2013-04-22 Nr. AB-1334-3-61-3-00176-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-660/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00176-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-5) ir patikslintu skundu (b. l. 14-18) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1D-9575-(2); 2) solidariai iš atsakovų už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteisti 448,28 Lt neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį; 3) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo sprendimo priėmimo dienos mokėti nustatyto 1 881,42 Lt dydžio pensiją kartu su mokamu 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu; 4) priteisti iš atsakovų 1000 Lt neturtinę žalą; 5) priteisti iš atsakovų išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2003 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 2/17-1023 nuo 2003 m. liepos 13 d. pareiškėjui buvo neterminuotai paskirta 1 881,42 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nurodė, jog neturi draudžiamųjų pajamų, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, jam kartu mokamas 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Nurodė, jog taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui buvo apskaičiuotas 0,8 perskaičiavimo (mažinimo) koeficientas ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki šiol mokama 1 793,14 Lt pensija, t. y. išmoka sumažinta 20 procentų.

Pažymėjo, kad aptartas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir nepagrįstai riboja asmens teisę į nuosavybę. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. ir kitais nutarimais tvirtino, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtą pensiją mokėtų.

Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Nurodė, kad įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Todėl asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Teigė, jog įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę gauti pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Pažymėjo, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma, tačiau tokiu atveju privalu nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems pensija buvo paskirta ir mokama.

Teigė, jog valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies (kiekvieną mėnesį po 448,28 Lt) teisėtai įgytos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Nurodė, kad neatsargūs valstybės veiksmai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolių, kurių dydis lygus negautoms pajamoms. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.247 straipsniu ir 6.249 straipsnio 1 dalimi manė, jog šios faktinės aplinkybės apėmė visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudarė pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, įsigaliojusiu teismo sprendimu (nutarimu) nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, kas gali pasireikšti įstatyme numatytos pareigos neatlikimu arba netinkamu atlikimu. Nurodė, jog pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Be to, teigė, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo pagrįsta įrodomaisiais faktais. Akcentavo, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba; trečiasis suinteresuotas asmuo) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas buvo 0,8 (K = 0,8). Nurodė, jog pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas taip: 2 241,42 x 0,8 = 1 793,14 Lt. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Tvirtino, jog Sveikatos priežiūros tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustato įstatymas, ir mokėti pareiškėjui 2 241,42 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl J. U. neišmokėtos pensijos dalies po 448,28 Lt grąžinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nes įstatymas galioja ir nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Nurodė, jog dėl tos pačios priežasties nebuvo pagrindo atlyginti neturtinę žalą, nes civilinės atsakomybės atsiradimas siejamas tik su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatymui (Konstitucijai).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Nurodė, kad 1994 m. gruodžio 13 d. priimto Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija. Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl nustačius tokį teisinį reguliavimą, buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinės socialinio draudimo pensijos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, iš jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8), perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją sumažino nuo 2 241,42 Lt iki 1 793,14 Lt (2 241,42 Lt × 0,8).

Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas šiame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės), mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Konstitucinis Teismas pripažino, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu ir dėl to nėra pagrindo teigti, kad buvo nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Nurodė, jog Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pripažinus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaraujančia Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos.

Nurodė, jog byloje buvo nustatyta, kad ginčijamu sprendimu Vidaus reikalų ministerija, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į pareiškėjo skundą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Vidaus reikalų ministerija veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama. Todėl sprendė, jog atsakovas pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir nėra pagrindo solidariai iš atsakovų priteisti neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį bei įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo sprendimo priėmimo dienos mokėti nustatyto 2 241,42 Lt dydžio pensiją.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nurodė, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, t. y. veikė taip, kaip privalėjo veikti, pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) nebuvo nustatyta, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

III. Pareiškėjas J. U. apeliaciniu skundu (b. l. 63-65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo J. U. skundas būtų pilnai tenkinamas.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Konstitucinio Teismo nutarimus. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime bei 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad sumažintoms valstybinėms pensijoms turi būti nustatytas kompensavimo mechanizmas. Teigia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. ID-9575-(2) yra neteisėtas, kadangi jame nebuvo numatytas valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, nors jau galiojo Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, kuriame buvo pasisakyta dėl valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymo būtinumo.

Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad jam paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Nurodo, jog valstybinė pensija buvo sumažinta daugumai ją gaunančių asmenų, todėl jos mažinimo mastas buvo visuotinis, o tai reiškia didelis. Pažymi, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo sumažinta ne keliais procentais, o 20 proc., t. y. maksimaliai.

Pažymi, kad teismas nagrinėdamas analogiškas bylas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimais administracinėse bylose Nr. I-123-244/2012 ir I-118-244/2012 patenkino analogiškus skundus, todėl mano, kad pareiškėjo atžvilgiu teismo sprendimas prieštarauja teisingumo, asmenų lygybės teismui, teisinės valstybės bei kitiems konstituciniams principams.

Mano, kad teismas neatsižvelgė ir neįvertino visų skunde nurodytų aplinkybių bei motyvų. Pažymi, kad pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog Laikinojo įstatymo teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Teigia, kad remiantis Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“, įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtą pensiją mokėtų. Teigia, jog valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Mano, jog pertvarkant nustatytą pensinio aprūpinimo sistemą kiekvienu atveju privalu laikytis Konstitucijos. Tvirtina, kad jei pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Pažymi, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neanalizavo šių aplinkybių bei motyvų ir nenurodė sprendime jokių priežasčių, dėl kurių į jas nebuvo atsižvelgta.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 68-69) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi teismų suformuota praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Pabrėžia, jog J. U. valstybinė pensija buvo mažinama 20 procentų, dėl to skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. atsakymas Nr. 1D-9575-(2) į pareiškėjo prašymą yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimu (b. l. 70) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o J. U. apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialines bei procesines teisės normas, o visos sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Pabrėžia, kad visi argumentai, įrodymai buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui, o naujų įrodymų bei argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ar kurių Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertintų, J. U. savo apeliaciniame skunde nenurodė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui J. U. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2003 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 2/17-1023 buvo paskirta 2241,42 Lt (1881,42 Lt kartu su 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820) (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjui minėta pensija buvo sumažinta 20 proc. ir iki šiol siekia 1793,14 Lt. Būtent – pareiškėjui neterminuotai paskirta 2241,42 Lt pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento (0,8), nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą, pareiškėjo gaunama valstybinė pensija iš viso sumažėjo 20 proc. ((1881,42 Lt + 360 Lt) * 0,8 = 1793,14 Lt).

Manydamas, jog minėtas pensijos perskaičiavimas pažeidžia jo teises, pareiškėjas su 2010 m. lapkričio 29 d. prašymu kreipėsi į atsakovą Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas paaiškinti, kokiu pagrindu jam buvo sumažinta pensija. Atsakovas 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 1D-9575-2 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ paaiškino pareiškėjui pensijos skaičiavimo tvarką ir nurodė, jog neturi pagrindo mokėti jam 2241,42 Lt pensiją bei išmokėti nepriemoką.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtuoju pensijos perskaičiavimu, su skundu kreipėsi į administracinį teismą, be kita ko, prašydamas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, priteisti jam neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos 448,28 Lt dalį, mokėti jam 2241,42 Lt dydžio pensiją bei priteisti 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo bylą, pareiškėjo skundą atmetė, savo sprendimą iš esmės grįsdamas tuo, jog atsakovas vadovavosi galiojusiu teisiniu reguliavimu, kurio Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nepripažino antikonstituciniu, todėl pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui mokėtiną pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Taigi teismas nenustatė pagrindo, remiantis kuriuo būtų galima panaikinti atsakovo sprendimą, priteisti pareiškėjui jo nurodytą neišmokėtos pensijos dalį, įpareigoti atsakovą pareiškėjui mokėti konkretaus dydžio pensiją ar priteisti jam neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su jo byloje priimtu apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka, argumentuodamas, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad konkrečiu atveju nebuvo nustatytas pensijų kompensavimo mechanizmas, jog minėtasis teisinis reguliavimas pažeidžia jo konstitucines teises, inter alia, Konstitucijos 52 straipsnį bei tai, jog analogiškose bylose teismas analogiškus kitų pareiškėjų skundus patenkino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog apygardos administracinis teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, todėl naikinti jo priimto sprendimo nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (20 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo skunde keltus reikalavimus priteisti jam neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį bei įpareigoti atsakovą mokėti jam konkretaus dydžio pensiją. Be to, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamas socialinių išmokų mažinimo mechanizmą siekė teisėto tikslo ir paisė iš teisinės valstybės kylančio proporcingumo principo reikalavimų, Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, asmens patirtą dėl minėtos teisės normos įgyvendinimo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimais administracinėse bylose Nr. I-123-244/2012 ir Nr. I-118-244/2012, patenkino analogiškus skundus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, be kita ko, pažeidžia asmenų lygybės principą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).

Konkrečiu atveju skyrėsi nagrinėjamos ir pareiškėjo nurodytų bylų ratio decidendi. Būtent – iš paminėtų bylų fabulų matyti, jog pareiškėjai, jose kreipęsi į teismą su prašymu priteisti jiems valstybinės vidaus reikalų pareigūnų pensijos dalį, turėjo draudžiamųjų pinigų, todėl bylų sprendimui buvo, be kita ko, aktualios ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys, įgalinusios sukurti prielaidas asmenims, dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Minėtasis teisinis reguliavimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas antikonstituciniu ir būtent tai sudarė teismui pagrindą priteisti šiuo pagrindu susidariusią neišmokėtos valstybinės pensijos dalį pareiškėjams. Tačiau šios kertinės aplinkybės – draudžiamųjų pajamų gavimo fakto – nebuvo nustatyta nagrinėjamoje byloje, todėl teigti, kad konkreti ir pareiškėjo nurodytos bylos yra analogiškos ir teismas savo ruožtu analogiškose bylose priėmė skirtingus sprendimus, yra nepagrįsta.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan