A-442-1699-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1699/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01154-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Justinai Stuckai,

atsakovo atstovui Dariui Andriukaičiui,

trečiajam suinteresuotam asmeniui,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Draudimo priežiūros komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UADBB „Apsidrauskime“ skundą atsakovui Draudimo priežiūros komisijai (teisių perėmėjas Lietuvos bankas), dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. B., UADB „Industrijos garantas“, UAB „Autocentras“, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Draudimo priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 10 d. nutarimą Nr. N-166, kuriuo pareiškėjui skirta 5 000 Lt bauda. Taip pat pareiškėjas prašė tuo atveju, jeigu Draudimo priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 10 d. nutarimas Nr. N-166 nebūtų panaikintas, sumažinti skirtą baudą.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu nutarimu buvo nubaustas už tai, jog nepateikė atsakovui informacijos, reikalingos jo funkcijoms vykdyti (Draudimo įstatymo 196 straipsnio 1 dalis), ir jog nepateikė atsakymo į kliento pretenziją (Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalis). Tačiau pareiškėjas nurodytų pažeidimų nepadarė. Jis teikė atsakovui visą prašytą pateikti ir turėtą informaciją. Pareiškėjas neteikė draudimo tarpininkavimo paslaugų sudarant draudimo sutartį Nr. 07 0308474, todėl neprivalėjo ir objektyviai negalėjo teikti informacijos kito draudimo tarpininko klientei – G. B. Gavęs G. B. 2010 m. rugsėjo 28 d. pretenziją bei norėdamas jai pagelbėti, pareiškėjas kreipėsi į UADB „Industrijos garantas“ su prašymu nurodyti, kada draudimo įmokos likutis buvo grąžintas klientei. Gavus UADB Industrijos garantas atsakymą, apie jį nedelsiant telefonu buvo informuota G. B. Raštu ši informacija jai nebuvo pateikta, nes draudimo sutartis buvo sudaryta ne per pareiškėją. Tokiu būdu pareiškėjas atliko visas draudimo brokerio bendrovės pareigas ir Draudimo įstatymo nepažeidė. Pareiškėjas nurodė, kad jeigu teismas nuspręstų, jog yra pagrindas pareiškėjui taikyti poveikio priemonę, tuomet paskirta 5 000 Lt bauda turėtų būti sumažinta, nes ji yra nepagrįstai didelė.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad gavo G. B. skundą dėl pareiškėjo veiksmų ir, aiškindamasis situaciją, 2011 m. sausio mėnesį pateikė pareiškėjui paklausimus, detaliai išvardindamas reikalingą informaciją. Pareiškėjas nepateikė visų reikalautų faktinių duomenų ir taip pažeidė Draudimo įstatymo 196 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą teikti atsakovui tokią informaciją, kuri leistų jam tinkamai atlikti savo funkcijas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, gavęs G. B. 2010 m. rugsėjo 28 d. pretenziją ir atlikęs tam tikrus veiksmus (užklausęs UADB „Industrijos garantas“), nepateikė G. B. jokios rašytinės informacijos apie jos pretenzijos nagrinėjimo eigą ar rezultatus. Nors pareiškėjas aiškino informaciją G. B. teikęs telefonu, tačiau pastaroji savo skunde atsakovui tokios aplinkybės nepatvirtino. Pareiškėjo teiginys, kad jis neprivalėjo teikti informacijos G. B., nes ne jis tarpininkavo sudarant draudimo sutartį Nr. 07 0308474, yra nepagrįstas. Pats pareiškėjas patvirtino, jog vis dėlto atliko veiksmus G. B. interesais. Atsakovas nurodė, kad, skiriant pareiškėjui baudą, buvo atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes. Baudos dydis yra adekvatus padarytam pažeidimui, sumažintą jį nėra pagrindo.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. B. ir UADB „Industrijos garantas“ prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Draudimo priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 10 d. nutarimą Nr. N-166. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 10 d. G. B. ir UADB „Industrijos garantas“, atstovaujama UAB „Autocentras“, sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 07 0308474. 2008 m. rugsėjo 12 d. G. B. pateikė UADB „Industrijos garantas“ adresuotą prašymą nutraukti minėtą sutartį. 2010 m. rugpjūčio 4 d. G. B. pateikė pareiškėjo darbuotojai R. M. UADB „Industrijos garantas“ adresuotą prašymą į jos sąskaitą pervesti draudimo įmokų likutį (228,11 Lt).

Teismo posėdyje apklausta liudytoja R. M. parodė, jog 2010 m. rugpjūčio 4 d. priėmė G. B. UADB „Industrijos garantas“ adresuotą prašymą į jos sąskaitą pervesti draudimo įmokų likutį pagal 2008 m. rugsėjo 12 d. nutrauktą draudimo sutartį ir perdavė jį UADB „Industrijos garantas“. 2010 m. rugsėjo 28 d. G. B. pateikė pretenziją pareiškėjui dėl neparvestos įmokos. Pareiškėjo darbuotoja R. M. elektroniniu paštu kreipėsi į UADB „Industrijos garantas“, gavo informaciją, kad pinigai yra grąžinti 2008 m. rugsėjo 30 d., ir ją perdavė G.

B. 2010 m. lapkričio 18 d. G. B. kreipėsi tiesiogiai į UADB „Industrijos garantas“ ir gavo 2010 m. lapkričio 25 d. atsakymą, kad UADB „Industrijos garantas“ jos 2008 m. rugsėjo 12 d. prašymo nutraukti draudimo sutartį negavo. Teismas nurodė, kad, pradėjus tyrimą pagal G. B. 2010 m. gruodžio 15 d. skundą, atsakovas 2011 m. sausio 7 d. raštu kreipėsi į pareiškėją ir UADB „Industrijos garantas“, prašydamas iki 2011 m. sausio 14 d. pateikti rašytiniais įrodymais pagrįstus paaiškinimus, patvirtinančius, kad jie tinkamai vykdė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pareiškėjas 2011 m. sausio 13 d. atsakyme paaiškino, jog, gavęs 2008 m. rugsėjo 12 d. G. B. prašymą nutraukti draudimo sutartį Nr. 07 0308474, iš karto jį persiuntė UADB „Industrijos garantas“, taip pat pateikė savo bei UADB „Industrijos garantas“ darbuotojų 2010 m. spalio 4 d. elektroninio susirašinėjimo medžiagą. UADB „Industrijos garantas“ 2011 m. sausio 14 d. raštu Nr. 01-01-70 atsakovui paaiškino, kad, sudarant 2008 m. rugsėjo 10 d. draudimo sutartį, tarpininkavimo paslaugas teikė ne pareiškėjas, o UAB „Autocentras“.

Atsakovas 2011 m. sausio 27 d. raštais Nr. 4.7)S-191 pakartotinai kreipėsi į pareiškėją ir UADB „Industrijos garantas“, prašydamas iki 2011 m. vasario 2 d. pateikti rašytiniais įrodymais pagrįstus paaiškinimus dėl 2008 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo atlikimo. Pareiškėjas 2011 m. vasario 1 d. atsakyme papildomai paaiškino, jog nedalyvavo draudimo sutarties Nr. 07 0308474 sudaryme ir vykdyme, sutartis buvo sudaryta ir nutraukta tarpininkaujant UAB „Autocentras“; taip pat pridėjo savo darbuotojos R. M. paaiškinimą. Teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą nutarimą, klaidingai vertino pareiškėjo veiksmus kaip draudimo tarpininko veiksmus administruojant G.

B. su UADB „Industrijos garantas“ 2008 m. rugsėjo 10 d. sudarytą draudimo sutartį. Pareiškėjas nebuvo tarp G. B. ir UADB „Industrijos garantas“ sudarytos draudimo sutarties šalis ir neturėjo pareigos šią sutartį administruoti. Tokiu būdu pareiškėjas neturėjo pareigos priimti G. B. prašymo dėl draudimo įmokos likučio grąžinimo, o jį priėmęs ir pateikęs UADB „Industrijos garantas“, veikė G. B. interesais, todėl nepažeidė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalyje nustatytos draudimo brokerio pareigos veikti draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens interesais.

Taip pat negalima daryti išvados, kad pareiškėjas sąmoningai klaidino atsakovą ir pažeidė Draudimo įstatymo 196 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą atsakovo prašymu teikti jam informaciją. Teismas nurodė, kad, nenustačius pareiškėjo kaltų veiksmų dėl Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalies ir 196 straipsnio 1 dalies nesilaikymo, jam negali būti taikoma sankcija pagal Draudimo įstatymo 201 straipsnio 3 dalį, todėl pareiškėjo skundas dėl atsakovo nutarimo panaikinimo tenkintinas. Be to, atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš atsakovo jam priteistinas už skundą sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino draudimo tarpininkavimo veiklos sampratą. Draudimo tarpininkas savo esme yra pagalbininkas, atstovas draudimo santykiuose, todėl jis gali veikti nepriklausomai nuo anksčiau atliktų ar neatliktų veiksmų. Pareiškėjas, būdamas nepriklausomu draudimo tarpininku ir turėdamas įstatyme nustatytą pareigą veikti draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens interesais, privalėjo nagrinėjamu atveju vykdyti savo pareigas nepriklausomai nuo to, ar jis dalyvavo sudarant draudimo sutartį tarp G. B. ir UADB „Industrijos garantas“. Atsakovas nurodo, kad teismas neįvertino ginčijamame atsakovo nutarime nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas nepateikė atsakymo į G. B. 2010 m. rugsėjo 28 d. pretenziją bei paaiškinimų, susijusių su draudimo sutarties nutraukimo ir priklausančių sumų, nutraukus draudimo sutartį, išmokėjimo aplinkybėmis. Teismas savo sprendime rėmėsi visai kita aplinkybe (G. B. 2010 m. rugpjūčio 4 d. prašymo dėl draudimo įmokos likučio grąžinimo priėmimu ir pateikimu), kurios pagrindu padarė klaidingas išvadas. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėjas sąmoningai neklaidino atsakovo ir nepažeidė Draudimo įstatymo 196 straipsnio 1 dalies, nepateikė jokio atsakovo nutarime ir atsiliepime į skundą nurodytų pareiškėjo veiksmų vertinimo. Be to, Draudimo įstatymo nuostatos nereikalauja, jog pažeidimu būtų laikomas būtent sąmoningas klaidinančios informacijos pateikimas atsakovui. Draudimo įstatymo 196 straipsnio 1 dalis yra pažeidžiama tiesiog nepateikiant informacijos arba teikiant neišsamią informaciją, ne tokią, kokios prašoma. Atsakovas taip pat nurodo, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl administracinių nuobaudų paskyrimo. Atsakovo pareiškėjui skirta bauda savo esme yra administracinė nuobauda. Pareiškėjas, ją skųsdamas, žyminio mokesčio mokėti neturėjo, o jeigu žyminis mokestis pareiškėjo iniciatyva vis dėlto buvo sumokėtas, tuomet jis negali būti priteisiamas iš atsakovo.

Atsileipimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad pareigą administruoti G. B. sudarytą draudimo sutartį pagal Draudimo įstatymą turėjo tik ją sudaręs ir priėmęs prašymą dėl jos nutraukimo UAB „Autocentras“ bei draudikas UADB „Industrijos centras“. Visi veiksmai, kuriuos G. B. naudai ir interesais atliko pareiškėjas, gali būti laikomi tik jo, kaip profesionalo, bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai vykdymu. G. B. ir pareiškėjo nesiejo jokie teisiniai santykiai, pareigos teikti draudimo tarpininkavimą nenustatė ir įstatymai, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalį. Vienintelis veiksmas, kurį galėjo atlikti pareiškėjas, buvo prašymo grąžinti draudimo įmoką perdavimas draudikui ir draudiko atsakymo perdavimas G. B.. Šiuos veiksmus pareiškėjas atliko ir apie juos informavo G. B.. Pareiškėjas nurodo, kad atsakė į visus atsakovo paklausimus ir pateikė teisingą bei išsamią informaciją. Be to, UADB „Industrijos garantas“ dar savo 2011 m. sausio 14 d. atsakyme atsakovui paaiškino, kad ginčo draudimo sutartis buvo sudaryta tarpininkaujant UAB „Autocentras“, tačiau atsakovas niekada nesikreipė į UAB „Autocentras“ dėl informacijos patikslinimo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis nagrinėjamu atveju už skundą teismui privalėjo sumokėti žyminį mokestį. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas reglamentuoja administracinių nuobaudų, numatytų Administracinių teisės pažeidimų kodekse, apskundimą. Tuo tarpu pareiškėjui paskirta bauda yra poveikio priemonė (nuobauda) pagal specialų Draudimo įstatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Draudimo priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. N-166 pareiškėjui skirta 5 000 Lt bauda, už tai, kad nepateikė atsakovui informacijos, reikalingos jo funkcijoms vykdyti, tuo pažeisdamas Draudimo įstatymo 196 straipsnio 1 dalį, ir už tai, jog nepateikė atsakymo į kliento pretenziją, tuo pažeisdamas Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalį.

Draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija) įtvirtinta, jog draudimo brokerių įmonės yra nepriklausomi draudimo tarpininkai.

Šio įstatymo 2 straipsnio 23 dalis (2007 m. lapkričio 15 d. įstatymo Nr. X-1324 redakcija) nustatė, kad draudimo tarpininkas – asmuo, už atlygį vykdantis draudimo tarpininkavimo veiklą. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje (2007 m. lapkričio 15 d. įstatymo Nr. X-1324 redakcija) buvo numatyta, kad draudimo tarpininkavimas – ūkinė komercinė veikla, kai siekiama supažindinti su galimybe sudaryti draudimo sutartį, siūloma sudaryti draudimo sutartį ar atliekamas kitoks parengiamasis darbas, kurio tikslas – sudaryti draudimo sutartį, taip pat ūkinė komercinė veikla, kai siekiama sudaryti draudimo sutartį, pagalba administruojant ar vykdant sudarytas draudimo sutartis arba administruojant draudžiamuosius įvykius. Ši veikla, vykdoma draudiko ar jo darbuotojų dėl šio draudiko draudimo sutarčių, nėra laikoma draudimo tarpininkavimu. Draudimo tarpininkavimu nelaikomas nenuolatinis informacijos draudimo klausimais teikimas vykdant kitokią profesinę veiklą, jei informacija teikiama neturint tikslo padėti informacijos gavėjui sudaryti ar vykdyti draudimo sutartį. Draudimo tarpininkavimu taip pat nelaikomas vien tik draudžiamųjų įvykių administravimas, vykdomas sutarties su draudiku pagrindu, bei žalos (nuostolio) ir reikalavimo išmokėti draudimo išmoką dydžio nustatymas.

Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalyje (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija) buvo nustatyta, kad draudimo brokerių įmonė privalo veikti draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens interesais. Draudimo brokerių įmonė Civilinio kodekso nustatyta tvarka privalo atlyginti draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens nuostolius, atsiradusius dėl šios pareigos nevykdymo.

Aiškinant Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalį (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija) sisteminiu teisės aiškinimo metodu Draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija), 2 straipsnio 23 dalies (2007 m. lapkričio 15 d. įstatymo Nr. X-1324 redakcija), 2 straipsnio 24 dalies (2007 m. lapkričio 15 d. įstatymo Nr. X-1324 redakcija) nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į tai, kad draudimo tarpininkas – asmuo, už atlygį vykdantis draudimo tarpininkavimo veiklą, draudimo tarpininkavimas – ūkinė komercinė veikla, kai siekiama supažindinti su galimybe sudaryti draudimo sutartį, siūloma sudaryti draudimo sutartį ar atliekamas kitoks parengiamasis darbas, kurio tikslas – sudaryti draudimo sutartį, taip pat ūkinė komercinė veikla, kai siekiama sudaryti draudimo sutartį, pagalba administruojant ar vykdant sudarytas draudimo sutartis arba administruojant draudžiamuosius įvykius, darytina išvada, kad pagal Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalį (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija) draudimo brokerių įmonė privalo veikti draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens interesais tik tais atvejais, kai tarp draudimo brokerių įmonių ir draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens kokio nors civilinio sandorio pagrindu yra atsiradę teisiniai santykiai, t. y. civilinio sandorio pagrindu draudimo brokerių įmonei atsiranda pareiga veikti draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens interesais.

Pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad nepateikė atsakymo į trečiojo suinteresuoto asmens G. B. pretenziją dėl įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 07 0308474, sudarytos 2008 m. rugsėjo 10 d. tarp UADB „Industrijos garantas“ ir G. B., tarpininkaujant UAB „Autoverslas“. Kaip matyti iš šios sutarties turinio, draudimo tarpininkas, sudarant šią sutartį, buvo ne pareiškėjas, o UAB „Autoverslas“ (b. l. 104-106). Taigi pareiškėjas nebuvo tarp G. B. ir UADB „Industrijos garantas“ sudarytos draudimo sutarties šalis. Atsakovas nenurodė jokių kitų juridinių faktų, kurie būtų suponavę pareiškėjo pareigą veikti trečiojo suinteresuoto asmens A. B. interesais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neturėjo pareigos atsakyti ir į trečiojo suinteresuoto asmens A. B. pretenziją. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, nepateikdamas atsakymo į trečiojo suinteresuoto asmens A. B. pretenziją, pažeidė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 2 dalį (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija).

Draudimo įstatymo 196 straipsnio 1 dalis (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija) nustatė, kad valstybės ir savivaldybės institucijos bei kiti fiziniai ir juridiniai asmenys Priežiūros komisijos prašymu privalo pateikti informaciją, taip pat ir konfidencialią, reikalingą Priežiūros komisijos funkcijoms atlikti ir teisėms įgyvendinti.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pilnutinai ir visapusiškai išaiškino aplinkybes susijusias su pareiškėjo atsakovui teikiamos informacijos apimtimi ir turiniu. Teisėjų kolegija, įvertinusi informacijos, kurią atsakovui pagal paklausimus pateikė pareiškėjas turinį bei informacijos apimtį, taip pat atsakovo paklausimų turinį, prieina išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nevykdė Draudimo įstatymo 196 straipsnio 1 dalies (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija).

Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pažeidė Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija) 149 straipsnio 2 dalį bei 196 straipsnio 1 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamą nutarimą dėl baudos skyrimo pareiškėjui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 d. 10 p. nustato, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl administracinių nuobaudų paskyrimo.

Pažymėtina, jog administracinių nuobaudų sąvoką, rūšis bei skyrimo tvarką apibrėžia Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ATPK). Vadovaujantis ATPK 20 straipsniu, administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 21-29(1) straipsnis įtvirtina administracinių nuobaudų rūšis, o ATPK 30-40 straipsnis nustato administracinių nuobaudų skyrimo taisykles. Taigi administracinė nuobauda yra administracinės atsakomybės priemonė (įspėjimas, bauda, areštas ir kt.), kuri yra skiriama ATPK nustatyta tvarka (taikant ATPK įtvirtintas teisės normas). Tuo tarpu ginčijamu Draudimo priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. N-166 pareiškėjui buvo paskirta 5 000 Lt bauda ne pagal ATPK nuostatas, bet pagal Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 bei 2007 m. lapkričio 15 d. įstatymo Nr. X-1324 redakcija) 201 straipsnio nuostatas. Todėl pareiškėjui skundžiamu nutarimu paskirta bauda laikytina ne administracine nuobauda, bet bauda, kurios taikymą reglamentuoja specialusis įstatymas (Draudimo įstatymas), o ne ATPK. Kadangi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nenumato, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl baudų (ekonominių sankcijų) paskyrimo, todėl pareiškėjas privalėjo sumokėti žyminį mokestį, o pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį priteisė iš atsakovo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-438–89/2008).

Nors pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo atstovavimo išlaidas, tačiau prašyme nėra išdėstytas išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas, todėl prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo nesvarstytinas (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė