2022-07-28 Nr. AB-19561-3-61-3-00602-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3380-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00602-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. K. S. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 22S55787 (pareiškėjos skunde ir teismo sprendime klaidingai nurodyta sprendimo data – 2021 m. lapkričio 10 d.) (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Sprendime pareiškėja nurodoma kaip „K. K. S.“, tačiau, teismo posėdžio metu patikrinus jos asmens dokumentą, nustatyta, jog pareiškėja yra „G. K. S.“.

4. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Teigė, kad ji nurodė atsakovui realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

5. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, o (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė, nes šalis patenka į karinių veiksmų zoną. Nurodė, kad iki išvykimo iš kilmės šalies gyveno (duomenys neskelbtini). Tvirtino, kad, įvertinusi susidariusią situaciją šalyje, išsigandusi dėl grėsmės, galimai kilsiančios religinio nepakantumo (duomenys neskelbtini) pagrindu, bei jai pavojingos bendros situacijos kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)), atsižvelgusi į tai, kad (duomenys neskelbtini) gyvena vyras, kuris sutinka ją priimti bendram gyvenimui, pareiškėja nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pirmiausia atvyko į (duomenys neskelbtini), po to neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną.

6. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjai kylančią grėsmę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Atsakovas neįvertino (duomenys neskelbtini) vykstančio vidaus karinio konflikto, jo galimos grėsmės pareiškėjai, todėl nepripažino pareiškėjos patiriančia padidintą grėsmę. Pareiškėja pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) priklauso padidintos rizikos asmenų kategorijai, todėl vertinant situaciją (duomenys neskelbtini) yra akivaizdu, jog pareiškėjos sveikatai ir (ar) gyvybei kyla reali grėsmė. Teigė, kad atsakovas turėjo nustatyti galimai kilsiančios grėsmės lygį, remdamasis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją (duomenys neskelbtini), tačiau konkrečiai pareiškėjai kylančią grėsmę individualiai vertindamas pagal „slankiojančią skalę“. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas, nurodydamas, jog beatodairiško smurto lygis pareiškėjos gyvenamojoje vietoje yra per žemas, kad vien dėl buvimo toje teritorijoje jai grėstų pavojus patirti rimtą žalą, nenurodė, kokiu informacijos šaltiniu remdamasis jis suformulavo tokias išvadas.

7. Pareiškėja taip pat nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria atsakovas nusprendė išsiųsti ją iš Lietuvos ir uždraudė jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Teigė, kad ji bendradarbiavo su institucijomis, nepažeidė taisyklių, todėl nėra objektyvių prielaidų išvadai, jog pareiškėja savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jai nepalankų sprendimą. Pareiškėja neneigė, kad į Lietuvą atvyko neteisėtai, sieną kirto neleistinoje vietoje, prieglobsčio paprašė tik pristatyta į užkardą, tačiau, jos nuomone, tai nesudaro pagrindo vertinti, jog ji savo noru neišvyktų iš Lietuvos. Be to, pareiškėja mano, kad sprendimą išsiųsti nesudarius galimybės jai pačiai išvykti iš šalies atsakovas priėmė skubotai, o nustatytas draudimas atvykti maksimaliam terminui nėra proporcingas.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nurodė, jog jai nepatinka gyventi (duomenys neskelbtini), dėl to ji planavo atvykti į Lietuvą ir susitikusi su vyru, nuvykti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad asmeniškai jai niekas negrasino, ji nepatyrė smurto ir persekiojimo, jos gyvybei negrėsė pavojus, todėl, atsakovo vertinimu, nei viena iš išvardintų aplinkybių savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Atsakovas tyrimo metu nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojos pasakojimą, taip pat atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Pasak atsakovo, pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti vertinama kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlės statusas.

11. Atsakovas tvirtino, kad surinko visą su pareiškėjos individualia situacija susijusią kilmės valstybės informaciją. Tyrimo metu nustatė, kad 2021 m. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA, EPBB) gairėse apie (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog tam tikrais atvejais (duomenys neskelbtini) susiduria su veiksmais, kurie gali būti prilyginti persekiojimui, pavyzdžiui, priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai užpuolimai, seksualinė prievarta, nužudymai, turto prievartavimas, savavališki areštai pagrobimai arba jiems gali būti taikomos diskriminacinės priemonės, tačiau vertinant individualiai turėtų būti atsižvelgiama į veiksmų sunkumą ir (arba) pasikartojimą, įvairių veiksmų kaupimąsi, kadangi vien tik tai, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog jis būtinai bus persekiojimas, diskriminuojamas savo bendrapiliečių ar kitų subjektų. Vertinant pareiškėjos galimybes saugiai gyventi kilmės valstybėje, nustatyta, kad pareiškėja iki šiol saugiai gyveno kilmės valstybėje, nepatirdama grasinimų ar persekiojimo, taip pat ji nenurodė realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, savo prieglobsčio prašymą grindė bendro pobūdžio informacija apie padėtį kilmės valstybėje bei noru nuvykti pas vyrą į (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį, vertino, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje.

12. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatytos, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką ji atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo, pareiškėja gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta ją išsiųsti iš Lietuvos. Be to, iki Sprendimo priėmimo dienos pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

14. Atsakovas pažymėjo, kad, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Šiuo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, o draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjos G. K. S. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2022 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. 22S55787 (teismo sprendime klaidingai nurodyta sprendimo data – 2021 m. lapkričio 10 d.) rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant (duomenys neskelbtini) pilietei G. K. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; teismas atmetė kitą skundą dalį.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pareiškėjos teigimu, baimę būti persekiojamai kilmės valstybėje ji sieja su (duomenys neskelbtini) religija, kurią ji išpažįsta, kadangi (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) taikinys.

17. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, pareiškėjos pasakojimą apie priežastis, privertusias ją išvykti iš kilmės valstybės, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas apie jai tariamai kylančią grėsmę (duomenys neskelbtini) yra hipotetinio pobūdžio, grįstas prielaidomis, nes nei atsakovui, nei teismui ji nepateikė konkrečių detalių, dėl kokių priežasčių ar kitų asmenų veiksmų jai kyla grėsmė (duomenys neskelbtini). Pareiškėja (duomenys neskelbtini) kovotojų keliamą grėsmę įvardijo bendrais teiginiais, tačiau nėra aišku, kokia konkreti grėsmė kyla asmeniškai pačiai pareiškėjai. Be to, pareiškėja neįvardijo nei vieno incidento, nutikusio jai asmeniškai, kurio pagrindu galėtų pagrįstai bijoti dėl savo sveikatos ar gyvybės. Teismas vertino, kad pareiškėjos pasakojimas yra grįstas prielaidomis, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, jog jos pasakojimas negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu prieglobsčio prašymą ir tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybę.

18. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėja aiškino, jog (duomenys neskelbtini) gyvena jos vyras ir ji nori su juo susijungti pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublinas reglamentas), tačiau jos prašymas dėl susijungimo buvo atmestas dėl kelių priežasčių, t. y. santuoka įvyko tuomet, kai pareiškėjai buvo (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) atmetė prieglobsčio prašytojos prašymą, nes santuokos ceremonija, įvykusi (duomenys neskelbtini), vyko nedalyvaujant pareiškėjos vyrui, kuris (duomenys neskelbtini) gyveno nuo (duomenys neskelbtini). Tokios santuokos (duomenys neskelbtini) nėra pripažintos. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja netgi nėra įvardijusi savo sutuoktinio, nedetalizavusi jų santykių, todėl teismas darė išvadą, kad prieglobsčio gavimas Lietuvoje iš tiesų nėra pagrindinis pareiškėjos tikslas, o jos siekis, tikėtina, yra išvykimas į (duomenys neskelbtini).

19. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė kad byloje nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlės statusas.

20. Spręsdamas papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjai galimybę, atsakovas vertino, kad šiuo atveju nėra Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose įtvirtintų kriterijų. Atsakovas taip pat svarstė, ar pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Teismas, įvertinęs atsakovo surinktą informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės šalyje (2021 m. ESPA ataskaitą), sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl ginčijamo Sprendimo dalies išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjai laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjos pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai kirsdama valstybės sieną ir prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjai taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai pritaikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad prieglobsčio prašytoja buvo pateikusi prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

22. Dėl pareiškėjos argumentų, kuriais ji nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką šiuo atveju yra neproporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Byloje nepateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą. Atsakovas Sprendime nepateikė argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, teismas sprendė, kad šiuo atveju būtų proporcinga nustatyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpį nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 24. Pareiškėja G. K. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėja nurodo, kad teismas netinkamai vertino jos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

26. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad jos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Teigia, kad dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos saugumui, gyvybei ir sveikatai. Pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog pareiškėjai dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, o atsakovas nepaneigė šios grėsmės. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nepagrįstai nurodė, kad grėsmės nėra, nes (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas yra sumažėję. Pareiškėja pabrėžia, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) įtaka (duomenys neskelbtini) tik sumažėjo, bet visiškai neišnyko.

27. Pareiškėjos nuomone, aplinkybė, kad ji negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) tikėjimo moteriai (duomenys neskelbtini). Pareiškėja yra moteris, pagal tikėjimą ji yra (duomenys neskelbtini), todėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal EPBB nustatytus reikalavimus moterys ir (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Pasak pareiškėjos, ji yra priskiriama padidintos rizikos asmenų grupei pagal du kriterijus (moteris ir (duomenys neskelbtini) religija), todėl individuali grėsmė yra preziumuojama, jos papildomai pareiškėjai įrodinėti nereikia.

28. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi EPPB pateikiama informacija, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, taigi jie nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjos, atsakovas, spręsdamas dėl jai kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualiausią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjos galimybes apsisaugoti, ypač, kai ji yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini).

29. Pareiškėja nurodo, kad jos prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos kaip vien tik ekonominės, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio yra neryškus, taip pat ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjos kilmės šalyje. Pareiškėjos nuomone, prieglobstis ir papildoma apsauga jai nesuteikta nepagrįstai. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

30. Pareiškėjos teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą jai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas nurodo, kad sutinka su teismo išvada, jog, įvertinus bylos faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojos pasakojimą, taip pat atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, pagrįstai nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį. Pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjos pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtino, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsakovas mano, kad pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju negalima spręsti, kad pareiškėjai jos kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlės statuso.

33. Atsakovo teigimu, įvertinus pareiškėjos individualias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), pagrįstai nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Nors remiantis ESPA pateikiamais duomenimis, pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) moteris, priskiriama padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau ESPA taip pat nurodo, kad net patenkant į šią grupę ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), taip pat, ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį (moterys, kurias buvo pagrobę (duomenys neskelbtini), gali susidurti su visuomenės stigmatizacija). Pareiškėja nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų įvykdytas bent vienas ESPA ataskaitoje minimas pažeidimas. Tyrimo metu nenustatytos individualaus pobūdžio aplinkybės, kurios leistų pagrįstai spręsti, kad pareiškėja ateityje susidurs su netinkamu elgesiu dėl to, kad ji yra (duomenys neskelbtini) moteris. Be to, apklausos metu pareiškėja nenurodė kitų priežasčių, išskyrus priklausymą (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, dėl kurių ji gali patirti persekiojimą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, atsakovas mano, jog jis pagrįstai konstatavo, kad nenustatytos individualios aplinkybės, didinančios persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę.

34. Atsakovas nurodo, kad tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybė. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatytos.

35. Atsakovo teigimu, nepagrįsti pareiškėjos skundo teiginiai dėl tariamo informacijos nesurinkimo. Atsakovas akcentuoja, kad atliekamo tyrimo objektas yra ne kilmės valstybė, o konkrečiam asmeniui šioje valstybėje kylanti individuali grėsmė. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja atsakovo rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pati pareiškėja nurodė, jog jai nekyla jokios individualios grėsmės kilmės valstybėje.

36. Atsakovo nuomone, tiek jis, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad ji norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir nagrinėja bylą rašytinio proceso tvarka.

V. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. 22S55787 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

42. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas. Atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas tenkino skundą iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

43. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualaus pobūdžio grėsmė. Teigia, kad dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos saugumui, gyvybei ir sveikatai. Pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog pareiškėjai dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, o atsakovas nepaneigė šios grėsmės. Pareiškėja mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.

44. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

46. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

47. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

48. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

49. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

50. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

51. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

52. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

53. Prašymą suteikti prieglobstį pareiškėja grindė baime būti persekiojamai ir dėl (duomenys neskelbtini) religijos, kurią ji išpažįsta. Pareiškėja teigė, kad (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) taikinys, (duomenys neskelbtini) gyventi jai nesaugu, pareiškėjos netenkina gyvenimo kilmės šalyje sąlygos. Pareiškėja tvirtino, kad yra susituokusi, vyras šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), pareiškėja nori su juo susijungti pagal Dublino reglamentą.

54. Pažymėtina, kad pareiškėjos prašymas dėl susijungimo su vyru pagal Dublino reglamentą buvo atmestas, nes nustatyta, jog santuoka įvyko tuomet, kai pareiškėjai buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atmetė pareiškėjos prašymą dėl susijungimo, nes santuokos ceremonija, įvykusi (duomenys neskelbtini), vyko nedalyvaujant pareiškėjos vyrui, kuris (duomenys neskelbtini) gyveno nuo (duomenys neskelbtini), o tokios santuokos (duomenys neskelbtini) nėra pripažintos.

55. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos pateiktą prieglobsčio prašymą, surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) bei konkrečioje vietovėje ((duomenys neskelbtini)), vertino (duomenys neskelbtini) grėsmę, (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini), aptarė aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) vis dar vyksta vidaus ginkluotas konfliktas ir (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste įvertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą.

Migracijos departamento Sprendime konstatuota, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojos baimę. Nors remiantis ESPA pateikiamais duomenimis, pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) moteris, priskiriama padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau ESPA taip pat yra nurodęs, kad net patenkant į šią grupę ne visi susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą; be kita ko, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kurioje vis dar veikia (duomenys neskelbtini) valstybė;

į kitas aktualias aplinkybes. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėja gyveno provincijoje, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos. Be to, nerasta informacijos apie tai, jog vien priklausymas (duomenys neskelbtini) tikėjimui (duomenys neskelbtini) kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju.

Pareiškėja nedetalizavo jai individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais ji tariamai gali susidurti grįžusi į kilmės valstybę, prašymą grindė prielaidomis. Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėja yra moteris (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad ji patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

56. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Vertinant pareiškėjos galimybes saugiai gyventi kilmės valstybėje, nustatyta, kad pareiškėja iki šiol saugiai gyveno kilmės valstybėje, nepatirdama grasinimų ar persekiojimo, taip pat ji nenurodė realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su ekonominiais tikslais (pareiškėjos netenkina gyvenimo (duomenys neskelbtini) sąlygos) bei noru nuvykti pas vyrą į (duomenys neskelbtini). Kaip jau buvo minėta, pareiškėjos prašymas dėl susijungimo su vyru pagal Dublino reglamentą buvo atmestas, o tokio pobūdžio priežastys, be kita ko, ekonominės, nėra tapačios persekiojimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje.

57. Prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėja grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad 2021 m. EPPB ataskaitos rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

58. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginių, jog Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, vadovavosi vienerių metų senumo EPPB duomenimis, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjai būtinybės. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo aktualūs (atsakovas vadovavosi 2021 m. EPPB ataskaita) ir pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar prieglobsčio prašytoja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjos apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

59. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į (duomenys neskelbtini) ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas taip pat vertino, kad atsakovas pagrįstai nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

60. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

61. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Skirgailė Žalimienė