2016-10-31 Nr. AB-20588-3-61-3-05041-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2013-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05041-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K jam periodiškai teko naudotis kirpėjo paslaugomis. Kirpykloje nenaudojami jokie užtiesalai, kirpėjas nemoka kirpti žirklėmis, visuomet naudojama tik kirpimo mašinėlė, o kerpant su ja neįmanoma užtikrinti kokybiško kirpimo. Kirpimo instrumentai po kiekvieno kirpimo nedezinfekuojami, dėl to atsiranda pleiskanų ir nedidelė kitų ligų rizika. Lukiškių TI-K nesudarė sąlygų gauti kvalifikuoto specialisto kirpimo paslaugų, o šias paslaugas teikia tokios kvalifikacijos neturintis nuteistasis.

Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K nesudarytos sąlygos išdžiovinti džiovykloje rūbus, išskalbtus gyvenamojoje kameroje. Nemokamai rūbai skalbiami kas 2–3 mėn. ir tik tuo atveju, jeigu bent 3 mėn. asmuo neturi jokių lėšų, taigi iš esmės neįmanoma laikytis higienos normų. Pinigų turintys asmenys gali nevaržomai naudotis paslaugomis, todėl pareiškėjas diskriminuojamas. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d., nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. birželio 13 d., nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2014 m. kovo 21 d. laikytas kamerose, kuriose įrengti 19 a. tualetai (išskyrus kameras Nr. 241 ir Nr. 376), jie neatskirti taip, kad būtų užtikrintas jų nematomumas žvelgiant nuo kameros durų.

Dažnai pareiškėjui naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas jo privatumas, nes pareiškėją stebėdavo pareigūnai ir pareigūnės. Kamerose Nr. 241 ir Nr. 361 buvo itin drėgna, šalta. Laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas kameroje Nr. 361 laikėsi bado streiko. Pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. sausio 1 d., nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m. birželio 19 d. ir nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 25 d. bausmę atliko drausmės izoliatoriuje, kamerose, kuriose įrengti minėti 19 a. tualetai.

Nurodytais laikotarpiais drausmės izoliatoriaus kamerose dienos ir nakties dirbtinis apšvietimas siekė maksimalią leistiną normą ir buvo įjungtas nuolat, o to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Pasak pareiškėjo, apie pusmetį naudojantis teise pasivaikščioti gryname ore, tenka patirti didelius nepatogumus, emocinę depresiją, kankinimą, kitokį nežmonišką elgesį, kadangi nesudarytos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos ir neužtikrintas asmenų lygiateisiškumas, pareiškėjas pasivaikščioti išvedamas ne eilės tvarka.

Pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 10, Nr. 11, Nr. 21, Nr. 24 įrengtos vidinės grotos, kurių neturi būti. Kiemeliuose neįrengti iškvietimo mygtukai, dėl to sunku, esant reikalui, prisikviesti prižiūrėtoją (prižiūrėtojų kieme nebūna). Esant nepalankioms oro sąlygoms, nesudarytos sąlygos grįžti į kamerą. Pasivaikščiojimo kiemeliai duobėti, todėl plyšta ir susidėvi avalynė, o Lukiškių TI-K nėra tinkamų klijų avalynei sutaisyti. Pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 1 yra tik smėlis, po nepalankių oro sąlygų atsiranda balos ir purvas, todėl nėra galimybės pasimankštinti, o prižiūrėtojai neleidžia naudotis kitais kiemeliais, teigdami, kad juose nėra vietų, nors kas antras kiemelis dažnai būna tuščias.

Pasivaikščiojimo kiemeliuose stogeliai būna nekokybiški, iš šiferio, kurio negalima naudoti dėl kenksmingumo sveikatai. Kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių ir peleninių. Kiemeliuose durys su aštriais spygliais, todėl, norint pasikviesti prižiūrėtoją pasibeldžiant ar netyčia atsitrenkus į šiuos spyglius, galima susižaloti. Pareiškėjui apie pusmetį nesudarytos sąlygos iš Lukiškių TI-K esančios parduotuvės įsigyti prekių, kurias gali įsigyti kiti asmenys, laikomi Lukiškių TI-K (koldūnų, bulvių, makaronų, grikių, sorų, arbūzų ir kt.).

Kiti nuteistieji gali lankytis parduotuvėje ir rinktis iš tuo metu esančių prekių, o pareiškėjas to daryti negali. Jeigu nėra kokios nors prekės, nurodytos pareiškėjo sąraše, pareiškėjas kitų gauti nebegali, o tenka laukti kitos savaitės. Pareiškėjas prašė Lukiškių TI-K administracijos paaiškinti, kodėl yra suteikiamos tokios nelygios teisės nuteistiesiems, tačiau įstaigos administracija nurodė, jog sprendimą dėl to, kokiu būdu nuteistiesiems galima apsipirkti, sprendžia administracija, o ne Lukiškių TI-K laikomi asmenys.

Dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjas patiria didelius nepatogumus, pažeminimą, dvasinę skriaudą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad kirpykloje naudojami reikmenys visada dezinfekuojami. Kirpyklos patalpoje įrengta praustuvė, sieniniai rankų dezinfekcijos priemonių dozatoriai, vienkartinių rankšluosčių ir atliekų surinkimo talpykla. Kirpykloje visada yra naudojimui paruoštų apdangalų. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl kirpimo paslaugų neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad teisės aktuose nenustatyti jokie specialūs kirpimo būdai, stiliai ar įrankiai, kuriais naudojamasi kirpimo metu. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakyme Nr. 1-103 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri teikia mokamas skalbinių skalbimo paslaugas. Naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų ir nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga.

Jeigu suimtasis (nuteistasis) neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Pažymėtina, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi. Pareiškėjo skunde minimi seni unitazai ir tupyklos yra sertifikuoti gaminiai, atitinkantys Europos Sąjungos kokybės standartus, jų įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui visada yra barstomi.

Lukiškių TI-K šiferio lakštais padengti tik pirmo ir trečio korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, šiferio lakštai nelaužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Lukiškių TI-K gyvenamuosiuose korpusuose įrengtos dėžutės su užrašu „Parduotuvė“, kad suimtieji (nuteistieji) asmenys galėtų įmesti savo rašytinius prašymus, norėdami įsigyti būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, išvardytų iškabintame sąraše. Visi suimtieji (nuteistieji) asmenys negali būti nuvesti į Lukiškių TI-K esančią parduotuvę, tokią galimybę turi tik dalis nuteistųjų, kurie palikti atlikti ūkio darbus, bei nuteistieji, dirbantys VĮ Mūsų amatai.

Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo įrodymais nepagrįstus teiginius, konstatavo, kad neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl pareiškėjo kirpimo negalima konstatuoti, nes teismui nekyla abejonių dėl tinkamų kirpimo paslaugų teikimo. Pažymėtina, kad teisės aktuose nenustatyti jokie specialūs kirpimo būdai, stiliai ar įrankiai, kuriais naudojamasi kirpimo metu. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad, kerpant kirpimo mašinėle, negalima užtikrinti kokybiško kirpimo, nėra niekuo pagrįsti. Pabrėžtina, kad byloje nenustatyta HN 76:2010 nuostatų, susijusių su kirpimo paslaugomis, pažeidimų. Tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugsėjo 3 d. rašte Nr. 13-15(2.1)-2-10683 „Dėl Jūsų skundo“, nurodyta, kad kirpykloje nebuvo vienkartinių rankšluosčių, o tai neatitiko HN 76:2010 37.3 punkto, tėra mažareikšmis vienkartinis pažeidimas, kuris niekaip negalėjo turėti įtakos neturtinės žalos padarymui.

Teismas pažymėjo, kad HN 76:2010 67 punkto reikalavimai, jog lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, Lukiškių TI-K yra vykdomi. Minėtoje higienos normoje nėra nustatyta, kaip dažnai privaloma skalbti viršutinius drabužius – šioje normoje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (HN 76:2010 64 punktas). Lukiškių TI-K nėra pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, nes neturintiems asmeninėje sąskaitoje pinigų viršutiniai drabužiai kartą per du mėnesius skalbiami nemokamai. Pareiškėjo teiginiai, kad jis diskriminuojamas, nes turintieji pinigų gali dažniau skalbti viršutinius drabužius, nepagrįsti, nes pareiškėjas turi potencialią galimybę, turėdamas pinigų, naudotis tomis pačiomis teisėmis.

Teismas nustatė, kad visose kamerose, kuriose Lukiškių TI-K buvo kalinamas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ši patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, patalpoje įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Teismo vertinimu, sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K įrengti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o 1,5 m aukščio pertvara tokiuose mazguose yra pakankama pareiškėjo, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, privatumui užtikrinti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog drausmės izoliatoriaus kamerose dienos ir nakties dirbtinis apšvietimas siekė maksimalią leistiną normą ir buvo įjungtas nuolat. Toks pareiškėjo teiginys įrodo, kad teisės aktai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo neteisėtų veiksmų faktą dėl netinkamos temperatūros kamerose Nr. 241 ir Nr. 361, o pastarojoje ir dėl per didelės drėgmės, tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jose buvo trumpą laiką, pakankama satisfakcija patirtai pareiškėjo neturtinei žalai kompensuoti būtų būtent neteisėtumo konstatavimas, bet ne neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pinigais.

Teismas pabrėžė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Kadangi, pasak Lukiškių TI-K, šiferio lakštais padengti tik pirmo ir trečio korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, šiferio lakštai nelaužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi, o pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant paminėtam nutarimui, šiuo aspektu, teismo nuomone, konstatuoti pažeidimo negalima. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas paprastai buvo vedamas pasivaikščioti po pietų, todėl ir pareiškėjo teiginys, kad jis naudodavosi teise pasivaikščioti nepavalgęs, nepagrįstas. Teismas, įvertinęs tiek pareiškėjo, tiek Lukiškių TI-K argumentus, konstatavo, kad pareiškėjui yra sudarytos tinkamos sąlygos apsipirkti.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, į tai, kad nėra nustatyta teisės aktų pažeidimų, išskyrus faktą dėl netinkamos temperatūros kamerose Nr. 241 ir Nr. 361, o kameroje Nr. 361 – ir dėl per didelės drėgmės, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinant. Pareiškėjas nurodo, kad jo skundą teismas išnagrinėjo neteisingai, formaliai ir šališkai. Nurodo, kad Lukiškių TI-K atsiliepime pasisakė ne dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir teismui pateikė tik mažareikšmius bylai duomenis. Taip pat teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Europos Sąjungos teisės aktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Todėl pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, dvasinę skriaudą, jautėsi pažemintas.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. (I t., b. l. 1–5). Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 20 d. rašte „Dėl prašymo“ Nr. 96.1811 (I t., b. l. 5) pažymima, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas.

Lukiškių TI-K 2015 m. sausio 16 d. pažymoje Nr. 24-265 „Dėl V. K. skundo“ (I t., b. l. 47) nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Pareiškėjas nepateikė detalesnių argumentų ir duomenų, kurie patvirtintų, jog Lukiškių TI-K pareigūnai būtų stebėję jį besinaudojantį tualetu. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatumą, jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kameroje, nebuvo pažeista.

Pažymėtina, kad, remdamasis bylos duomenimis (I t., b. l. 6–7), teismas nustatė, jog pareiškėjo kalinimo kameros Nr. 241 ir Nr. 361 neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustatytų temperatūros normų. Kameroje Nr. 241 oro temperatūra buvo 17,7 laipsnių šilumos, o kameroje Nr. 361 – 17,5 laipsnių šilumos, t. y. nustatytas HN 76:2010 26 punkto, kuriame numatyta, kad kameroje šiltuoju metu periodu oro temperatūra turi būti 18–28 laipsniai šilumos, pažeidimas. Taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 361 santykinė drėgme siekė 66,9 proc., todėl neatitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimo, kur numatyta, kad santykinė oro drėgmė kameroje turi būti 35–65 proc.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1321/2013).

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011).

Dėl pareiškėjo argumento, kad Lukiškių TI-K atsiliepime (I t., b. l. 42–46) pasisakė ne dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir teismui pateikė tik mažareikšmius bylai duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinė atsakovo pareiga pateikiant atsiliepimą į skundą (prašymą) yra nurodyti, ar jis sutinka, ar nesutinka su skundo (prašymo) reikalavimais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 72 straipsnis), o aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti privalo teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą (III t., b. l. 54–69), teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skunde (I t., b. l. 19–22) nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo ir priėjo pagrįstas išvadas, kad Lukiškių TI-K kirpimo paslaugos pareiškėjui buvo teikiamos kokybiškai, klozetas pareiškėjo kamerose įrengtas tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų pareiškėjas turėjo teisę išsiskalbti ir džiovinti rūbus, pasivaikščioti kiemelyje ir įsigyti prekes iš parduotuvės. Minėtas teismo nustatytas aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys (I t., b. l. 6–9, 11, 12, 13, 47, 48–53, 54–55, 56–59, 66–200, II t., b. l. 1–200, III t., b. l. 1–35, 48), kuriais abejoti nėra pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde (III t., b. l. 75–76) nepateikia jokių minėtus byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nustatytų aplinkybių ir detaliau dėl jų nepasisako.

Taigi nustatyta, kad pareiškėjo kalinimo kameros Nr. 241 ir Nr. 361 neatitiko nustatytų temperatūros normų, o kamera Nr. 361 – ir santykinės drėgmės normų, dėl to buvo pažeistas HN 76:2010 26 punktas. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nustatytas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją ir kt.). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2014; 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Nors pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kamerose, kur temperatūra ir santykinė drėgmė neatitiko HN 76:2010 26 punkte nustatytų normų, tačiau tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas mažiau nei 2 mėnesius, o temperatūros ir santykinės drėgmės normos nuokrypis buvo nežymus. Kitų pažeidimų, padarytų pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilę sunkesni padariniai, pvz., sveikatos sutrikimai. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija patirtai pareiškėjo neturtinei žalai kompensuoti yra pripažinimas, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K buvo pažeista.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs HN 76:2010 26 punkto pažeidimus, padarytus pareiškėjo atžvilgiu, ir konstatavęs, kad dėl to jis patyrė neturtinę žalą, nepagrįstai visą pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. K. (V. K.) teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dainius Raižys