2019-02-13 Nr. AB-4037-3-61-3-00021-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-41-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00021-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. H. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. H. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (23.1-08)RNA-36647 „Dėl N. H. prašymo išdėstyti skolos mokėjimą dalimis“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti VMI pakartotinai spręsti prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo (b. l. 1–4).

2. Pareiškėja nurodė, kad pateikė VMI prašymą išdėstyti dalimis VMI administruojamą pareiškėjos skolą (2 441,48 Eur), tačiau VMI skundžiamame Sprendime nurodė, kad civilinėje byloje priteisto žyminio mokesčio išdėstymui nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja nurodė, kad su tokiu Sprendimu nesutinka, nes žyminis mokestis taip pat yra mokestis pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 2 straipsnio 25 dalį ir 13 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Pasak pareiškėjos, nagrinėjamu atveju turi būti taikoma MAĮ 14 straipsnio 1 dalis, t. y. MAĮ numatytų mokesčių administravimo procedūros turi būti vienodai taikomos visiems MAĮ 13 straipsnyje nurodytiems mokesčiams ir jų mokėtojams. Pareiškėjos nuomone, pareiškėjos nesumokėtas žyminis mokestis yra mokestinė nepriemoka, kuri esant MAĮ 88 straipsnyje numatytoms sąlygoms, gali būti išdėstoma.

3. Pareiškėja paaiškino, kad neišdėsčius mokestinės nepriemokos (žyminio mokesčio) vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis imsis vykdymo proceso veiksmų, t. y. taikys areštą pareiškėjai priklausančiam turtui, taip pat ir nekilnojamajam, kuris šiuo metu yra įkeistas UAB Medicinos bankui (įkeisto turto vertė – 57 000 Eur), tačiau pagal taikos sutartį jis bus parduotas, taip atiduodant skolą kreditoriui, kurio finansinis reikalavimas 1 396 781,63 Eur. Taikius turto areštą, bus sustabdytas įkeisto nekilnojamojo turto realizavimas, todėl pareiškėja negalės grąžinti skolos kreditoriui, dėl ko bus nutraukta taikos sutartis ir vėl bus pradėtas visos skolos (1 396 781,63 Eur) išieškojimas. Pasak pareiškėjos, tokiu būdu jos finansinė būklė taps kritinė, tačiau VMI sutikus išdėstyti mokestinę nepriemoką, pareiškėjai būtų suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pareiškėja nurodė, kad ji gali kas mėnesį VMI mokėti po 101,73 Eur ir per 2 metus grąžinti valstybei susidariusį įsiskolinimą.

4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti (b. l. 26–28).

5. VMI paaiškino, kad pareiškėjos nesumokėta žyminio mokesčio dalis (2 441,48 Eur) VMI mokesčių apskaitos kortelėje apskaitoma kaip mokestinė prievolė pagal vykdomuosius dokumentus. VMI nurodė, kad žyminis mokestis, atsižvelgiant į MAĮ 14 straipsnio nuostatas, administruojamas tik tiek, kiek tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK). CPK 84 straipsnis reglamentuoja žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimą. Jame nurodyta, kad žyminio mokesčio sumokėjimą gali atidėti teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį. Sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti suteikia CPK 284 straipsnio nuostatos. VMI nuomone, pareiškėja dėl žyminio mokesčio sumokėjimo išdėstymo turi teisę kreiptis į teismą.

6. VMI taip pat nurodė, kad pagal CPK 638 straipsnio 2 dalį, kai pagal vykdomąjį dokumentą išieškoma į valstybės biudžetą, valstybei atstovauja VMI, kuri vykdomuosius dokumentus pateikia vykdyti antstoliams, apskaito valstybės naudai priteistas sumas, paskirsto biudžetams ir fondams į VMI surenkamąją sąskaitą pervestų mokesčių, neadministruojamų pagal MAĮ 13 straipsnį, sumas, tačiau kitų mokesčių administravimo veiksmų neatlieka (pavyzdžiui, neišdėsto valstybei teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje paskirtų baudų ar žyminio mokesčio, nes tai nėra mokestinė nepriemoka).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 52–55).

8. Teismas nurodė, kad žyminio mokesčio sumokėjimą reglamentuoja CPK normos ir pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas iki 2013 m. spalio 7 d. sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-1626-153/2013 galėjo nagrinėti pareiškėjos pateiktą prašymą dėl žyminio mokesčio išdėstymo, bet byloje nėra duomenų, kad pareiškėja šiam teismui būtų padavusi prašymą dėl žyminio mokesčio išdėstymo. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad skundžiamu Sprendimu VMI pagrįstai nurodė, jog neturi teisinio pagrindo išdėstyti žyminio mokesčio mokėjimą.

III. 9. Pareiškėja N. H. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti (b. l. 58–62). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas neįvertino visų skundo aplinkybių ir pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 straipsnį. Pareiškėja pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytas faktines aplinkybes ir argumentus, kad žyminio mokesčio nesumokėjimas yra mokestinė nepriemoka, kuri gali būti išdėstyta.

9.2. Teismas turėjo taikyti MAĮ 14 straipsnio 1 dalį (MAĮ numatytų mokesčių administravimo procedūros vienodai taikomos visiems MAĮ 13 straipsnyje nurodytiems mokesčiams ir jų mokėtojams).

9.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja iki teismui priimant sprendimą civilinėje byloje, iš kurios kilo jos prievolė VMI, turėjo prašyti teismo išdėstyti žyminio mokesčio mokėjimą. Pareiškėja pažymi, kad pareiškėjos prievolė atsirado tik po teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo įsiteisėjimo, todėl pareiškėja negalėjo ir neturėjo teismo prašyti išdėstyti jai galbūt ateityje atsirasiančią prievolę sumokėti žyminį mokestį, jei ieškovo ieškinys bus patenkintas.

9.4. Teismo taikytu CPK 84 straipsniu gali pasinaudoti tik asmenys, besikreipiantys į teismą civilinės gynybos (ieškovo procesinį statusą turintys asmenys), o minėtoje civilinėje byloje pareiškėja buvo atsakovė, nepateikusi priešieškinio, todėl CPK 84 straipsniu pasinaudoti negalėjo.

10. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti (b. l. 67–68).

11. VMI nuomone, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad negalėjo pasinaudoti CPK 84 straipsniu dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo, nes apdairus ir rūpestingas byloje dalyvaujantis asmuo nuo pat ginčo teisme pradžios turi numatyti ir teismo prašyti esant jam nepalankiam sprendimui bylinėjimosi išlaidų sumokėjimą atidėti ar išdėstyti, taip pat turi galimybę pasinaudoti papildomo sprendimo institutu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsisakymo išdėstyti pareiškėjos 2 441,48 Eur dydžio skolos – teismo priteisto žyminio mokesčio, mokėjimą dalimis.

13. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja gavo antstolės A. K. 2015 m. liepos 22 d. patvarkymą Nr. S-15020245 „Dėl vykdymo išlaidų išieškojimo“, kuriuo pareiškėja buvo informuota, kad antstolė nutarė vykdomojoje byloje Nr. 0133/14/02743 išieškoti vykdymo išlaidas dėl pareiškėjos 2 610,75 Eur skolos valstybei išieškojimo pagal Kauno apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1626-153 (b. l. 7). Pareiškėja 2016 m. lapkričio 24 d. prašymu kreipėsi į VMI, prašydama 2 441,48 Eur dydžio VMI finansinį reikalavimą (pareiškėjos skolos mokėjimą) išdėstyti dalimis (b. l. 13–14). VMI ginčijamu Sprendimu atsakė pareiškėjai, kad 2 441,48 Eur yra teismo priteisto žyminio mokesčio skola, o VMI žyminio mokesčio neišdėsto, nes tai nėra mokestinė nepriemoka ar bauda už administracinį teisės pažeidimą (b. l. 6). VMI paaiškino pareiškėjai, kad MAĮ nenumato galimybės išdėstyti sprendimu civilinėje byloje priteisto žyminio mokesčio mokėjimo, todėl VMI neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl žyminio mokesčio sumokėjimo dalimis. Pirmosios instancijos teismas, VMI Sprendimą pripažinęs teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjos skundą atmetė. Nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad žyminio mokesčio nesumokėjimas, vadovaujantis MAĮ 2 straipsnio 25 dalimi ir 13 straipsnio 1 dalies 10 punktu, yra laikomas mokestine nepriemoka, kuri, esant MAĮ 88 straipsnyje numatytoms sąlygoms, gali būti išdėstyta.

14. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjos prašoma išdėstyti suma yra teismo procesiniu sprendimu priteisto žyminio mokesčio suma. Šią mokesčio sumą pareiškėja laiko mokestine nepriemoka, kuri gali būti išdėstoma MAĮ 88 straipsnyje numatytomis sąlygomis. VMI, kaip minėta, ginčijamame Sprendime konstatavo, kad ši skola nėra mokestinė nepriemoka, todėl VMI negali jos išdėstyti. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatuodamas, kad žyminio mokesčio atidėjimo ir išdėstymo klausimas yra reglamentuojamas CPK nuostatų ir turi būti sprendžiamas teisme. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės patvirtino, kad VMI neturi teisės išdėstyti teismo priteistų žyminio mokesčio sumų.

15. MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą. MAĮ 2 straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad mokestinė nepriemoka – tai mokesčio nepriemoka ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos. MAĮ 2 straipsnio 11 dalis numato, kad mokesčio nepriemoka – tai mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma. Su mokesčiu susijusios sumos, pagal MAĮ 2 straipsnio 30 dalį, tai MAĮ nustatyta tvarka apskaičiuoti delspinigiai, paskirta bauda, palūkanos, mokamos pagal mokestinės paskolos sutartį, taip pat palūkanų delspinigiai.

16. Žyminis mokestis yra vienas iš mokesčių, administruojamų pagal MAĮ (13 straipsnio 10 punktas). MAĮ 14 straipsnio 2 dalis numato, kad žyminis mokestis pagal MAĮ administruojamas tik tiek, kiek tai nustatyta CPK.

17. MAĮ 81 straipsnis bei kitos MAĮ normos patvirtina, kad mokestinės prievolės atsiranda pagal įstatymą arba mokesčių administratoriaus sprendimo pagrindu (kai mokesčių mokėtojas nedeklaruoja ir/arba nesumoka deklaruoto mokesčio) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-179-602/2016). MAĮ 105 straipsnis nustato šių dviem skirtingais pagrindais atsirandančių mokestinių prievolių išieškojimo ypatumus. MAĮ 105 straipsnis nustato nesumokėtos baudos už administracinį nusižengimą išieškojimo ypatumus ir mokesčių administratoriaus kompetenciją. Nei minėtos, nei kitos MAĮ normos nenumato reguliavimo dėl žyminio mokesčio administravimo ir atitinkamos mokesčių administratoriaus kompetencijos. Žyminis mokestis, kuris yra priteistas teismo procesiniu sprendimu remiantis minėtomis normomis negali būti priskirtas prie mokestinės nepriemokos, todėl mokesčių administratorius neturi kompetencijos priimti sprendimą dėl šio mokesčio sumokėjimo termino išdėstymo. Nagrinėjamu atveju žyminio mokesčio skola iš pareiškėjos buvo priteista teismo sprendimu civilinėje byloje, t. y. šios pareiškėjos prievolės kitas atsiradimo pagrindas lemia tai, kad mokesčių administratorius šios prievolės (apskaitomos pagal vykdomuosius dokumentus) atžvilgiu neturi visų įgaliojimų, kuriuos turi kitų mokestinių prievolių atžvilgiu.

18. Mokesčių administratoriui – Valstybinei mokesčių inspekcijai – nustatyta pareiga atstovauti išieškotoją vykdymo procese, kai išieškoma į valstybės biudžetą pagal vykdomąjį dokumentą (CPK 638 straipsnis). Būtent tokią teisę ir pareigą ir turėjo mokesčių administratorius remiantis CPK 638 straipsniu, daugiau teisių mokesčių administratoriaus nenustatyta dėl žyminio mokesčio (kaip dėl sumos išieškomos į valstybės biudžetą). Taigi mokesčių administratorius teisėtai atsisakė priimti sprendimą dėl žyminio mokesčio (kaip dėl sumos išieškomos į valstybės biudžetą) sumokėjimo termino išdėstymo. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo panaikinti administracinį aktą. Pirmosios instancijos teismas nors ir ne visai teisingais motyvais, tačiau iš esmės pagrįstai skundą atmetė.

19. Neturi reikšmės bylos išsprendimui pareiškėjos pateikti dokumentai, kuriais pareiškėja įrodinėja, kad šiuo metu į valstybės išieškoma žyminio mokesčio suma yra sumokėta. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį byloje Nr. A602-1865/2013; 2014 m. vasario 18 d. nutartį byloje Nr. A602-133/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį byloje Nr. AS602-1207/2014; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį byloje Nr. A-1172-602/2015; 2016 m. gegužės d. nutartį byloje Nr. A-465-602/2016).

20. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad VMI ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2016 m. lapkričio 24 d. prašymą dėl 2 441,48 Eur skolos mokėjimo išdėstymo dalimis. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė