2019-04-17 Nr. AB-9726-3-61-3-00670-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Test Word Document

Administracinė byla Nr. eAS-286-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00858-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. Y. (R. Y.) ir V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Y. ir V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai R. Y. (R. Y.) ir V. K. (V. K.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-100/171-103 (R. Y.) ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00106/171-105 (V. K.). Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti skundžiamų sprendimų vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjai prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, kad bus padaryta neatitaisoma žala pareiškėjams ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai negalės dalyvauti teismo posėdžiuose ir duoti paaiškinimų, nes skundžiami sprendimai sudaro pagrindą pareiškėjų išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos ir užkerta kelią jiems teisėtai dirbti (duomenys neskelbtini)

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 27 d. nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad, nepritaikius pareiškėjų prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala dėl pareiškėjų išvykimo iš Lietuvos Respublikos. Pažymėjo, kad pareiškėjų prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas savaime nesudarys prielaidų jiems teisėtai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes leidimai laikinai gyventi jiems dar nėra išduoti. Pareiškėjų nagrinėjamoje byloje ginčijamu sprendimu yra atsisakyta išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl teismo vertinimu, šio ginčijamų sprendimų galiojimo sustabdymas pareiškėjų faktinės padėties nekeis.

Teismas atsakydamas į pareiškėjų argumentus, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių jie negalės asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje ir ginti savo teisių, pasisakė, kad pareiškėjai yra sudarę teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokatu, kuris pareiškėjų vardu jau pateikė teismui skundą, todėl sprendė, kad teigti, kad pareiškėjai negalės tinkamai ginti savo teisių bei interesų nėra pagrindo.

Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų, kad dėl nepritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių galėtų kilti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala dėl nutrauktų darbo sutarčių. Pažymėjo, kad pareiškėjai kreipėsi į Migracijos departamentą tuo pagrindu, kad tik ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai, teismas netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo priemones ir stabdyti skundžiamų sprendimų vykdymą.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir iki teismo sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” galiojimą.

Pareiškėjai nurodo, kad teismas nevertino tos aplinkybės, kad jie realiai dirba (duomenys neskelbtini), taigi nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės tiek pareiškėjai, tiek (duomenys neskelbtini)patirs nuostolius.

Pareiškėjai nesutinka su teismo pozicija, kad pareiškėjų interesus gali atstovauti advokatas. Pareiškėjų vertinimu toks teismo sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatoms.

Pareiškėjų vertinimu teismas netenkindamas prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nemotyvavo savo priimtos nutarties, buvo neatidus bylos faktinėms aplinkybėms, todėl teismo nutarties dalis naikintina, o pareiškėjų prašymas tenkintinas.

Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, jog užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Iš pareiškėjų skundo turinio ir pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai šiuo metu neturi išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl ginčijamų sprendimų galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjams gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pasisakė, kad tokio pobūdžio bylose, Migracijos departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja asmens išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl tokio sprendimo galiojimas siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti.

Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, jog vizos pareiškėjams buvo išduotos ne darbo bendrovėje pagrindu, o pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizų aprašas) 70.11 papunktį, t. y. kaip pateikusiems prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi šių prašymų nagrinėjimo laikotarpiui. Taigi, atsakovas pabrėžia tai, kad pareiškėjai, gavę daugkartines nacionalines vizas, bet dar negavę leidimų laikinai gyventi, pradėjo dirbti bendrovėje, nors vizos jiems buvo išduotos ne darbo tikslais, o prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi nagrinėjimo laikotarpiui, nesudaro pagrindo išvadai, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjams ar jų darbdaviui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, kadangi darbdavys, sudaręs darbo sutartis su užsieniečiais ir leidęs jiems dirbti iki leidimo laikinai gyventi išdavimo, turėjo įvertinti tokio savo elgesio riziką bei prisiimti iš to kylančias pasekmes.

Atsakovas pažymi ir tai, kad pareiškėjai yra Ukrainos Respublikos piliečiai, jiems yra taikomas bevizis režimas, taigi, pareiškėjai gali būti Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis beviziam režimui taikomomis nuostatomis, arba nustatyta tvarka kreiptis dėl nacionalinės ar Šengeno vizos išdavimo, ir ją gavę atvykti į Lietuvos Respubliką, jei atitiks atvykimo sąlygas. Pažymi ir tai, kad pareiškėjų atžvilgiu nebuvo priimti sprendimai dėl jų grąžinimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Dėl pareiškėjų teiginių, kad jie negalės savęs atstovauti teisme, atsakovas pasisako, kad pareiškėjus atstovauja profesionalus teisininkas, be to, pareiškėjai gali save atstovauti pateikdami dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjų atskiruosius skundus dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų prašymo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <...> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašė teismo pritaikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti ginčijamų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimų vykdymą. Ginčijamais sprendimais atsakovas nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi bei panaikinti jiems išduotas daugkartines nacionalines vizas. Migracijos departamentas sprendimuose konstatavo, kad pareiškėjams daugkartinės nacionalinės vizos buvo išduotos kaip pateikusiems prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, šie prašymai buvo išnagrinėti ir nuspręsta atsisakyti išduoti jiems leidimus laikinai gyventi, taigi, jie nebeatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 77, 2016 3 23, p. 1-52) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos atvykimo sąlygos (negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų).

Pareiškėjai siekia, kad būtų sustabdytas sprendimų vykdymas, teigia, kad kitu atveju jie bus priversti išvykti iš šalies, todėl tiek patys, tiek (duomenys neskelbtini) patirs nuostolius, pareiškėjai neturės galimybės save atstovauti teismo posėdžiuose.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai, prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės nurodė bendro pobūdžio teiginius dėl galimų atsirasti finansinių nuostolių. Pažymėtina, jog pareiškėjai šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė konkrečių skaičiavimų, kaip pasireikš ir kokio dydžio bus nurodyta žala, nepateikė jokių jų nurodytą žalą patvirtinančių objektyvių įrodymų. Be to, byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas pareiškėjams vizas išdavė ne darbo bendrovėje pagrindu, o pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 70.11 papunktį, t. y. kaip pateikusiems prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi šių prašymų nagrinėjimo laikotarpiui. Taigi, tiek pareiškėjai, tiek darbdavys, sudarę darbo sutartis, turėjo įvertinti tokio savo elgesio riziką bei prisiimti iš to kylančias pasekmes. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjai į bylą nepateikė jokių duomenų kurie atsispindėtų jų atliekamą darbą, jo reikšmę įmonei bei gaunamas pajamas. Teisėjų kolegija negali įvertinti pareiškėjų nurodomos galimos žalos masto, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones šiuo aspektu.

Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjai teigia, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus pažeidžiama jų teisė būti išklausytiems teismo posėdyje, pažymi, kad pareiškėjai yra sudarę teisinių paslaugų ir atstovavimo sutartį su profesionaliu teisininku, taigi jų interesus teismo posėdžių metu gali atstovauti jų pasiriktas advokatas. Be to, tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos esant beviziam rėžimui, pareiškėjai patys savarankiškai gali atvykti į teismo posėdį ir įgyvendinti savo procesines teises, todėl pareiškėjų motyvai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo, nes kitu atveju jie neteks galimybės savęs atstovauti teismo posėdžiuose, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta tokių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. Y. (R. Y.) ir V. K. (V. K.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius