2016-11-09 Nr. AB-21167-3-64-3-01565-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2567-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01565-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 13 d. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 44 690 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. jis buvo laikytas Šiaulių TI kamerose, kurių plotas buvo apie 18 kv. m, jose gyveno nuo 3 iki 15 asmenų, todėl jam tekdavo nuo 1,2 kv. m iki 6 kv. m ploto. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl laikymo perpildytose kamerose jis buvo priverstas tik sėdėti, stovėti ar gulėti. Kamerose nebuvo jokios taburetės, suoliuko, todėl teko sėdėti ant gultų. Kartais tekdavo valgyti stačiomis, nes prie kameroje įrengto stalo galėjo prisėsti tik penki asmenys. Rašyti, skaityti tekdavo pasidėjus ant kelių, nes prie stalo prieidavo tik tie, kurie prie jo gulėjo.

Kamerose nebuvo jokių spintų, spintelių, dėžių ar lentynų daiktams, rūbams susidėti, tik prie tualeto buvo lentynėlė higienos priemonėms. Be to, nebuvo sudarytos sąlygos naudotis tualetu privačiai. Kameroje tualetas tik iš vienos pusės atitvertas 1,2 m aukščio plokšte. Tualetas įrengtas prie pat kameros durų, per kurias nuolat tai įvedami, tai išvedami žmonės. Per duryse įrengtą langelį nuolat stebima, kas vyksta kameroje. Tualetas (tupykla) nuo žemės pakeltas, apytiksliai 1 m aukštyje, nebuvo jokių laiptelių, klozetuose nebuvo vamzdžio kilpos.

Pasivaikščiojimo kiemeliai dėl per mažo jų ploto neužtikrino kokybiško pasivaikščiojimo. Kamerose buvo pelėsis, nuo lubų ir sienų byrėjo tinkas, dažai, cementas. Gultų pagrindas – metalo plokštės, kurios buvo susilanksčiusios, atšokusios nuo rėmo, surūdijusios, seniai dažytos, kėlė pavojų gyvybei, jei nutekėtų elektros srovė. Kamerose tiektas tik šaltas vanduo, duše nebuvo jokių kranų, nebuvo nei vienos pertvaros, grindys slidžios, maudymosi trukmė per trumpa, persirengimo kambariai buvo blogos būklės. Nei kameroje, nei tualete nebuvo jokios ventiliacijos, kamerose būdavo drėgna, šalta dėl mažų radiatorių bei dėl netinkamo langų įrengimo ir būklės. Kamerose būdavo tamsu.

Kamerose nebuvo jokių šveitimo, dezinfekavimo, nuriebalinimo priemonių, tik soda ir ūkinis muilas, nebuvo skuduro grindims plauti, dulkėms valyti, tualetuose nebuvo šepečio ar šepetėlio. Grindų šepetys viename aukšte tik vienas, nebuvo semtuvėlio. Kamerose buvo daug tarakonų, žiurkių, Šiaulių TI jų nenaikino. Dezinfektorę pavyko prisikviesti tik po daugelio prašymų, kai buvo į indą surinkta tarakonų. Asmeniniai rūbai Šiaulių TI skalbti tik už pinigus, todėl daugelis skalbėsi kameroje šaltame vandenyje ūkiniu muilu, čia pat ir džiovino ant iš senų paklodžių pagamintų virvių.

Čiužiniai buvo sugulėti, skylėti, gumbuoti, vietomis pliki, jų paviršius blizgėjo, atsidavė prakaitu ir šlapimu, nes jie nebuvo valomi arba kaitinami. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo užtikrintas užimtumas, nesudarytos galimybės sportuoti lauke, dažniau sportuoti sporto salėje prie teniso stalo. Iš bibliotekos negalėdavo gauti knygų, nes bibliotekininkės labai dažnai nebūdavo, bibliotekoje buvo mažai knygų, jos morališkai pasenusios. Priėmimo-paskirstymo patalpos, kuriose atliekama asmens ir jo daiktų patikra (krata), įrengtos pusrūsyje, jose nebuvo langų, buvo šalta, drėgna, asmuo net žiemą išrengiamas iki apatinių kelnaičių, nors pareigūnai būna su striukėmis.

Paskirstymo į kameras patalpos (kameros) įrengtos kito pastato rūsyje, kuriose langai dažnai buvo be stiklų, įrengtas trijų sprindžių dydžio radiatorius, švietė tik naktinė lemputė, buvo atvira tupykla, iš kurios, atsukus vandenį, jis purškė į visas puses po metrą. Buvo sunku patekti pas gydytojus, užsirašius pas gydytoją ne visada būdavo nuvedama, taip pat buvo neįmanoma gauti būtinų pagal ligas vaistų, nuo visų ligų skirti vieninteliai vaistai – „Paracetamolis“, „Analginas“ ir „Ibuprofenas“. Pareiškėjas nurodo dėl netinkamų laikymo sąlygų patyręs papildomą diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir t. t.

Pareiškėjas 2015 m. spalio 5 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą teigė, kad atsakovas pateikė neteisingą informaciją apie kamerose laikytų asmenų skaičių, kadangi kameroje Nr. 92, taip pat ir kameroje Nr. 91 visada buvo nuo 6 (ne 5) iki 16 (ne 9) asmenų. Pareiškėjas kameroje niekada nebuvo laikytas su mažiau nei 4 asmenimis. Pareiškėjas pabrėžė, kad su juo laikytų asmenų bylose dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pateikti duomenys neatitiko nagrinėjamoje byloje pateiktų duomenų. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo teiginiais dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei kitų sąlygų kamerose atitikimo kitoms higienos normų nuostatoms.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą jį prašė atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. buvo laikytas Šiaulių TI kamerose, kuriose jam teko nuo 12,70 kv. m iki 1,70 kv. m gyvenamojo ploto. Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikytų asmenų sąrašus nebuvo galimybės. Atsakovas pabrėžė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nebuvo pastovus.

Atsakovas paaiškino, jog Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose langai buvo skaidraus stiklo, pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks kamerų vėdinimo būdas atitiko reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklausė nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (pvz., lauko temperatūros). Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (pvz., įrengti papildomą ventiliacijos sistemą), nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl blogo kvapo. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudarytos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.

Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameros nebuvo į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Atsakovas teigė, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo buvo abstraktūs ir nepagrįsti.

Atsakovas nurodė, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų pastatų korpusuose direktoriaus įgalioti priežiūros pareigūnai pildo suimtųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalus. Pacientai registruojami kasdien. Užbaigus registravimą, žurnalai pristatomi į tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą jos darbo dienos pradžioje. Už visų registruotų pacientų susitikimą su medicinos specialistais atsako priežiūros tarnybos pareigūnai. Pareiškėjas skunde išsakė abstraktų teiginį, jog susirgus jam nebuvo suteiktas tinkamas gydymas, tačiau nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė Šiaulių TI, kokie atsakovo veiksmai ar neveikimas prieštaravo teisės aktams.

Dėl metalinės lovos atsakovas teigė, jog metalinės lovos naudojimo laikas buvo 10 metų, tačiau Šiaulių TI metalines lovas keitė pagal poreikį bei suimtųjų (nuteistųjų) prašymus. Pareiškėjas į Šiaulių TI nesikreipė dėl netinkamos metalinės lovos kokybės.

Dėl skalbimo paslaugų teikimo atsakovas nurodė, jog kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 m. buvo skalbti nemokamai, o nuo 2012 m. spalio įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti ar socialinės paramos skyrimo, nebuvo. Teisės aktai nenumatė, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Skalbimo paslaugas įstaigoje teikė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Judvilė“, kuri ir nustatė paslaugų kainas. Šios kainos buvo tokios pat kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

Dėl užimtumo organizavimo atsakovas paaiškino, jog viena iš pagrindinių įstaigoje laikomų asmenų užimtumo formų buvo kultūros, sporto ir kiti renginiai. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, įvairūs renginiai ir kt. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, įtraukti į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių darbo planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose. Užimtumo renginiai nebuvo priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukė į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą kur nors dalyvauti, nebuvo. Be to, Šiaulių TI bibliotekoje 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis buvo 14 768 knygos, iš kurių 10 318 – grožinės literatūros. Kiekvienais metais įsigyjama naujų knygų. Suimtieji (nuteistieji) kiekvieną dieną turėjo galimybę pasinaudoti bibliotekos paslaugomis. Atsakovas taip pat nurodė, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo buvo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Šiaulių TI pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų niekaip neišskyrė ir tyčia jam nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovo vertinimu, tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras, buvo natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo S. G. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 2 500 Eur.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte įtvirtina, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. balandžio 13 d., iš viso 531 parą, pareiškėjas periodiškai buvo laikytas Šiaulių TI kamerose Nr. 92, Nr. 51, Nr. 50, Nr. 91, Nr. 8, Nr. 31, Nr. 5, Nr. 12 ir Nr. 24. Laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 394,5 paros laikytas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros ploto vienam asmeniui normą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, kartais turėjo valgyti stovėdamas buvo glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintina kaip šio pažeidimo dalis. Teismas sprendė, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Nors byloje nebuvo duomenų, kad kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą pažeidimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose trūko baldų, teismas nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklių) 14.6–14.9 punktuose nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; kameroje taip pat turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 8 d. pažymoje Nr. 62/08-739 nurodoma, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose buvo: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių galėjo būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Šiuos duomenis patvirtino atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos. Šiaulių TI kamerose įrengtam stalui nebuvo jokių specialių reikalavimų dėl jo dydžio ir konstrukcijos. Pareiškėjas neneigė, kad kamerose, kuriose jis laikytas, buvo įrengti stalai, bet savo teiginių, jog jam prie stalo neužteko vietos pavalgyti, nepagrindė jokiais įrodymais. Todėl skunde nurodyti argumentai dėl baldų trūkumo ir stalo dydžio kamerose vertintini kaip nepagrįsti.

Dėl tualeto įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teismas nurodė, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusios kameros ploto. Iš atsakovo pateiktų duomenų nustatyta, jog visose Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele (pertvara) nuo likusio kameros ploto. Šios aplinkybės iš esmės neneigė ir pareiškėjas, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais atsakovo pateiktais duomenimis. Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų nustatyta, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu laikytas pareiškėjas, tualetai tiek nuo gyvenamosios paskirties ploto, tiek nuo kamerų durų atskirti pertvaromis, praėjimus atitveriant durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Pareiškėjas to neneigė. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo užtikrintas. Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog tualetas (tupykla) nuo žemės pakeltas apytiksliai 1 m aukštyje, nebuvo jokių laiptelių, klozetuose nebuvo jokios vamzdžio kilpos, teismas pažymėjo, jog teisės aktuose nenurodyta, kaip konkrečiai turėtų būti įrengiami tualetai tardymo izoliatoriaus kameroje, neapibūdinti tualetų įrengimo techniniai reikalavimai, todėl pažeidimas šiuo atveju nenustatytas.

Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose trukmės teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau nei 1 valandą per dieną, todėl neteisėti atsakovo veiksmai nenustatyti.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklių) 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Nustatyta, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis buvo skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m. Nei Vidaus tvarkos taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentavo pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose nepagrįsti.

Dėl kamerų, baldų bei minkštojo inventoriaus būklės teismas akcentavo, kad Eksploatavimo taisyklių 14.6–14.9 punktuose nustatyta, jog, be kita ko, kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos <...>, stalas ir taburetės (suoliukai); <...> spintelė arba sieninė lentyna <...> knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Iš aptarto teisinio reguliavimo spręstina, jog lovos kamerose turėjo būti metalinės, tuo tarpu teisės aktuose aiškiai nenurodyta, iš kokių medžiagų turėjo būti pagaminti kiti baldai. Pagal Eksploatavimo taisyklių 17 punktą kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog net ir nustačius, jog Šiaulių TI kameros buvo įrengtos metaliniais baldais, aprūpinimas kameras tokiais baldais būtų laikytinas atitinkančiu aptartą teisinį reguliavimą.

Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) patikrinimų duomenų nustatyta, kad kameroje Nr. 24, kurioje pareiškėjas laikytas nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2015 m. balandžio 13 d., patikrinimas atliktas 2015 m. balandžio 20 d., tačiau joje pažeidimų nagrinėjamu aspektu nenustatyta. Kameroje Nr. 92, kurioje pareiškėjas laikytas nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. (imtinai), patikrinimas atliktas 2015 m. gegužės 7 d., t. y. daugiau nei po pusės metų po to, kai pareiškėjas buvo laikytas toje kameroje. Šis laiko tarpas vertintinas kaip pakankamai ilgas, per jį galėjo iš esmės pasikeisti kameros baldų būklė, todėl Šiaulių VSC 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-201 nurodytas pažeidimas, kad ant gultų rėmų buvo aštrių atsikišusių detalių (Higienos normos HN 76:2010 6 p. pažeidimas), nelaikytinas buvęs pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu. Taigi byloje nesant kitų įrodymų dėl blogos baldų būklės kameroje Nr. 92 ginčo laikotarpiu, nebuvo pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtų Šiaulių TI veiksmų. Kameroje Nr. 8, kurioje pareiškėjas laikytas nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 15 d., Šiaulių VSC patikrinimas buvo atliktas 2014 m. gegužės 6 d., jo metu nustatyta, kad šioje kameroje buvo pelėsis (Higienos normos HN 76:2010 56 p. pažeidimas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikotarpiu, kai šis pažeidimas buvo nustatytas, pareiškėjas kameroje Nr. 8 nebuvo laikomas, pareiškėjas niekaip nepagrindė, kad pelėsis šioje kameroje buvo ir praėjus 5 mėnesiams po Šiaulių VSC atlikto patikrinimo, to nepatvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai. Taigi nebuvo pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamos kamerų būklės skunde nurodytais aspektais.

Dėl kitų pareiškėjo pretenzijų (dėl cemento kaip pagrindinės kamerų įrengimui naudotos medžiagos, netinkamos išduoto minkštojo inventoriaus būklės) teismas sprendė, kad šie pareiškėjo teiginiai laikytini abstrakčiais, deklaratyviais, nesusietais su juo pačiu, nenurodyta, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada pareiškėjas patyrė. Be to, Šiaulių VSC įvairiais ginčui aktualiais laikotarpiais atliktų patikrinimų metu nepatvirtino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamos išduodamo minkštojo inventoriaus būklės. Šių patikrinimų metu gumbuotų čiužinių nerasta; minkštas inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) Šiaulių TI apdorojamas dezinfekcijos kameroje karštais vandens garais; daiktų sandėlyje laikomi (išduodami) čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę, negumbuoti, kas mėnesį įstaigos nustatyta tvarka vertinama minkštojo inventoriaus būklė, netinkamas naudoti inventorius nurašomas; minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti (čiužiniai), nukenksminami dezinfekavimo kameroje (vedamas dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas); daiktų sandėlyje švarių ir nešvarių skalbinių srautai nesusikerta, skalbiniai laikomi atskirose patalpose, minkšto inventoriaus nukenksminimui sąlygos buvo, sanitarinėje švarykloje veikė 2 dezinfekavimo kameros, kuriose 110 laipsnių temperatūra išlaikoma 50 min.; Dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas vedamas; sanitarinėje švarykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros. Kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių ir pagalvių).

Dėl karšto vandens tiekimo kamerose neužtikrinimo teismas pabrėžė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą tardymo izoliatoriaus kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Kadangi pareiškėjas neneigė, jog Šiaulių TI kamerų praustuvėse tiektas šaltas vanduo, o karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas tardymo izoliatoriaus kamerose teisės aktais nereglamentuotas, šis pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl sąlygų dušinėje teismas pastebėjo, kad, vadovaujantis SVĮ 44 straipsnio 4 dalyje, Higienos normos HN 76:2010 X skyriuje bei Vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte įtvirtintomis nuostatomis, tardymo izoliatoriaus administracija įstaigoje laikomiems asmenims privalo sudaryti sąlygas prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau nei 1 kartą per savaitę. Kadangi teisės aktai nereglamentavo tikslios asmens prausimosi trukmės, pareiškėjo skundo teiginiai dėl per trumpos maudymosi trukmės atmesti. Pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau nei 1 kartą per savaitę, todėl laikytina, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino Higienos normos HN 73:2010 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog duše nebuvo jokių kranų, pertvarų pažymėtina, kad teisės aktuose detaliai neaptarti prausimosi patalpų įrenginiams keliami reikalavimai, todėl Šiaulių TI administracija nebuvo imperatyviai įpareigota duše įrengti pareiškėjo nurodytus įrenginius. Be to, iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų matyti, jog Šiaulių TI prausimosi patalpose buvo pertvaros.

Dėl dušinės grindų teismas nurodė, kad Šiaulių VSC ginčui aktualiu laikotarpiu ne kartą konstatavo Higienos normos HN 76:2010 39.3 punkto pažeidimą, t. y. dušo patalpose grindys buvo slidžios. Tačiau pareiškėjo argumentai, jog viename persirengimo kambaryje išdaužtas langas, kito durys – tiesiai į lauką; kol keičiama patalynė, kitiems tenka po dušo laukti atvirame lauke, net žiemą, nes viduje neužtenka vietos – išvykstantieji etapu tuo pačiu metu priduoda čiužinius, pagalves, antklodes, laikytini abstrakčiais, netiksliais ir nepagrįstais jokiais objektyviais įrodymais.

Dėl vėdinimo sąlygų teismas atkreipė dėmesį į Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovas nurodė, jog Šiaulių TI kamerose neįrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Tai, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, patvirtino Šiaulių VSC patikrinimo aktų duomenys. Toks kamerų įrengimas iš esmės atitiko nurodytus reikalavimus. Kadangi Šiaulių TI kamerų langai vėdinimui pritaikyti, o pareiškėjas teigė nuolat vėdinantis kameras per langus, šiuo aspektu nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Dėl oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo sąlygų kamerose teismas akcentavo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 10 lx ir ne didesnė nei 20 lx. Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 laipsniai, šaltuoju laikotarpiu – 18–22 laipsniai, santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 36–65 proc., šaltuoju laikotarpiu 35–60 proc. (26 p.). Nustatyta, kad kameroje Nr. 92, kurioje pareiškėjas laikytas nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. (imtinai), patikrinimas atliktas 2015 m. gegužės 7 d., tačiau joje pažeidimų nagrinėjamu aspektu nenustatyta. Kameroje Nr. 8, kurioje pareiškėjas laikytas nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 15 d., Šiaulių VSC patikrinimas atliktas 2014 m. balandžio 29 d., kurio metu konstatuotas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas (nepakankama dirbtinė apšvieta). Teismo vertinimu, šių duomenų pakako konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus dėl dirbtinės apšvietos neužtikrinimo kameroje Nr. 8, tačiau pareiškėjo teiginiai, jog kamerose dažniausiai degė tik viena liuminescencinė lempa, vertintini kaip nepagrįsti, nes iš atsakovo teiktų duomenų nustatyta, kad kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, buvo du šviestuvai, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Be to, pareiškėjo teiginiai, susiję su langų įrengimo aukščiu ir nuo to priklausančiu natūraliu apšvietimu, taip pat vertintini kaip nepagrįsti, nes teisės aktų reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi. Pareiškėjas skunde reiškė ir bendro pobūdžio pretenzijas dėl blogos langų būklės, tačiau šie pareiškėjo teiginiai laikytini abstrakčiais ir neįrodytais.

Dėl sąlygų pasirūpinti kameros švara teismas pabrėžė, kad suimtieji tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu eilės tvarka privalo tvarkyti kameras, kuriose patys gyvena (SVĮ 32 str. 1 d. 3 p.). Higienos normos HN 76:2010 58 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nuostatomis, valymo inventoriaus komplektą sudaro šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas ir kibiras. Teisės aktuose neįtvirtinta tardymo izoliatorių pareiga aprūpinti kiekvieną kamerą individualiu valymo inventoriaus komplektu. Atsakovas nurodė, jog valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodami pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinami atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuse aukšte buvo spintelė, skirta valymo inventoriui (skudurai, šepečiai, WC šepetys, dubenys, soda bei tarkuotas ūkinis muilas) laikyti. Indams plauti į kameras išduodama soda. Aplinkybes, kad pagal nustatytą tvarką valymo inventorius į kameras išduodamas gyventojams paprašius, kad valymo inventorius švarus, geros kokybės, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, patvirtino Šiaulių VSC patikrinimo aktuose užfiksuoti duomenys. Teisės aktai nenumatė pareigos aprūpinti asmenis dezinfekcinėmis priemonėmis. Be to, Šiaulių VSC 2013 m. birželio 26 d. (2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224) periodinės kontrolės metu nustatė, jog kasdienį patalpų valymą su dezinfekcinėmis medžiagomis atliko tik įstaigos darbuotoja – dezinfektorė. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudarytos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu aspektu nebuvo pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos kamerose teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 60 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Atsakovas paaiškino, jog kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu, apgyvendinimo kamerose vykdoma priemone „Bromad“. Deratizacija pagal planą atliekama 1 kartą per mėnesį. Teismui pateiktas Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo grafikas 2012–2013 metams. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių VSC ne kartą tikrino, kaip Šiaulių TI vykdoma graužikų ir buitinių kenkėjų kontrolė. Patikrinimų metu buvo nustatyta, kad Šiaulių TI režiminio korpuso patalpose bei teritorijoje graužikų ir buitinių kenkėjų kontrolė vykdoma, tam skirtų priemonių (mechaninių ir cheminių) buvo. Gyvenamosiose kamerose dezinsekcija ir deratizacija atliekama suimtųjų prašymu pagal nustatytą vidaus tvarką. Darbų registracijos žurnalo duomenimis, graužikų naikinimas vykdomas periodiškai, režiminiame korpuse bendrosiose patalpose graužikai 2015 m. balandį naikinti 2 kartus. Patalpose ir teritorijoje deratizacija vykdoma pagal sudarytą planą, atlikti darbai registruojami; naudojamas preparatas „Tornado“. Įstaigoje profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas atliekamas. Dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos žurnalas buvo. Dezinsekcijai apgyvendinimo kamerose naudojami preparatai „Kiler Safar“ ir „Hit kiler“. Taigi negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimus.

Dėl asmeninių rūbų skalbimo teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 64 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nemokamo tokių paslaugų teikimo tardymo izoliatorių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato. Vertinant byloje pateiktus duomenims, konstatuotina, kad asmeninius drabužius suimtieji ir nuteistieji galėjo skalbti kamerose patys, šiam tikslui išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Iš atsakovo pateiktų duomenų nustatyta, jog nuo 2012 m. spalio įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu N 1/01-236 patvirtintas Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas bei 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas. Šias paslaugas įstaigoje teikė UAB „Judvilė“, kuri nustatė paslaugų kainas. Atsakovo teigimu, nustatytos kainos buvo tokios pat kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Šiaulių VSC 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 užfiksuota, jog suimtiesiems (nuteistiesiems) sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir džiovinti įstaigoje veikiančioje skalbykloje (vykdoma registracija). 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo akte Nr. EP-126 nurodyta, jog pagal Šiaulių TI patvirtintą suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį galėjo būti atiduoti skalbimui ar cheminiam valymui į šias paslaugas teikiančias įmones už suimtųjų (nuteistųjų) lėšas, o jų neturintiems – nuteistųjų (suimtųjų) rašytinių prašymų pagrindu apmokant iš Šiaulių TI socialinės paramos fondo lėšų. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti ar socialinės paramos skyrimo, atsakovas neturėjo, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Todėl laikytina, kad Šiaulių TI užtikrino pareiškėjui galimybę skalbti rūbus, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų.

Dėl užimtumo užtikrinimo teismas nurodė, kad SVĮ 42 straipsnis ir Vidaus tvarkos taisyklių 95 punktas reglamentuoja socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumo organizavimą. Pažymėtina, kad, tardymo izoliatoriaus direktoriui leidus, suimtieji gali užsiimti individualia darbine ar kūrybine, moksline, menine veikla. Suaugusiems suimtiesiems sąlygos sportuoti ir mankštintis sudaromos pagal galimybes. Atsakovas nurodė, jog Šiaulių TI vykdomos įvairios programos ir renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui, buvo įtraukti į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių darbo planus. Teismui pateiktas Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 1/01-88, kuriuo patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa. Atsakovas taip pat nurodė, jog informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius buvo iškabinta kamerose. Kadangi užimtumo renginiai nebuvo priverstiniai, suimtieji ir nuteistieji įsitraukė į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Atsakovas akcentavo, kad nemažai renginių vyko ir pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, tačiau duomenų, jog pareiškėjas būtų išreiškęs norą kur nors dalyvauti, nebuvo.

Dėl galimybės pasinaudoti biblioteka teismas akcentavo, kad Vidaus tvarkos taisyklių 98 punkte nurodyta, jog suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos. Bibliotekos knygų fondas turi būti toks, kad vienam suimtajam tektų ne mažiau nei 5 knygos. Suimtiesiems, sergantiems atvira plaučių tuberkuliozės forma, turi būti atskira biblioteka. Suimtiesiems knygos keičiamos ne rečiau nei 1 kartą per 10 dienų. Vienu metu vienam suimtajam leidžiama duoti ne daugiau nei 2 knygas ir ne ilgiau nei 1 mėnesiui. Esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas. Jeigu laikraštis duodamas į kamerą nustatytam laiko tarpui, šis laiko tarpas neturi būti trumpesnis nei 0,5 val. vienam žmogui. Suimtiesiems leidžiama už lėšas, esančias jų asmeninėse sąskaitose, įsigyti neribotą kiekį literatūros, taip pat prenumeruoti periodinę spaudą. Prenumeruoti suimtiesiems periodinę spaudą turi teisę jų giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, darė išvadą, kad Šiaulių TI bibliotekoje knygų kiekis buvo pakankamas šioje įstaigoje laikomų asmenų savišvietos poreikiams patenkinti. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI laikomi suimtieji (nuteistieji) galėjo kiekvieną dieną pasinaudoti bibliotekos paslaugomis. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais atsakovo pateiktais duomenimis. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl neužtikrintų sąlygų pasinaudoti bibliotekos paslaugomis būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, o duomenų apie tai, jog dėl šių jo nurodytų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog Šiaulių TI vykdė pareigą organizuoti pareiškėjo užimtumą, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti jo neteisėtų veiksmų.

Dėl sąlygų paskirstymo į kameras patalpoje teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog paskirstymo į kameras patalpos (kameros) įrengtos kito pastato rūsyje, kuriame langai dažnai buvo be stiklų, įrengtas 3 sprindžių dydžio radiatorius, švietė tik naktinė lemputė, buvo atvira tupykla, iš kurios, atsukus vandenį, šis purškė į visas puses po metrą, buvo abstraktūs, deklaratyvūs ir nesusieti su juo pačiu. Pareiškėjas nenurodė, kad būtent jis paskirstymo į kameras patalpose buvo laikytas tokiomis sąlygomis, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai, atsižvelgiant į ilgą vertinamą laikotarpį, nelaikytini patvirtinančiais pareiškėjui neturtinę žalą galėjusias sukelti aplinkybes.

Dėl sąlygų asmens ir jo daiktų apžiūros patalpose teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde pateikė tik bendro pobūdžio argumentus dėl neva netinkamų sąlygų priėmimo – paskirstymo patalpose, tačiau šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu (atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį) tai vyko, kuriose patalpose buvo šalta, drėgna. Pareiškėjas nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta tokiomis sąlygomis ir kokius nepatogumus tai sukėlė. Be to, pareiškėjo teiginius dėl šalčio ir drėgmės šiose patalpose iš esmės paneigė Šiaulių VSC atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys: 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 nustatyta, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje oro temperatūra buvo 18,3 laipsnių, santykinė oro drėgmė – 39,5 proc.; 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nustatyta, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nepakako pripažinti, kad asmens ir jo daiktų apžiūros patalpos neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Dėl sveikatos priežiūros prieinamumo teismas paaiškino, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 101 punktą suimtieji į priėmimą pas medicinos specialistus registruojami iš anksto. Tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų pastatų korpusuose direktoriaus įgalioti priežiūros pareigūnai pildo suimtųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalus. Pacientai registruojami kasdien. Užbaigus registravimą, žurnalai pristatomi į tardymo izoliatoriaus asmens sveikatos priežiūros tarnybą jos darbo dienos pradžioje. Už visų registruotų pacientų susitikimą su medicinos specialistais atsako priežiūros tarnybos pareigūnai. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde išsakė abstrakčius teiginius, jog buvo sunku patekti pas gydytojus, užsirašius ne visada būdavo nuvedama, buvo neįmanoma gauti būtinų pagal ligas vaistų, tačiau nepateikė jokių duomenų šiems teiginiams pagrįsti. Iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pateiktos informacijos apie pacientą matyti, jog pareiškėjas dėl įvairių sveikatos sutrikimų buvimo Šiaulių TI metu daug kartų kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, jam buvo skirtas gydymas dėl veido odos bėrimo, detalesniam ištyrimui jis buvo siųstas į Laisvės atėmimo vietos ligoninę. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs užsiregistruoti pas vieną ar kitą sveikatos priežiūros specialistą, tačiau nebūtų registruojamas arba, pareiškėjui užsiregistravus, nebūtų užtikrintas jo susitikimas su medicinos specialistais. Todėl pareiškėjo argumentai dėl sveikatos priežiūros teikimo tinkamumo atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su jam teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių TI. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į dėl pacientų teisių pažeidimo atsiradusios žalos atlyginimą ir norintys gauti šį atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista (394,5 paros buvo pažeista teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, 15 parų neužtikrinta tinkama dirbtinė apšvieta, neužtikrintos neslidžios dušo patalpos grindys). Teismas konstatavo, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas neįrodinėjo, jog dėl nurodytų pažeidimų buvo padaryta žala jo sveikatai, jis ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų pretenzijų Šiaulių TI administracijai nereiškė. Teismas darė išvadą, jog šiuo atveju 2500 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. Pareiškėjas S. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad teismas išsamiai neįvertino jo skunde ir pateiktuose atsikirtimuose nurodytų faktinių aplinkybių bei vadovavosi tik atsakovo pateiktomis pažymomis. Pareiškėjas nurodo, jog niekas nuteistųjų neinformuoja, kad yra pažeidžiamos jų teisės ir kad jie turi fiksuoti šių pažeidimų aplinkybes (datas, kameras ir kt.), todėl susiduriama su kliūtimis siekiant teismui konkrečiai nurodyti, kokius neteisėtus veiksmus ir kada atliko institucija. Pareiškėjas pabrėžia, kad pareiga įrodyti, jog kamerose buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, tenka atsakovui. Kai nepakanka įrodymų pagrįsti savo poziciją, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Nagrinėjamu atveju atsakovas, siekdamas paneigti pareiškėjo teiginius, turėjo pateikti ne savo parašytas pažymas, o daiktinius įrodymus (nuotraukas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktus ir kt.).

Pareiškėjas pažymi, kad teismas netinkamai nustatė, ar pareiškėjas kamerose galėjo laisvai judėti tarp baldų, kadangi teismas šios išvados nepagrindė faktiniais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo teiginiu, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose laikomų asmenų sąrašai nedaromi, nes tokiu atveju atsakovas nebūtų galėjęs nurodyti, kokiomis dienomis ir kokiose kamerose pareiškėjas laikytas. Teismas neanalizavo, kaip kiekvieną dieną keitėsi asmenų skaičius kamerose, kiek jų buvo rytinio ir vakarinio patikrinimo metu. Atsakovo teismui pateikti duomenys buvo neobjektyvūs, netikslūs ir nesudarė galimybės teismui detaliai nustatyti pareiškėjui tekusio kameros ploto. Pareiškėjas teigia, kad dėl šių priežasčių teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo kalinimo neužtikrinant minimalaus kameros ploto laikotarpį – šis laikotarpis buvo ilgesnis.

Pareiškėjas, remdamasis teismų praktika, teigia, kad tualeto atskyrimas pertvara nelaikytinas atitinkančiu Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, kad naudojimasis tualetu būnant nuolat stebimu trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Teismas nenagrinėjo pareiškėjo teiginio, kad tualetai neturi atskiros ventiliacijos sistemos, ir aklai pasitikėjo Šiaulių TI pažyma. Ventiliacija kamerose paprastai vykdavo tik per ribotai (20 cm) atidarytą langą, todėl šviežio oro patekimas į kamerą buvo itin mažas. Sienose vėdinimo (traukos) latakų nebuvo. Atsižvelgtina ir į tai, kad kartu su pareiškėju buvo laikyti rūkantys asmenys, todėl kamerose oro judėjimo greitis turėjo būti didesnis. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo pateiktos kalinimo sąlygos buvo nurodytos tik formaliai, kadangi kameros neatitinka higienos reikalavimų, nėra reguliariai valomos ir remontuojamos, deratizacija neatliekama.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą jį prašo atmesti.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia skundo argumentais, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 44 690 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad šis teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Pažymėtina, jog atsakovo argumentas, kad Šiaulių TI negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nelaikytinas reikšmingu, nes valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalintas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl minimalios 3 kv. m ploto normos pažeidimo, kaip pagrindo pripažinti neatitikimą Konvencijos 3 straipsniui, pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14248/05), 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 740/13)). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje bus vadovaujamasi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu.

Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. (imtinai), iš viso 531 parą, kamerose Nr. 92, Nr. 51, Nr. 50, Nr. 91, Nr. 8, Nr. 31, Nr. 5, Nr. 12 ir Nr. 24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui 394,5 paros nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas. Ši išvada padaryta pagal teismui pateiktus rytinių ir vakarinių patikrinimų duomenis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (I t., b. l. 30–42), sutinka su šia nustatyta aplinkybe ir pažymi, kad pažeidimų laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 1,7 kv. m iki 3,54 kv. m ploto, ilgiausias pažeidimas truko 69 paras iš eilės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Šiaulių TI nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo pareiškėjas, vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Tačiau, kaip nurodė atsakovas, įėjimas į sanitarinį mazgą Šiaulių TI yra atskirtas durimis arba užuolaida. Šią aplinkybę patvirtino atsakovo teismui pateiktos kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, nuotraukos (I t., b. l. 180–193). Įvertinus tai, laikytina, kad Šiaulių TI pakankamai užtikrino pareiškėjo privatumą naudojantis tualetu.

Dėl ventiliacijos pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog ventiliacija kamerose buvo tinkama, nes pareiškėjas skunde nurodė patalpas nuolat vėdinantis per langus. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šios nuostatos pažeidimo pagrįstai nenustatė. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad langus buvo galima atidaryti tik ribotai (20 cm), todėl ventiliacija nebuvo pakankama, o atsakovas neva melagingai nurodė, jog sienose buvo vėdinimo (traukos) latakai. Pažymėtina, kad ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcija, todėl veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi su tuo susiję reikalavimai (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Dėl šios priežasties oro judėjimo greitis Šiaulių VSC patikrinimų metu nebuvo vertintas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad nėra pagrindo pripažinti higienos normų pažeidimą dėl netinkamos ventiliacijos.

Dėl metalinių lovų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 14.6–14.9 punktus lovos kamerose turi būti metalinės. Tačiau Šiaulių VSC 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-201 (I t., b. l. 55–58) užfiksuota, jog kameroje Nr. 92 ant gultų rėmų buvo aštrių atsikišusių detalių ir tai neatitiko Higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų, t. y. kalinamiems asmenims nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas kameroje Nr. 92 laikytas 2013 m. rugsėjo 13-30 d., 2014 m. balandžio 16-17 d. ir nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas paskutinį kartą šioje kameroje buvo daugiau nei prieš pusę metų iki Šiaulių VSC patikrinimo, šį laikotarpį vertino kaip pakankamai ilgą, kad per jį iš esmės pasikeistų kameros baldų būklė, todėl pažeidimo šiuo aspektu nenustatė. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip minėta, pareiga įrodyti, kad pareiškėjo laikymo sąlygos buvo tinkamos, tenka atsakovui. Atsakovas nenurodė, ar gultas ginčo laikotarpiu buvo tinkamos būklės. Taigi atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo gultas jo laikymo kameroje Nr. 92 laikotarpiu atitiko reikalavimus ir jo būklė suprastėjo tik pareiškėją perkėlus į kitą kamerą, laikytina, kad Šiaulių TI pareiškėjui neužtikrino saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos.

Dėl dirbtinio apšvietimo pirmosios instancijos teismas, remdamasis Šiaulių VSC 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktu Nr. EP-126 (I t., b. l. 48–54), nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 8 15 parų (nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 15 d.) nebuvo užtikrinta pakankama dirbtinė apšvieta (Higienos normos HN 76:2010 23 p. pažeidimas), bet naktinė apšvieta buvo tinkama. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo kitais atvejais, kai kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, Šiaulių VSC nustatė Higienos normos HN 76:2010 pažeidimus, nes pareiškėjo patikrinimų metu tose kamerose nebuvo. Minėtu patikrinimo aktu buvo taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 8 buvo pelėsis (Higienos normos HN 76:2010 56 p. pažeidimas). Šiaulių TI 2013 m. spalio 3 d. ir 2014 m. lapkričio 11 d. raštuose Šiaulių VSC (atitinkamai I t., b. l. 89 ir 72) paaiškino, kad dėl objektyvių aplinkybių (finansinių ir žmogiškųjų išteklių trūkumo, dirbančių nuteistųjų nepakankamos kvalifikacijos ir pan.) iki nustatytų terminų pašalinami ne visi patikrinimų aktuose nurodyti trūkumai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad minėti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai būtų buvę pašalinti, todėl negalima pagrįstai daryti išvados, jog jie buvo pašalinti iki pareiškėją perkeliant į kamerą Nr. 8. Be to, Šiaulių VSC 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 (I t., b. l. 64–67) užfiksuota, kad kameroje Nr. 24, kurioje pareiškėjas buvo laikytas nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2015 m. balandžio 13 d., oro temperatūra buvo per žema (Higienos normos HN 76:2010 26 p. pažeidimas), siena suskilusi, dangos nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas (Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 p. pažeidimas). Šiaulių VSC kameroje Nr. 24 patikrinimą atliko praėjus savaitei nuo pareiškėjo perkėlimo į kitą kamerą, todėl negalima teigti, kad šie pažeidimai atsirado per šią savaitę ir jų nebuvo pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Taigi pareiškėjui ne tik nebuvo sudarytas tinkamas dirbtinis apšvietimas, bet ir tinkama oro temperatūra, pelėsio kamerose nebuvimas ir savalaikis kamerų remontas, t. y. nebuvo užtikrinta pareiškėjo sveikatai saugi aplinka.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl baldų trūkumo (vertintina kartu su minimalaus ploto normos pažeidimu) ir dėl to, kad pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimų kiemelių dydžio ir pasivaikščiojimų trukmės, išduodamo minkštojo inventoriaus būklės, karšto vandens tiekimo kamerose, kranų ir pertvarų duše, sąlygų persirengimo kambariuose, drėgmės, natūralaus apšvietimo, sąlygų pasirūpinti švara kamerose, tarakonų ir žiurkių kamerose, sąlygų išsiskalbti asmeninius drabužius, užimtumo ir galimybės pasinaudoti biblioteka bei sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo buvo nepagrįstos, o teiginiai apie netinkamas sąlygas paskirstymo į kameras patalpose bei asmens ir jo daiktų apžiūros patalpose buvo per daug abstraktūs, kad galėtų būti įvertinti. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dušinės grindys buvo slidžios (Higienos normos HN 76:2010 39.3 p. pažeidimas). Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, ar argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, iš esmės nenurodė.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovo teismui pateikta informacija apie pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygas neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (I t., b. l. 168–173) įvardyti Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimai – sprendimai administracinėse bylose Nr. I-2285-394/2014 ir Nr. I-3395-621/2014 – šių aplinkybių nepatvirtino. Pastebėtina, kad antrojo sprendimo bylos numeris nurodytas neteisingai, todėl teisėjų kolegija negalėjo susipažinti su šio sprendimo turiniu. Tačiau iš sprendime administracinėje byloje Nr. I-2285-394/2014 pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjas nė vieną dieną nebuvo laikytas kartu su skundą minėtoje byloje pateikusiu asmeniu, todėl pastarojoje byloje pateiktos informacijos apie kameras, kuriose asmuo buvo laikytas, negalima tapatinti su nagrinėjamoje byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose buvo laikytas pareiškėjas. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių kitų argumentų ir įrodymų, iš kurių būtų pagrindas spręsti apie atsakovo pateiktų duomenų klaidingumą, todėl pareiškėjo argumentas dėl atsakovo pateiktų įrodymų netinkamumo atmestinas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 394,5 paros buvo kalintas sąlygomis, kai jam teko mažiau ploto nei teisės aktais nustatyta minimalaus 3,6 kv. m ploto norma – nuo 1,7 kv. m iki 3,54 kv. m. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, tad pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis ir jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Be to, buvo nustatyta, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos (temperatūra, apšvietimas, pelėsis, remontas kamerose, metaliniai gultai ir dušinės grindys) neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. balandžio 13 d., o į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 13 d. (žyma ant voko, b. l. 12). Taigi pareiškėjas į teismą kreipėsi per 1 mėnesį nuo paskutinio išvykimo iš Šiaulių TI, bet po 20 mėnesių nuo jo nurodyto laikymo netinkamomis sąlygomis pradžios. Pareiškėjas nenurodė anksčiau kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas atitinkamas institucijas dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo (išrašai iš asmens sveikatos istorijos, I t., b. l. 144–159), prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas nenurodė teikęs. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą apibūdino pavartodamas CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą neturtinės žalos apibrėžimą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 2 500 Eur suma. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo konstatuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis nelaikytinas pakankamu jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, įvertinusi Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjui 394,5 paros nebuvo užtikrintas minimalus palatos plotas, neužtikrinta tinkama temperatūra, apšvietimas, pelėsio nebuvimas, remontas kamerose ir neslidžios dušo grindys), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. galiojo 850 Lt (246,18 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Šiaulių TI, priteistinos neturtinės žalos dydis – 3 100 Eur.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino pareiškėjo kalinimo ir konvojavimo aplinkybes, tačiau netinkamai nustatė pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl yra pagrindas keisti jo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui S. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 3 100 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė