomis CPK nuostatomis, nukreiptomis į tokio išieškojimo užtikrinimą, kuris turi (gali būti) taikomas visose galimose išieškojimo stadijose. Todėl tam tikri, CPK numatyti išieškojimo užtikrinimo veiksmai, antstolio gali (esant tam tikroms aplinkybėms turi) būti prevenciškai įvertinti gaunant tam tikrą informaciją ne tik tiesiogiai apie skolininką, bet ir apie kitus asmenis, kurie turtiniais santykiais gali būti susieti su skolininku (pvz., vykdant CPK 624 str. nuostatas dėl išieškojimo nukreipimo į pas kitus asmenis esančius skolininko pinigus ar turtą), arba jų sąsają su skolininku (pvz.) CPK 736 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija daro išvadą, kad ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas teisėto intereso siekimas šiuo atveju pasireiškia galimu būtinumu antstoliui (pareiškėjui) vėlesnėse išieškojimo vykdymo stadijose taikyti paminėtus CPK numatytus vykdymo veiksmus. Pasisakydama dėl kitos ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos būtinosios sąlygos, leidžiančios duomenų valdytojui tvarkyti asmens duomenis („< > jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni“), kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pakankamo pagrindo pripažinti trečiųjų suinteresuotų asmenų (skolininko vykdomojoje byloje sutuoktinės, dukros ir tėvų) interesus svarbesniais už aptartą pareiškėjo (antstolio) teisėtą interesą jau vien todėl, kad šie duomenys pareiškėjo nebuvo panaudoti kitais, negu kolegijos aptartu, tikslais.

Apibendrindama nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Atsižvelgdama į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas yra atmestinas, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi ir 45 straipsnio 2 dalimi, kolegija priteisia iš atsakovo pareiškėjo patirtas 200 Eur dydžio išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos pareiškėjo J. P. naudai du šimtus eurų (200 Eur) teismo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė