5db4e205-e876-4117-b2a3-1ee21724528b · Lietuvos apeliacinis teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Žukausko, sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei ir Dianai Lavrinovičiūtei, dalyvaujant ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atstovui prokurorui Jonui Rinkevičiui, atsakovės V. S. atstovui advokatui Gyčiui Mekioniui,

trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal apelianto Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ginant vieÅ¡Ä jį interesÄ pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį atsakovams Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai ir V. S. dėl sprendimo dalies panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės Å«kio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei D. S. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

IeÅ¡kovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr.

2.4-01-3798 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui B. N. “ dalį dėl nuosavybės

teisių atkÅ«rimo, grÄ Å¾inant natÅ«ra 3,2070 ha žemės sklypÄ Å¾emės Å«kio paskirčiai KriaučiÅ«nų k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

2) pripažinti negaliojančia

2006 m. gegužės 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), iÅ¡duoto Vilniaus rajono

1-ojo notarų biuro notarės D. S. , dalį, pagal kuriÄ V. S. paveldėjo 3,2070 ha žemės sklypÄ KriaučiÅ«nų k., Vilniaus m. sav.;

3) taikyti restitucijÄ natÅ«ra, įpareigojant V. S. grÄ Å¾inti valstybei 3,2070 ha žemės sklypÄ KriaučiÅ«nų k., Vilniaus m. sav.

Ieškovas nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 2006 balandžio 4 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3798

„Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui B. N. “ buvo atkurtos B. N. , mirusio (duomenys

neskelbtini), nuosavybės teisės į jam tenkančiÄ buvusio savininko B. N. iki nacionalizacijos

nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 6,61 ha žemės, esančios Kriaučiūnų

kaime, t. y. teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 buvo

priskirta Vilniaus miestui. Å iuo sprendimu, be kita ko, buvo nuspręsta B. N. grÄ Å¾inti natÅ«ra bendrÄ 5,1132 ha žemės sklypÄ

žemės ūkio paskirčiai. Ginčijamo VAVA sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto

registre 2006 m. balandžio 20 d. buvo įregistruota B. N. nuosavybės teisė į 3,2070 ha ploto žemės

Å«kio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypÄ KriaučiÅ«nų k., Vilniaus m. sav., kuriame, registro duomenimis, yra 0,5000 ha miÅ¡ko žemės. Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 26 d. pažymÄ Nr. 16217, 2008 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastro valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų schemos fragmentÄ Nr. P0806-0017 ir 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miÅ¡kų kadastro duomenų patikrinimo aktÄ Nr. 186, ginčo žemės sklype yra 0,45 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko žemės. IeÅ¡kovas nurodė, jog VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu atkuriant B. N. nuosavybės teises į nurodytÄ 3,2070 ha ploto žemės Å«kio paskirties žemės sklypÄ Vilniaus mieste, kuriame yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis numato, kad valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. AnalogiÅ¡ka nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo (2005 m. kovo 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2005 m. kovo 5 d.) 4 straipsnio 4 dalyje, o Å¡io įstatymo

4 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog miestų miškai priskiriami valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2005 m. liepos 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2005 m. liepos 21 d.) 6 straipsnio

1 dalies 4 punkte numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, o to

paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti

savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, jog „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miÅ¡kus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai“. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (2005 m. birželio 9 d. redakcija, įsigaliojusi 2005 m. birželio 9 d.) 6 straipsnio 2 dalies, 4 dalies,

13 straipsnio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, kurie yra priskirti valstybinės

reikšmės miškams, taip pat priskirti miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių

atkÅ«rimÄ , iÅ¡perkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį, t. y. nuosavybės teisių atkÅ«rimo bÅ«du privačion nuosavybėn jie neperduodami. Todėl VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo B. N. , grÄ Å¾inant natÅ«ra 3,2070 ha ploto žemės sklypÄ Å¾emės Å«kio paskirčiai, turi bÅ«ti panaikintina kaip neteisėta ir prieÅ¡taraujanti aukÅ¡tesnės galios teisės aktams. Panaikinus administracinį aktÄ , turi bÅ«ti panaikintos ir Å¡io akto pagrindu

atsiradusios teisinės pasekmės, pripažįstant negaliojančiu po B. N. mirties 2006 m. gegužės 3 d. iÅ¡duotÄ paveldėjimo

teisės pagal testamentÄ liudijimÄ , taikant restitucijÄ natÅ«ra ir ginčo žemės sklypÄ grÄ Å¾inant valstybei.

Atsakovė V.

S. su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieÅ¡kiniu nepagrįstai praÅ¡oma panaikinti VAVA sprendimÄ dalyje dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo grÄ Å¾inant natÅ«ra 3,2070 ha žemės sklypÄ , nes valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas teužima 0,45 ha ploto. Be to, ieÅ¡kovas nepateikė duomenų, kada ginčijamas sklypo plotas buvo priskirtas miÅ¡kui ir kada valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kui.

Atsakovas VAVA su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas į ginčo teritorijÄ buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, t. y. pagal parengtÄ ir patvirtintÄ Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių kadastro vietovės bei Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektÄ KriaučiÅ«nų kaimo teritorijoje, kadangi KriaučiÅ«nų kaimo teritorija Vilniaus miestui buvo priskirta Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 (Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo

įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas ginčo atveju negalėjo

bÅ«ti vykdomas be žemėtvarkos projekto, o jo rengimas ir įgyvendinimas yra ilgas procesas, todėl darytina iÅ¡vada, kad projektavimo darbai buvo atlikti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. IeÅ¡kovas, pateikdamas teisinius argumentus dėl sprendimo neteisėtumo, nepateikė įrodymų, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, todėl laikytina, kad nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Žemės reformos žemėtvarkos projektas 2002 m. spalio 29 d. be pastabų buvo suderintas su Vilniaus miesto miÅ¡kų urėdijos urėdo pavaduotoju. Kadangi teisės aktai atgal nėra taikomi ir atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi iÅ¡vadÄ dėl ginčo teritorijoje esančių miÅ¡kų, nėra teisinio pagrindo ginčyti nuosavybės teisių atkÅ«rimo, nurodant MiÅ¡kų įstatymo 2005 m. kovo 5 d. redakcijÄ ir 2008 m.

birželio 26 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentus. Ieškovas nepagrįstai nepasinaudojo Lietuvos Respublikos žemės reformos

įstatymo 18 straipsnyje numatyta galimybe iÅ¡spęsti ginÄÄ administracine tvarka.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 13 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies ir nusprendė: 1) panaikinti VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3798 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo Vilniaus mieste piliečiui B. N. “ dalį dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, grÄ Å¾inant natÅ«ra 3,2070 ha žemės sklypÄ Å¾emės Å«kio paskirčiai KriaučiÅ«nų k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į 0,45 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko; 2) pripažinti negaliojančia 2006

m. gegužės 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), iÅ¡duoto Vilniaus rajono 1-ojo

notarų biuro notarės D. S. , dalį, pagal kuriÄ V. S. paveldėjo 3,2070 ha žemės sklypÄ KriaučiÅ«nų k., Vilniaus m. sav., 0,45 ha valstybinės

reikÅ¡mės miÅ¡ko dalyje; 3) taikyti restitucijÄ natÅ«ra – įpareigoti V. S. grÄ Å¾inti valstybei

0,45 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, turinčiame 3,2070 ha ploto, esančiame Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teismas konstatavo, kad VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu atkuriant B. N. nuosavybės teises į 3,2070 ha ploto žemės Å«kio paskirties žemės sklypÄ Vilniaus mieste, kuriame yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, buvo pažeistos imperatyvios Konstitucijos

47 straipsnio, MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatos, kurios numato, jog valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai (miestų miÅ¡kai) priklauso Lietuvos valstybei iÅ¡imtinės

nuosavybės teise ir jie yra iÅ¡perkami iÅ¡ piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ . Teismas ginčijamÄ

VAVA sprendimÄ panaikino 0,45 ha dalyje, kadangi iÅ¡ grÄ Å¾into žemės ploto tik Å¡i dalis yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas. Teismas sprendė, jog atsakovų argumentai, kad KriaučiÅ«nų kaimas, kuriame yra ginčo žemės sklypas, Vilniaus miestui buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d., ir nuosavybės teisių atkÅ«rimas jame buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektÄ , nesudaro ieÅ¡kinio atmetimo pagrindo, kadangi ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu teisės aktuose jau buvo numatytas draudimas bet kokiu bÅ«du, tarp jų nuosavybės teisių atkÅ«rimo, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kus, tarp jų ir miestų miÅ¡kus, kurie iÅ¡imtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei.

Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ginčo žemės sklype miško buvo jau šio sklypo suformavimo ir ginčijamo VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo priėmimo metu. Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad ginčo miškas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, pažymėtas valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus.

Teismas sprendė, jog ieÅ¡kovas nagrinėjamu atveju neprivalėjo ginčyti žemėtvarkos projekto, nes teisinį pagrindÄ konstatuoti ginčijamo VAVA sprendimo neteisėtumÄ sudaro sprendimo prieÅ¡taravimas minėtoms imperatyvioms įstatymų normoms. Žemėtvarkos projektas nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, jeigu tai prieÅ¡tarauja aukÅ¡tesnės galios imperatyvioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu. Be to, tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo yra pagrindas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pretendento nuosavybę į konkretų žemės sklypÄ ir leidžia atsirasti konkrečioms pretendento teisėms ir pareigoms į jį.

Teismui panaikinus neteisėtÄ VAVA sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, žemėtvarkos projektas gali bÅ«ti keičiamas ar tikslinamas administracine tvarka. Ta aplinkybė, kad 2002 m. spalio 29 d. žemės reformos žemėtvarkos projektÄ be pastabų suderino Vilniaus miÅ¡kų urėdija, nepaÅ¡alina ginčijamo VAVA sprendimo neteisėtumo ir gali bÅ«ti vertinama kaip netinkamas minėtai institucijai (urėdijai) pavestų funkcijų vykdymas. Teismas atmetė kaip nepagrįstÄ argumentÄ , jog ieÅ¡kovas privalėjo pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje numatyta galimybe iÅ¡spręsti

ginÄÄ administracine tvarka, kadangi sprendė, jog iÅ¡ankstine neteismine tvarka nagrinėjami tik ginčai, atsiradę iki sprendimo

dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo priėmimo, tuo tarpu dėl ginčų, kilusių po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo priėmimo, kaip ir yra Å¡ioje byloje, gali bÅ«ti tiesiogiai kreipiamasi į teismÄ . Teismas sprendė, jog, panaikinus administracinį aktÄ , turi bÅ«ti panaikintos ir Å¡io akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – 2006 m. gegužės 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentÄ liudijimo dalis dėl minėto žemės sklypo 0,45 ha dalies paveldėjimo ir taikytina restitucija natÅ«ra (CK 1.80 straipsnis, 4.96 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija apeliaciniu skundu praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:

1. Nuosavybės teisių atkÅ«rimas į KriaučiÅ«nų kaimo teritorijoje iki nacionalizacijos turėtÄ Å¾emę pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, kadangi KriaučiÅ«nų kaimo dalies teritorija Vilniaus miestui buvo priskirta tik 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo teritorijoje nuosavybės teisės turi bÅ«ti atkuriamos kaip kaimo vietovėje su iÅ¡imtimis. Tokios iÅ¡imtys iÅ¡kreiptų nuosavybės teisių atkÅ«rimo vientisumÄ ir piliečių teisėtus lÅ«kesčius.

2. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir jo patvirtinimo metu galiojo 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymas Nr. I-671. Pagal šio įstatymo 5 ir 6 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti miestų miškų grupei. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo. Teismas nepagrįstai teigia, kad visa miško žemė, esanti miesto teritorijoje, savaime priskirtina miestų miškams.

3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nereikėjo ginčyti administracinių aktų, kuriais remiantis yra parengtas ginčijamas sprendimas. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo yra tęstinio, iÅ¡ keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso rezultatas. Visi nuosavybės teisių atkÅ«rimo etapai (žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimas, jo patvirtinimas, žemės sklypo ribų paženklinimas vietovėje, kadastro duomenų parengimas ir kt.) yra tarpusavyje susiję ir sukelia teisines pasekmes tolimesniems etapams. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į patvirtintÄ Å¾emės reformos žemėtvarkos projektÄ , kuriuo buvo nustatytos ginčo žemės sklypo ribos. Teismo iÅ¡vada, kad žemėtvarkos projektas nesukuria Vilniaus apskrities virÅ¡ininkui pareigos priimti sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, yra nepagrįstas teisės aktų reikalavimais.

4. Kadangi Vilniaus miesto miÅ¡kų urėdijos urėdo pavaduotojas 2002 m. spalio 29 d. be pastabų suderino žemės reformos žemėtvarkos projektÄ , Vilniaus apskrities virÅ¡ininkui priimant sprendimÄ nebuvo pagrindo abejoti, kad ginčo teritorijoje bus objektų, už kuriuos atsakinga Vilniaus miesto miÅ¡kų urėdija. Kadangi Vilniaus miesto miÅ¡kų urėdijos netinkamas funkcijų vykdymas turėjo lemiamos reikÅ¡mės nuosavybės teisių atkÅ«rimo sprendimo priėmimui, teismas turėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, kodėl Å¡i institucija netinkamai atliko savo funkcijas ir kas už tai atsakingas.

5. Teismas sprendimu neiÅ¡sprendė problemos dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo sprendimu suformuoto ir privačiam asmeniui perduoto sklypo ribų panaikinus ginčijamÄ Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimÄ 0,45 ha dalyje, o taip pat dėl ieÅ¡kovo nurodomo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko ribų. Nors teismas sprendime nurodė, kad ginčo žemės sklype yra 0,45 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, jame yra 0,50 ha miÅ¡ko žemės, o, remiantis Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 16217 – 0,45 ha. Teismas, neatsižvelgdamas į minėtų duomenų neatitikimus, pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kad nekilnojamojo turto kadastre (registre) įraÅ¡yti duomenys nuo jų įraÅ¡ymo laikomi teisingais ir iÅ¡samiais, kol nepakeisti ar nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovė V.

S. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti ieÅ¡kinio reikalavimai, ir ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje buvo tenkinti ieÅ¡kinio reikalavimai, yra neteisėtas, nes buvo priimtas neatsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas nagrinėjamu atveju buvo vykdomas kaip į kaimo vietovėje turėtÄ nuosavybę. Teisėtų lÅ«kesčių principas turėjo garantuoti, kad pagal parengtÄ Å¾emėtvarkos projektÄ bus ne tik atkurtos B. N. nuosavybės teisės į turėtÄ Å¾emės sklypÄ , bet ir tai, kad valstybė laikysis tokio įsipareigojimo.

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu ginčijamÄ VAVA sprendimÄ dalyje dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į 0,45 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko kaip prieÅ¡taraujantį imperatyvioms teisės normoms, kurios galiojo Å¡io sprendimo priėmimo metu. Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatos dėl nuosavybės teisių į tam tikrų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtÄ Å¾emę atkÅ«rimo kaip kaimo vietovėje reiÅ¡kia tai, kad nuosavybės teisės tose teritorijose turi bÅ«ti atkuriamos laikantis tų pačių procedÅ«rų, kaip ir kaimo vietovėse, pavyzdžiui, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektÄ , tačiau tai negali bÅ«ti traktuojama kaip leidimas pažeisti imperatyvias įstatymuose įtvirtintas nuostatas. Remiantis byloje esančiais įrodymais, neginčijamai nustatyta, kad ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo miÅ¡ko, t. y. Vilniaus miÅ¡kų urėdijos Sudervės girininkijos

483 kvartalo 29 taksacinio sklypo dalis, kuri įregistruota Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastre, pažymėta valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų schemoje ir atitinka MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miÅ¡kui keliamus reikalavimus. Ginčo miÅ¡kas miesto miÅ¡ko statusÄ Ä¯gijo nuo ginčo vietovės priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė šį miÅ¡kÄ formaliai jau buvo priskyrusi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams. TÄ savo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas. Be to, iÅ¡ bylos medžiagos matyti, jog ginčo miÅ¡kas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotams papildomai buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d.

nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“

pagrindu prieÅ¡ ginčijamo VAVA sprendimo priėmimÄ . Teismas pagrįstai nustatė, kad miÅ¡ko plotas ginčo žemės sklype yra 0,45 ha, nes bÅ«tent toks miÅ¡ko plotas minėtame sklype yra įregistruotas Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastre. Lietuvos Respublikos miÅ¡kai yra bÅ«tent Å¡io kadastro, o ne Nekilnojamojo turto registro ar Nekilnojamojo turto kadastro objektas.

Tretysis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti. Nurodo, jog teismas pagrįstai sprendė, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas turėjo bÅ«ti vykdomas pagal VAVA sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Ginčo teritorijÄ priskyrus Vilniaus miestui, joje buvę miÅ¡kai, vadovaujantis MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, tapo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kais. Todėl į juos nuosavybės teisės negalėjo bÅ«ti atkurtos. Ä®sigaliojus Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimui Nr. 2013 „Dėl 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo ginčo sklypo dalis buvo priskirta valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotams, žemėtvarkos projektas turėjo bÅ«ti koreguojamas, atsižvelgiant į Å¡iuo nutarimu patvirtintus valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotus.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į miesto teritorijoje esantį žemės sklypÄ , kuriame yra dalis miÅ¡ko, teisėtumo.

Valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai iÅ¡imtine nuosavybes teise priklauso valstybei (Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis). Å i konstitucinė nuostata detalizuojama kituose teisės aktuose, tame tarpe ir Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatyme. Pagal šį įstatymÄ nuosavybės teisės natÅ«ra į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kus ar kitus įstatyme konkrečiai numatytus miÅ¡kus nėra atkuriamos, tačiau atlyginamos kitais bÅ«dais (6, 13, 16 straipsniai). Miesto miÅ¡kas yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, todėl nuosavybės teisės į jį natÅ«ra negali bÅ«ti atkuriamos (MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

MiÅ¡kų įstatymo nuostata, kad valstybei iÅ¡imtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miÅ¡kams, buvo įtvirtinta nuo pat Å¡io įstatymo priėmimo 1994 m. lapkričio 22 d. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nepaisant to, Vyriausybė tam tikrus miestų miÅ¡kus yra priskyrusi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kam ar ne, miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas byloje Nr. 44/04-10/06).

Dėl Å¡ios priežasties atmestinas apelianto argumentas, jog pagal žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu galiojusiÄ MiÅ¡ko įstatymo redakcijÄ miÅ¡kų priskyrimas valstybiniams miÅ¡kas Vyriausybės sprendimu buvo bÅ«tinas. Teritorija, kurioje yra ginčo sklypas, Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų įstatymu, priimtu 1996 m. balandžio 24 d., buvo priskirta miestui, todėl ginčo sklype esantis miÅ¡kas po Å¡io įstatymo įsigaliojimo tapo miesto miÅ¡ku, o tuo pačiu ir valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ku.

Kaip nurodo apeliantas, žemės reformos žemėtvarkos projektas aptariamoje teritorijoje buvo pradėtas rengti 2002 metais, todėl apeliantas turėjo žinoti, kad ginčo sklype esantis miÅ¡kas yra valstybinės reikÅ¡mės ir nuosavybės teisės natÅ«ra į jį negali bÅ«ti atkurtos. Pažymėtina, kad aptariamas miÅ¡kas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kui Vyriausybės nutarimu priskirtas 2002 m. gruodžio 20 d. Kita vertus, kaip pažymima teismų praktikoje, priimant galutinį sprendimÄ nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese turi bÅ«ti vadovaujamasi Å¡ių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais; prieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas sudarytų prielaidas institucijai priimti sprendimus pažeidžiant galiojančius įstatymus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v.

M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009). Taigi nuosavybės teisės natūra į dalį ginčo žemės sklypo 2006 m. balandžio 4 d. apskrities viršininko sprendimu negalėjo būti atkurtos.

Nepagrįstu pripažintinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad, vykdant nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ Ä¯ ginčo žemės sklypÄ , kaip kaimo vietoje esantį sklypÄ , vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, jame esantis miÅ¡kas nelaikomas miesto miÅ¡ku. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytos įstatymo nuostatos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos kartu su Å¡io įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 13 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, taip pat MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto normomis, kas leidžia teigti, kad Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nurodytas reglamentavimas neleidžia atkurti nuosavybės teisių natÅ«ra į miesto miÅ¡kÄ , t. y. pažeisti imperatyvias įstatymų nuostatas dėl valstybės iÅ¡imtinės nuosavybės teisės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad byloje kartu turėjo bÅ«ti ginčijamas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Nurodytas aktas nesukelia asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, teisinių padarinių be įgaliotos institucijos sprendimo grÄ Å¾inti žemės sklypÄ natÅ«ra (Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Be to, teismui konstatavus apskrities virÅ¡ininko sprendimo prieÅ¡taravimÄ aukÅ¡tesnės galios teisės aktų – Konstitucijos, MiÅ¡kų įstatymo, Žemės įstatymo, Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo – nuostatoms, jis pripažintina neteisėtu, nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams (žemės reformos žemėtvarkos projektui) jis galbÅ«t ir neprieÅ¡tarauja.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, kodėl urėdija, pritardama žemės reformos žemėtvarkos projektui, netinkamai atliko savo funkcijas ir kas už tai atsakingas, yra visiškai nepagrįstas, nes šios aplinkybės nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Nuosavybės teises atkurianti institucija turėjo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas natūra neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir apelianto teiginį, kad teismo sprendimas pažeidžia Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų teisingumo prezumpcijÄ . Nors tvarkant Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastro duomenis yra naudojami Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau, atsižvelgiant į Å¡ių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir iÅ¡registravimo pagrindus, Å¡ių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai nereiÅ¡kia, kad Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi. Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų teisingumo prezumpcijÄ paneigia Å¡ioje byloje esantys įrodymai (b. l. 9-10, 213, 217).

Apibendrindama aukščiau iÅ¡dėstytÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu buvo patikslintos ginčo žemės sklype esančio miÅ¡ko ribos (b. l. 217), todėl atitinkamai tikslintina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio

1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo

13 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad 0,45 ha valstybinės reikšmės miškas pažymėtas 2010 m. sausio 5 d. UAB „Geodezininkų biuras“ parengtoje situacijos schemoje indeksu A taškuose 20-21-22-23-24-25-26-27-28-29-30-31-32-33-34-35-36-37.

Teisėjai

Kazys Kailiūnas

Vigintas Višinskis

Linas Žukauskas