2013-12-17 Nr. BB-2577-1-85-2-00012-2011-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-511/2013

Teisminio proceso Nr. 1-85-2-00012-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.4.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,

nuteistajam A. M.,

gynėjams advokatams Linui Belevičiui, Ričardui Girdziušui, Valentinui Baltrūnui,

nukentėjusiesiems N. Z., R. G.,

nukentėjusiojo N. Z. atstovei advokatei Stanislavai Jorudienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo, nuteistųjų A. M. ir K. P. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu K. P., A. M. ir A. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo N. Z. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

K. P. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistas 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžio dalis dėl A. M., K. P. ir A. S. išteisinimo panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis:

A. M. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams.

A. S. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams.

K. P. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams ir 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Iš nuteistųjų A. M., K. P. ir A. S. nukentėjusiajam N. Z. solidariai priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtas bausmes įskaitytas kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas: A. M. – nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. gegužės 5 d.; K. P. – nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. gegužės 5 d.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, nuteistojo A. S. gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. M. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo skundą patenkinti, nuteistojo K. P. gynėjo, prašiusio jo ginamojo skundą patenkinti, nukentėjusiojo N. Z. ir jo atstovės, nukentėjusiojo R. G., prokuroro, prašiusių visus kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. P. ir A. S. nuteisti už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėn. viduryje, tikslus laikas nenustatytas, bendrai veikdami su kitu nenustatytu asmeniu, UAB „P“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, naudodami psichinę prievartą ir grasindami padaryti N. Z. invalidu, kito asmens, t. y. A. M., naudai iš N. Z. reikalavo didelės vertės turto – 74 000 eurų. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio 31 d. dienos metu, tikslus laikas nenustatytas, UAB „Suskystintos dujos“ degalinės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), K. P. ir A. S., bendrai veikdami su A. M., neturėdami teisėto pagrindo, grasindami susidorojimu, atvirai, savo naudai privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, kaip grąžintiną didelės vertės skolą A. M., įrašant datą – 2010 m. vasario 5 d. ir 74 000 eurų sumą skaičiais ir žodžiais.

A. M. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 6–8 dienomis, tikslus laikas nenustatytas, UAB „P“ priklausančiame servise, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, demonstruodamas peilį, stvėrė R. G. už striukės atlapų, po to demonstruodamas peilį ir grasindamas N. Z. padaryti invalidu, reikalavo iš jų didelės vertės turto – 70 000 eurų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. sausio mėnesio viduryje ir kovo mėnesį, tikslus laikas nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje prie VĮ „Tauragės miškų urėdija“, esančios Tauragėje, Vytauto g. 125, A. M., panaudodamas psichinę prievartą ir grasindamas atimti automobilį, reikalavo iš N. Z. pinigų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. gegužės ir liepos mėn., tikslus laikas nenustatytas, N. Z. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), A. M., naudodamas psichinę prievartą bei grasindamas, jog apie tai sužinos „kauniečiai“, reikalavo iš N. Z. pinigų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio 31 d., dienos metu, tikslesnis laikas nenustatytas, UAB „Suskystintos dujos“ degalinės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), A. M., bendrai veikdamas su A. S. ir K. P., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas susidorojimu, atvirai, savo naudai privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, kaip grąžintiną didelės vertės skolą A. M., įrašant datą – 2010 m. vasario 5 d. ir 74 000 eurų sumą skaičiais ir žodžiais.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, šio teismo išvados pagrįstos netinkamai įvertintais įrodymais, o išvada, kad A. S. veiksmai atitinka didelės vertės turto prievartavimo sudėtį, labai abejotina. Taip pat teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Išteisinamojo nuosprendžio išvados yra absoliučiai teisingos ir jų, kasatoriaus manymu, savaip interpretuodamas praktiškai tas pačias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė.

Prievartaudamas turtą kaltininkas veikia tiesiogine tyčia ir paprastai nurodo reikalavimo motyvą. Iš apkaltinamojo nuosprendžio neaišku, kodėl A. S. vertė nukentėjusįjį perduoti 74 000 eurų A. M.. Teismas privalėjo tai išsiaiškinti, juolab kad jų nesiejo jokie turtiniai santykiai. Teismas nenustatė, kad A. S. ir K. P., versdami nukentėjusįjį perduoti 74 000 eurų A. M., veikė kaip pastarojo bendrininkai. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje užsimenama, kad A. M. neva liepė jiems nuvažiuoti pas A. Z., o šie, grasindami padaryti jį invalidu, reikalavo pinigų. Tačiau byloje nėra tai patvirtinančių duomenų. Taigi nenustatyta, kad jie visi dalimis įgyvendino bendrą nusikalstamą sumanymą. Iš apkaltinamojo nuosprendžio nematyti nei intelektualinio, nei valinio A. S., kaip turto prievartavimo bendrininko, momentų. Teismo nuosprendyje pateikti samprotavimai apie bendrininkų grupę, kurie neatskleidžia šios bendrininkavimo formos požymių (BK 25 straipsnio 2 dalis). Nuteistieji neigė buvus bet kokią turto prievartautojų grupę, o kaltinimas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šiuos teiginius. Apkaltinamajame nuosprendyje akcentuojama, kad A. M. nepaskolino pinigų nei A. Z., nei V. S.. Tačiau, vertinant A. S. elgesį, kasatoriaus nuomone, svarbu ne tai, kiek ir kam paskolino A. M., o tai, kad šis pinigus pasiskolino iš A. S., o kai negalėjo grąžinti, nurodė asmenis, kuriems perskolino jo pinigus. Kadangi teismas nustatė, kad A. S. vertė nukentėjusįjį pinigus perduoti A. M., tai turėjo atskleisti priežastį, kodėl jis tai darė. Juk teismas nenustatė, kad 2010 m. rugpjūčio mėn. viduryje reikalaudamas iš nukentėjusiojo pinigų jis tai darė bendrininkų grupe su A. M. ar šio sukurstytas. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. ir K. P. vyko savo iniciatyva. Taigi, kasatoriaus nuomone, nėra jokio pagrindo manyti, kad A. S. prie A. M. atliekamos veikos prisidėjo kaip tam tikro tos veikos etapo vykdytojas.

Apkaltinamajame nuosprendyje abejojama, ar galėjo A. S. turėti 70 000 eurų. Kasatorius nurodo, kad A. S. teisme parodė, iš kokių lėšų sukaupė A. M. paskolintą sumą. A. M. niekada neneigė pinigus gavęs iš A. S.. Apkaltinamajame nuosprendyje nėra jokių įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę. Taigi A. S. buvo svarbu tik tai, kad A. M. su juo neatsiskaito tik dėl to, kad jam pinigų negrąžina A. Z.. Būtent dėl šios priežasties A. S. ir važiavo pas nukentėjusįjį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas, nes neva nėra jokių įrodymų, patvirtinančių buvus tarp nukentėjusiųjų ir kaltininkų kokius nors paskolinius santykius, teisinga tik iš dalies. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. visiškai pagrįstai manė, jog A. Z. neatsiskaito su A. M., o pastarasis dėl to negali grąžinti paskolos A. S.. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad N. Z. vieno telefoninio pokalbio metu pažadėjo A. S. grąžinti pinigus po dviejų savaičių. Be to, A. S. įsitikinimą, kad N. Z. skolingas A. M., dar labiau sustiprino tai, jog N. Z. dėl turto prievartavimo nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Visa tai patvirtina, kad A. S. reikalavimas perduoti pinigus buvo paremtas tam tikrais turtiniais santykiais – A. S. reikalavo, kad N. Z. atsiskaitytų su jo skolininku (A. M.). Kasatoriaus nuomone, tai kad nuteistieji privertė N. Z. pasirašyti vekselį, taip pat nepatvirtina, kad A. S. veiksmuose yra turto prievartavimo požymių. Vekselis buvo pasirašytas A. M. naudai, kuris pagal tą vekselį įgijo teisę reikalauti iš N. Z. jame nurodytos sumos, o ne A. S.. Kasatoriaus manymu, taip A. M. ir N. Z. įteisino piniginius santykius, kurie tarp jų realiai buvo susiklostę. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. S. tyčia buvo nukreipta į reikalavimą be jokio teisėto pagrindo praturtėti nukentėjusiojo sąskaita.

Apeliacinės instancijos teismas argumentuotų motyvų BK 294 straipsnio taikymo aspektu praktiškai nepateikė, nurodydamas tik tai, kad tarp A. M. ir nukentėjusiojo nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai. Pagal BK 294 straipsnio dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Kasatoriaus įsitikinimu, A. S. buvo susijęs civiliniais teisiniais santykiais, kurių pagrindu jis vyko pas A. Z. ir reikalavo perduoti A. M. 74 000 eurų, nes būtent tokią sumą A. M. privalėjo grąžinti A. S.. Kitaip tariant, A. S., turėdamas konkretų tikslą atgauti savo pinigus, nuvykęs pas nukentėjusįjį, veikė A. M. interesais. Kasatorius pažymi, kad A. S. nuosekliai neigė savavaldžiavęs. Anot jo, pas A. Z. jis važiavo norėdamas įsitikinti, ar A. M. iš tiesų pinigus paskolino A. Z.; nukentėjusiajam negrasino; A. Z. pripažino gavęs pinigus iš A. M.. Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Kasatoriaus nuomone, iš nuosprendyje aprašytų A. S. veiksmų (reikalaudamas perduoti 74 000 eurų A. M., A. S. atvirai naudojo psichinę prievartą ir grasino padaryti N. Z. invalidu), taip pat turint omenyje tai, kad N. Z. iš tikrųjų vengė atsiskaityti, negalima daryti išvados, jog nukentėjusiajam buvo daroma didelė žala, juolab kad A. S. norėjo tokią žalą padaryti, nes jo paminėta suma sutapo su ta, kurią jam privalėjo grąžinti A. M.. Taigi, net ir sutikus su tuo, kad A. S. susitikimo metu pasakė nukentėjusiajam vieną ar kelias griežtesnes frazes, nėra pagrindo kaltinti A. S. savavaldžiavimu, nes nėra prielaidų išvadai, jog jis suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kasatorius teigia, kad šie argumentai tinka ir tam atvejui, kai, grasinant susidorojimu N. Z. buvo priverstas pasirašyti vekselį.

Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nepašalino prieštaravimų, t. y. atkreipė dėmesį į nuteistųjų parodymų trūkumus, tačiau praktiškai nevertino prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose, neatitikimų tarp jo ir liudytojų V. S. ir R. G. parodymų. Kasatoriaus įsitikinimu, tuose parodymuose, kuriais pagrįsta A. S. kaltė, nėra logikos, teismas kaltinančių įrodymų nesujungė į loginę visumą, nesilaikė reikalavimo įrodymus vertinti ne atskirai vieną nuo kito, o jų visumą.

A. S. kaltė praktiškai pagrįsta vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Nuosprendyje nustatyta, kad A. S. kartu su K. P. vertė N. Z. perduoti A. M. pinigus grasindami padaryti jį invalidu, tačiau nei A. S., nei K. P. nepripažino, kad būtų taip grasinę. Parodymus apie tai davė tik nukentėjusysis. Net ir jo svainis V. S. parodė, kad A. S. degalinėje elgėsi draugiškai. Kasatorius teigia, kad nukentėjusysis akivaizdžiai suinteresuotas įtikinti teismą, jog jis niekam nebuvo skolingas, jog skolos pripažinimas atsirado per prievartą, nes nurodytų duomenų jam reikia teisme bylinėjantis su A.

M. dėl paskolos. Teismas nekreipė dėmesio į N. Z. parodymus akistatos metu, t. y. jis pareiškė, kad A. S. paklausė, ar A. M. paskolino jam pinigų, ir pasakė, kad per ilgai užsitęsė skolos grąžinimas. Iš tokių žodžių nukentėjusysis suprato, kad jam grasinama susidorojimu. Anot N. Z., padaryti jį invalidu A. S. pagrasino 2010 m. spalio 31 d. degalinėje. Apeliacinės instancijos teismas šio prieštaravimo nepašalino. Apeliacinės instancijos teisme apie kokius nors grasinimus 2010 m. rugpjūčio mėn. nukentėjusysis apskritai nekalbėjo.

Be to, teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad po tokių tariamai nepagrįstų reikalavimų, susijusių su psichine prievarta, nukentėjusysis nesikreipė į policiją, priešingai, niekieno neverčiamas įsipareigojo po dviejų savaičių atsiskaityti. Beje, taip jis dar labiau sustiprino A. S. įsitikinimą, kad yra skolingas A. M.. Esant tokioms aplinkybėms, teismo išvada, kad N. Z. parodymai nuoseklūs ir išsamūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, nepagrįsta. Teismas neatkreipė dėmesio į užfiksuotus A. S. pokalbius telefonu su K.

P., iš kurių matyti, kad pašnekovai nepasitikėjo A. M. aiškinimu apie tai, kur pradingo pinigai, dėl to patys domėjosi jų likimu, vyko pas N. Z. ir t. t. Kasatoriaus nuomone, pokalbiai asmenų, nežinančių, kad jų susižinojimas elektroninėmis ryšių priemonėmis yra kontroliuojamas, atspindi tikrąsias aplinkybes, kurias teismas privalėjo įvertinti. Be to, kasatorius pažymi, kad apie nusikalstamus veiksmus degalinėje N. Z. prabilo tik tada, kai A. M. kreipėsi dėl skolos išieškojimo. Teismas patikėjo prieštaringais ir logiškai sunkiai paaiškinamais nukentėjusiojo pasiaiškinimais, kodėl į policiją jis nesikreipė iškart po to, kai buvo priverstas pasirašyti vekselį.

Kasatoriaus įsitikinimu, loginė nukentėjusiojo veiksmų analizė leidžia daryti išvadą, kad jis, siekdamas išvengti paskolos grąžinimo, galėjo ryžtis apkalbėti A. S.. Apskritai apeliacinės instancijos teismas iškėlė itin didelius reikalavimus kaltinamųjų, kurie neįpareigoti duoti kokius nors paaiškinimus, parodymams, tačiau tokių pačių kriterijų netaikė vertindamas nukentėjusiojo ir jo aplinkos asmenų parodymus. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių N. Z. aiškinimą, neva pokalbių metu A. S. ir K. P. grasino jam susidorojimu.

N. Z. parodymai, atsižvelgiant į jų prieštaringumą ir nukentėjusiojo tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, negali būti pripažįstami vieninteliu ir lemiamu kaltinamųjų kaltės įrodymu.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino turto prievartavimo sudėties požymius, nesilaikė teismų praktikos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra būtinojo turto prievartavimo sudėties požymio, nes jis turėjo teisėtą pagrindą reikalauti iš N. Z. jam paskolintų pinigų grąžinimo ir taip įgyvendino savo tikrą, bet nerealizuotą ir nukentėjusiojo ginčijamą teisę. Kasatorius pažymi, kad tarp jo ir N. Z. vyksta su šia baudžiamąja byla tiesiogiai susijęs civilinis teisinis ginčas, t. y. jis pateikė antstoliui vykdomąjį įrašą, išduotą N. Z. išrašyto vekselio pagrindu. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad N. Z. yra tiesiogiai suinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi, dėl šios priežasties N. Z. parodymais teismas rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad N. Z., R. G. ir jo (kasatoriaus) nesiejo jokie tarpusavio santykiai. Šias išvadas teismas padarė visiškai patikėjęs absurdiškais ir neįtikinamais N. Z., R. G. ir V. S. parodymais, jog N. Z. ir R. G. iš jo (kasatoriaus) niekada pinigų nesiskolino, jog jie jo (kasatoriaus) iš viso nepažinojo, jog N. Z. vekselį priverstas pasirašė 2010 m. spalio 31 d., o ne vekselyje nurodytu laiku, ir kad jie taip ir nežinojo pinigų reikalavimo pagrindo. Kasatorius nurodo, kad teismas, besąlygiškai patikėjęs šių liudytojų parodymais, privalėjo aptarti ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus, paneigiančius kaltinimo versiją, t. y. motyvuoti, kodėl remiasi vienais įrodymais ir nesiremia kitais.

Teismas net nepaminėjo liudytojos S. M. parodymų, kad ji matė, kaip 2010 m. pradžioje A. M. skolino N. Z. pinigus, ir nenurodė motyvų, kodėl jų nevertino kitų įrodymų visete. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiojo pateikiama įvykių eiga yra visiškai neįtikinama, iš tikrųjų N. Z. ir jį (kasatorių) siejo realūs skoliniai santykiai, kurie atspindėti vekselyje. Objektyviai byloje nustatyta įvykių seka patvirtina, kad turtas iš N. Z. nebuvo prievartaujamas, o buvo teisėtai reikalaujama grąžinti skolą. Beje, N. Z., R. G. ir V.

S. parodymuose ir kalbama būtent apie skolą, o ne apie tai, kad jis (kasatorius) tiesiog reikalavo tam tikros pinigų sumos be jokios priežasties. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į 2011 m. kovo 1 d. N. Z. parodymus, iš kurių matyti, kad jis pripažino skolą, nes pažadėjo ją grąžinti, o jo iškelta versija, jog pažadėjo grąžinti pinigus vien dėl to, kad šalia buvo tėvas ir jis nenorėjo, kad šis išgirstų apie grasinimą, yra visiškai absurdiška ir logiškai nepaaiškinama. Beje, ne mažiau svarbu tai, kad N. Z. per šį beveik metus laiko trukusį neva turto prievartavimą nesikreipė į policiją, į kurią kreipėsi tik 2011 m., kai buvo pradėtas skolos išieškojimo procesas.

Taigi, kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad jis realizavo savo tikrą, bet nukentėjusiojo nevykdomą teisę. Esant pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiųjų pateiktos įvykio versijos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinamųjų parodymai, jog A. M. su N. Z. siejo turtiniai įsipareigojimai, nepaneigti. Kasatorius nurodo, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į N. Z. priklausančio turto prievartavimą ar jo užvaldymą, o į savo teisių gynimą – jis reikalavo grąžinti skolą. Nepavykus susitarti dėl skolos grąžinimo geruoju, po beveik metų laiko, supratęs, kad N. Z. neketina grąžinti skolos ir visokiais būdais vilkina jos atidavimą bei apsimestinių sandorių dėka bando atsikratyti turto, jis (kasatorius) kreipėsi į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo tyčios turinio jo veiksmuose.

Išteisinamajame nuosprendyje teisingai konstatuota ir tai, kad nei jo (kasatoriaus), nei kitų kaltinamųjų veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes nėra nusikaltimo sudėties. Kasatorius teigia, kad jo tikra teisė (reikalauti skolos atlyginimo) buvo įgyvendinta tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka, t. y. pirmiausia derybomis, po to kreipiantis į teismą. Kasatoriaus įsitikinimu, turto prievartavimas apskritai nebuvo įvykdytas. Apkaltinamajame nuosprendyje aprašyta veika neatitinka ne tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau ir BK 181 straipsnyje nustatytų turto prievartavimo objektyviųjų požymių – vekselio pasirašymas, kasatoriaus manymu, negali būti vertinamas kaip reikalavimas perduoti turtą. Jeigu teismas laikė, kad turto prievartavimas iš N. Z. pasireiškė tuo, jog jis buvo priverstas pasirašyti dokumentą, kuriuo įsipareigojo sumokėti tam tikrą pinigų sumą, tai aprašant veiką turėjo būti nurodyta, kad jis (kasatorius) yra nuteistas už reikalavimą suteikti turtinę teisę. Jeigu teismas laikė privertimo pasirašyti vekselį aplinkybę neįrodyta arba neturinčia reikšmės kvalifikavimui, tai ši aplinkybė iš nuosprendžio turėjo būti pašalinta. Neteisingas nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių nurodymas teismo nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje turi būti vertinamas kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas.

Be to, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir nustatyti visas aplinkybes, neapsiribojo tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, bet ir savo iniciatyva surinko informaciją iš kitų baudžiamųjų bylų, su kuriomis buvo susiję N. Z., R. G. ir V. S.. Būtent šių asmenų parodymų palyginimas su kitose bylose nustatytais duomenimis apie jų atliktus veiksmus, sąsajas su kontrabandos nusikaltimais ir leido teismui padaryti pagrįstas išvadas, jog šioje byloje N. Z., R. G. ir V. S. duoti parodymai nėra patikimi ir prieštarauja kitiems objektyviems ir abejonių nekeliantiems duomenims. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad taip pirmosios instancijos teismas pažeidė nagrinėjimo teisme ribas. Šios instancijos teismo pozicija vertinti tik kaltinimo pateiktus ir ignoruoti visus kitus bylai reikšmingus duomenis sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Toks požiūris į baudžiamojo proceso paskirtį ir įrodinėjimo procesą iš esmės prieštarauja BPK 1, 6, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio nuostatoms. Duomenys iš kitų bylų iš esmės keičia šioje byloje surinktų duomenų vertinimą ir paneigia kaltinimo versiją, kad tarp jo (kasatoriaus) ir nukentėjusiojo bei kitų asmenų nebuvo susiklostę turtiniai santykiai. Tik šių duomenų dėka pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę nustatyti jo (kasatoriaus) reikalavimo teisėtumą ir byloje apklaustų nukentėjusiųjų ir su jais susijusių asmenų parodymų prieštaringumą bei nepatikimumą. Apeliacinės instancijos teismas kaltinantiems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, visiškai nevertino jų patikimumo, o kitų įrodymų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama veika, paneigiančių kaltinimo versiją ir įrodančių jo (kasatoriaus) reikalavimo teisėtumą, arba nevertino arba dirbtiniais motyvais atmetė kaip nepagrįstus; teismo iniciatyva surinktus įrodymus apskritai pašalino iš įrodinėjimo proceso. Taip apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas N. Z., R. G. ir V. S. parodymus, didelį dėmesį skyrė jų patikimumo analizei. Teismas nurodė svarbią aplinkybę, leidžiančią daryti išvadas apie N. Z. parodymų patikimumą ir teisingumą, t. y. nukentėjusysis pareiškime, kuriuo prašė pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodė, kad vekselio pasirašymo metu jo žmona buvo nėščia. Ši aplinkybė, kasatoriaus teigimu, patvirtina jo (kasatoriaus) parodymus, kad vekselis pasirašytas ne 2010 m. spalio 31 d., o 2010 m. vasario 5 d. Analogišką aplinkybę N. Z. nurodė beveik po mėnesio apklausos metu. Todėl tai, kasatoriaus manymu, paneigia techninės klaidos buvimą ir patvirtina, kad vekselis pasirašytas iki 2010 m. birželio mėn., ir tik vėliau nukentėjusysis sugalvojo naują versiją. Vien šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, neteisingi, tendencingi, neatitinkantys objektyvių aplinkybių, todėl vien jų pagrindu negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina jokie kiti faktiniai duomenys. Vienas svarbiausių apkaltinamojo nuosprendžio argumentų yra tas, kad jis (kasatorius) iki 2010 m. sausio mėn. nukentėjusiųjų nepažinojo; šią išvadą teismas grindė N. Z. ir R. G. parodymais, kad, įėjęs į autoservisą, jis (kasatorius) paklausė, kuris yra Nerijus, o kuris – Rolandas. Tačiau apkaltinamajame nuosprendyje nutylėti liudytojo V. S. parodymai, paneigiantys šią išvadą. Liudytojas V. S. parodė, kad jis (kasatorius), atvykęs pas N. Z., iš karto pradėjo reikalauti grąžinti skolą; jam atrodė, kad jie visi (N. Z., R. G. ir A. M.) yra pažįstami. Be to, byloje yra nustatyta, kad N. Z. nuo 2009 m. yra buvęs kasatoriaus namuose (liudytojos S. M. parodymai). Apeliacinės instancijos teismas visas šias aplinkybes, paneigiančias nukentėjusiojo versiją apie turto prievartavimą, nutylėjo, nors jos patvirtina ne tik jų (kasatoriaus ir nukentėjusiojo) ankstesnį bendravimą, bet ir reikalavimo pagrįstumą.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių BPK pažeidimų, t. y. apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio nuostatas, nes neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, duomenis vertino ne kaip įrodymų visumą, o kiekvieną atskirai, suabsoliutindamas ir išskirtinę reikšmę suteikdamas vieniems įrodymams, o kitus sumenkindamas arba visai nevertindamas. Dėl to netinkamai taikė įstatymą. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, kuris nei vienam iš byloje esančių įrodymų nesuteikė prioriteto, atliko išsamų įrodymų tyrimą ir tik po to juos vertino, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir nekaltumo prezumpcijos principą, jog visos abejonės turi vertinamos kaltinamųjų naudai, suabsoliutino ir tendencingai vertino nukentėjusiojo, liudytojų R. G., V. S. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o apibendrinta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi prieštaringais, nenuosekliais išteisintųjų parodymais, kurių nepatvirtina bylos aplinkybės, tačiau atskirai neįvertino pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų tarpusavio liečiamumo aspektu.

Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad jis grasino N. Z., nepatvirtina bylos duomenys, tokių aplinkybių nenurodė net nukentėjusysis, o akistatos su juo (kasatoriumi) metu N. Z. parodė, kad akistatoje dalyvaujantis vyriškis jam negrasino. Kasatorius tvirtina, kad jokios psichinės prievartos ir grasinimų prieš N. Z. nenaudojo, jo dalyvavimas kartu su kitais asmenimis dvejuose susitikimuose nebuvo nulemtas kokių nors veiksmų, todėl negalėjo lemti išvados, kad buvo padarytas turto prievartavimas. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad 2010 m. spalio 31 d. susitikimo tikslas buvo visiems susirinkus išsiaiškinti, ar tikrai A.

M. yra paskolinęs pinigus N. Z.. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis (kasatorius) 2010 m. spalio 31 d. grasino N. Z. susidorojimu ir taip privertė pasirašyti vekselį, nepagrįsta. Be to, iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad N. Z. pripažįsta, jog pasirašė vekselį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nukentėjusiojo delsimas kreiptis į teisėsaugos institucijas yra logiškai nesuderinamas su jo pozicija, jog reikalavimo pagrindas jam buvo nežinomas. Abejonių kelia nukentėjusiojo nurodytos delsimo priežastys, taip pat nesuprantamas pareiškimo teiginys, kad vekselį pasirašė bijodamas dėl savo gyvybės ir šeimos ramybės, nors puikiai suvokė, jog vekselio pasirašymas suteikia A.

M. besąlyginę teisę į didelės vertės jo turtą ir kad jis sieks įgyvendinti šią teisę. Kasatorius pažymi, kad net ir 2011 m. sausio 28 d., kai A. M. oficialiai pareikalavo apmokėti vekselį, N. Z. nesikreipė į teisėsaugą, o pirmiausia stengėsi perleisti savo turtą. Visa tai patvirtina, kad jis bijojo ne fizinio susidorojimo, o to, jog pasirašyto vekselio pagrindu reikės grąžinti skolą. Taigi šios aplinkybės, kurių apeliacinės instancijos teismas nevertino, įrodo, kad nukentėjusįjį su A. M. siejo prievoliniai civiliniai teisiniai santykiai, ir, siekdamas jų išvengti, N. Z. tik po metų kreipėsi į teisėsaugą.

Tai taip pat patvirtina, kad N. Z. yra tiesiogiai suinteresuotas nagrinėjamos baudžiamosios bylos palankia baigtimi. Dėl to nukentėjusiojo parodymai, taip pat ir liudytojų R. G. ir V. S. parodymai patikimumo aspektu turi būti vertinami itin kruopščiai, o jais remtis galima tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Kasatoriaus manymu, N. Z. nuteisimas už piktnaudžiavimą tarnyba, talkinant cigarečių kontrabanda užsiimantiems asmenims, ypač svarbus vertinant N. Z. parodymų patikimumą.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamųjų kaltę įrodo liudytojo V. S. parodymai, kurie, anot teismo, patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl turto prievartavimo. A. M. aiškinimą, kad N. Z. per V. S. pagrasino kreiptis į policiją, jeigu jis nepanaikins turto arešto, V. S. patvirtino ir parodė, jog skolos N. Z. tiesiogiai nepripažino, sakė, kad reikia aiškintis, kas iš tiesų yra skolingas A. M.. Papildomai apklaustas dėl A. M. duotų parodymų V. S. paneigė, kad organizavo kontrabandinių cigarečių įvežimą, jog skolinosi iš A. M. 70 000 eurų, jog N. Z. niekada nėra skolinęs ar dovanojęs pinigų, nebent vienas iš kito yra pasiskolinę ne daugiau kaip kelis šimtus. Apeliacinės instancijos teismas apskritai išsamiai neįvertino V. S. parodymų apie tai, kad „jie turėjo išsiaiškinti viską apie tas skolas; A. M. pageidavo susitikti su N. Z. ir R. G.; taip jau gavosi, kad jis juos suvedė N. Z. darbo vietoje ir jie ten aiškinosi“. Taip pat nevertinti V. S. parodymai, kad „dėl kitos bylos nelabai galiu kažką komentuoti, nenoriu sakyti tiesos, nes toje byloje liudytoju yra N. Z.; pinigų skolinimosi iš A. M. nebuvo, bet gali būti šiokių tokių aplinkybių, kurios gali sukelti tam tikrų abejonių; abejonių gali iškilti dėl muitinės kriminalistų veiksmų; manau, kad ten jie pasielgė nežmoniškai“. Taigi teismo išvada, kad bylos įrodymai patvirtina, jog N. Z. su A. M. nebuvo pažįstamas, nebuvo jo matęs, jų niekas nesieja ir pinigų iš jo niekada nesiskolino, yra nepagrįsta.

Kasatorius nurodo, kad jis neatliko jam inkriminuotų veiksmų, nuteistas nesant tyčios požymių, apsiribojant objektyviu pakaltinimu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė išimtinai kaltinančiais įrodymais, besąlygiškai tikėjo N. Z. versijomis. Kasatorius teigia, kad byloje pakanka jį teisinančių įrodymų, tačiau jie nebuvo tinkamai įvertinti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Skundžiamame nuosprendyje daug prielaidų, interpretacijų, nepašalintų prieštaravimų, liko nepašalintos abejonės tiek dėl paties įvykio, tiek dėl įvykio vietos, tiek dėl jo (kasatoriaus) dalyvavimo darant nusikaltimą, tiek dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų teisingumo.

Nuteistojo A. S. gynėjo advokato R. Girdziušo, nuteistųjų A. M., K. P. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

Kasatoriai savo prašymus panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį iš esmės argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

BPK 369, 376 straipsniuose nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu. Įrodymų tyrimas nagrinėjant bylą kasacine tvarka neatliekamas, faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, naujai žemesnės instancijos teismų įvertinti įrodymai nevertinami. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinius skundus, kuriuose kaip kasacinis pagrindas nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, pagal savo kompetenciją gali tik spręsti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, t. y. tikrinti, ar byloje įrodinėtos visos reikšmingos teisingam bylos išsprendimui aplinkybės, ar teisingai spręstas duomenų pripažinimo (nepripažinimo) įrodymais klausimas, ar darant išvadas vertinti visi byloje surinkti įrodymai ir pan.

Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4). Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinio proceso metu būtų pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu. Šios instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiojo N. Z. skundus ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą, nes išteisintųjų parodymuose yra prieštaravimų (BPK 324 straipsnio 6 dalis), apklausė nuteistąjį K. P., išteisintuosius A. M. ir A. S., nukentėjusįjį N. Z.; kitame teismo posėdyje nukentėjusiuoju pripažino R. G. ir jį taip pat apklausė. Įvertinęs bylos įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, išteisinamajame nuosprendyje daug spėjimų ir prieštaringų išvadų. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad juose tiesiog neigiamos apeliacinės instancijos teismo išvados ir pateikiamas sau palankus įrodymų vertinimas, deklaratyviai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų vertindamas įrodymus. Pažymėtina, kad nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teikti pasiūlymus teismui dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė N. Z., R. G. ir V. S. parodymus, kurie viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, išsamūs, dėl to patikimi. Šie asmenys vienodai aiškino visas įvykio aplinkybes, taip pat priežastį, dėl ko iš pradžių iš N. Z. su R. G., o po to vien iš N. Z. buvo prievartaujamas turtas. Apeliacinės instancijos teismas sukritikavo pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais pagrįstos šio teismo išvados, dėl ko netikima ir nesivadovaujama N. Z. parodymais (delsė kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl beveik metus laiko trukusio turto prievartavimo, klaidingai nurodė sutuoktinės nėštumo laiką ir pan.), ir pažymėjo, kad taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes ypatingą dėmesį skyrė ne teisingam įrodymų vertinimui, o šalutiniams dalykams, kurie neturi jokios įtakos teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimui.

Taip pat visiškai teisingai nurodė, kad kitų baudžiamųjų bylų duomenys neturi jokios reikšmės nagrinėjant A. M., A. S. ir K. P. padarytą nusikalstamą veiką ir kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje aptardamas tuos duomenis, pažeidė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Taigi BPK 1, 6, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio nuostatos šiuo atveju nepažeistos. Beje, apkaltinamajame nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad N. Z. neteistas, iš tikrųjų jis buvo nuteistas 2007 m., tačiau tai, kaip jau minėta, neturi jokios reikšmės nagrinėjant šią bylą.

Remdamasis N. Z. parodymais, kuriuos patvirtino liudytojas V. S. ir nukentėjusysis R. G., apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jis iki įvykio nei A. M., nei A. S. su K. P. nepažinojo, A. M. ar kitiems asmenims skolingas nebuvo. Nukentėjusieji N. Z. ir R. G. nuosekliai teigė, kad pinigų buvo reikalaujama už tai, kad jie neva nutekino informaciją dėl cigarečių kontrabandos, kuri priklausė A. M., šis dėl to patyrė didelių nuostolių, nes kontrabanda buvo sulaikyta. Liudytojo V. S. parodymus teismas laikė patikimu įrodymų šaltiniu, nes jo ir A.

M. santykiai buvo draugiški, jis neturėjo jokio pagrindo apklabėti A. M.. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vekselį N. Z. pasirašė priverstas 2010 m. spalio 31 d., o ne 2010 m. vasario 5 d. Grįsdamas šią išvadą, teismas atkreipė dėmesį į A. S. ir K. P. parodymus, t. y. akcentavo tai, kad šiems asmenims nebuvo jokio reikalo 2010 m. rugpjūčio mėnesį važiuoti pas N. Z. ir įsitikinti, ar tikrai A. M. paskolino jam pinigų, jeigu, anot A. M. parodymų, vekselis buvo pasirašytas 2010 m. vasario 5 d. Beje, A.

S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tuo metu, kai jis atvyko į degalinę, N. Z. jau buvo užpildęs vekselio blanką, jis (A. S.) perskaitė vekselį, kuriame buvo parašyta, jog N. Z. yra skolingas A. M. 74 000 eurų. Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad kratos pas K. P. metu buvo surastas ir paimtas analogiškas vekselis. Taigi dėl to, kad N. Z. parodymai nuoseklūs ir išsamūs, be to, juos patvirtina R. G. ir V. S. parodymai, jais galėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis dėl visų nuteistųjų.

Apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad A. M., A. S. ir K. P. parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs, jų nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, visiškai neanalizavęs, nepalyginęs ir neaptaręs A. M., A. S. ir K. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, padarė klaidingą išvadą, kad jų parodymai patikimi ir nepagrįstai jais vadovavosi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Be to, šios instancijos teismas netyrė A. M., A. S., K. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, t. y. neanalizavo jų nenuoseklumo, nepašalino prieštaravimų, nesiaiškino keitimo priežasčių, nelygino tarpusavyje ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Teismas be pagrindo tikėjo visomis A. M. iškeltomis versijomis (apie suteiktą paskolą, vekselio pasirašymo, labai didelės pinigų sumos įgijimo aplinkybes) ir pateisino jo parodymų keitimą. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti A. M. parodymai iš esmės skirtingi. Apklausiamas kiekvieną kartą jis iškeldavo vis naujas versijas ir skirtingai aiškino esmines bylos aplinkybes, todėl teismas neturėjo pagrindo jo parodymus pripažinti ir vertinti kaip patikimus bei jais vadovautis priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus A. M. parodymuose, apklausė A. M., tačiau jis negalėjo įtikinamai paaiškinti, dėl ko viso proceso metu keitė parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. kategoriškai tvirtino, kad 74 000 eurų N. Z. perdavė grynais savo namuose 2010 m. vasario 5 d., o teisme parodė, jog tą dieną N. Z. padavė tik 40 000 eurų; pinigai buvo skolinti iš A. S. ir B. L.. A. M. nurodytų aplinkybių N. Z. nepripažino ir paaiškino, kad iš A. M. pinigų niekada nesiskolino ir iki įvykio jo net nepažinojo.

Taip pat teismas nevertino esminių skirtumų A. M. parodymuose ta prasme, kad jis pats pripažino neskolinęs N. Z. 74 000 eurų (kiek įrašyta vekselyje), o patikėjo A. M. aiškinimu, jog „visą skolą „apsiformino“ N. Z.“, tačiau pats pripažino, kad neturi jokio rašytinio įrodymo dėl 70 000 eurų perdavimo V. S.. A. M., teisme iškėlęs savo versijas dėl neva 70 000 eurų perdavimo V. S. ir dėl dalies šios paskolos, t. y. 40 000 eurų grąžinimo jam, teigė, kad V. S. grąžino jam 17 000 eurų, kuriuos pasiskolino iš S. M..

Tačiau liudytojas S. M. teisme šią aplinkybę paneigė. Taigi A. M. parodymai apie tai, kad „visą skolą „apsiformino“ N. Z.“ yra naivūs ir neįtikinantys, jų nepatvirtino kiti bylos duomenys, be to, jis nebuvo nuoširdus viso proceso metu ir, toliau įrodinėdamas savo versijas, nemotyvuotai keitė parodymus, painiojosi aiškindamas apie 74 000 eurų kilmę, t. y. iš pradžių tvirtino, jog tie pinigai buvo jo asmeniniai, o kai negalėjo pagrįsti, iš kur gavo didžiulę sumą pinigų, norėjo įtikinti, kad pinigai buvo A. S., dalis paskolinta iš B.

L.. A. S. negalėjo teisme paaiškinti, iš kur pas jį buvo didžiulė 70 000 eurų suma. N. Z. su V. S. niekada nepripažino skolinę pinigus iš A. M.. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent pinigus, gautus iš B. ir R. L., A. M. perskolino V. S. ar N. Z., nes nuo paskolos momento buvo praėję daugiau nei vieneri metai (pinigai iš B. ir R. L. skolinti 2008-2009 m., o V. S. ir N. Z., anot A. M., perskolinti 2010 m.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad byloje surinktų ir įvertintų įrodymų pakanka išvadai, kad jokios paskolos nebuvo, nuteistieji neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti 74 000 eurų grąžinimo, o paprastasis vekselis buvo pasirašytas panaudojus psichinę prievartą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jame išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė bei kitaip vertino pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo atliktas kitoks negu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų, teismo išvados grindžiamos išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma, argumentuotai nurodžius, kodėl daroma priešinga, negu buvo padaręs pirmosios instancijos teismas, išvada. Kasatoriaus A. M. argumentas, kad teismas nevertino jį teisinančių liudytojos S. M. parodymų (anot kasatoriaus, ji matė, kaip 2010 m. pradžioje jis skolino N. Z. pinigus), nepagrįstas, nes S. M. teisme nebuvo apklausta. Beje, ikiteisminio tyrimo metu A. M. teigė, kad S. M. nors ir buvo tuo metu namie, bet nieko nematė, nes su vaiku buvo kitame kambaryje.

Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.

Dėl BK 181 straipsnio 3 dalies taikymo

Byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl nenustatęs, kad apeliacinio proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Teismas konstatavo, kad jokios paskolos nebuvo, nukentėjusieji N. Z. ir R. G. pinigų iš A. M. nesiskolino ir jų negavo, taigi nuteistieji neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti 74 000 eurų grąžinimo. Tai, kad N. Z. pasirašė vekselį, nėra pagrindas teigti, jog reikalavimas buvo teisėtas (realiai susiklosčiusių piniginių santykių įteisinimas), nes vekselį N. Z. pasirašė panaudojus prieš jį psichinį smurtą; dėl to vekselis laikomas fiktyviu. Reikalavimą atiduoti tariamą skolą visi trys nuteistieji išreiškė daugkartinių susitikimų metu ir skambindami N. Z. telefonu. Reikalavimas buvo lydimas grasinimų panaudoti fizinį smurtą, panaudojant psichinę prievartą, t. y. nuteistieji grasino padaryti N. Z. invalidu, atimti automobilį, „pakasti po žeme“, susidoroti. A. M., reikalaudamas grąžinti pinigus, pirmojo susitikimo metu rankoje laikė peilį ir grasino N. Z. padaryti invalidu, o R. G. stvėrė už striukės atlapų. 2010 m. gegužės ir liepos mėn., reikalaudamas pinigų, A. M. grasino, kad apie tai sužinos „kauniečiai“. Po šio A. M. grasinimo, 2010 m. rugpjūčio mėn. viduryje, K. P. ir A. S. (gyvenantys Kaune), naudodami psichinę prievartą ir grasindami padaryti N. Z. invalidu, A. M. naudai iš N. Z. reikalavo didelės vertės turto. Galiausiai A. M., A. S. ir K. P., veikdami bendrai, neturėdami teisinio pagrindo, grasindami susidorojimu, 2010 m. spalio 31 d. privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, įrašant jame datą – 2010 m. vasario 5 d. ir 74 000 eurų sumą skaičiais ir žodžiais. Nors K. P. tiesiogiai N. Z. ir negrasino, tačiau jis savo buvimu sustiprino N. Z. daromą psichinį poveikį.

Taigi nuteistieji neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti pinigų. Reikalavimas buvo neteisėtas, o dėl to, kad jis buvo lydimas grasinimų, taip priverčiant N. Z. surašyti vekselį ir pripažinti nesamą skolą, teismas pagrįstai konstatavo BK 181 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą visų kaltininkų veiksmuose, nes jie visi buvo aktyvūs šio nusikaltimo bendravykdytojai. Visi nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, t. y. jie suvokė, kad, panaudodami psichinę prievartą ir grasindami panaudoti fizinį smurtą, vertė nukentėjusiuosius vykdyti neteisėtą turtinę pretenziją, ir norėjo taip veikti. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuteistųjų veikoje nustatė visus turto prievartavimo sudėties tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius.

Nuteistojo A. M. kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad vekselio pasirašymas turi būti vertinamas ne kaip reikalavimas perduoti turtą, o kaip reikalavimas suteikti turtinę teisę. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nuteistieji 2010 m. spalio 31 d. privertė N. Z. pasirašyti paprastąjį vekselį, tačiau tai, kad nuosprendyje konkrečiai neįvardyta, jog, priversdami pasirašyti vekselį, nuteistieji vertė suteikti turtinę teisę, laikytina nuosprendžio netikslumu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės. Turto prievartavimo sudėties objektyvieji požymiai BK 181 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti kaip alternatyvūs, todėl tiek reikalavimas perduoti turtą, tiek suteikti turtinę teisę yra turto prievartavimo objektyvūs požymiai ir padarius bet kurią iš šių veikų nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 181 straipsnį.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo, nuteistųjų A. M., K. P. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Jonas Prapiestis

Viktoras Aidukas