2017-08-02 Nr. AB-14834-3-61-3-04578-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1815-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04578-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gegužės 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, dėl to patyrė neturtinę žalą. Skundžiamu laikotarpiu buvo pažeidžiamas teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Patalpose neįrengta tinkama vėdinimo sistema, todėl nuolat tvyrojo drėgnas oras. Apšvietimas buvo nepakankamas, tualetas kamerose neatskirtas nuo likusios patalpos, dėl to stipriai jautėsi nemalonus kvapas, nebuvo užtikrintas asmens privatumas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

Pareiškėjas skunde akcentavo, kad neturėjo galimybės kreiptis dėl savo teisių gynimo anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose pateikiamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas ir aiškinimas, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas su jais nebuvo susipažinęs.

Atsakovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų senaties terminą ir skundą atmesti.

Atsakovas skunde nurodė laikotarpius, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad visose kamerose sanitarinis mazgas yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele, vėdinimas kamerose atitinka Higienos normos reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, nukrypimas nuo įprastų sąlygų nebuvo ilgalaikis. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, tačiau būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 17 d. iki 2011 m. gegužės 31 d., tačiau skundą teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 17 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl, remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas galimai patyrė Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. gegužės 31 d.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2011 m. vasario 17 d. iki 2011 m. gegužės 30 d., skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2015 m. rugsėjo 17 d., nenustatęs pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti, atnaujinti senaties terminą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą, o ne bendrąjį ieškinio senaties terminą, nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo iki 2015 m. spalio 26 d., todėl buvo apribota pareiškėjo laisvė ir jam subjektyviai nebuvo galima pasinaudoti savo teisėmis.

Pareiškėjas pažymi, kad neturi teisinio išsilavinimo ir specialių žinių, todėl nors turėjo suprasti ir žinoti, kad jo kalinimo sąlygos neatitiko minimalių reikalavimų, tačiau jam nebuvo žinoma, kad dėl tokių kalinimo sąlygų turi teisę prašyti neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės. Apie šią teisę pareiškėjas sužinojo tik 2015 m. rugsėjo mėn., kai jam apie tai pranešė įkalinimo įstaigos darbuotojai ir padėjo parengti skundą. Todėl, pareiškėjo teigimu, nuo šio laikotarpio turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Taip pat pažymėjo, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuluota administracinėje byloje Nr. TA-525-28/2012, kurioje teismas, spręsdamas termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimą, nustatė, kad apeliantui buvo apribota judėjimo laisvė, jis atlikinėjo bausmę, todėl terminą atnaujino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. gegužės 31 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nepagrįstai taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, o ne bendrąjį ieškinio senaties terminą, todėl nepagrįstai jo skundą atmetė. Pareiškėjo laisvė buvo apribota, ginčui aktualūs teisės aktai nebuvo išversti į lietuvių kalbą ir pareiškėjas su jais nebuvo susipažinęs, todėl senaties terminas turi būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, vėdinimo ir tinkamo apšvietimo neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. gegužės 31 d. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. rugsėjo 17 d. (b. l. 5). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė būdamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. rugsėjo 17 d., priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. gegužės 31 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu, kuomet buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. gegužės 31 d., tačiau iki 2015 m. rugsėjo mėn. nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2015 m. rugsėjo 17 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti galbūt pažeistas teises.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas šiuo atveju turėjo taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, nepagrįsti, kadangi, kaip jau buvo minėta, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo vadovautis, kadangi pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimas, o ne ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė