2013-06-06 Nr. AB-2358-3-61-3-00550-2011-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-738/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00550-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, ir Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. M. kreipėsi į teismą, prašydama:

1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau - Departamentas) įsakymą Nr. 1-693, kuriuo pareiškėjai nuo 2004 m. sausio 31 d. paskirta 854,04 Lt pensija, nustačius koeficientą 0,847298, perskaičiuota iki 723,63 Lt;

2) panaikinti Departamento 2011 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. lS-811, nes neišmokėta valstybinės pensijos (toliau - Pensija) dalis pareiškėjai nebus grąžinta;

3) priteisti iš Departamento ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

4) įpareigoti Departamentą sumokėti 5 000 Lt neturtinės žalos.

Paaiškino, kad Departamentas 2004 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 6/07-34 ir 2004 m. kovo 18 d. Pažyma apie pensijos paskyrimą Nr. 10/07-533 nuo 2004 m. sausio 30 d. jai paskirta 854,04 Lt pensija. Atsakovas 2010 m. vasario 26 d. jai išmokėjo sumažintą - 723,63 Lt dydžio pensiją. Kitokio dokumento, patvirtinančio pensijos paskyrimą, kuriame būtų nurodyta data, teisės aktas, kuriuo vadovaujantis paskirta pensija bei paskirtos pensijos dydis, pareiškėja iš Departamento negavo. Departamentas, priėmęs sprendimą sumažinti pareiškėjai paskirtą pensiją, nesiėmė priemonių informuoti ją apie priimtą sprendimą. Nurodė, jog pareiškėja 2011 m. sausio 27 d. kreipėsi į Departamentą, klausdama, kuo remiantis buvo sumažinta jai paskirta pensija, kaip apskaičiuojama jai paskirta pensija ir kodėl nenumatytas pensijų kompensavimas bei prašė sumokėti jai nuskaičiuotą ir neišmokėtą pinigų dalį. Departamento 2011 m. vasario 25 d. rašte Nr. 19-811 nurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis pareiškėjai paskirta pensija perskaičiuota iki 723,63 Lt ir kad neišmokėta pensijos dalis jai nebus grąžinta. Iš Departamento atsakymo pareiškėja nesupranta, kokiu pagrindu, kokiais teisės aktais vadovaujantis nenustačius kompensavimo tvarkos, jai paskirta pensija buvo sumažinta. Tokie Departamento veiksmai, vykdant neteisėtus Vyriausybės nutarimus, negali būti pateisinami. Pagal Vyriausybės pasisakymus „sunkmetis“ turėjo pasibaigti šių metų gruodį (nutarime išdėstyti apribojimai turėjo galioti vieniems finansiniams metams), dabar „sunkmetis“ vėl pratęsiamas metams. Pareiškėja pažymėjo kad nežino, kaip išgyventi su tokio dydžio pensija, sumokėti už dukros mokslus (pati yra išsituokusi ir netinkama tarnybai).

Pareiškėja akcentavo, jog valstybinės pensijos yra mokamos iš valstybės biudžeto. Seime 1994 m. priimtas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (toliau - PKVPĮ), kuris galioja ir šiuo metu. Pareiškėja rėmėsi Konstitucinio teismo (toliau – ir KT) 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu ir teigia, kad Seimas, neatsižvelgęs į KT suformuota praktiką, 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau - Laikinasis įstatymas), kuriuo buvo sumažintos pensijos, nenumatant kompensavimo mechanizmo. Pareiškėjos manymu, akivaizdu, kad Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais taip sumažinus pensijos dydį, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija. Didelis pensijos dydžio sumažinimas gali nulemti priverstinį pensininko apsisprendimą atsisakyti darbo (Konstitucijos 148 str. 1 d.). Pareiškėjos manymu, Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis varžo dirbančio pensininko, gaunančio valstybinę pareigūnų pensiją, teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą dėl jo socialinės padėties, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.

Anot pareiškėjos, Departamentas, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjai nuo 2010 m. vasario mėn., kiekvieną mėnesį neišmoka 130,41 Lt pensijos dalies. Minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę (remiasi KT 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu). Kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, pareiškėjos manymu, yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas.

Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kurio 4 ir 5 straipsniais įtvirtino nuostatas, sumažinančias pensijų dydžius. Iš šio įstatymo Departamentui kilo pareiga mokėti sumažintas pensijas. Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, tad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgus į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 str.).

Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į pensiją, nenumatant jos kompensavimo tvarkos. Seimo kaltė priimant minėtą įstatymą yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. Iš kitos pusės CK 6.271 str. 1 dalis numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėja negavo dalies teisėtai įgytos pensijos, t.y. negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Pareiškėja akcentavo, jog, atsižvelgus į CK 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėja patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jos negautoms pajamoms, neišmokėtai pensijos daliai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Kadangi Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o dėl neteisėtų Departamento veiksmų jai nebuvo išmokėta visa priklausanti pensija, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 dalis pagal analogiją).

Pareiškėja pabrėžė, kad jai padaryta 5 000 Lt neturtinė žala, nes, negavus dalies pensijos, buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, ji negalėjo tinkamai rūpintis savo sveikata, gauti reikalingas procedūras (jos mokomos), įpirkti būtinus vaistus, suteikti bent minimalias galimybes dukrai mokytis.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, atsakydamas į pareiškėjos 2011 m. sausio 27 d. prašymą, 2011 m. vasario 25 d. raštu Nr. 1S-811 jai paaiškino, kad Departamentas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, perskaičiavo jai paskirtą pensiją, nes jai paskirtos pensijos dydžiui (854,04 Lt) taikomas koeficientas, apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Perskaičiavus pareiškėjos pensijos dydį pagal minėtą formulę, jai išmokėtinos pensijos dydis sudarė 723, 63 Lt, kuris jai ir buvo mokamas kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 30 d. Departamento atsakyme Nr. 1S-811 buvo nurodyta, kad Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 gruodžio 31 d. Taigi jos prašymas išmokėti pensijos nepriemoką negali būti patenkintas. Departamentas papildomai paaiškino, kad Seimas priėmė minėtą Laikinąjį įstatymą konstatavęs, kad Valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų prognozės rodo nuolat didėjantį deficitą, nulemtą Lietuvos ūkį apėmusios krizės, taip pat pabrėždamas būtinybę stabilizuoti Valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus. Buvo įvertinta, kad KT ne kartą konstatavo, jog išimtiniais atvejais, kai valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis (ekonomikos krizė, gaivalinė nelaimė ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina išmokoms mokėti, išmokų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas ir laikinai, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis, išmokos mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina gyvybiškai svarbiems visuomenės interesams užtikrinti ir kitoms konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Departamentas yra tik vykdomoji institucija ir nesprendžia priimtų įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumo klausimų. Lietuvoje šį klausimą gali išspręsti tik KT. Bet koks įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Departamentas nesutiko su pareiškėjos motyvais dėl nepriemokos priteisimo, nes, perskaičiuojant pareiškėjai priklausantį pensijos dydį, buvo taikytos galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatos ir tokiu būdu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Be to, tuo metu KT sprendimo dėl Laikinojo įstatymo atitikties Konstitucijai nebuvo. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjos reikalavimą, dėl jai paskirtos pensijos apskaičiavimo, 2011 m. vasario 25 d. atsakyme Nr. 1S-811 pateikė visą informaciją, kaip apskaičiuojamas pareiškėjai paskirtos pensijos dydis, nurodė, kuo remiantis jis buvo sumažintas. Departamentas pažymėjo, jog, remiantis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, 102 straipsniu, 107 str. 2 dalimi, kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Laikinojo įstatymo atitinkamos nuostatos, kuriomis remiantis Departamentas apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai, jos yra teisėtos ir valstybės institucijos, tame tarpe ir Departamentas, privalo jomis remiantis apskaičiuoti pensijos dydį. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, todėl ji taikytina ir Departamentui. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Departamentas, skaičiuojant ir išmokant pareiškėjai pensiją neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, tad negali būti ir civilinės atsakomybės pagrindų. Iš KT 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo turinio matyti, kad būtent įstatymo leidėjui kyla pareiga sukurti kompensavimo mechanizmą, kad asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija buvo mokama sumažinta, būtų atlyginti su tuo susiję praradimai. Sukūrus tokį kompensavimo mechanizmą ir jį įtvirtinus teisės aktuose, pensijas gaunantiems asmenims, tame tarpe ir pareiškėjai, teisės aktų nustatyta tvarka, per protingą laikotarpį, būtų atlyginti visi su pensijų mažinimu susiję finansiniai praradimai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo jog iš atsakovo atstovo pateiktos pažymos matyti, kad pareiškėjai valstybinė pareigūno pensija buvo mažinama (perskaičiuota) tik vienu pagrindu – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuris pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai; ši pensija pareiškėjai nei pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nei pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį nebuvo perskaičiuojama, todėl, teismo vertinimu, pagrindo priteisti prašomą nepriemoką nėra. Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja prašo iš atsakovų priteisti 5000 Lt neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog 2006 m. birželio 27 d. Viešojo administravimo įstatymo Nr. X-736 (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog šiuo atveju neturtinės žalos atsiradimas, anot pareiškėjos skundo, kildinamas iš neteisėtų atsakovų – Valstybės bei Departamento – veiksmų. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio mėn. 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1241/2009 išaiškino, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A6-1286/2006). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Departamentas, iki KT nepripažino aptartų teisės normų antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir pareigūnams pensijas apskaičiuoti ir išmokėti pagal teisės aktų reikalavimus. Dėl atsakovo – Lietuvos valstybės - deliktinės atsakomybės, anot skundo, atsiradusios dėl teisės aktų, kuriuos KT vėliau pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, priėmimo, už neturinės žalos padarymą, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tokia atsakomybė negalima. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal VAĮ 42 straipsnį bei ABTĮ atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t.y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, tuo tarpu Valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju nėra nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjai pensijos praradimai dėl netinkamų (neteisėtų) įstatymų yra teisingai atlyginami.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nepaaiškino, kodėl, sumažinus valstybines pensijas, įstatymų leidėjas nepriėmė įstatymo, nustatančio šios nuosavybės formos paėmimo kompensavimo/atlyginimo tvarką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl atsakovo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui mokėti didesnę valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai valstybinė pareigūnų ir karių pensija nuo 2010 metų buvo sumažinta dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje numatyto pensijos dydžio ribojimo.

Minėta teisės norma buvo nustatyta, kad paskirtos pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pagal kurią pensija gali būti mažinama iki 20 procentų.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai paskirtoji pensija - 854,04 Lt, nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažinta iki 723,63 Lt dydžio, t. y., ne daugiau kaip 20 procentų (130, 41 Lt), kas atitiko Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Konstitucinis Teismas ištyręs Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pensijos ribojimas šiuo pagrindu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Visa tai lemia, kad atsakovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos pensiją pareiškėjai sumažino, vykdydamas teisės aktų, neprieštaraujančių Lietuvos Respublikos Konstitucijai, reikalavimus. Dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo nėra teisinio pagrindo. Atsakovo veiksmų teisėtumas atitinkamai taip pat nesudaro teisinio pagrindo tenkinti reikalavimo ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 6. 246; 6.250 str.).

Atsakant į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatyme nenustačius sumažintos pensijos kompensavimo į ateitį mechanizmo, iš pareiškėjos neteisėtai yra paimama jai priklausanti nuosavybė, tai pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime be kita ko konstatavo, jog <...> „pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.“

Remiantis šia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nėra pagrindo abejoti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų atitikimu Konstitucijai, kiek tai susiję su anksčiau aptartu klausimu. Dėl ko tenkinti pareiškėjos prašymą ir pakartotinai kreiptis į Konstitucinį teismą dėl šių nuostatų atitikties Konstitucijai, nėra pagrindo (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas