2017-11-29 Nr. AB-22372-3-61-3-04837-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2421-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04837-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.2; 12.13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI), atlikusi pareiškėjos S. P. (toliau – ir pareiškėja) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų už 2007–2012 metus apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, 2014 m. balandžio 9 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-277 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėja nesutiko su Patikrinimo aktu ir 2014 m. rugsėjo 8 d. pateikė rašytines pastabas, kuriose nurodė, kad buvo suėjęs terminas patikrinimui atlikti už 2008 m. ir kad pajamos gali būti priskirtos tik A klasės pajamoms.

3. Klaipėdos AVMI 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. FR0682-570 patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodymus sumokėti į biudžetą 10 800 Lt GPM, 6 219,24 Lt GPM delspinigių, 1 080 Lt GPM baudą, 2 713,80 Lt VSD įmokų ir 1 356,90 Lt VSD įmokų baudą.

4. Pareiškėja, nesutikdama su Klaipėdos AVMI sprendimu, 2014 m. spalio 22 d. pateikė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI). VMI atmetė pareiškėjos skundą ir 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 68-231 patvirtino Klaipėdos AVMI 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. FR0682-570.

5. Pareiškėja, nesutikdama su VMI 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 68-231, kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), tačiau Komisija 2015 m. rugsėjo 18 d. priėmė sprendimą Nr. S-172(7-113/2015), kuriuo pareiškėjos skundą atmetė.

6. Pareiškėja S. P. padavė teismui skundą (b. l. 1–7), kuriame prašė panaikinti: 1) VMI 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 68-231; 2) Klaipėdos AVMI 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. FR0682-570; 3) Komisijos 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. S-173(7-113/2015).

7. Anot pareiškėjos, jos skundo argumentai iš esmės nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu VMI tik perrašė kai kuriuos Klaipėdos AVMI sprendimo motyvus ir jį patvirtino. Pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius neteisingai taikė materialinės mokesčių teisės aktų normas bei nesurinko pakankamai įrodymų, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Mokestinio ginčo klausimai buvo išspręsti formaliai, o ne iš esmės įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

8. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) įtvirtinta vietos mokesčių administratoriaus funkcija kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai. Mokesčių administratorius privalo nustatyti, ar mokesčių mokėtojas teisingai vykdo savo prievoles, ir šiuo tikslu privalo tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčių mokėtojo veikla bei atitinkamai rinkti įrodymus, tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius mokesčių mokėtojo veiksmų teisėtumą. Rėmėsi MAĮ 67 straipsnio nuostatomis, pažymėdama, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Įrodinėjimo našta, teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą, tenka mokesčių administratoriui ir remtis prielaidomis, spėliojimais mokesčių administratorius negali. Nurodė, kad VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. VA-87 „Dėl mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo“ 80 punkte nustatyta, kad pažeidimo nustatymo faktas turi būti pagrindžiamas įrodymais. Pareiškėjos įsitikinimu, mokesčių administratorius šių reikalavimų nesilaikė.

9. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatos numato, jog iš Lietuvos vieneto gautos atitinkamos pajamos priskiriamos A klasės pajamoms, B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, išmokėdamas išmokas, pagal GPM mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPMĮ nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal GPMĮ nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjos įsitikinimu, GPM nuo 72 000 Lt išmokėtų lėšų išskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti turėjo juridiniai asmenys. Nei Patikrinimo akte, nei sprendimuose nėra informacijos, ar įmonės, išmokėjusios pinigus už pirktas paslaugas, juos apmokestino GPM kaip A klasės išmokas, ar ne.

10. Nors pagal GPMĮ 3 straipsnio nuostatas GPM mokėtojas yra pareiškėja, tačiau visos gyventojo pajamos į klases skirstomos būtent pagal GPM mokėjimo tvarką, t. y. įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad GPM nuo pajamų, priskiriamų A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti pajamas išmokantis ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, akivaizdžiai siekė GPM sumokėjimo pareigą perkelti būtent šiam asmeniui. Pareiškėjos teigimu, kitaip interpretuojant GPMĮ nuostatas, mokestį išskaičiuojančio asmens instituto esmė ir prasmė taptų ne visiškai aiški. Pažymėjo, kad ši pareiga susideda iš trijų dalių: mokesčio apskaičiavimo (jo dydžio nustatymo), išskaičiavimo ir sumokėjimo. Nesutiko su atsakovo pozicija, kad mokestį išskaičiuojančiam asmeniui priskirtos GPM apskaičiavimo, išskaičiavimo ir sumokėjimo pareigos grįžta mokesčių mokėtojui – gyventojui. VMI nepagrįstai sutapatino pareigą apskaičiuoti GPM su pareiga pateikti GPM deklaraciją. Pareiškėja rėmėsi MAĮ nuostatomis, pažymėdama, kad jei mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja, kad pagal mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs, kad VMI pažeidė MAĮ 94 straipsnyje įtvirtintą normą, kad prievolės klausimą VMI nori perkelti jai, nes juridiniai asmenys, su kuriais buvo sudarytos sutartys, yra bankrutuojančios įmonės.

11. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir MAĮ 67 straipsnio nuostatomis, pabrėždama, kad pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas tenka VMI.

12. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 51–53) su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Nurodė, kad 2012 m. lapkričio 8 d. atliko operatyvų patikrinimą ir surašė operatyvaus aptikrinimo pažymą Nr. AC14-157, kurioje nusprendė inicijuoti mokestinį patikrinimą. Operatyvus patikrinimas buvo atliktas vykdant VMI priemonių plano riziką, siekiant nustatyti gyventojus, vengiančius deklaruoti visas gaunamas pajamas (Priemonių plano rizikos 2.1.3 punktas). Operatyvaus patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėja turėjo įsigijusi ne vieną žemės sklypą, kelias transporto priemones (įregistruotas 2011 metais), pareiškėjos sutuoktinis teikė fiziniams asmenims paskolas (120 000 Lt ir 31 569 Eur).

14. Pažymėjo, kad verslo liudijimas – šio GPMĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla, įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą veiklos rūšių sąrašą. Tačiau ne kiekvienos rūšies individualia veikla galima verstis įsigijus verslo liudijimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos (Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo)“ (toliau – ir Verslo liudijimų išdavimo taisyklės) buvo patvirtintas individualios veiklos pagal verslo liudijimą rūšių sąrašas, kuriame buvo išskirtos veiklos rūšys, kuriomis galima verstis įsigijus verslo liudijimą.

Šiame sąraše veiklos rūšys yra įvardinamos, nurodant jų pavadinimą ir Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (EVRK) klasės numerį, nurodomą skliaustuose. Jeigu skliaustuose buvo/yra nurodyta tik EVRK klasė, gyventojas gali verstis visų toje EVRK klasėje nurodytų rūšių veikla, o jeigu skliaustuose nurodyta, kad veiklos rūšis įeina į tam tikrą EVRK klasę, gyventojas gali verstis tik verslo liudijime nurodytos rūšies veikla. Verslo liudijimų išdavimo taisyklių skyriuje „Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšys“ nurodoma, jog: verslo liudijimas suteikia teisę prekiauti jame nurodytomis savo gamybos prekėmis neįsigijus prekybos liudijimo; miestai:

Vilnius, Alytus, Kaunas, Klaipėda, Marijampolė, Neringa, Palanga, Panevėžys, Šiauliai; verslo liudijimas nesuteikia teisės teikti apgyvendinimo paslaugų (kaimo turizmo paslaugos arba nakvynės ir pusryčių paslaugos, EVRK klasė 55.23.20); verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių; verslo liudijimas suteikia teisę parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas tik gyventojams.

Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu taip pat patvirtinta, jog (xx) žymą turintis verslo liudijimas suteikia teisę parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas tik gyventojams.

15. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu buvo įsigijusi verslo liudijimus pagal EVRK kodą „58“ – nauja statinių statyba su žyma (xx), suteikiančia teisę teikti paslaugas tik gyventojams, t. y. laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2007 m. gruodžio 17 d. buvo įsigijusi verslo liudijimą Nr. V0522755 (išduotą 2007 m. birželio 15 d.), nuo 2008 m. birželio 18 d. iki 2008 m. gruodžio 17 d. buvo įsigijusi verslo liudijimą Nr. V0696381 (išduotą 2008 m. gegužės 30 d.), nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. buvo įsigijusi verslo liudijimą Nr. V0843323 (išduotą 2009 m. liepos 7 d.), nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. buvo įsigijusi verslo liudijimą Nr. SQ233362 (išduotą 2011 m. birželio 7 d.), nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. buvo įsigijusi verslo liudijimą Nr. NY426402 (išduotą 2012 m. birželio 7 d.).

16. Pareiškėjos pateiktame gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale nurodyta, kad mokesčių mokėtojas laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. gavo 413 060 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, iš jų: 2007 m. – 97 000 Lt, 2008 m. – 84 000 Lt, 2009 m. – 95 000 Lt, 2011 m. – 73 400 Lt, 2012 m. – 63 660 Lt. Pareiškėja 2008 m. fiziniams asmenims suteikė paslaugų už 32 000 Lt, o 2009 m. – už 75 000 Lt. Tačiau mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėja atliko statybos ir remonto paslaugas ir juridiniams asmenims, su kuriais sudarė šias rangos sutartis:

1) pagal 2008 m. birželio 19 d. sudarytą rangos sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Flopo informacinės sistemos“ pareiškėja įsipareigojo iki 2008 m. rugpjūčio 20 d. atlikti savo medžiagomis sutartyje numatytus darbus už 16 000 Lt;

2) pagal 2008 m. birželio 20 d. sudarytą rangos sutartį Nr. 20080620-01 su „Vakarų autocentras“ pareiškėja įsipareigojo iki 2008 m. lapkričio 24 d. atlikti patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, remonto darbus. Bendrovė pareiškėjai sumokėjo 14 000 Lt.;

3) pareiškėja ir UAB „Akamantas“ 2008 m. liepos 21 d. sudarė rangos sutartį Nr. 08/07/21, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo iki 2008 m. rugpjūčio 21 d. bendrovei atlikti remonto darbus už 7 000 Lt.;

4) pagal 2008 m. lapkričio 24 d. sudarytą papildomą rangos sutartį Nr. 20081124-01 su „Vakarų autocentras“ pareiškėja įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 17 d. atlikti patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, remonto darbus už 15 000 Lt. Bendrovė pareiškėjai sumokėjo 15 000 Lt.;

5) pagal 2009 m. liepos 8 d. sudarytą papildomą rangos sutartį Nr. 20090708/001 su „Vakarų autocentras“ pareiškėja su kitais rangovais I. P., J. P., S. P., M. P. ir R. P. įsipareigojo iki 2009 m. spalio 31 d. atlikti patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, remonto darbus už 20 000 Lt. Bendrovė pareiškėjai sumokėjo 7 000 Lt pagal 2009 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 7446666, o pagal 2009 m. liepos 10 d. pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 7446667 – 13 000 Lt. Klaipėdos AVMI, atsižvelgusi į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, iš fizinių asmenų gautas pajamas (2008 m.

– 32 000 Lt; 2009 m. – 75 000 Lt) priskyrė pajamoms, gautoms iš veiklos pagal verslo liudijimą, o 72 000 Lt gautas veiklos pajamas iš juridinių asmenų, priskyrė individualios veiklos pagal pažymą pajamoms. Atsakovo teigimu, pareiškėja, įsigydama verslo liudijimą ir teikdama statybos ir remonto paslaugas, privalėjo žinoti, kad tokio pobūdžio darbus ir paslaugas ji gali teikti tik fiziniams asmenims, tuo tarpu, norint paslaugas teikti juridiniams asmenims, ji privalėjo veiklą vykdyti pagal pažymą.

17. Pabrėžė, kad VMI bei Klaipėdos AVMI pagrįstai padarė išvadą, kad vadovaujantis patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma (paslaugų suteikimo pobūdis; paslaugų suteikimo tikslas bei kt.) bei atsižvelgiant į pareiškėjos veiklos sistemiškumą, pakanka pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos aktyvūs veiksmai, susiję su statybos paslaugų teikimu, leidžia teigti, jog pareiškėjos veikla atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius. Taigi dėl minėtų priežasčių ir išdėstytų argumentų pareiškėjos 2008–2009 m. gauta pajamų dalis (72 000 Lt) pagrįstai priskirta pajamoms iš individualios veiklos. Pareiškėjos atstovas Komisijos posėdžio metu nurodė, jog ginčo dėl pareiškėjos vykdytos veiklos pripažinimo individualia veikla nėra.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjos apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu nuo pajamų, priskirtų B klasei. Pareiškėja nesutiko, kad jos pajamos, gautos iš juridinių asmenų, galėjo būti priskirtos B klasei, teigė, kad, vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies nuostatomis, jos gautos pajamos turėjo būti priskirtos A klasės pajamos. Šias pajamas apskaičiuoti, išskaičiuoti mokestį ir sumokėti jį į biudžetą privalėjo jas išmokantis asmuo, šiuo atveju – juridiniai asmenys, kurie nurodomi Patikrinimo akte ir skundžiamuose sprendimuose. Pareiškėja neginčijo jokių mokesčių administratorių nustatytų faktinių aplinkybių, taip pat neginčijo to, kad mokesčių administratorius konstatavo, jog nurodyta pareiškėjos veikla priskirta individualiai veiklai pagal tai, kad joje nustatyti visi individualiai veiklai būdingi požymiai. Pareiškėja neneigė, kad jai buvo išduoti Patikrinimo akte nurodyti verslo liudijimai (jie išvardinti ir atsakovo atsiliepime, ir visuose skundžiamuose sprendimuose), neginčijo nustatytų faktų, kokia veikla buvo galima pagal išduotus verslo liudijimus, neginčijo, kad jos pildytame pajamų–išlaidų apskaitos žurnale gautos pajamos nurodytos tinkamai ir apskritai, kad apmokestinamų pajamų dydžiai nustatyti teisingai. Pareiškėja ginčijo tik jai priskirtą pareigą nuo šių pajamų apskaičiuoti ir mokėti mokesčius, kurie nurodomi skundžiamuose aktuose.

20. Teismas rėmėsi GPMĮ 2 straipsnio 22 dalimi, 22 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Verslo liudijimų išdavimo taisyklių 2.3.2 punktu ir pažymėjo, kad byloje nustatyta, to neneigia ir pareiškėja, kad ji paslaugas teikė ir juridiniams asmenims, nors jos įsigyti verslo liudijimai tokios teisės nesuteikė. Teismas akcentavo, kad jeigu gyventojas juridiniams asmenims suteikė paslaugas vykdydamas individualią veiklą, jo gautos pajamos GPMĮ nustatyta tvarka priskiriamos B klasės pajamoms. Taigi, vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 3 dalimi, individualios veiklos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms. Atsižvelgdamas į visus būtinus GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius, į tai, kad šie požymiai pareiškėjos veikloje nustatyti, teismas konstatavo, jog mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, kad iš šios veiklos 2008–2009 m. gautos pajamos laikytinos B klasės pajamomis, tokia išvada atitinka GPMĮ 22 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, o dėl to pajamų mokestis deklaruojamas, apskaičiuojamas ir sumokamas GPMĮ 27 straipsnyje nustatyta tvarka.

21. Pareiškėjos teiginys, jog juridiniai asmenys, kuriems buvo teiktos paslaugos, turėjo deklaruoti ir apskaičiuoti bei sumokėti pajamų mokestį, vertintas kaip nepagrįstas. Pareiškėja šių teiginių tinkamai nepagrindė teisiniu reglamentavimu. Taip pat nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog mokesčių administratorius perkėlė pareiškėjai pareigą mokėti mokesčius vien dėl to, kad juridiniai asmenys, su kuriais buvo sudarytos rangos sutartys, bankrutuoja. Teismas darė išvadą, jog Komisija savo sprendime rėmėsi konkrečiais įrodymais, kurie patvirtina, jog UAB „Akamantas“ ir UAB „Vakarų autocentras“ gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, pažymoje (forma FR0471) deklaravo pareiškėjai už suteiktas paslaugas 2008 m. išmokėtas 7 000 Lt ir 29 000 Lt sumas, o UAB „Flopo informacinės sistemos“ nėra mokesčių administratoriui deklaravęs pareiškėjai 2008 metais išmokėtos 16 000 Lt sumos nei kaip išmokų, priskiriamų B klasės pajamoms, nei kaip A klasės pajamoms. Iš UAB „Vakarų autocentras“ metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos (forma FR0573) už 2009 metus matyti, kad įmonė 2009 metais pareiškėjai išmokėtos 20 000 Lt sumos minėtoje deklaracijoje nedeklaravo, kas leidžia tvirtinti, jog bendrovė nelaikė, jog 2009 metais pareiškėjai išmokėjo A klasės išmokas.

22. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, jog VMI tik perrašė vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, nes iš skundžiamo VMI sprendimo matyti, jog jame padarytos išvados grindžiamos teisės normomis, administracinių teismų praktika, taip pat plačiau išdėstytos faktinės aplinkybes (dėl patikrinimo inicijavimo, dėl atliekamų veiksmų išrašius pavedimą tikrinti ir iki to). Taip pat plačiai pasisakoma dėl gautų pajamų priskyrimo. Šioje dalyje detaliai analizuoti pareiškėjai išduoti verslo liudijimai, teisės aktai, reglamentuojantys šią veiklos sritį, taip pat detaliai analizuota pareiškėjos vykdyta ūkinė veikla, sudarytos sutartys, gautos pajamos, ir daroma išvada, kad pareiškėja, įsigydama verslo liudijimą ir teikdama statybos ir remonto paslaugas, privalėjo žinoti, kad tokio pobūdžio darbus ir paslaugas ji gali teikti tik fiziniams asmenims, tuo tarpu, norint paslaugas teikti juridiniams asmenims, pareiškėja privalėjo veiklą vykdyti pagal pažymą. Dėl individualios veiklos mokesčių administratorius rėmėsi GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika. Todėl pareiškėjos argumentus, kad VMI savo sprendime iš esmės nieko naujo nepasakė, teismas laikė nepagrįstais.

23. VMI papildomus mokesčius pareiškėjai priskaičiavo vadovaudamasi minėtomis GPMĮ nuostatomis ir kitaip įvertinti pareiškėjos gautų pajamų iš individualios ūkinės veiklos negalėjo. Nurodytose rangos sutartyse juridiniai asmenys nebuvo įsipareigoję sumokėti už pareiškėją GPM ir VSD įmokų, santykiai, susiklostę tarp jų nebuvo panašūs į darbo santykius, tai buvo rangos teisiniai santykiai, todėl nėra jokio pagrindo įtarti, kad tuos mokesčius jie galėjo sumokėti.

24. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai aiškino, jog mokesčių administratorius neįrodė pažeidimo fakto. Jau minėta, kad VMI sprendime yra aiškiai suformuluota padaryto pažeidimo esmė, o gautų pajamų šaltinių ir sumų pareiškėja išvis neginčijo. Tokiu atveju kilo įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimas. Pareiškėja nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, paneigiančio mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus, tuo pačiu neįrodė, kad neteisingai apskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos. Kadangi mokesčių administratorius įrodė pareiškėjos pareigą mokėti papildomai apskaičiuotas sumas, įrodinėjimo pareiga, kad mokesčiai apskaičiuoti neteisingai ir nepagrįstai, jau buvo perėjusi pareiškėjai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja netgi neįrodinėjo, jog mokesčių administratoriaus išvados dėl pareiškėjos vykdytos individualios veiklos ir jos požymių yra nepagrįstos. Teismas darė išvadą, jog pareiškėja savo poziciją grindė abstrakčiais teiginiais apie tai, kaip turėtų būti taikomos MAĮ nuostatos. Pažymėjo, kad pareiškėja vertinama kaip individualią ūkinę veiklą vykdęs ūkio subjektas, turintis pareigą apskaičiuoti B klasės pajamas, mokesčius ir juos sumokėti, šias pareigas pareiškėja, kaip mokesčių mokėtoja, įgijo tiesiogiai, jos jai nėra iš kur nors perkeltos, nes nuo minėtų B klasės pajamų mokestį apskaičiuoja ir moka tik individualią veiklą vykdantis asmuo.

25. Nepagrįstai pareiškėja rėmėsi MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintu mokesčių mokėtojų lygybės principu, teigdama, kad jai perėjo kito mokesčių mokėtojo pareiga. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai mokesčiai papildomai apskaičiuoti tiesiogiai dėl jos vykdytos individualios veiklos, o ne perkelti. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjos nurodymą dėl MAĮ 94 straipsnio taikymo. Šis mokestinis ginčas nesusijęs su bankrutuojančių įmonių prievolėmis, apie jas skundžiamuose sprendimuose nėra užsimenama, tuo tarpu pareiškėja darė prielaidą, kad šių įmonių prievolės perkeltos jai. Pareiškėja pati vykdė individualią veiklą – ji statybos ir remonto paslaugas galėjo teikti bet kokiam kitam juridiniam asmeniui ir tai nekeistų jos veiklos teisinio vertinimo. Nepagrįsti ir pareiškėjos teiginiai, kad jai turėtų būti daromos išimtys dėl to, kad ji santykyje su institucija yra silpnesnioji pusė. Pareiškėja nenurodė atvejų, jog jai būtų trukdoma teikti įrodymus, paaiškinimus ar atimta galimybė naudotis kitomis mokesčių mokėtojų teisėmis, ar ją suklaidino, todėl ir šie pareiškėjos teiginiai vertinti kaip nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, deklaratyvūs.

26. Remdamasis MAĮ 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 27 straipsniu, 36 straipsniu, 37 straipsniu teismas darė išvadą, kad pareiškėja per visą mokestinio patikrinimo laikotarpį turėjo verslo liudijimus, todėl jau savaime turėjo žinoti, kokiai konkrečiai veiklai jie išduodami, o, kilus būtinumui, sudaryti sutartis su juridiniais asmenimis, pareiškėja galėjo kreiptis dėl individualios konsultacijos į Klaipėdos AVMI. MAĮ nustatytos visapusiškos garantijos gauti informaciją apie mokesčius ir konsultaciją individualiu klausimu.

27. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Klaipėdos AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai yra priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos S. P. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 28. Pareiškėja S. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72–75), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėja remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Pareiškėja lėšų gavo iš Lietuvos vienetų ir nėra nustatytas kitas pagrindas, nurodytas GPMĮ, priskirti pareiškėjos gautas pajamas B klasės pajamoms, todėl mano, jog 2008–2009 m. laikotarpiu gavo 72 000 Lt A klasės pajamų, ir GPM nuo šių išmokėtų lėšų turėjo išskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti juridiniai asmenys. Klaipėdos AVMI nepagrįstai sutapatina pareigą apskaičiuoti GPM su pareiga pateikti deklaraciją, tačiau mokesčių nuo visų gyventojo pajamų mokėjimo tvarka priklauso nuo tų pajamų priskyrimo A arba B klasei. MAĮ nuostatos turi būti taikomos sistemiškai, kadangi pagal MAĮ 66 straipsnį mokestį išskaičiuojančio asmens atžvilgiu specialus atvejis nenumatytas, vadinasi, šio straipsnio nuostatos tais atvejais, kai numatytas mokesčio išskaičiavimo mechanizmas, taikomos ne mokesčių mokėtojui, o mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Mano, jog mokesčių administratoriaus pateiktas MAĮ normų aiškinimas prieštarauja MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės principui, nes mokestį išskaičiuojančio asmens, išmokančio A klasės pajamas gyventojui, kuris per mokestinį laikotarpį gauna tik A klasės pajamų (ir neturi pareigos teikti metinės pajamų mokesčio deklaracijos), padėtis būtų skirtinga lyginant su tuo mokestį išskaičiuojančiu asmeniu, kuris išmoka A klasės pajamų gyventojui, mokestiniu laikotarpiu gaunančiam tiek A, tiek B klasės pajamų.

28.2. Mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 94 straipsnio normą, nes nepagrįstai prievolę perkėlė pareiškėjai dėl to, kad juridiniai asmenys, su kuriais buvo sudarytos sutartys, yra bankrutuojančios įmonės.

28.3. Teisiniuose santykiuose tarp privačių asmenų ir valstybės institucijų privatus asmuo yra silpnesnioji pusė. Nagrinėjamu atveju pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas tenka mokesčių administratoriui, tačiau šių nuostatų nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi, nes mokesčių administratorius nepateikė konkrečių, aiškių ir neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių priimtus sprendimus. Akcentuoja, kad mokesčių administratorius, įvesdamas subjektyvius vertinamuosius kriterijus ir naudodamasis neribota diskrecijos teise, sudaro sąlygas, kurios mokesčių mokėtojui niekada neduoda garantijų, kad jis teisingai apskaičiavo ir sumokėjo mokesčius.

29. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos padavė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 90–94), prašydamas apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsiliepime pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo įsigijusi verslo liudijimus pagal EVRK kodą „58“ – nauja statinių statyba su žyma (xx), suteikiančia teisę paslaugas teikti tik gyventojams. Tačiau mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2008–2009 m. laikotarpiu pareiškėja atliko statybos ir remonto paslaugas ir juridiniams asmenims, su kuriais sudarė rangos sutartis. Atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, iš fizinių asmenų pareiškėjos gautos pajamos buvo priskirtos pajamoms, gautos iš veiklos pagal verslo liudijimą, o 72 000 Lt pajamų, gautų iš juridinių asmenų, buvo priskirta individualios veiklos pagal pažymą pajamoms. Įsigydama verslo liudijimą, pareiškėja privalėjo žinoti, kad statybos ir remonto paslaugas gali teikti tik fiziniams asmenims, tuo tarpu, norint paslaugas teikti juridiniams asmenims, ji privalėjo veiklą vykdyti pagal pažymą. Tokiu atveju pareiškėja privalėjo informuoti mokesčių administratorių ir deklaruoti iš šios veiklos gaunamas pajamas, nes pasikeitė jos, kaip mokesčių mokėtojos, statusas. Pareiškėjos veikla atitiko GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtus individualios veiklos požymius, todėl pagrįstai pajamų dalis (72 000 Lt) priskirta pajamoms iš individualios veiklos, o, vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 3 dalimi, individualios veiklos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms. Pajamų mokestį nuo tokių pajamų deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 86–88), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. Atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas. Papildomai pažymi, kad nei vienas iš pareiškėjos kontrahentų, kuriems pareiškėja 2008–2009 metais suteikė paslaugas, išmokėtų pareiškėjai išmokų nedeklaravo kaip A klasės išmokų. Be to, pareiškėjos sudarytose rangos sutartyse juridiniai asmenys nebuvo įsipareigoję sumokėti už pareiškėją GPM ir VSD įmokų, santykiai susiklostę tarp jų nebuvo panašūs į darbo santykius, tai buvo rangos teisiniai santykiai, todėl nėra jokio pagrindo įtarti, kad minėtus mokesčius galėjo sumokėti juridiniai asmenys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Apeliantė teigia, kad ginčo pajamos yra A klasės pajamos. Teismas atmeta šiuos apeliantės teiginius, kadangi jie nėra pagrįsti įstatymu. Sistemiškai aiškinant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnį (redakcija galiojusi ginčo teisinių santykių susiformavimo metu 2008-2009 m.), akivaizdu, kad individualios veiklos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms.

36. Sutinkamai su Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 25 straipsnio nuostatomis, gavęs B klasės pajamų, gyventojų pajamų mokestį deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats gyventojas, vadovaudamasi šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka.

37. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

38. Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai 2014 m. balandžio 9 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-277 konstatavo, kad pareiškėja nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo pajamų mokesčio nuo individualios veiklos pagal pažymą nuo pajamų gautų 2008-2009 m. (Komisijos bylos b. l. 62). Iš patikrinimo medžiagos seka, kad šie mokesčių administratoriaus teiginiai yra motyvuoti, pagrįsti įrodymais. Taigi, mokesčių administratorius pareigas, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje, įvykdė.

39. Kaip nurodyta šios nutarties 36 p. ir 37 p. mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su patikrinimo aktu privalėjo pateikti įrodymus, kad mokestį deklaravo, apskaičiavo ir sumokėjo. Tai byloje nėra padaryta.

40. Apeliantė teigia, kad mokesčių administratorius prievolę perkėlė pareiškėjai dėl to, kad juridiniai asmenys, su kuriais buvo sudarytos sutartys, yra bankrutuojančios įmonės. Teismas tokio fakto nenustatė. Įstatymais yra nustatyta, kas privalo deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti mokestį gavus B klasės pajamų. Mokesčių administratorius tinkamai taikydamas įstatymą jokių prievolių pareiškėjai neperkėlė, nes tiesiogiai įstatymo leidėjo priimtais teisės aktais nustatyta, kad šioje byloje minimas prievoles ji pati privalo vykdyti.

41. Apeliantė teigia, kad esant neaiškumams įstatymai aiškintini silpnesnės pusės naudai. Teismas atmeta šiuos apeliantės teiginius, kadangi įstatymai yra aiškūs.

42. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan