2024-11-20 Nr. AB-16989-3-61-3-03247-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-746-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03247-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.6.1.7; 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transfina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transfina“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Klaipėdos teritorinė muitinė, uždaroji akcinė bendrovė „Arijus“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Transfina“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. l (LM18)-463 punktus: Nr. l, Nr. 2, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 8, Nr. 9 (toliau – ir Sprendimas 1, ir Klaipėdos TM sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, ir Departamentas) 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 1A-189 (toliau – ir Sprendimas 2, ir Departamento sprendimas) dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Klaipėdos TM Sprendimo 1 panaikinimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Klaipėdos TM sprendimu UAB „Arijus“ bei UAB „Transfina“ buvo pripažintos solidariomis skolininkėmis muitinei bei joms įregistruotos mokestinės prievolės. Departamento sprendimu buvo pakeistas Sprendimo 1 9 punktas, jį išdėstant taip: „9. UAB „Arijus“ į apskaitą įtraukiama 619 Eur importo muito delspinigių, UAB „Arijus“ ir UAB „Transfina“ (solidariesiems skolininkams) į apskaitą įtraukiama 13 684 Eur PVM delspinigių“, o kitą skundo dalį atmetė.

2.2. Departamentas iškraipė Sprendime 1 nurodytas aplinkybes. Nors Klaipėdos TM sprendime pažymėta, jog Latvijos muitinė neturi įrodymų, kad prekės buvo pristatytos paskirties įstaigai, ir nustatyta, jog prekės geležinkelių transportu konteineriais nebuvo išgabentos, nėra žinoma prekių buvimo vieta, tačiau skunde Departamentui buvo nurodyta, kad prekių reikėjo ieškoti ne konteineriuose, kuriais jos buvo atgabentos iki Latvijos. Įrodymų neturėjimas ir nežinojimas yra subjektyvus faktorius, kurie negali būti pagrindu taikyti atsakomybę vežėjui, t. y. tai, kad Latvijos muitinė dėl nenustatytų priežasčių po trijų metų nebeturi įrodymų ir kokių nors aplinkybių nežino, dar nereiškia, jog faktai dėl prekių pristatymo neegzistavo, todėl Departamento Sprendime 2 nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

2.3. Tarp vykdytojo ir pareiškėjo susiklostė vežimo teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.808 str. 1 d.). Pareiškėjas buvo pasamdytas tik krovinio pervežimui iš Lietuvos į Latviją į vykdytojo UAB „Arijus” nurodytą konkrečią vietą (vežimas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) viduje). Kas vykdė tolimesnį vežimą Latvijos teritorijoje ir už jos ribų, žino tik procedūros vykdytojas. Procedūras vykdė ir jas kontroliavo išimtinai UAB „Arijus”, t. y. ši įmonė įsipareigojo parinkti tinkamiausią transportą ir sudaryti optimalų maršrutą krovinio pervežimui, taigi, būtent UAB „Arijus” buvo atsakinga už krovinio tinkamą pervežimo organizavimą iki nurodytos vietos.

2.4. Konteinerių Nr. MRKU5295891, Nr. MSKU0825007 ir Nr. UETU5028759 gabenimo maršrutai bei instrukcijos buvo vienodos, o jie visi buvo gabenami ta pačia seka. Krovinių pervežimas buvo atliekamas net 3 kartus. Užsakymai iš UAB „Arijus” buvo gauti elektroninėmis ryšio priemonėmis ir pristatymo instrukcijos pateiktos prie Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros (toliau – ir tranzito procedūra), CMR ir kitų krovinį lydinčių dokumentų, kaip ir nustatyta Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – ir CMR konvencija) 11 straipsnyje. Pakrovus konteinerius Klaipėdos uoste kroviniai buvo iškart gabenami į UAB „Arijus“ nurodytą paskirties vietą adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija. Tai patvirtina UAB „Arijus“ išduotos paskyros, 2015 m. spalio 1–31 d. kelionės lapas Nr. 82 ir Latvijos kelių mokesčio sumokėjimo faktai (2015 m. spalio 3 d. vinjetės Nr. 1610565, 2018 m. spalio 23 d. vinjetės Nr. 1675582 ir 2018 m. spalio 29 d. vinjetės Nr. 1695743).

2.5. Nepagrįstai nurodoma, kad prekės turėjo būti pristatytos paskirties įstaigai – (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742), būtent tik šiuo adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija. Prekių vežimą įvykdė nepriekaištingai tiksliai pagal procedūros vykdytojo instrukcijas, t. y. vežimo sutartį įvykdė tinkamai ir gavo visišką atsiskaitymą. Tai parodo, kad prekes pareiškėjas pristatė procedūros vykdytojo įgaliotam asmeniui ES viduje, todėl Sprendime 2 nepagrįstai nurodoma, jog nežinoma prekių buvimo vieta. Būtent UAB „Arijus“ tranzito procedūros vykdymui Latvijoje pasitelkė kitą pareiškėjui nežinomą vežėją ir toliau vykdė procedūrą, todėl nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas, kaip vežėjas, netinkamai atliko vežimą iki procedūros vykdytojo nurodytos prekių pristatymo vietos.

2.6. Ginčijamuose Klaipėdos TM ir Departamento sprendimuose jokiais argumentais ar aplinkybėmis nėra pagrįsta išvada, jog šalia to paties geležinkelio kelių tinklo esantys prekių sandėliai adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija, nepatenka į Rezekne 2MKP (LV000742) priežiūros teritoriją, ir, kad šiuo adresu negalėjo būti pristatomos prekės, o jos turėjo būti nuvežtos į patį punktą (duomenys neskelbtini) 2MKP adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija. Latvijos muitinė tokios taisyklės taip pat nenurodė, be to, nėra jokių UAB „Arijus“ instrukcijų krovinį pristatyti į paskirties vietą adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija, kas tik patvirtina faktą, jog prekės buvo pristatytos tinkamai į Rezekne 2MKP (LV000742) aptarnaujamą paskirties vietos teritoriją.

2.7. Klaipėdos TM neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, o būtent, kad prekių sandėliai ir Latvijos muitinės punktas yra netoliese vieni nuo kitų (šalia to paties geležinkelių tinklo), o Rezekne muitinės punkto adresu yra tik pats punktas be prekių sandėlių. Įprastai įvežant prekę į trečiųjų šalių teritoriją reikia sumokėti muito mokestį, akcizą ar kitus mokesčius tam, kad prekė būtų legaliai įvežta į tą šalį, tačiau neretai į šalį įvežamos prekės čia nėra realizuojamos, tai tėra jų tarpinė stotelė, vėliau jos išskirstomos ir išvežamos į kitas vietas, kur patenka į mažmeninę ar didmeninę rinką, todėl tam, jog nereikėtų muitų mokėti du ar daugiau kartų, egzistuoja muitinės sandėliai arba akciziniai sandėliai.

2.8. Atsakovas Sprendime 2 nenurodė, kokiame teisės akte yra nustatyta, jog prekes būtina pristatyti būtent adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija. Prekių pristatymas į paskirties vietą nereiškia jų pristatymo muitinės administracinio pastato adresu, kadangi jos turi (gali) būti pristatomos į (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742) aptarnaujamą teritoriją, kurioje to muitinės punkto pareigūnai kontroliuoja prekių judėjimą. Prekės pagrįstai buvo pristatytos atsižvelgiant į procedūros vykdytojo instrukcijas, t. y. adresu: (duomenys neskelbtini). UAB „Arijus” yra ilgametę ekspedijavimo bei krovinių pervežimo patirtį turinti įmonė, todėl puikiai žino, kur yra muitinės postai ir kur turi būti (gali būti) vežamos prekės muitiniam patikrinimui, taigi pareiškėjas neturėjo jokių abejonių dėl vykdytojo nurodymų ir jo nurodytos paskirties vietos.

2.9. Pareiškėjas nebuvo įpareigotas atlikti muito procedūras, šiam procesui vykdytojas buvo numatęs kitą asmenį, nes nėra vieno specialaus subjekto, kuriam privalu pateikti paskirties muitinės įstaigai prekes, kurioms yra taikoma Bendrijos tranzito procedūra, o pareiga pateikti prekes gali kilti ne tik procedūros vykdytojui ar vežėjui, bet ir prekių gavėjui, kuris priima prekes žinodamas, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą. Į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes muitinei gali pateikti ir asmuo, prisiėmęs atsakomybę už prekių vežimą po to, kai jos bus įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją. Šiuo atveju pareiškėjui buvo nustatyta pareiga tik nuvežti prekes į vykdytojo nurodytą konkrečią vietą, kur lauks įgaliotas asmuo, tačiau jam nebuvo pavesta gabenti prekes tranzitu, t. y. iš Latvijos ar už ES ribų. Atvykus į paskirties vietą adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija, apie tai telefonu buvo informuojamas kontaktinis UAB „Arijus” asmuo, kaip tai buvo nurodyta UAB „Arijus“ pateiktose krovinio gabenimo instrukcijose. Atsakingas asmuo atvykdavo, paimdavo krovinį lydinčius dokumentus ir po maždaug 2 valandų grįždavo su Latvijos Respublikos muitinės pareigūnu, dėvinčiu uniformą. Latvijos muitinės pareigūnai, atvykę prie automobilio, patys nuimdavo plombas ir paprašydavo atidaryti konteinerio duris, kad galėtų apžiūrėti prekes. Atlikęs šias procedūras atsakingas asmuo nurodydavo, prie kokios išsikrovimo aikštelės sustoti išsikrauti prekių. Iškrovus prekes buvo gauti pasirašyti CMR važtaraščiai (2015 m. spalio 3 d. – Nr. TF 0000653; 2015 m. spalio 22 d. – Nr. TF 0000644; 2015 m. spalio 28 d. – Nr. TF 0000640).

2.10. Vadovaujantis CMR konvencijos 13 straipsnio 1 dalimi, pristačius krovinį į paskirties vietą, gavėjas turi teisę pareikalauti iš vežėjo jam perduoti antrąjį važtaraščio egzempliorių ir krovinį, parašu patvirtindamas apie krovinio gavimą bei Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros deklaracijas (2015 m. spalio 2 d. – Nr. 15LTLU900014B88C89; 2015 m. spalio 22 d. – Nr. 15LTLU900014BFF9D6; 2015 m. spalio 28 d. – Nr. 15LTLU900014C22EB2), patvirtintas Latvijos Respublikos muitinės spaudais. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad, nuvykus į nurodytą paskirties vietą, prekes pateikė muitinės pareigūnams, kurie įvedė duomenis į tranzito sistemą bei ant dokumentų uždėjo spaudus, todėl nėra pagrindo netikėti, jog Latvijos muitinės pareigūnai apžiūrėjo krovinį. Pagal CMR konvencijos 13 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, jei nustatoma, kad krovinys dingo ar buvo nepristatytas pasibaigus krovinio pristatymo terminui, nurodytam 19 straipsnyje, gavėjas, remdamasis vežimo sutartyje numatyta teise, gali savo vardu pateikti vežėjui reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju tokie reikalavimai pareikšti nebuvo, vadinasi, krovinys buvo pristatytas, o muitinės procedūros atliktos tinkamai ir laiku pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, o jokių duomenų, jog prekės dingo, nėra.

2.11. Prieigą prie Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos (toliau – ir NTKS, ir NCTS) turi tik muitinės darbuotojai, todėl atsakomybė už galbūt apgaulingą tranzito procedūros užbaigimą negali būti perkelta pareiškėjui. Pagal Bendrosios tranzito konvencijos 38 straipsnio 2 dalį, kompetentinga institucija baigia bendrą tranzito procedūrą, jeigu palyginus paskirties muitinės turimą informaciją su informacija, kurią turi išvykimo muitinė, galima teigti, kad tranzito procedūra įvykdyta sėkmingai. Tokiu atveju muitinės pareigūnas NTKS sistemoje įveda pranešimą apie procedūros užbaigimą. NTKS sistemoje nurodyta žyma, kad Bendrijos/bendroji tranzito procedūra yra būsenoje „Gabenimas užbaigtas“, pagrįstai patvirtina šios procedūros tinkamą atlikimą, t. y. pripažįstama (konstatuojama), jog su atitinkama procedūra susiję deklaranto (vykdytojo) įsipareigojimai laikytini įvykdytais. Nei Klaipėdos TM, nei Departamentas, nei Latvijos muitinė nepateikė jokių įrodymų, jog Latvijos muitinės pareigūnai, atlikę įrašus muitinės duomenų sistemoje NTKS apie minėtos tranzito procedūros uždarymą, būtų pažeidę teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo abejoti įrašų muitinės duomenų sistemoje NTKS apie minėtos tranzito procedūros uždarymą teisingumu. Latvijos muitinės pareigūno veiksmai, atlikti ir užfiksuoti kompiuterinėje NTKS sistemoje ir administruojamoje tik muitinės pareigūnų, laikytini teisėtais, kol neįrodyta priešingai. Pareiškėjas turėjo teisę remtis Latvijos muitinės pareigūnų teisėtais veiksmais, kuriais buvo konstatuota, jog tranzitu gabenta prekė buvo pristatyta į muitinės paskirties įstaigą ir dėl to buvo uždaryta muitinės tranzito procedūra, ir šiuo pagrindu pareiškėjui atsirado teisėti lūkesčiai, jog Latvijos muitinės pareigūnui padarius įrašus muitinės NTKS sistemoje apie minėtos tranzito procedūros uždarymą pareiškėjui negali kilti neigiamų teisinių padarinių iš minėtos muitinės procedūros.

2.12. Atsižvelgiant į tai, jog NTKS sistemoje nepanaikintas pranešimas apie tranzito procedūros užbaigimą, formaliai pagal esančius duomenis tranzito procedūra yra užbaigta, o dėl užbaigtos procedūros pareiškėjui negali būti taikomos sankcijos. Be to, nėra duomenų, jog buvo pradėtas tyrimas dėl galbūt aplaidžių (neteisėtų) Latvijos muitinės pareigūnų veiksmų ir galbūt suklastoto antspaudo panaudojimo. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), net ir nustačius galbūt neteisėtus Latvijos muitinės pareigūnų veiksmus, atsakomybė kiltų būtent vykdytojui, t. y. UAB „Arijus“, o ne pareiškėjui. UAB „Arijus” prisiėmė riziką gabenti prekes, kuri pasitelkė savo prievolių vykdymui įgaliotą asmenį Latvijoje, todėl kaip procedūros vykdytojas privalo įrodyti, kad tinkamai užbaigė tranzito procedūrą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, muitinio tranzito procedūra gali būti pripažinta užbaigta esant įrodymams, patvirtinantiems, kad tranzitu gabenamos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba trečiosios šalies muitinės įstaigai. Atsižvelgiant į tai, kad visi reikalingi dokumentai buvo pateikti, juos pateikė taip pat ir pareiškėjas muitinės prašymu, jų tikrumas ir teisėtumas nėra nuginčytas, pareiga buvo įvykdyta tinkamai.

2.13. Klaipėdos TM bei Departamentas išvadas, jog dokumentai nepateikti, grindžia ne faktiniais duomenimis, o tik Latvijos muitinės 2016 m. birželio 29 d. pateikta informacija apie tai, jog Latvijos muitinė neturi duomenų, kad prekės konteineriuose buvo išgabentos geležinkelių transportu. Esminė tiek Latvijos, tiek Lietuvos muitinės klaida, lėmusi neteisingas išvadas apie prekių išgabenimą iš Latvijos, yra ta, kad patikrinimų metu prekių buvo ieškoma konteinerių (MRKU5295891, UETU5028759, MSKU0825007) išgabenimo dokumentuose, neatsižvelgiant į tai, jog prekės konteineriuose buvo gabenamos tik ES viduje iki Rezekne paskirties įstaigos prižiūrimos teritorijos adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija, kurioje buvo iškrautos iš minėtų konteinerių. Prekės niekur kitur konteineriuose nebuvo toliau gabenamos, todėl akivaizdu, jog tiek Kazachstano Respublika, tiek Latvijos muitinė pateikė informaciją, kad neturi duomenų apie prekių konteineriuose gabenimą Latvijoje geležinkelių transportu ar į Kazachstano Respubliką, tačiau tai nepaneigia fakto, jog prekės buvo įvežtos ir iškrautos Latvijos Respublikoje.

2.14. Niekas netikrino, ar tabako žaliava ne konteineriais (MRKU5295891, UETU5028759, MSKU0825007), o kitomis priemonėmis (tara ar pakuotėmis) judėjo iš (duomenys neskelbtini), Latvija, teritorijos. Nepaneigus duomenų, kad Latvijoje ir už jos ribų buvo gabenama tabako žaliava tik ne konteineriuose, negalima daryti išvados, jog prekės į paskirties vietą nebuvo pristatytos ir geležinkeliu ar kitu transportu nebuvo gabenamos iš Latvijos ar su jomis nebuvo vykdomos kitos Latvijos ar kitos šalies muitines procedūros.

2.15. Neturi duomenų, kad prekės apskritai buvo paimtos iš muitinės priežiūros, ir pati muitinė nenustatė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kas ir kada paėmė prekes iš Latvijos muitinės priežiūros, todėl nepagrįstai (be įrodymų) pareiškėjui taikoma 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 203 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka. Visi prekių gabenimo dokumentai, atsiskaitymo už vežimo paslaugas faktas ir ginčo dėl vežimo tarp pareiškėjo ir UAB „Arijus“ nebuvimas įrodo, kad pareiškėjas įsipareigojimus įvykdė tinkamai, t. y. pristatė prekes į UAB „Arijus“ nurodytą paskirties vietą, nes pareiškėjui nebuvo pavesta už UAB „Arijus“ vykdyti ir kontroliuoti procedūras.

2.16. Tyrimas dėl prekių išvežimo iš ES muitų teritorijos buvo atliktas formaliai, tik pateikiant užklausas Latvijos Respublikos ir Kazachstano Respublikos muitinėms, tačiau neatliekant jokių kitų papildomų tyrimo veiksmų, siekiant tinkamai ir objektyviai nustatyti (išsiaiškinti) reikšmingas aplinkybes. Nėra jokių įrodymų, jog prekės liko Lietuvoje. Departamentas Sprendime 2 pripažino, kad prekės iš muitinės priežiūros galbūt buvo paimtos Latvijoje. Rašytiniai dokumentai apie prekių gabenimo į Latviją visišką įvykdymą įrodo, kad prekės buvo išvežtos iš Lietuvos, todėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) prievolė neatsirado, o jos nustatymas skundžiamais sprendimais, neįrodžius prekių palikimo Lietuvoje fakto, turėtų būti laikomas neteisėtu. Nėra ginčo, jog prekės buvo pristatytos iš Lietuvos į Latviją, todėl tolimesnį prekių judėjimą Latvijoje ir už jos ribų Lietuvos muitinė nėra kompetentinga tirti ir tokio tyrimo neatliko. Latvijos muitinės procedūrų tyrimas ir jo rezultatas – sprendimų priėmimas (analogiškų, kaip skundžiamų šioje byloje) priskirtinas ne Lietuvos, o Latvijos muitinei.

2.17. Klaipėdos TM, kuriai formaliai pritaria ir Departamentas, solidarią pareiškėjo atsakomybę kildina iš Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalies ir 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos, tačiau, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalimi, už prievolių, susijusių su išorine Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas, t. y. UAB „Arijus“. Klaipėdos TM sprendime nepagrindė 96 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų, t. y. neįrodė, kad prekės į paskirties vietą buvo pristatytos sugadintos ar ne per nustatytą terminą, jog buvo neprižiūrėtos iki iškrovimo, ar, kad iki atvykstant Latvijos muitinės pareigūnams muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės buvo pažeistos.

2.18. Departamentas sprendime nurodė, jog būtent Latvijos pareigūnams galbūt neteisėtai įvedant duomenis į NCTS sistemą įvyko prekių paėmimas iš priežiūros ir tokiu būdu susidarė skola muitinei. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad skolos susidarymo materialinis pagrindas yra Latvijos pareigūnų veiksmai, už kuriuos nėra ir negali būti atsakingas vežėjas. Vežėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos aplinkybės apie prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, nes jis informacijos suvedime į NCTS nedalyvavo, jam nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad Latvijos pareigūnai elgiasi galbūt neteisėtai, tariami pažeidimai paaiškėjo tik po trejų metų. Nesant tokių įrodymų, kad buvo visos vežėjo atsakomybės sąlygos, išvados apie tokių faktų egzistavimą yra laikytinos neįrodytomis, o Departamentas to tinkamai neištyrė, neįvertino ir tik formaliai taikydamas teisės aktų nuostatas pritarė Klaipėdos TM sprendimui.

2.19. Kaip ir minėta, kiekvieno prekių atvežimo į paskirties vietą – (duomenys neskelbtini), Latvija, atveju atvykdavo muitinės pareigūnai ir patys nuimdavo plombas, leisdavo pradėti prekių krovos darbus, todėl, jeigu būtų kokie nors pažeidimai, tai nedelsiant būtų atitinkamai užfiksuota, tačiau visus tris kartus Latvijos muitinės pareigūnai užbaigdavo procedūrą. Taip pat, jeigu dokumentai būtų buvę netikri, ar prekių paskirties vietoje nebūtų buvę, muitinės pareigūnai nebūtų turėję informacijos apie pačias prekes, prekių paskirties vietą ir nebūtų užbaigę procedūros. Nagrinėjamu atveju žymos sistemoje parodo, kad Latvijos muitinės pareigūnai valdė informaciją, t. y. prekės iš priežiūros nebuvo paimtos.

2.20. Pareiškėjas nėra įgaliotas spręsti, ar Latvijos pareigūnai savo pareigas vykdė tinkamai, neturi jokių įgaliojimų kvestionuoti jų sprendimo užbaigti tranzito procedūrą tokiu būdu ir (ar) tvarka, kaip buvo padaryta, ir neturi jokių įgalinimų ir priemonių nustatyti, ar užsienio muitinės pareigūnas ir muitinės antspaudai ar veiksmai atitinka vietos ar Bendrijos įstatymų reikalavimus, ar yra tikri. Sprendimuose nurodomos aplinkybės, jog pareigūnai ir antspaudai galbūt yra ne tikri, turi būti priskirtos prie force majeure (nenugalima jėga) aplinkybių, už kurias pareiškėjas neatsako, nes jų negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti vežimo sutarties sudarymo metu, negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Prekes pristatė UAB „Arijus” įgaliotam asmeniui, tiksliai pagal instrukcijas, būtent įgaliotas asmuo rūpinosi dokumentų sutvarkymu, todėl pareiškėjui negali kilti atsakomybė už UAB „Arijus” ar jo įgalioto asmens veiksmus.

2.21. Tai, kad muitinės procedūra užbaigta elektroniniu būdu, savaime nereiškia, jog procedūra yra neva neteisėta. Paskirties vietą ir procedūros eigą fiksuoti (keisti) pareiškėjas neturi galimybių, o kadangi paskirties vieta buvo pakeista, parodo tai, kad Latvijos muitinės pareigūnai atliko prekių kontrolę ir prekės buvo iškraunamos su jų ir UAB „Arijus“ žinia bei priežiūra. Tai, kad Latvijos muitinė neturi duomenų apie tolimesnį į paskirties vietą atgabentų prekių likimą, nepanaikina jos pareigos ir atsakomybės dėl jos teritorijoje esančių įvežtų prekių priežiūros ir kontrolės. Duomenų, jog buvo atliekamas Latvijos muitinės tyrimas, siekiant tinkamai nustatyti šių prekių buvimo vietą bei galimus muitinės pareigūnų netinkamus (aplaidžius ar neteisėtus) veiksmus, nėra. Visą procesą vykdė ne pareiškėjas, o UAB „Arijus“, todėl nėra sąlygų Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos taikymui. Tuo atveju jei būtų pagrindas taikyti atsakomybę, ji turėtų būti taikoma išimtinai tik UAB „Arijus“ pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį. Visuose tranzito lydinčiuosiuose dokumentuose (toliau – ir TLD) nurodytas tik UAB „Arijus“, kaip vykdytojas, taigi, UAB „Arijus“ prisiėmė visišką atsakomybę už tinkamą krovinio pergabenimą, todėl būtent UAB „Arijus“ yra atsakinga už procedūros tinkamumą, o ne vežėjas (pareiškėjas), kuriam prekių judėjimo aplinkybės neatskleistos.

2.22. Tiek Klaipėdos TM, tiek ir jai pritardamas Departamentas, neteisingai taiko Bendrijos muitinės kodekso nuostatas dėl skolos susidarymo vietos. Skola muitinei atsiranda prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu ir toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai. Nagrinėjamu atveju muitinės procedūra (faktas dėl prekių atgabenimo) buvo įforminta Latvijoje, tik keliamas ginčas dėl jos teisėtumo, nurodant, kad Latvijoje prekės buvo neva paimtos iš muitinės priežiūros. Taigi mokestinę prievolę lemiantys ir ginčijami veiksniai atsirado Latvijoje. Atsižvelgdama į tai, jei ir būtų nustatyta, jog skola atsirado, tai jos administravimo procedūras turėtų vykdyti ne Lietuvos, o Latvijos muitinė, kuri, neradusi dokumentų apie prekių išgabenimą nurodytais konteineriais (klaidingos informacijos), suklydo manydama, jog tranzito procedūra užbaigta neva neteisėtai.

2.23. Pats Departamentas Sprendime 2 nurodo, jog skola muitinei susidarė ir prekių paėmimas iš muitinės priežiūros buvo įvykdytas Latvijos muitininkams suvedus tariamai neteisingus duomenis į NTKS sistemą, būtent Latvijoje įvedant duomenis į NCTS sistemą įvyko prekių paėmimas iš priežiūros ir tokiu būdu susidarė skola muitinei. Taigi, tariamą pažeidimą ir skolos susidarymą lemiantys veiksmai įvyko Latvijoje. Skundžiamuose sprendimuose netinkamai pritaikytos Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 2 dalies, 215 straipsnio 1 dalies normos, lėmusios nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų priėmimą.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Klaipėdos TM, vykdydama Departamento 2019 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1A-15, atliko pakartotinį tyrimą dėl neteisėtai baigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.) ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.), įformintus naudojantis NCTS priemonėmis ir Sprendimu 1 pareiškėjui ir UAB „Arijus“ apskaičiavo ir įregistravo solidarią mokestinę prievolę – 34 748 Eur PVM, 13 705 Eur PVM delspinigių bei paskyrė 3 475 Eur baudą nuo apskaičiuoto PVM. Departamentas sprendimu pakeitė Klaipėdos TM sprendimo 9 punktą, o kitą Klaipėdos TM sprendimo dalį patvirtino.

3.2. Nagrinėjamu atveju skolos atsiradimo teisinis pagrindas, visų pirma, yra Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Remiantis ESTT praktika skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį atsiranda ir tuomet, kai prekių siuntos, kuriai įforminta Bendroji tranzito procedūra, nebuvo pateiktos paskirties įstaigai.

3.3. Šiuo atveju pagal NTKS duomenis pareiškėjas, būdamas deklaruotų prekių pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 vežėjas, prekes turėjo pristatyti į Latvijos Respublikos muitinės (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742) postą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Latvijos Respublikos muitinė patvirtino neturinti jokių duomenų apie deklaruotų prekių pagal minėtus TLD pateikimą paskirties įstaigai, o būtent (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742), adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija. Be to, Latvijos Respublikos muitinė pateikė informaciją, kad ant TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 uždėtas (duomenys neskelbtini) MKP (LV000723) (ne paskirties įstaigos) spaudas „Nr. 014“ yra suklastotas ir 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 27/20.1-2/10545 informavo Departamentą, jog tranzito procedūra pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 buvo užbaigta elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš ES teritorijos geležinkelio transportu, tačiau prekių buvimo vieta jai nėra žinoma.

3.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad NCTS nurodyta žyma apie gabenimo užbaigimą patvirtina minėtos procedūros tinkamą atlikimą bei tai, jog nei Klaipėdos TM, nei Departamentas, nei Latvijos muitinė nepateikė jokių įrodymų, kad Latvijos muitinės pareigūnai, atlikę įrašus NCTS sistemoje, būtų pažeidę teisės aktų reikalavimus. Tokie pareiškėjo motyvai iškreipia ginčo atveju surinktus įrodymus. Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, kad tranzito procedūros pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 buvo užbaigtos elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš ES teritorijos geležinkelio transportu. Šis patvirtinimas reiškia tik vieną – kad prekės muitinei kontrolei paskirties įstaigoje pateiktos nebuvo. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad remiantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Reglamentas (EEB) Nr. 2454/93), įgyvendinimo nuostatas 363 straipsnio 3 dalimi pranešimas apie atvykimo patvirtinimą negali būti naudojamas kaip įrodymas apie procedūros užbaigimą.

3.5. Nors ginčo, kaip teigia pareiškėjas, tarp jo ir procedūros vykdytojo nėra dėl prekių pristatymo ir buvo įvykdyti visi susitarimo reikalavimai, tai nereiškia, kad nėra pažeisti Bendrijos tranzito procedūros vykdymą reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėjo deklaruotų prekių vežėjo atsakomybė kildinama iš Bendrijos muitinės kodekso. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalies b punktą, už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi atsako procedūros vykdytojas, tačiau 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nepaisant šio straipsnio 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, jog nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Kai skola atsiranda pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį, skolininku laikomas vienas iš asmenų arba keli asmenys, nurodyti to paties straipsnio 3 dalies 1–4 įtraukose.

Šio straipsnio 3 dalies 2 įtrauka nustato, jog skolininkais taip pat laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę paimant prekes ir žinoję arba yra pagrindo manyti turėję žinoti, kad prekės paimtos iš muitinės priežiūros. Remiantis ESTT praktika vežėjo atsakomybė skiriasi nuo tranzito procedūros vykdytojo atsakomybės tiek dėl pagrindo, tiek dėl apimties. Sąvoka „vežėjas“, kuris pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį privalo pateikti nesugadintas prekes paskirties muitinės įstaigai, turi būti aiškinama kaip reiškianti asmenį, kuris faktiškai veža prekes, kurioms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, ir kuris sutiko jas vežti žinodamas, jog joms taikoma ši procedūra.

Taigi vežėjo atsakomybė kyla, kai tenkinamos dvi sąlygos:

1) faktiškas prekių, kurioms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, gabenimas; 2) žinojimas, jog prekėms taikoma Bendrijos tranzito procedūra. Ginčo atveju minėtos sąlygos besąlygiškai tenkinamos. Pareiškėjas, pasiimdamas krovinį ir žinodamas apie įformintas tranzito procedūras pagal TLD, vadovaujantis nurodytomis Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kaip ir tranzito procedūros vykdytojas, tapo atsakingas už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės.

3.6. Vykdydamas Bendrijos tranzito procedūrą vežėjas yra saistomas ne tik susiklosčiusių teisinių santykių tarp jo ir procedūros vykdytojo ir visų iš vežimo paslaugų teikimo sutarties aptartų sąlygų vykdymo, bet ir teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių minėtos procedūros vykdymą, griežto laikymosi. Todėl skundo motyvai, grindžiami CK 6.38 straipsniu, kuriame yra įtvirtinti prievolių vykdymo principai, turi būti atmetami, kadangi mokestinės prievolės atsiradimo pagrindas yra ne susiklostę sutartiniai santykiai tarp vežėjo ir procedūros vykdytojo, o Bendrijos tranzito procedūros netinkamas vykdymas, kuris yra reglamentuotas Bendrijos muitinės kodekse, be to, CK normos netaikomas mokestiniams ginčams.

3.7. Latvijos muitinė patvirtino, jog prekės paskirties įstaigai nebuvo pateiktos, todėl jų buvimo vieta jai nėra žinoma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas didelį dėmesį skiria aplinkybei, jog mokestinė prievolė buvo apskaičiuota dėl Latvijos Respublikos muitinės pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų. Jeigu vežėjas būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, kildinamas iš Bendrijos muitinės kodekso, klausimas dėl prekių pristatymo paskirties nebūtų kilęs. Aplinkybė, kad pareiškėjas prekes pristatė kažkur/kažkam pagal procedūros vykdytojo instrukcijas, bet ne pagal Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, neatleidžia jo nuo atsakomybės.

3.8. Sprendime 2 yra nurodyta, jog vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 340b straipsnio 3 punktu – „paskirties įstaiga: tai muitinės įstaiga, kuriai turi būti pateiktos prekės, kurioms buvo įforminta Bendrijos tranzito procedūra, norint užbaigti Bendrijos tranzito operaciją“. Pagal Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 361 straipsnio 1 dalį prekės ir reikalingi dokumentai pateikiami paskirties įstaigai jos paskirtomis darbo dienomis ir valandomis, be to, paskirties įstaiga susijusios šalies prašymu ir jos sąskaita gali leisti pateikti prekes ir reikalingus dokumentus bet kurioje kitoje vietoje. Nagrinėjamu atveju duomenų apie prašymo pateikimą prekes pateikti kitur nėra, todėl pareiškėjo motyvai apie prekių pristatymą adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija, patvirtina tik tai, kad prekės nebuvo pristatytos, kaip to reikalauja teisės aktai.

3.9. Muitinio tranzito procedūra gali būti pripažinta užbaigta tik esant įrodymams, patvirtinantiems, kad tranzitu gabentos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba trečiosios šalies muitinės įstaigai, tačiau nei UAB „Arijas“, nei pareiškėjas nei iki muitinės nustatyto termino, nei vėliau nepateikė tinkamų dokumentų, kaip to reikalaujama Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 365 ir 366 straipsniuose.

3.10. Nors pareiškėjas ginčija skolos muitinei atsiradimo vietos nustatymą, tačiau vadovaujantis ESTT praktika, Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalimi, 215 straipsnio 1 dalimi bei Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 378 ir 379 straipsniais, atsižvelgiant į tai, kad prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą – (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742), ir jų buvimo vieta nėra žinoma, galima daryti išvadą, jog tiksli nusižengimo vieta nenustatyta, todėl kompetenciją išieškoti skolą turi ta valstybė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, t. y. Lietuvos Respublika.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Klaipėdos TM atsiliepime nurodė, kad Malkų įlankos jūrų uosto poste tabako žaliava konteineriuose Nr. MRKU5295891, Nr. UETU5028759, Nr. MSKU0825007, naudojantis NCTS priemonėmis buvo deklaruota Bendrijos/bendrajai tranzito procedūrai, kurios vykdytojas – UAB „Arijus“, o prekių vežėjas – pareiškėjas. TLD nurodyta paskirties įstaiga – (duomenys neskelbtini) MKP (LV000723). 2015 m. spalio 24 d. NTKS sistemoje paskirties įstaiga pakeista iš (duomenys neskelbtini) MKP (LV000723) į (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742). NTKS sistemoje nurodyta Bendrijos/bendroji tranzito procedūra yra būsenoje „Gabenimas užbaigtas“. Latvijos Respublikos muitinė raštu informavo, kad nurodyta tranzito procedūra muitinės poste (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742) NTKS sistemoje buvo užbaigta elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), nes paskirties įstaiga gavo informaciją, jog prekės eksportuotos iš ES teritorijos geležinkelių transportu, tačiau vėliau Latvijos Respublikos muitinė atliko papildomą tyrimą ir nustatė, kad nurodytos prekės nebuvo išgabentos geležinkelių transportu ir nėra informacijos apie jų buvimo vietą. Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, kad tranzito procedūros yra užbaigtos neteisėtai ir Latvijos Respublikos muitinė neturi jokių įrodymų, jog nurodyti TLD ir deklaruotos prekės buvo pateiktos Latvijos Respublikos teritorijoje esančiai paskirties įstaigai. Latvijos Respublikos muitinė taip pat patvirtino, kad muitinės spaudas Nr. 014 (MKP0723) ant CMR važtaraščių Nr. TF0000653, Nr. TF0000644 ir TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 ir Nr. 15LTLU900014BFF9D6 kopijų yra suklastotas, nes Latvijos muitinė neturi patvirtinto muitinės spaudo „Nr. 014“. Pareiškėjo skunde išdėstyti motyvai, kuriais remiantis prašoma panaikinti Klaipėdos TM ir Departamento sprendimus, yra nepagrįsti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Arijus“ 2019 m. lapkričio 7 d. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog tiek Klaipėdos TM sprendimas, tiek ir Departamento sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi buvo priimti išsamiai nesusipažinus su tyrimui pateikta medžiaga – tiek pareiškėjo, tiek ir UAB „Arijus“ pateiktais įrodymais bei paaiškinimais, jų tinkamai neįvertinus. Latvijos Respublikos muitinė neturi įgaliojimų savarankiškai konstatuoti dokumentų klastojimo fakto ar remdamasi vien prielaidomis daryti išvadas, jog tranzito procedūros užbaigimas yra neteisėtas.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Latvijos Respublikos muitinės pateikiama informacija neatitinka objektyvių duomenų, užfiksuotų NCTS sistemoje. Atkreipė dėmesį, kad NCTS išraše nurodoma apie visų ginčo krovinių gabenimo pabaigą ir priėmimą paskirties įstaigoje (duomenys neskelbtini) (LV000723), Latvija, atitinkamai 2015 m. spalio 2, 24 ir 30 d., t. y. nepraleidžiant TLD nurodytų krovinių pristatymo į paskirties įstaigą datų. UAB „Arijus“ iš gavėjo ir (ar) krovinio savininko nėra gavęs jokių duomenų apie tai, jog prekės būtų dingusios jas gabenant iš siuntėjo (Jungtinių Arabų Emyratų) į Latvijos Respubliką.

Prekės pagal susitarimą buvo pristatytos į gavėjo nurodytą vietą Latvijos Respublikoje, o aplinkybė, jog prekių galutinė pristatymo vieta turėjo būti Kazachstano Respublika, išeina už šio ginčo ribų. Akcentavo, kad NCTS įrašus apie procedūros užbaigimą gali atlikti tik paskirties įstaigos muitinės pareigūnai ir tik po to, kai įsitikina, kad kroviniai (deklaruotos prekės) pristatyti į paskirties įstaigą. Latvijos Respublikos muitinė pripažino, kad nors ir be muitinės kontrolės prekės paskirties vietoje faktiškai buvo gautos, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių atsakomybę nori perkelti UAB „Arijus“ ir pareiškėjui.

UAB „Arijus“ įsipareigojo organizuoti prekių pervežimą tik į paskirties vietą – (duomenys neskelbtini) (LV000723), Latvija (ką patvirtina CMR važtaraščiai ir siuntėjo užsakymai apie krovinio pakrovimo ir iškrovimo vietą), ir tai buvo atlikta. UAB „Arijus“ atkreipė dėmesį, kad būtina atsižvelgti į tai, jog tiek Latvijos Respublikos muitinė, tiek Kazachstano Respublikos muitinė, atsižvelgdamos į Klaipėdos TM suformuotus paklausimus, akcentavo prekių išvežimą būtent konteineriuose Nr. MRKU5295891, Nr. UETU5028759 ir Nr. MSKU0825007, tačiau, UAB „Arijus“ įsitikinimu, prekės, jei jos buvo išgabentos iš Latvijos Respublikos teritorijos, turėjo būti gabenamos ne minėtuose konteineriuose, kadangi po prekių pristatymo į paskirties vietą prekės iš konteinerių buvo iškrautos, o nurodytus konteinerius pareiškėjas grąžino į Klaipėdos uostą.

UAB „Arijus“ sutinka su pareiškėju, jog skola muitinei atsirado (jei ji atsirado) Latvijos Respublikoje, o ne Lietuvoje, kai Latvijos muitinės darbuotojai įvedė galbūt neteisingus duomenis į NTKS sistemą arba buvo padarytos nusikalstamos veikos galbūt suklastojant atspaudą ant TLD.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl Klaipėdos TM sprendimo punktų Nr. l, Nr. 2, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 8, Nr. 9 bei Departamento sprendimo dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Klaipėdos TM sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. Malkų įlankos jūrų uosto poste tabako žaliava konteineriuose Nr. MRKU5295891, Nr. UETU5028759, Nr. MSKU0825007, naudojantis NCTS priemonėmis, buvo deklaruota Bendrijos/bendrajai tranzito procedūrai. Procedūra pradėta įforminant TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.) ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.). Tranzito procedūros vykdytojas – UAB „Arijus“, prekių gavėjas – Kazachstano Respublikoje registruota įmonė „Too Orient Eagle D. F.“, prekių vežėjas – pareiškėjas. TLD nurodyta krovinio paskirties muitinės įstaiga – Latvijos Respublikos muitinės (duomenys neskelbtini) MKP (LV000723) postas. NCTS sistemoje paskirties įstaiga 2015 m. spalio 24 d. pakeista iš (duomenys neskelbtini) MKP (LV000723) į (duomenys neskelbtini) 2MPK (LV000742). NCTS sistemoje fiksuota Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros būsena – „Gabenimas užbaigtas“.

9.2. Latvijos Respublikos muitinė 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 27/20.3-2/10545 informavo Lietuvos mokesčių administratorių, kad tranzito procedūra pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.) ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.) buvo užbaigta elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš ES teritorijos geležinkelio transportu. Atlikusi papildomą tyrimą Latvijos muitinė nustatė, kad nurodytos prekės nebuvo išgabentos geležinkelio transportu ir prekių buvimo vieta nėra žinoma. Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, jog tranzito procedūra pagal nurodytuosius TLD yra užbaigta neteisėtai ir Latvijos Respublikos muitinė neturi jokių įrodymų, kad nurodyti TLD ir deklaruotos prekės buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, o muitinės spaudas „Nr. 014“ (MKP 0723) ant CMR važtaraščių Nr. TF0000653 ir Nr. TF0000644 ir TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 bei Nr. 15LTLU900014BFF9D6 kopijų yra suklastotas.

9.3. Klaipėdos TM atliko tyrimą dėl neteisėtai baigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros ir pareiškėjui 2019 m. kovo 7 d. išsiuntė pranešimą Nr. (8.1)11D-3582 apie numatomą priimti nepalankų sprendimą dėl mokestinės prievolės įregistravimo. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 5 d. raštu „Dėl nuomonės pateikimo apie numatomą priimti nepalankų sprendimą“ informavo Klaipėdos TM, kad tabako žaliavą konteineriuose Nr. MRKU5295891, Nr. UETU5028759 ir Nr. MSKU0825007 nugabeno procedūros vykdytojo UAB „Arijus“ nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija. Pažymėjo, kad kritiškai vertina Latvijos muitinės teiginius, jog tranzito procedūros buvo užbaigtos neteisėtai, kadangi jie neparemti jokiais išsamiais duomenimis. Akcentavo, kad skolos atsiradimas Lietuvos muitinei, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalimi, yra tiesiog neįmanomas, nes išieškoti skolą, jei ji atsirado, turi kompetenciją tik Latvijos Respublika. Atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos TM nepateikė jokių įrodymų, jog prekės konteineriuose nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pasak pareiškėjo, nesant įrodymų, kad prekės buvo realizuotos Lietuvos Respublikos teritorijoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, jos nėra PVM objektas, todėl ir pareiškėjo skola muitinei negali būti registruojama.

9.4. Klaipėdos TM 2019 m. gegužės 24 d. priėmė sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo, kuriuo konstatavo, kad procedūros vykdytojas UAB „Arijus“ bei pareiškėjas neįvykdė prievolių, susijusių su tranzito procedūros vykdymu, todėl nusprendė: pripažinti, kad atsirado mokestinė prievolė muitinei dėl nebaigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros, įformintos naudojantis NTKS priemonėmis (TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.), Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.)): 15 042,00 Eur muito ir 34 748,00 Eur PVM; pripažinti solidariais skolininkais muitinei procedūros vykdytoją UAB „Arijus“ ir pareiškėją; įregistruoti 34 748 Eur PVM mokestinę nepriemoką muitinei UAB „Arijus“ ir pareiškėjui; nepranešti pareiškėjui apie 15 042 Eur muito skolą muitinei, praėjus trejiems metams nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei ir neįtraukti šios sumos į apskaitą; skirti solidariems skolininkams UAB „Arijus“ ir pareiškėjui 3 475 Eur baudą nuo apskaičiuoto 34 748 Eur PVM; įpareigoti skolininkus UAB „Arijus“ ir pareiškėją sumokėti įregistruotus mokesčius ir baudą per 10 kalendorinių dienų nuo muitinės sprendimo gavimo dienos į vieną iš centralizuotų surenkamųjų sąskaitų; apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą sprendimo priede nurodytus delspinigius (Sprendimo 1 priede Nr. 1 nurodyta bendra delspinigių suma – 13 705 Eur).

9.5. Departamentas 2019 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą „Dėl UAB „Transfina“ skundo“, kuriuo nusprendė pakeisti Klaipėdos TM sprendimo 9 punktą ir jį išdėstyti taip: „9. UAB „Arijus“ į apskaitą įtraukiama 619 Eur importo muito delspinigių, UAB „Arijus“ ir UAB „Transfina“ (solidariems skolininkams) į apskaitą įtraukiama 13 684 Eur PVM delspinigių“, o kitą Sprendimo 1 dalį paliko nepakeistą. Sprendime 2 nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra tenkinamos Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalies nuostatos:

1) Latvijos Respublikos muitinė patvirtino neturinti jokių duomenų apie TLD ir deklaruotų prekių pateikimą paskirties įstaigai, o būtent – (duomenys neskelbtini) 2MKP, adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija;

2) Klaipėdos TM Bendrovės pateikti TLD su Latvijos muitinės spaudais „Nr. 014“ pagrįstai buvo atmesti, kaip nepatvirtinantys tranzito procedūros užbaigimo fakto, nes Latvijos muitinė, disponuojanti informacija apie turimus ir naudojamus spaudus informavo, kad (duomenys neskelbtini) MKP (LV000723) spaudas „Nr. 014“ yra suklastotas. Atkreipė dėmesį, kad, priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, NCTS sistemoje suvesti duomenys apie tranzito procedūros užbaigimą nepatvirtina fakto, jog prekės buvo pristatytos paskirties įstaigai, kadangi, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 363 straipsnio 3 dalimi, pranešimas apie atvykimo patvirtinimą negali būti naudojamas kaip įrodymas apie procedūros užbaigimą.

Be to, Latvijos Respublikos muitinė 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 27/20.1-2/10545 informavo Departamentą, kad tranzito procedūra pagal TLD 2015 m. spalio 2 d. Nr. 15LTLU900014B88C89, 2015 m. spalio 22 d. Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir 2015 m. spalio 28 d. Nr. 15LTLU900014C22EB2 buvo užbaigta elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš ES teritorijos geležinkelio transportu, tačiau prekių buvimo vieta jai nėra žinoma. Pažymėjo, kad Klaipėdos TM sprendime pagrįstai pripažino pareiškėją solidariai atsakingu skolininku muitinei, nes pareiškėjas, pasiimdamas krovinį ir žinodamas apie įformintas tranzito procedūras, kaip ir vykdytojas, tapo atsakingas už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, jog nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742) ir jų buvimo vieta nėra žinoma, galima daryti išvadą, kad tiksli nusižengimo vieta nenustatyta, todėl kompetenciją išieškoti skolą turi ta valstybė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, t. y.

Lietuvos Respublika.

10. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Europos Sąjungos muitinės kodeksu, patvirtintu 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013, nustatančiu bendrąsias taisykles ir procedūras, taikomas į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms prekėms (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447 2015 m. lapkričio 24 d., kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, ir Įgyvendinimo taisyklės) 349 straipsnio 4 dalimi, Bendrijos muitinės kodekso 37 straipsnio 1 dalimi, 91 straipsnio l dalies a punktu, 92 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 1, 2 dalimis, 203 straipsnio 1 dalimi, ESTT, LVAT praktika.

11. Teismas atkreipė dėmesį, jog, vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 363 straipsnio 3 dalimi, pranešimas apie atvykimo patvirtinimą negali būti naudojamas kaip įrodymas, kad procedūra užbaigta, kaip apibrėžta 366 straipsnio 1 dalyje, kurioje pateikta bendroji taisyklė, pagal kurią tinkamu dokumentu (įrodymu), patvirtinančiu Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, yra muitinės paskirties įstaigos patvirtintas dokumentas apie šios procedūros užbaigimą. Vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 366 straipsnio 2 dalimi, Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų: a) trečiojoje šalyje išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekėms įforminamas muitinės sankcionuotas veiksmas; b) trečiojoje šalyje išduotą ir šios šalies muitinės antspaudu patvirtintą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą atitinkamoje trečiojoje šalyje. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vietoje 2 dalyje išvardytų dokumentų galima pateikti jų kopijas arba fotokopijas, kurių tikrumą turi patvirtinti dokumentų originalus patvirtinusi institucija, atitinkamų trečiųjų šalių institucijos arba vienos iš valstybių narių institucijos. Teismas nurodė, kad šių dokumentų įrodomoji reikšmė siejama su prekių pateikimu muitinės sankcionuotam veiksmui. Tai reiškia, kad toks dokumentas turi būti išduotas (ar patvirtintas) arba atitinkamos trečiosios šalies muitinės įstaigos arba jis neturėtų kelti jokių abejonių, jog jame nurodytai prekei buvo įformintas muitinės sankcionuotas veiksmas (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1226/2012; 2013 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-453/2013; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2182-575/2020).

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginius apie prekių pristatymą į paskirties muitinės įstaigą iš esmės paneigia Latvijos Respublikos Valstybės pajamų tarnybos Nacionalinės muitinės valdybos 2016 m. birželio 29 d. raštas Nr. 27.20.1-2/10545, kuriame ji patvirtinta, jog tranzito procedūros pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.) ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.) buvo užbaigtos elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš ES teritorijos geležinkelio transportu.

Kitaip tariant, Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, kad prekės muitinei kontrolei paskirties įstaigoje pateiktos nebuvo bei nurodė, jog tranzito procedūra užbaigta neteisingai, tačiau pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė jokiais papildomais duomenimis. Nors byloje yra pateiktos CMR važtaraščių Nr. TF0000653, TF0000644, TF0000640 ir tranzito deklaracijos T1 MRN Nr. 15LTLU9000014BFF9D6, Nr. 15LTLU9000014B88C89, Nr. 15LTLU9000014C22EB2 (su Latvijos muitinės posto – MKP 0723 2015 m. spalio 4, 24 d. spaudais Nr. 014), tačiau Latvijos kompetentinga institucija nepatvirtino šių dokumentų autentiškumo ir tinkamumo Bendrijos tranzito procedūros užbaigimui patvirtinti, savo atsakyme nurodydama, kad tokio antspaudo minėtas Latvijos muitinės postas neturi, todėl padaryta išvada, jog „(duomenys neskelbtini) CCC“ antspaudas „Nr. 014“ ant dokumentų kopijų buvo akivaizdžiai suklastotas.

Pareiškėjas nepateikė jokių kitų tinkamų įrodymų apie prekių pristatymą į paskirties vietą. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo nurodyti duomenys (informacija), atsižvelgiant į cituotas Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 nuostatas, negali būti laikomi užbaigtos Bendrijos tranzito procedūros įrodymu. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad atlikus papildomus patikrinimus padaryta išvada, jog prekės, kurioms buvo įformintos anksčiau nurodytos tranzito procedūros, nebuvo gabenamos su geležinkelio važtaraščiais. Taigi muitinio tranzito procedūros eigoje atžymos NCTS sistemoje atsirado remiantis aplinkybe, kad prekės išvyko iš ES muitų teritorijos (kaip pirmine aplinkybe, kurios pagal Reglamento (EEB) Nr. 9545/93 366 straipsnio 2 dalį pakanka, jog tranzito procedūra būtų laikoma baigta), tačiau vėliau paaiškėjo, kad taip neįvyko.

Taigi neliko ir pagrindo atžymai apie prekių pristatymą į paskirties įstaigą Rezeknėje. Be to, kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovas, nors ginčo, kaip teigė pareiškėjas, tarp jo ir procedūros vykdytojo dėl prekių pristatymo nėra, tai negali būti pagrindu pripažinti, jog nebuvo pažeisti Bendrijos tranzito procedūros vykdymą reglamentuojantys teisės aktai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad Latvijos Respublikos muitinės raštas, kurio turinys yra vienareikšmis ir aiškus, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, yra pakankamas daryti išvadą, jog tranzito procedūra nebuvo baigta, t. y. kad Klaipėdos TM ir Departamento sprendimuose pagrįstai buvo konstatuota, jog pareiškėjas neįvykdė prievolių, susijusių su tranzito procedūros taikymu.

13. Teismas nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta vežėjo atsakomybė grindžiama fiziniu prekių turėjimu ir žinojimu, jog joms taikoma Bendrijos tranzito procedūra. Pagal šią nuostatą vežėjas, kuris priima prekes žinodamas, kad joms taikoma tokia procedūra, kaip faktinis šių prekių turėtojas privalo per nustatytą terminą ir nepažeidęs muitinės panaudotų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių pateikti jas nesugadintas paskirties mokesčių įstaigai. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas, prisiimdamas krovinį ir žinodamas apie įformintas tranzito procedūras pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir Nr. 15LTLU900014C22EB2, kaip ir tranzito procedūros vykdytojas, tapo atsakingas už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą bei už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo žinoma, jog ginčo prekės bus gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, jam buvo perduoti tranzito dokumentai, buvo matyti prekių gavėjai, muitinės paskirties įstaigos, todėl pareiškėjas, būdamas vežėjas, tapo atsakingas už jam nustatytų pareigų vykdymą, tačiau ėmėsi nepakankamai priemonių, jog užtikrintų krovinių pristatymą į muitinės įstaigą.

Nors pareiškėjas skunde akcentavo, kad jis buvo atsakingas tik už prekių pervežimą į vykdytojo nurodytą, konkrečią vietą ((duomenys neskelbtini), Latvija), kur laukė įgaliotas asmuo ir visa tai atliko tinkamai, todėl skolos susidarymo materialinis pagrindas yra Latvijos pareigūnų veiksmai, už kuriuos nėra ir negali būti atsakingas vežėjas, teismas akcentavo, jog LVAT praktikoje yra pažymėjęs, kad kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo galbūt nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę.

Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčių mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis CK normomis, arba šie asmenys galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-521/2009).

Kitaip tariant, nei procedūros vykdytojo, nei vežėjo pareigos tinkamai užbaigti prekių muitinės procedūrą bei vykdyti mokestinę prievolę nešalina galimi kitų asmenų neteisėti veiksmai.

14. Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, aiškinančią Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį, pagal kurią prekių vežėjui, priėmusiam prekes ir žinančiam, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taikoma objektyvaus pobūdžio prievolė, kuriai atsirasti pakanka fakto, jog prekės paskirties vietoje nebuvo tinkamai pateiktos muitinei, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas solidariu skolininku.

15. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog nagrinėjamu atveju tyrimas buvo atliktas neobjektyviai ar neišsamiai, kadangi pats pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų, kuriuos muitinė galėjo surinkti atlikdama tyrimą, taip pat nepateikė įrodymų, kurie paneigtų nagrinėjamu atveju surinktus duomenis ar jų pagrindu skundžiamuose sprendimuose padarytas išvadas.

16. Teismas, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 215 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje skolos muitinei atsiradimo pagrindas buvo objektyvi aplinkybė, jog prekės nepristatytos į paskirties įstaigą, įvertinęs Latvijos Respublikos muitinės 2017 m. vasario 10 d. raštą Nr. 27.20.2-2/2240 „Dėl informacijos suteikimo“, sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad, atsižvelgiant į tai, jog prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742) ir jų buvimo vieta nėra žinoma, galima daryti išvadą, jog tiksli nusižengimo vieta nenustatyta, todėl kompetenciją išieškoti skolą turi ta valstybė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, t. y. Lietuvos Respublika.

17. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijami Klaipėdos TM bei Departamento sprendimai priimti įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes, todėl nėra pagrindo teigti, jog jie yra nepagrįsti ar neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, objektyvumo ir teisės viršenybės principų.

18. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimą priėmus ne pareiškėjo naudai, netenkintas pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Klaipėdos TM sprendime pareiškėjas neva pagrįstai pripažintas solidariai atsakingu skolininku muitinei, kadangi pareiškėjas, pasiimdamas krovinį ir žinodamas apie įformintas tranzito procedūras, kaip ir vykdytojas, neva tapo atsakingas už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į nurodytą vietą ir už deramą priežiūrą, jog nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Teismas nepakankamai įsigilino į tai, kad tranzito procedūros vykdytojas išimtinai buvo vien tik UAB „Arijus“ ir jo pasitelktas įgaliotas asmuo Latvijoje, o pareiškėjas buvo tik fiziniu krovinio vežėju iki paskyroje-įgaliojime nurodyto adreso: (duomenys neskelbtini), Latvija.

19.2. Nagrinėjamoje byloje tarp pareiškėjo ir vykdytojo susiklostė vežimo teisiniai santykiai (CK 6.808 str. 1 d.). Teismas nepagrįstai neanalizavo ir nesigilino į pareiškėjo kaip krovinio vežėjo funkcijas bei atvejus, kuomet vežėjui gali kilti atsakomybė, dėl to buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas, nes nagrinėjamu atveju pateikti įrodymai, kad pareiškėjas nėra solidariai atsakingas kartu su vykdytoju, buvo tiesiog ignoruojami.

19.3. CMR konvencijos 11 straipsnyje yra įtvirtinta, jog iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti. Vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo. Siuntėjas (nagrinėjamu atveju UAB „Arijus“) atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs. Teismas nepagrįstai nesigilino ir neatsižvelgė į tai, kad vežėjas vežimo sutartį įvykdė tiksliai pagal procedūros vykdytojo instrukcijas ir gavo visišką atsiskaitymą.

19.4. Krovinio paskirties vietą ir procedūros eigą fiksuoti/keisti UAB „Transfina“ neturėjo jokių galimybių, nes neturėjo tam įgaliojimų (kompetencijos), t. y. visos procedūros buvo vykdomos su UAB „Arijus“ žinia, priežiūra ir atsakomybe. Lietuvos Respublikos muitinės atsakymas dėl informacijos suteikimo patvirtina bylai reikšmingą aplinkybę, jog pareiškėjas neturėjo jokių įgaliojimų keisti pristatymo vietą ar atlikti kitokio pobūdžio su krovinio tranzito forminimo procedūromis susijusias funkcijas. Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka pareiškėjui netaikytina, kadangi nėra absoliučiai jokių įrodymų ir nėra nustatyta, jog pareiškėjo į sandėlius (duomenys neskelbtini), Latvija, atvežtos prekės iki jų perdavimo per įgaliotą asmenį vykdytojo dispozicijai buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir, kad pareiškėjas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Visą krovinio procedūrą vykdė ne pareiškėjas, o vykdytojas (UAB „Arijus“), todėl sąlygų Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos taikymui nėra.

19.5. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui buvo pavesta teikti vežimo paslaugas tik ES ribose ir tik iki (duomenys neskelbtini), Latvija, todėl pareiškėjui pristačius krovinį į vykdytojo nurodytą vietą, tolimesnis prekių likimas nuo pareiškėjo valios nebepriklausė, kadangi kroviniu per savo įgaliotą asmenį disponavo vykdytojas, t. y. UAB „Arijus“. Teismas nepagrįstai neįsigilino, jog prekės iš muitinės priežiūros buvo paimtos tuo metu, kai kroviniu disponavo procedūros vykdytojas, o ne vežėjas.

19.6. Vežėjo atsakomybė nėra preziumuojama. Tai reiškia, kad visais atvejais vežėjo atsakomybė turi būti įrodyta. Vežėjas yra atsakingas tik už krovinio tinkamą pristatymą nurodytu adresu, procedūros vykdytojo duotų instrukcijų tvarka. Po krovinio perdavimo vykdytojui, krovinio likimui ar procedūrų vykdymui pareiškėjas negalėjo turėti įtakos, nes vežimo sutartis buvo įvykdyta, o kroviniu disponavo išimtinai tik vykdytojas. Pats teismas skundžiamame sprendime patvirtino aplinkybę, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsakingas yra išimtinai jos vykdytojas, t. y. šiuo atveju UAB „Arijus“.

19.7. Teismas nepakankamai gilinosi į įgaliotojo ir įgaliotinio teisinių santykių reglamentavimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, turėdamas įgaliojimą vežti krovinį konkrečiu adresu ir turėdamas įgaliojimą perduoti krovinį vykdytojo nurodytam kitam įgaliotam asmeniui, pats negalėjo savavališkai keisti vežimo sąlygas. Pareiškėjo atsakomybė baigėsi iki tranzito procedūros forminimo Latvijoje, kai krovinys buvo pristatytas UAB „Arijus“ įgaliotam asmeniui, kuris būtent UAB „Arijus“ vardu atliko ir turėjo atlikti visas krovinio dokumentų (įskaitant tranzitą) forminimo procedūras.

19.8. Teismas be pagrindo neįvertino aplinkybių, kad pranešimų ir kitas tranzito procedūras vykdė ir visą informaciją valdė bei ja disponavo būtent vykdytojas, o ne vežėjas. Nepagrįsta aplinkybė, jog pareiškėjas pažeidė Bendrijos tranzito procedūros vykdymą reglamentuojančius teisės aktus. Priešingai, pareiškėjas pagal Bendrijos tranzito procedūrą tinkamai atliko savo kaip vežėjo funkcijas, tai patvirtina ir pats vykdytojas, nurodydamas, jog iš gavėjo ar krovinio savininko nėra gavęs jokių duomenų apie tai, kad prekės būtų dingusios jas gabenant į Latvijos Respubliką vykdytojo nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija.

19.9. Teismas neatskleidė bylos esmės, jog Lietuvoje ir Latvijoje procedūras išimtinai visas vykdė būtent UAB „Arijus“, o ne pareiškėjas. Teismas nepagrįstai pareiškėjui priskyrė procedūros vykdytojo pareigas.

19.10. Teismas be pagrindo nesigilino, jog Klaipėdos TM bei Departamentas neteisingai taiko Bendrijos muitinės kodekso nuostatas dėl skolos susidarymo vietos. Muitinės procedūra buvo atliekama ne Lietuvos Respublikoje, o Latvijos Respublikoje, todėl nekvestionuotina, kad mokestinė nepriemoka atsirado Latvijos Respublikoje, todėl ir administravimo procedūrą turi vykdyti ne Lietuvos, o Latvijos muitinė, kuri, neradusi dokumentų apie prekių išgabenimą nurodytais konteineriais, pranešė, jog Latvijoje tranzito procedūra tinkamai nebuvo įvykdyta.

19.11. Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo to, kuri valstybė narė turi kompetenciją vykdyti mokesčių administravimo procedūrą, nagrinėjamo ginčo atveju skolos mokėtoju yra išimtinai procedūros vykdytojas. Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad nėra susipažinęs su paties parengtais dokumentais (žr. paskutinį prašymą dėl įrodymų pridėjimo prie bylos), kuriuose fiksuota, jog jokios skolinės prievolės pareiškėjui nefiksuotos. Yra priešingai, buvo fiksuota pareiškėjo permoka biudžetui. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad visus priskaičiuotus mokesčius susimokėjo būtent procedūros vykdytojas, kuris nagrinėjamu atveju ir yra išimtinai atsakingas dėl skolos susidarymo.

19.12. Teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis prielaidomis bei netiksliais duomenimis, kurie nėra objektyvūs, neatskleista bylos esmė, jog Latvijoje kroviniu disponavo būtent UAB „Arijus“ per savo įgaliotą asmenį, kuris vykdytojo buvo pasitelktas procedūros vykdymui, todėl pareiškėjas, būdamas tik fiziniu vežėju ir pristatęs krovinį į Latviją pagal visas vykdytojo duotas instrukcijas bei perdavęs jį vykdytojo įgaliotam asmeniui, negali būti laikomas solidariai atsakingu už vykdytojo veiksmus/neveikimą, nes procedūras vykdė išimtinai vykdytojas ir procedūrų vykdymas, kaip ir tolimesnis krovinio likimas, nuo pareiškėjo valios nepriklausė, nes pareiškėjas kroviniu nedisponavo. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86–87 straipsnių nuostatų, t. y. teismas išsamiai neįvertino bylos aplinkybių, nešalino prieštaravimų, nepakankamai gilinosi į bylos esmę ir dėl to netinkamai taikė materialiosios teisės normas bei pažeidė įrodinėjimo taisykles (ABTĮ 146–147str.).

20. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

20.1. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir neatitinkantys ginčui taikytino teisinio reguliavimo. Muitinės departamentas sutinka su teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad, atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, aiškinančią Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį, pagal kurią prekių vežėjui, priėmusiam prekes ir žinančiam, jog jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taikoma objektyvaus pobūdžio prievolė, kuriai atsirasti pakanka fakto, kad prekės paskirties vietoje nebuvo tinkamai pateiktos muitinei, todėl pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas solidariu skolininku. Apeliacinio skundo argumentai, esą teismas neįsigilino į svarbias faktines aplinkybes bei formaliai pritaikė Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką, vertintini kaip siekis išvengti importo mokesčių mokėjimo, kadangi skundžiamame sprendime yra nustatytos ir įvertintos visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės bei pritaikytos aktualios teisės aktų nuostatos.

20.2. Vykdant Bendrijos tranzito procedūrą, vežėjas yra saistomas ne tik susiklosčiusių teisinių santykių tarp jo ir procedūros vykdytojo ir visų iš vežimo paslaugų teikimo sutarties aptartų sąlygų vykdymo, bet taip pat saistomas teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių minėtos procedūros vykdymą, griežto laikymosi. Todėl apeliacinio skundo motyvai, grindžiami CK ir Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos nuostatomis, nepaneigia pareiškėjo atsakomybės vadovaujantis mokesčių teisės aktais, t. y. Bendrijos muitinės kodeksu, kadangi mokestinės prievolės atsiradimo pagrindas yra ne susiklostę sutartiniai santykiai tarp vežėjo ir procedūros vykdytojo, o Bendrijos tranzito procedūros netinkamas vykdymas, kuris yra reglamentuotas Bendrijos muitinės kodekse.

20.3. Vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 340b straipsnio 3 punktu – „paskirties įstaiga: tai muitinės įstaiga, kuriai turi būti pateiktos prekės, kurioms buvo įforminta Bendrijos tranzito procedūra, norint užbaigti Bendrijos tranzito operaciją“. Pagal Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 361 straipsnio 1 dalį, prekės ir reikalingi dokumentai pateikiami paskirties įstaigai jos paskirtomis darbo dienomis ir valandomis, be to, paskirties įstaiga susijusios šalies prašymu ir jos sąskaita gali leisti pateikti prekes ir reikalingus dokumentus bet kurioje kitoje vietoje. Nagrinėjamu atveju duomenų apie prašymo pateikimą prekes pateikti kitur nėra, todėl pareiškėjo motyvai apie prekių pristatymą adresu: (duomenys neskelbtini), Latvija, patvirtina tik tai, kad prekės nebuvo pristatytos taip, kaip to reikalauja teisės aktai.

20.4. Remiantis pirmiau aptartu ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, prekių, gabenamų tranzitu, vežėjas yra ne „tik fizinis vežėjas“, o tranzito procedūroje aktyviais veiksmais dalyvaujantis asmuo, be kita ko, atsakantis už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pareigos pristatyti prekes paskirties muitinės įstaigai neįvykdė.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos TM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos TM 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. l (LM18)-463 punktų Nr. l, Nr. 2, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 8, Nr. 9 ir Muitinės departamento 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 1A-189 dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Klaipėdos TM sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčijami Klaipėdos TM bei Departamento sprendimai priimti įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir neatitinkantis ABTĮ 86–87 straipsnių nuostatų, t. y. teismas išsamiai neįvertino bylos aplinkybių, nešalino prieštaravimų, nepakankamai gilinosi į bylos esmę ir dėl to netinkamai taikė materialiosios teisės normas bei pažeidė įrodinėjimo taisykles (ABTĮ 146–147 str.).

26. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Ginčo teisinius santykius reguliuoja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ir 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Bendrijos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių, Pridėtinės vertės mokesčio ir Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos.

28. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 37 straipsnio 1 dalį, į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Bendrijos muitinės kodekso 91 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, jog taikant išorinio tranzito procedūrą iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gali būti gabenamos ne Bendrijos prekės, kurios neapmokestinamos importo muitais bei kitais privalomaisiais mokėjimais ir kurioms netaikomos prekybos politikos priemonės. Minėto kodekso 92 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad išorinio tranzito procedūra baigiama ir jos vykdytojo įsipareigojimai įvykdomi, kai prekės, kurioms buvo įforminta procedūra, ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atitinkamos procedūros nuostatomis. Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalis numato, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas, o to paties straipsnio 2 dalis – jog nepaisant 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių indentifikavimo priemonės. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį importo skola muitinei atsiranda – neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Tokiu atveju skolininkais muitinei yra laikomi asmenys, nurodyti Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 1–4 įtraukose.

29. Byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atliko tyrimą dėl neteisėtai baigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros, įformintos naudojantis NTKS priemonėmis (TLD 2015 m. spalio 2 d. Nr. 15LTLU9000l4888C89, 2015 m. spalio 22 d. Nr. 15LTLU900014BFF9D6, 2015 m. spalio 28 d. Nr. 15LTLU900014C22EB2). Latvijos Respublikos Valstybės pajamų tarnybos Nacionalinė muitinės valdyba 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 27/20.3-2/10545 informavo Lietuvos mokesčių administratorių, kad nurodyta Bendrijos/bendroji tranzito procedūra muitinės poste (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742) NTKS sistemoje buvo užbaigta elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), nes paskirties muitinės įstaiga gavo informaciją, kad prekės eksportuotos iš Europos Sąjungos teritorijos geležinkelio transportu. Tačiau vėliau Latvijos Respublikos muitinė atliko papildomą tyrimą ir nustatė, kad nurodytos prekės nebuvo išgabentos geležinkelio transportu ir nėra informacijos apie jų buvimo vietą. Taip pat Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, kad Bendrijos/bendroji tranzito procedūra (TLD 2015 m. spalio 2 d. Nr. 15LTLU9000l4888C89, 2015 m. spalio 22 d. Nr. 15LTLU900014BFF9D6, 2015 m. spalio 28 d. Nr. 15LTLU900014C22EB2) yra užbaigta neteisėtai ir Latvijos Respublikos muitinė neturi jokių įrodymų, jog nurodyti TLD ir deklaruotos prekės buvo pateiktos Latvijos Respublikos teritorijoje esančiai muitinės įstaigai. Latvijos Respublikos muitinė nurodė, jog muitinės spaudas Nr. 014 (MKP 0723) ant CMR važtaraščių Nr. TF0000653, Nr. TF0000644 ir TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 bei Nr. 15LTLU900014BFF9D6 kopijų yra suklastotas, nes Latvijos muitinė neturi patvirtinto muitinės spaudo „Nr. 014“.

30. Mokestinio tyrimo metu (pirminio ir pakartotinio) buvo nustatyta, kad nei procedūros vykdytojas UAB „Arijus”, nei prekių vežėjas UAB „Transfina“ nepateikė dokumentų, nurodytų 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 366 straipsnyje bei patvirtinančių, kad prekės, deklaruotos Bendrijos/bendrajai tranzito procedūrai (TLD 2015 m. spalio 2 d. Nr. 15LTLU9000l4888C89, 2015 m. spalio 22 d. Nr. 15LTLU900014BFF9D6, 2015 m. spalio 28 d. Nr. 15LTLU900014C22EB2), buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos.

31. Taigi byloje ginčas kilo dėl tinkamai neįvykdytos muitinės tranzito procedūros, vykdytos pagal TLD 2015 m. spalio 2 d. Nr. 15LTLU9000l4888C89, 2015 m. spalio 22 d. Nr. 15LTLU900014BFF9D6, 2015 m. spalio 28 d. Nr. 15LTLU900014C22EB2.

32. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir ginčo byloje dėl to nėra, kad tranzito procedūros pagal TLD 2015 m. spalio 2 d. Nr. 15LTLU9000l4888C89, 2015 m. spalio 22 d. Nr. 15LTLU900014BFF9D6, 2015 m. spalio 28 d. Nr. 15LTLU900014C22EB2 buvo užbaigtos elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš ES teritorijos geležinkelio transportu. Tačiau šias aplinkybes paneigia Latvijos Respublikos muitinės pateikta informacija, kad ginčo prekės muitinės kontrolei paskirties muitinės įstaigoje pateiktos nebuvo bei pažymėta, jog tranzito procedūra užbaigta neteisėtai, t. y. naudojant suklastotą muitinės spaudą. Pareiškėjas pagal anksčiau nurodytus tranzito lydinčiuosius dokumentus kaip prekių vežėjas šias prekes turėjo pristatyti į Latvijos Respublikos muitinės (duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742) postą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Latvijos Respublikos muitinės raštas, kurio turinys yra vienareikšmis ir aiškus, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, yra pakankamas daryti išvadą, kad tranzito procedūra nebuvo baigta, t. y. kad Klaipėdos TM ir Departamento sprendimuose pagrįstai buvo konstatuota, jog pareiškėjas neįvykdė prievolių, susijusių su tranzito procedūros taikymu.

33. Įgyvendinimo taisyklių 312 straipsnio, nustatančio alternatyvius Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymus, 1 dalyje įtvirtinta, kad Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: a) paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta Kodekso 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą arba muitinės dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos; c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą.

34. Bylos medžiaga leidžia teigti, jog jokių dokumentų ar jų kopijų, nurodytų Įgyvendinimo taisyklių 312 straipsnio 1 dalyje ir patvirtinančių tranzito procedūros užbaigimą, nei tranzito procedūros vykdytoja UAB „Arijus“, nei prekių vežėja UAB „Transfina“, nepateikė. Nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdami į Latvijos Respublikos muitinės įstaigos pateiktą informaciją ir remdamiesi tyrimo metu surinkta informacija (dokumentais) bei vadovaudamiesi Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis, pagrįstai sprendė, jog Sąjungos tranzito procedūra pagal TLD 2015 m. spalio 2 d. Nr. 15LTLU9000l4888C89, 2015 m. spalio 22 d. Nr. 15LTLU900014BFF9D6, 2015 m. spalio 28 d. Nr. 15LTLU900014C22EB2, nebaigta, prekės nepristatytos į paskirties muitinės įstaigą arba fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos. Be to, pats pareiškėjas nurodė, kad prekes nugabeno ne į nurodytą paskirties muitinės įstaigą ((duomenys neskelbtini) 2MKP (LV000742)), o tranzito procedūros UAB „Arijus“ nurodytu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), Latvia.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog tarp jo ir tranzito procedūros vykdytojo UAB „Arijus“ susiklostė vežimo teisiniai santykiai, kurie grindžiami CK ir Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos nuostatomis. Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjui atsakomybė taikoma vadovaujantis mokesčių teisės aktais, t. y. pagrinde Bendrijos muitinės kodeksu ir kt. Antra, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo tokio pobūdžio santykių kvalifikavimo teismų praktikoje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad, atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, aiškinančią Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį, pagal kurią prekių vežėjui, priėmusiam prekes ir žinančiam, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taikoma objektyvaus pobūdžio prievolė, kuriai atsirasti pakanka fakto, kad prekės paskirties vietoje nebuvo tinkamai pateiktos muitinei, todėl UAB „Transfina“ pagrįstai buvo pripažinta solidaria skolininke.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai neįvertino bylos aplinkybių, nešalino prieštaravimų, nepakankamai gilinosi į bylos esmę ir dėl to netinkamai taikė materialiosios teisės normas bei pažeidė įrodinėjimo taisykles. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio argumento pabrėžia, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas labai išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

37. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl pranešimo apie krovinio atvykimo patvirtinimą naudojimo kaip įrodymo, dėl prekių pervežimo į tranzito procedūros vykdytojo UAB „Arijus“ nurodytą vietą Latvijos Respublikoje ((duomenys neskelbtini)) bei prekių turėjimu ir žinojimu, jog joms taikoma Bendrijos tranzito procedūra. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Minėtais aspektais teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šiame sprendime dėl to nebepasisako.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi UAB „Transfina“ apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

39. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transfina“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė