2019-05-30 Nr. AB-12143-3-61-3-03597-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1404-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03597-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.4.2; 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Kauno Dainavos poliklinikai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2017 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. T4-251 (1.34.) „Dėl pacientui L. V. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ (toliau – ir Įsakymas) 1 dalį ir įpareigoti atsakovą iš naujo atlikti patikrinimą pagal pareiškėjo L. V., atstovaujančio jo tėvui L. V., skundą dėl viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) Kauno Dainavos poliklinikoje (toliau – ir Poliklinika) teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų. Įsakymas grindžiamas 2017 m. rugsėjo 11 d. parengta patikrinimo Nr. T3-189/2017 ataskaita Nr. D17-220-(1.27.) (toliau – ir Patikrinimo ataskaita), kuri yra neatskiriama Įsakymo dalis. Patikrinimo ataskaitoje, vertinant šeimos gydytojos M. M. veiksmus (toliau – ir šeimos gydytoja), atsakovas nesivadovavo Lietuvos medicinos norma MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – ir Medicinos norma), todėl jos išvada, kad nei išoriniai, nei lokaliniai įstaigos dokumentai šeimos gydytojui nenustato pareigos kontroliuoti gydytojo kardiologo konsultacijų atlikimo, yra neteisinga. Dėl nurodyto pažeidimo nėra galimybių atlikti ne tik nepriklausomo vertinimo dėl klausimų, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai, bet ir patikrinti, ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

3. Pareiškėjo teigimu, Patikrinimo ataskaitoje nurodyti prieštaringi faktai dėl kardiologo konsultacijos. Be to, minėtoje ataskaitoje nevertinta, ar greitosios medicinos pagalbos gydytojai laikėsi greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų ir, ar ne dėl greitosios medicinos pagalbos gydytojų klaidų mirė pareiškėjo tėvas.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad paciento L. V. (toliau – ir pacientas) šeimos gydytoja žinojo, kokiomis (duomenys neskelbtini) ligomis pacientas sirgo, tačiau būtiniausių tyrimų ir gydymo jam neskyrė. Be to, Tarnyba nesiaiškino, kodėl šeimos gydytoja nevykdė Medicinos normoje nustatytų pareigų. Pabrėžė, kad neaišku, kokie širdies tyrimai pacientui buvo atlikti, koks širdies gydymas jam buvo paskirtas laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m., išskyrus elektrokardiogramas ir kraujospūdžio matavimus. Taip pat pareiškėjui nesuprantama, kodėl pacientas buvo konsultuotas neurologų, reumatologų, chirurgų, radiologų, bet ne kardiologo, kuris pacientui turėjo skirti būtinus tyrimus: širdies echoskopiją, krūvio mėginius, kraujagyslių korinarinį tyrimą ir kt.

5. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose akcentavo šeimos gydytojos nekompetenciją. Pažymėjo, kad pacientas 2008 m. buvo siųstas pas kardiologą ir jam nebuvo skirtas tinkamas gydymas. Ir vėliau tik 2015 m. buvo siųstas pas kardiologą planiniam patikrinimui. Ligos per 7 metus tik progresavo. Pacientas buvo labai pareigingas, lankėsi paskirtu metu, vartojo gydytojų išrašytus vaistus. Pasak pareiškėjo, jokio gydymo jo tėvui Poliklinikoje neskyrė, galutiniai tyrimai nebuvo padaryti, sumaišytos ligos diagnozės, gydytojai dirbo neprofesionaliai. Šeimos gydytoja tinkamai neužpildė medicininės dokumentacijos, nekontroliavo gydytojų specialistų konsultacijų. Be to, neskyrė diabetologo paslaugų. Šeimos gydytoja paciento kojų nei karto neapžiūrėjo. Pabrėžė, kad Patikrinimo ataskaitoje daug neatitikimų ir prieštaravimų nustatant diagnozę pacientui.

6. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Tarnyba, įvertinusi visas faktines pacientui Poliklinikoje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų aplinkybes, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog paslaugos buvo suteiktos netinkamai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Tarnyba, įvertinusi šeimos gydytojos įrašus paciento Asmens sveikatos istorijoje, nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu (2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d.) pacientas reguliariai lankydavosi pas šeimos gydytoją, kuri vertindavo objektyvią paciento sveikatos būklę, išsakytus nusiskundimus, periodiškai atlikdavo atitinkamus laboratorinius ir instrumentinius tyrimus. Pabrėžė, kad pacientas turėjo ne vieną gretutinę ligą, kurių gydymui, stebėsenai šeimos gydytoja atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Tarnyba, įvertinusi įrašus medicininėje dokumentacijoje, nustatė, kad pacientas apsilankymų pas šeimos gydytoją metu prašydavo pratęsti kompensuojamuosius vaistus ir dažniausiai išreikšdavo nusiskundimus, susijusius su (duomenys neskelbtini). Atsakovas nustatė, kad pacientui paskirti ir atlikti profilaktiniai tyrimai atitiko jų periodiškumo reikalavimus. Pacientas buvo stebėtas, siųstas konsultuotis pas gydytojus specialistus, šeimos gydytoja vykdė gautas gydytojų specialistų rekomendacijas.

8. Atsakovas akcentavo, kad paciento (duomenys neskelbtini) ligai stebėti ir gydyti šeimos gydytoja matuodavo arterinį kraujospūdį, atlikdavo širdies auskultaciją, skirdavo ir vertindavo elektrokardiogramas, išrašydavo kompensuojamuosius vaistus ir siųsdavo gydytojo kardiologo konsultacijoms. Pabrėžė, kad pacientas papildomų nusiskundimų (duomenys neskelbtini) neišreikšdavo. Akcentavo, kad siuntimas specialisto konsultacijai turi būti pagrįstas konkrečiomis indikacijomis, kurių buvimą nustato siunčiantis gydytojas. Nurodė, kad šeimos gydytoja pacientą ne kartą siuntė kardiologo konsultacijoms, tačiau duomenų asmens sveikatos istorijoje, jog jis pas specialistus lankėsi, nėra. Teisės aktai šeimos gydytojui paskirtų konsultacijų kontrolės nenumato. Tarnyba, kaip priemonę, padėsiančią gerinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, Įsakyme suformulavo rekomendaciją Poliklinikai vidaus dokumentuose įrašyti reikalavimą gydančiam gydytojui kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojo specialisto konsultacijos atlikimą. Pažymėjo, kad jokių prieštaravimų Patikrinimo ataskaitoje nėra.

9. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjas nėra pateikęs skundo, dėl, jo vertinimu, pacientui netinkamai suteiktų greitosios medicinos pagalbos paslaugų.

10. Tarnyba teigė, kad, vadovaudamasi teisės aktais, išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, pagal jai suteiktą kompetenciją atliko patikrinimą ir padarė pagrįstą išvadą, jog pacientui laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. Poliklinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina Patikrinimo ataskaitos ir jos pagrindu priimto Įsakymo turinys, nepatvirtina, jog Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, tinkamai šio klinikinio atvejo neišnagrinėjo.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Poliklinika atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad šeimos gydytoja pacientui tinkamai teikė medicinines paslaugas, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Asmens sveikatos istorijoje esančiuose gydytojų specialistų atsakymuose įtarimų dėl galbūt blogėjančios kardiologinės paciento būklės nebuvo išsakyta. Pabrėžė, kad šeimos gydytoja vadovavosi Medicinos norma ir jos nepažeidė. Pacientui buvo diagnozuotos ligos, skirtas gydymas, atliekami privalomi tyrimai. Pacientas pas šeimos gydytoją lankėsi reguliariai nuo 2006 m., jo išsakyti nusiskundimai to paties pobūdžio būdingi stuburo srities sutrikimams ir naujų nusiskundimų pablogėjusia sveikata nei pacientas, nei jo artimieji neišsakė. Pabrėžė, kad paciento sveikatos būklės duomenys nekito ir neleido įtarti (duomenys neskelbtini) ligų pagrindinių simptomų bei sindromų ar galimų komplikacijų.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo L. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nurodė, jog byloje kilęs ginčas dėl Tarnybos Įsakymo 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

15. Teismas remdamasis rašytiniais byloje esančiais įrodymais nustatė, kad Poliklinika, atsakydama į pareiškėjo 2016 m. liepos 18 d. skundą, 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. (1.16)5-640 „Dėl skundo“ konstatavo, kad šeimos gydytoja pacientui medicininę pagalbą teikė tinkamai, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, šeimos gydytojos neprofesionalumo faktų nenustatė. Pareiškėjas, atstovaujantis tėvui L. V., 2017 m. birželio 7 d. pateikė skundą Tarnybai dėl pacientui 2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo.

Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtintų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 11.38 ir 11.39 papunkčiais, Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d.

įsakymu Nr. T1-137 „Dėl Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), nuostatomis, atliko asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą dėl pacientui 2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d. Poliklinikoje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės patikrinimą ir Patikrinimo ataskaitoje padarė išvadą, kad pacientui L. V. laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 4 d.

Poliklinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų. Poliklinikos vadovui taikytina rekomendacija Poliklinikos vidaus dokumentuose įrašyti reikalavimą – gydančiam gydytojui kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojos specialisto konsultacijos atlikimą. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Aprašo 32 punktu ir atsižvelgdama į Patikrinimo ataskaitą, nustatė, kad pacientui nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 4 d.

Poliklinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

16. Teismas nurodė, kad Tarnyba yra specialusis valdymo ir kontrolės subjektas (Sveikatos sistemos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 75 straipsnis). Remiantis Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu jai suteikti įgaliojimai vykdyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo priežiūrą (valstybinę kontrolę). Pagrindinius reikalavimus sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos valstybinei kontrolei (valstybiniam medicininiam auditui), taip pat dokumentus šių procedūrų eigai fiksuoti nustato Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo III dalis, Aprašas. Pagal Nuostatų 9.6, 9.7 ir 10.47 punktus, pagrindiniai Tarnybos veiklos tikslai yra teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę; teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti pacientų saugos kontrolę; taip pat Tarnyba pagal savo kompetenciją nagrinėja juridinių ir fizinių asmenų prašymus, pranešimus, skundus. Taigi, Tarnybai suteikta kompetencija vertinti sveikatos priežiūros įstaigų, šiuo atveju Poliklinikos, darbą, suteikiant pacientui medicinines paslaugas. Teismas vertino, ar atsakovas tinkamai, nagrinėdamas pareiškėjo 2017 m. birželio 7 d. skundą, laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir pacientų saugos valstybinės kontrolės objektyvumą.

17. Teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas ginčą teismas turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto, ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Medicinos srities klausimų sprendimas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas, vertintini procedūriniai pareiškėjo skundo nagrinėjimo klausimai. Teismas vertino, ar Tarnybos išvada, kad pacientui nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. Poliklinikoje teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, yra pagrįsta.

18. Teismas nustatė, kad Tarnyba, atlikdama pareiškėjo skundo tyrimą, surinko iš Poliklinikos ir vertino medžiagą, t. y. Asmens sveikatos istoriją, praktikos licencijas, pareigų instrukcijas, darbo sutartis, Poliklinikos asmens sveikatos priežiūros licenciją, įstaigos vidaus dokumentus, vadovavosi šeimos gydytojos 2017 m. liepos 24 d. rašytiniu paaiškinimu, skundo tyrimui pateiktais dokumentais. Teismas nustatė, kad Tarnybai pateiktame 2017 m. liepos 24 d. rašytiniame paaiškinime šeimos gydytoja nurodė, jog paciento išsakyti nusiskundimai buvo to paties pobūdžio, būdingi (duomenys neskelbtini) sutrikimams, kurie buvo patvirtinti konsultacijų metu gydytojų reumatologų, III paslaugų lygio gydytojų neurologų bei atliktais magnetinio rezonanso tomografinio tyrimais.

Iš paciento artimųjų jokių pastabų dėl blogėjančios L. V. savijautos ar sveikatos būklės pokyčių negauta. Pacientas reguliariai Dainavos poliklinikoje lankėsi dėl kompensuojamųjų vaistų išrašymo. Stebėti paciento sveikatos būklės duomenys ((duomenys neskelbtini)) ženkliau nekito ir neleido įtarti (duomenys neskelbtini) sistemos ligų pagrindinių simptomų bei sindromų ar galimų komplikacijų. Taip pat pacientas buvo konsultuotas gydytojų neurologų, reumatologų, chirurgų, kraujagyslių chirurgo, radiologų, kurie įtarimų dėl galbūt blogėjančios kardiologinės būklės neišsakė.

Be to, ir 2017 m. liepos 21 d., ir 2017 m. liepos 26 d. paaiškinimuose, šeimos gydytoja nurodė, kad paciento būklės duomenys ženkliai nekito. Šeimos gydytoja 2017 m. birželio 23 d. paaiškinime nurodė, kad pacientui buvo skiriamas (duomenys neskelbtini) gydymas. Taip pat nurodė, kad 2014 m. liepos 25 d. buvo siųstas kardiologų konsultacijai, tačiau negavus atsakymo, pakartotinai nukreiptas kardiologų konsultacijai 2014 m. rugsėjo 29 ir 2015 m. kovo 13 d. Teismo vertinimu, šeimos gydytojos paaiškinimuose esminių skirtumų nėra, pareiškėjui nustatytos tos pačios ligos, skirtas gydymas ir tie patys nusiskundimai.

Pareiškėjo papildomi argumentai dėl (duomenys neskelbtini) nurodyti tik skunde teismui, todėl šiuo aspektu Tarnyba neturėjo atlikti papildomo tyrimo. Asmens ligos istorijoje užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) buvo apžiūrimos. Teismas nurodė, kad negali vertinti medicininių dalykų, kurie nepriskirti teismo diskrecijai. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovas tinkamai ištyrė ir įvertino paciento medicininius dokumentus, ginčo laikotarpiu taikytą gydymą. Patikrinimo ataskaitoje detaliai išnagrinėta ir įvertinta medicininė dokumentacija, susijusi su pacientui teiktomis medicininėmis paslaugomis.

Nustatyta, kad šeimos gydytoja vertino gydytojų konsultantų (gydytojo radiologo, gydytojo ortopedo traumatologo, gydytojo reumatologo, gydytojo anesteziologo reanimatologo, gydytojo neurologo, gydytojo chirurgo ir kt.) išvadas, vykdė jų rekomendacijas. Paskirti ir atlikti profilaktiniai tyrimai atitiko jų periodiškumo reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių tyrimų šeimos gydytoja neskyrė pacientui.

19. Teismas nurodė, kad pacientui 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. kovo 13 d. paskirtų gydytojo kardiologo konsultacijų atlikimo šeimos gydytoja nekontroliavo, nes teisės aktai tokios pareigos jai nenustatė. Gydytojo kardiologo konsultacijų išvadų paciento sveikatos istorijoje nėra, todėl Tarnyba negalėjo įvertinti būtinybės skirti tyrimus ar procedūras. Tarnyba nenustatė, kad šeimos gydytoja būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Įsakymo 2 punkte suformuluotas siūlymas įstaigos vadovui nepatvirtina šeimos gydytojos nekompetencijos ar netinkamai suteiktų medicininių paslaugų.

Taip pat Tarnyba vertino ir gydytojo endokrinologo konsultacijos paskyrimą bei remdamasi kraujo tyrimais nustatė, kad pacientui gydytojo endokrinologo konsultacija neturėjo būti paskirta. Tarnyba įvertino ir pareiškėjo skundo argumentus dėl sumaišytų diagnozių ir nurodė, kad negalėjo šių argumentų vertinti, nes nenurodė, kas ir kokias diagnozes sumaišė. Be to, Ligos istorijoje nustatyta, kad Poliklinikos kardiologė pacientą konsultavo (2008 m. lapkričio 17 d., 2008 m. lapkričio 27 d., 2008 m. gruodžio 18 ir 19 dienomis), kuris nepatenka į Tarnybos tiriamą laikotarpį (2013 m. kovo 14 d.

– 2016 m. gegužės 4 d.). Šis laikotarpis neturėjo būti vertinamas. Asmens ligos istorijoje vėlesnių gydytojos kardiologės įrašų nėra. Nustatyta, kad pacientas siųstas konsultuotis pas gydytojus specialistus, įskaitant ir gydytoją kardiologą: 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. rugsėjo 29 d. ir 2015 m. kovo 13 d. Asmens ligos istorijoje duomenų, kad pacientas nuvykdavo paskirtoms konsultacijoms ir kad lankėsi pas gydytoją kardiologą, nėra. Pareiškėjas šių užfiksuotų duomenų nepaneigė. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Asmens ligos istorijoje esančiais įrašais.

Be to, pacientas 2013 ir 2016 metais gydytojo kardiologo konsultacijai nebuvo nukreiptas, kadangi tam nebuvo indikacijų. Tarnyba, įvertinusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir faktus, tai, kad pacientas sirgo (duomenys neskelbtini), pacientui buvo atlikti visi privalomi tyrimai (ambulatoriškai bendras kraujo ir biocheminis kraujo tyrimai, šlapimo tyrimas, užrašyta elektrokardiograma, stuburo magnetinio rezonanso tomografijos tyrimai, plaučių rentgenologinis ištyrimas), pacientas šeimos gydytojo buvo stebėtas, matuotas arterinis kraujo spaudimas, pacientas siųstas konsultuotis pas gydytojus specialistus: gydytoją radiologą, gydytoją ortopedą, traumatologą, gydytoją reumatologą, gydytoją anesteziologą, reanimatologą, gydytoją neurologą, gydytoją chirurgą ir kt.), šeimos gydytojas vykdė gautas gydytojų specialistų rekomendacijas dėl gydymo, pacientui paskirti ir atlikti profilaktiniai tyrimai atitiko jų periodiškumo reikalavimus.

Pacientas jokių nusiskundimų šeimos gydytoja nebuvo išreiškęs dėl galbūt netinkamai teiktų medicininių paslaugų.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo esminiai nusiskundimai šeimos gydytojos netinkamu paciento gydymu. Teismas netyrė medicinos sričiai priskirtų klausimų. Teismas nurodė, kad Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo skundą, detaliai ištyrė ir įvertino skundo argumentus ir nenustatė, jog šeimos gydytoja būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus, teikdama pacientui medicinos paslaugas. Teismas akcentavo, kad Medicinos normos 11.4 papunktyje nustatyta, jog tais atvejais, kai konkreti paciento sveikatos būklė / turima liga peržengia šeimos gydytojo kompetencijos ribas, šis specialistas privalo arba konsultuotis su kitais reikiamais atitinkamos profesinės kvalifikacijos specialistais, arba siųsti pacientą pas tokius specialistus. Taigi, šeimos gydytojos kompetencija spręsti dėl tikslingumo pacientą siųsti konsultacijai pas gydytoją specialistą. Tarnyba taip pat tyrė ir vertino šeimos gydytojos veiksmų atitiktį Medicinos normų reikalavimams. Pažeidimų nenustatė.

21. Teismas nurodė, kad šeimos gydytojui Medicinos norma neįtvirtina pareigos kontroliuoti kitų specialistų konsultacijų vykdymo. Tokia pareiga neįtvirtinta ir kituose teisės aktuose, įskaitant ir Tarnybos vertintus lokalius vidaus dokumentus. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl pacientas nenuvyko į paskirtas konsultacijas. Tarnyba vertino ir teismas rėmėsi Asmens medicinos istorijoje esančiais duomenimis. Pareiškėjo skundo argumentų dėl galbūt netinkamai suteiktų greitosios medicinos pagalbos teikimo paslaugų teismas šioje byloje nevertino, kadangi pareiškėjas su skundu turėjo kreiptis į Greitosios medicinos pagalbos tarnybą ir tik vėliau į Tarnybą. Taigi, šiuo atveju Tarnyba tokių veiksmų netyrė ir nevertino, kadangi tai nėra šio ginčo dalykas. Byloje buvo vertinamas pareiškėjo 2017 m. birželio 7 d. skundas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės Poliklinikoje.

22. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad Tarnyba vadovavosi teisės aktais, pagal jai suteiktą kompetenciją, tinkamai įgyvendino skundų nagrinėjimo procedūrą, surinko patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus bei juos įvertinusi padarė pagrįstą išvadą, jog pacientui laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. Poliklinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismas priėjo išvadą, kad Patikrinimo ataskaitoje detaliai įvertintos pareiškėjo skunde Tarnybai nurodytos aplinkybės. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo atliktu vertinimu, nepaneigia, jog pacientui paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Netenkinęs pirminio reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo atlikti patikrinimą pagal pareiškėjo L. V., atstovaujančio jo tėvui L. V., skundą dėl Poliklinikoje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik Tarnybos išvadomis ir ignoravo pareiškėjo išsakytus faktus ir įrodymus, jog buvo pažeistos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo normos, kurios garantuoja: 1) teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, 2) teisę diagnostikos bei gydymo metodikas ir informaciją. Šeimos gydytoja jokių tyrimų nedarė, išskyrus AKS padarymą, bei EKG padarymą, nebuvo skirti vaistai širdies ir kraujagyslių būklei gerinti. Teismas daug dėmesio skiria kardiologo konsultacijoms, bet jos bereikšmės, nes „jokio gydymo šeimos gydytoja nedavė, ką patvirtina patalogo išvados“. Šeimos gydytoja turėjo paimti parašą iš paciento dėl neatvykimo pas kardiologę ir pranešti apie nenuvykimo pasekmes, nes to reikalauja lokaliniai dokumentai, įstaigos direktoriaus įsakymai. Teigia, kad buvo pažeisti Medicinos normos 11.3, 11.4, 2.16 papunkčiai.

25. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovas nurodo, kad Tarnyba vadovavosi teisės aktais, pagal jai suteiktą kompetenciją, tinkamai įgyvendino skundų nagrinėjimo procedūrą, surinko patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus bei juos įvertinusi padarė pagrįstą išvadą, kad pacientui paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas, teikdamas skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, iš esmės jį argumentuoja panašiais motyvais, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui, teigdamas, jog, pareiškėjo įsitikinimu, šeimos gydytoja, nors ir žinodama kokiomis (duomenys neskelbtini) ligomis sirgo pacientas, neskyrė būtiniausių tyrimų ir gydymo, nekontroliavo gydytojo kardiologo konsultacijų atlikimo.

Tarnyba laikosi pozicijos, kad išsamiai įvertinusi visą Poliklinikos pateiktą paciento medicininę dokumentaciją, susijusią su skundžiamu laikotarpiu įstaigoje teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, šios įstaigos vidaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog paslaugos pacientui buvo suteiktos netinkamai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, o tai aiškiai atsispindi Patikrinimo ataskaitoje, kurios motyvuojamojoje dalyje ne tik išsamiai aprašyti pacientui atitinkamais laikotarpiais faktiškai teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų epizodai (paciento apsilankymai pas šeimos gydytoją, jos skiriamas / tęsiamas gydymas, įskaitant paciento siuntimus pas reikiamus asmens sveikatos priežiūros specialistus atitinkamoms konsultacijoms) ir kita svarbi informacija, susijusi su paciento sveikatos būklės priežiūra, tačiau kartu pateikiamas teisinis šeimos gydytojo šeimos medicinos paslaugų teikimo įvertinimas.

Įvertinus Medicinos normos VII skyriaus „Kompetencija“ nuostatas, akivaizdu, kad šeimos gydytojas turi išmanyti (duomenys neskelbtini) ligas, t. y. išmanyti dažniausiai pasitaikančių visų amžiaus grupių pacientų (duomenys neskelbtini) sistemos ligų pagrindinius simptomus bei sindromus, komplikacijas, šių ligų profilaktikos priemones ir reabilitacijos galimybes, (duomenys neskelbtini) operacinio gydymo indikacijas, dažniausiai (duomenys neskelbtini) sistemos ligoms gydyti vartojamų vaistų indikacijas, kontraindikacijas ir šalutinį poveikį, indikacijas, rodančias, kad būtina specialisto konsultacija ir stacionarinis gydymas, sergant (duomenys neskelbtini) (Medicinos normos 14.1 papunktis).

Kitaip tariant, šeimos gydytojo kompetencija leidžia įtarti / valdyti tam tikras kardiologines patologijas. Taigi, nagrinėjamu atveju, įvertinus paciento medicininę dokumentaciją, matyti, kad šeimos gydytoja paciento vizitų metu sprendė ne tik su kitomis organizmo sistemomis, bet ir su (duomenys neskelbtini) sistema susijusius klausimus. Šeimos gydytojo konsultacijų metu pacientas neišreikšdavo papildomų nusiskundimų širdimi. Šeimos gydytoja, žinodama, kad pacientas serga (duomenys neskelbtini), atlikdavo jos kompetencijai priskirtus veiksmus (matuojamas arterinis kraujo spaudimas, atliekama širdies auskultacija, atliekamos elektrokardiogramos, išrašomi kompensuojamieji vaistai arterinei hipertenzijai).

27. Atsakovas pažymi, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikime pacientas turi ne tik teises, bet ir pareigas, kurių viena yra vykdyti sveikatos priežiūros specialistų paskyrimus ir rekomendacijas, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje. Būtent dėl šių priežasčių Tarnyba Patikrinimo ataskaitos motyvuojamoje dalyje pateikė pastabą, jog 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. rugsėjo 29 d. ir 2015 m. kovo 13 d. paskirtų gydytojo kardiologo konsultacijų atlikimo šeimos gydytoja nekontroliavo.

28. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pernelyg sureikšmina pačių paaiškinimų vertę, kadangi gydytojų teikti paaiškinimai yra tik papildoma informacija, padedanti susieti atitinkamas aplinkybes iš asmens ligos istorijos, nes atliktos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės išvados yra daromos vadovaujantis paciento medicininiais dokumentais, kaip tiksliausiai praeities įvykį užfiksavusiais informacijos šaltiniais ir būtent šių dokumentų pagrindu daromos atitinkamos klinikinės bei teisinės išvados.

29. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundo teiginius apie šeimos gydytojos pareigą parašu įforminti paciento atsisakymą vykti paskirtoms konsultacijoms, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pacientas konsultacijų paskyrimo metu apskritai neišreikšdavo nesutikimo vykti į jas.

30. Tarnybos nuomone, atitinkamų teisės aktų pažeidimų asmens sveikatos priežiūros įstaigos veikloje nenustatymo faktas savaime negali reikšti, kad Tarnyba jai teisės aktais priskirtą asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės priežiūros funkciją atliko neišsamiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. T4-251 (1.34.) „Dėl pacientui L. V. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti ginčijamą įsakymą.

32. Apeliantas prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

33. Apeliantas nurodo, kad šeimos gydytoja turėjo paimti parašą iš paciento dėl neatvykimo pas kardiologę ir pranešti apie nenuvykimo pasekmes, nes to reikalauja lokaliniai dokumentai, įstaigos direktoriaus įsakymai. Apeliantas nepateikia jokio konkretaus įstaigos teisės akto, kuriame būtų nustatyta pareiga šeimos gydytojui kontroliuoti, ar pacientas nuvyko pas siunčiamą specialistą, nagrinėjamu atveju pas kardiologą. 2017 m. rugsėjo 11 d. Patikrinimo ataskaitoje, kuri yra neatskiriama ginčijamo Įsakymo dalis, nurodyta, kad nei išoriniai, nei lokaliniai įstaigos dokumentai, šeimos gydytojui šios pareigos nenumato (II t., b. l. 18). Todėl apelianto teiginys, pirmiau aptartu aspektu, kad šeimos gydytoja turėjo kontroliuoti, ar pacientas nuvyko pas siunčiamą specialistą, vadovaujantis lokaliniais dokumentais, atmetamas.

34. Apelianto manymu, tai, kad šeimos gydytoja, turėjusi paimti parašą iš paciento dėl neatvykimo pas kardiologę, to nepadarė, buvo pažeistos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo normos, kurios garantuoja, be kita ko, teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, teisę informaciją.

35. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). Vadinasi, valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą.

36. Reikalavimas teikti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas įtvirtintas, be kita ko, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Pacientų teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas suponuoja kartu ir pareigą valstybei sudaryti prielaidas, ne tik teisines, bet ir organizacines, finansines bei kitas būtinas prielaidas, kad pacientas galėtų įgyvendinti teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kita vertus, ši Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas aiškintina kartu su šio Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią pacientas privalo rūpintis savo sveikata, sąžiningai naudotis savo teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais, bei 12 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią pacientas kiek įstengdamas turi suteikti sveikatos priežiūros specialistams informacijos apie savo sveikatą, <...> ir kitus pacientui žinomus duomenis, reikalingus tinkamai suteikti sveikatos priežiūros paslaugas. Kitaip tariant, pacientas siekdamas gauti kokybiškas paslaugas, turi bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais, be kita ko, sąžiningai naudotis savo teisėmis, teikti būtiną informaciją, susijusią su jo sveikatos būkle.

37. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas aiškintina ir kartu su ginčo laikotarpiu (2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d.) galiojusia Įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi (redakcija nuo 2016 m. sausio 1 d., iki tol buvusia Įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), pagal kurią pacientas, gavęs informaciją apie jam skiriamas sveikatos priežiūros paslaugas, šio įstatymo nustatytais atvejais savo sutikimą ar atsisakymą dėl šių sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo turi patvirtinti raštu. Atkreiptinas dėmesys, kad konkretūs atvejai, kada būtina rašytinė forma įstatyme yra numatyti šie: 1) kai tai susiję su atitinkama intervencija į asmens kūną (pavyzdžiui chirurginė operacija), 2) kai įstaigoje yra galimybė rinktis taikomus diagnostikos ir gydymo metodus (Įstatymo 17 straipsnio 1–2 dalys). Visais kitais atvejais rašytinis sutikimas nėra reikalingas, nes pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį laikoma, kad savanoriškai į sveikatos priežiūros įstaigą dėl stacionarinės ar ambulatorinės sveikatos priežiūros atvykęs <...> pacientas yra informuotas ir sutinka, kad tos įstaigos sveikatos priežiūros specialistas jį apžiūrėtų, įvertintų jo sveikatos būklę, paskirtų ir atliktų būtinas tyrimų ir gydymo procedūras, jei sveikatos priežiūros įstaiga yra užtikrinusi, kad visa būtina informacija pacientui būtų suteikta (prieinama) jo buvimo ar lankymosi šioje įstaigoje metu, o šios įstaigos darbuotojai atsakytų į visus paciento klausimus, susijusius su šia informacija.

38. Iš bylos medžiagos matyti, kad įstaigoje buvo patvirtinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojantys teisės aktai, pareiškėjas nenurodė savo skunde, kad šie aktai Poliklinikoje buvo/yra ne vieši, pacientams neprieinami susipažinti, ar, kad kreipiantis dėl informacijos paaiškinimo, Poliklinikoje negalima jos gauti. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad Poliklinika nevykdė sąlygos, numatytos Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, susijusios su galimybe pacientui gauti reikalingą informaciją. Taigi, tokiu atveju pacientui taikoma Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostata tik tiek, kiek ji numato, jog laikoma, kad savanoriškai į sveikatos priežiūros įstaigą dėl stacionarinės ar ambulatorinės sveikatos priežiūros atvykęs pacientas yra informuotas ir sutinka, kad tos įstaigos sveikatos priežiūros specialistas jį apžiūrėtų, įvertintų jo sveikatos būklę, paskirtų ir atliktų būtinas tyrimų ir gydymo procedūras. Šiuo atveju įstatymas nenumato, kad pacientas atvykęs pas gydytoją į priėmimą turi raštu patvirtinti savo sutikimą ar atsisakymą dėl būtinų tyrimų ir/arba gydymo procedūrų teikimo. Todėl nagrinėjamu negalima teigti, kad iš Įstatymo kilo/kyla pareiga šeimos gydytojui paimti iš pareiškėjo raštišką sutikimą/nesutikimą vykti pas kardiologą ar kitaip kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojo specialisto konsultacijos atlikimą. Šiame kontekste paminėtina, kad ir asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos pagal įstatymus yra apmokamos (kompensuojamos) ne iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų, atlikti rašytinis sutikimas reikalingas tik tuomet, jei įstatyme numatyti atvejai, kai sveikatos priežiūrai atlikti yra būtinas paciento rašytinis sutikimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.729 str. 1 d., 6.725 str. 3 d.).

39. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog ginčijamo Įsakymo 2 punktu pateikta rekomendacija Poliklinikos vadovui pacientų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui ir kokybei užtikrinti – Poliklinikos vidaus dokumentuose įrašyti reikalavimą gydančiam gydytojui kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojos specialisto konsultacijos atlikimą. Šiuo punktu apeliantas netiesiogiai grindžia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ginčijamu atveju buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, pateikta rekomendacija, galėtų būti įgyvendinta tik po 2017 m. rugsėjo 11 d., kai buvo priimtas įsakymas Nr. T4-251 (1.34.), o ne ginčo laikotarpiu 2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d., be to, tik tuo atveju, jeigu tokia rekomendacija būtų pagrįsta aukštesnės galios teisės aktais bei įstaigos finansiniais, laiko sąnaudų ir kitais ištekliais. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai), nes antraip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė prieš poįstatyminius teisės aktus (žr. pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad, jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai). Ši doktrininė nuostata mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina ir ministrų įsakymams bei kitų įstaigų vadovų priimamiems teisės aktams.

40. Apibendrinant konstatuotina, kad nei iš Konstitucijos, Konstitucinio Teismo doktrinos, nei iš įstatymų nekyla pareiga šeimos gydytojui kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojo specialisto konsultacijos atlikimą, todėl ginčijamo Įsakymo 2 punkto (kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau jį apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas) nuostata, skirta Poliklinikos vadovui, pagal kurią reikalaujama Poliklinikos vidaus dokumentuose įrašyti reikalavimą – gydančiam gydytojui kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojos specialisto konsultacijos atlikimą, nedera su konstituciniu teisinės valstybės principu (jis nėra grindžiamas įstatymu), kaip nurodyta šios Nutarties 39 punkte. Akcentuotina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnį, medicinos praktika – gydytojo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją atliekama sveikatos priežiūra, apimanti asmens sveikatos būklės tikrinimą, ligų profilaktiką, diagnozavimą ir ligonių gydymą. Taigi gydytojo teikiamos sveikatos priežiūros tikslas pirmiausia yra nukreiptas į paciento gydymą, t. y. gydyti pacientą bendradarbiaujant su juo kartu apimant ir ligų profilaktiką, bet ne paciento veiksmų kontrolę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1891-756/2015 teisėjų kolegija, spręsdama, kokia veikla patenka į sveikatos priežiūros ir atitinkamai tokios paslaugos teikimo valstybinės kontrolės objektą, pažymėjo, kad teisės normų sisteminis, gramatinis ir teleologinis aiškinimas suponuoja išvadą, jog sveikatos priežiūra yra ne tik ligonių gydymas, bet ir veiksmai, susiję, be kita ko, su asmens sveikatos būklės tikrinimu, sveikatos būklės vertinimu, tyrimų atlikimu, ligų diagnozavimu ir medicininio pobūdžio patarimų davimu (2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1891-756/2015).

41. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Valstybė turi pareigą prižiūrėti visų sveikatos priežiūros įstaigų veiklą ir kontroliuoti jų teikiamų paslaugų kokybę (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas). Konstatuota ir tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio sveikatos priežiūros finansavimo modelio, kuris nebūtų pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir kurio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti; tokio modelio nustatymas pažeistų konstitucinių vertybių pusiausvyrą, prieštarautų konstituciniams socialinės darnos, atsakingo valdymo imperatyvams. Šioje nutartyje minėta, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai, sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią. Tačiau ši doktrininė nuostata, kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atskleistas sveikatos priežiūros sampratos turinys, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti aiškinama taip, kad visus veiksmus, susijusius su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, turi atlikti būtent gydantis gydytojas, įskaitant pacientui paskirtos gydytojo specialisto konsultacijos atlikimo kontroliavimą. Įstatymų leidėjas, jį įgyvendinančios institucijos turi diskreciją pasirinkti įvairius modelius, užtikrinančius efektyvų sveikatos priežiūrai skirtų lėšų panaudojimą, be kita ko, nustatant įstatyme tam tikras neigiamas pasekmes pacientams, skatinant juos be objektyvių priežasčių neignoruoti gydytojų specialistų skiriamų konsultacijų, jei tokiam skyrimui pacientas neprieštaravo.

42. Apeliantas taip pat teigia, kad buvo pažeista teisė į diagnostikos bei gydymo metodikas, atsakovas nesivadovavo Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 11.3, 11.4, 2.1.6 papunkčiais. Pareiškėjo nurodytos Medicinos normos 11.3 papunktyje nustatyta, kad šeimos gydytojas turi savarankiškai diagnozuoti ligas, gydyti pacientus pagal šios medicinos normos reikalavimus bei rekomenduoti profilaktikos priemones, paciento tyrimo, gydymo, profilaktinio darbo rezultatus įrašyti į medicinos dokumentus; o 11.4 papunktyje nustatyta, kad šeimos gydytojas privalo konsultuotis su atitinkamu specialistu arba siųsti pas jį pacientą (2013 m. kovo 1 d. redakcija). Medicinos normos 11.3, 11.4 papunkčiuose nurodytų nuostatų pažeidimą pareiškėjas sieja su šeimos gydytojos pareigos konsultuotis arba siųsti pas specialistą – kardiologą, nevykdymu. 2017 m. rugsėjo 11 d. Patikrinimo ataskaitoje aiškiai nurodyta, kad pacientui L. V. 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. rugsėjo 29 d. ir 2015 m. kovo 13 d. buvo paskirtos gydytojo kardiologo konsultacijos, todėl pareiškėjo argumentas, jog nebuvo pacientas L. V. siųstas pas specialistą, atmetamas. Pareiškėjo nurodytas Medicinos normos 2.1.6 punkto pažeidimas neaptariamas, nes tokio punkto nei Medicinos normos redakcijoje, galiojusioje nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., nei redakcijoje, galiojusioje nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d., nėra.

43. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo skundą, tinkamai ištyrė ir įvertino skundo argumentus ir nenustatė, kad šeimos gydytoja būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus, teikdama pacientui sveikatos priežiūros paslaugas.

44. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė