2020-12-02 Nr. AB-22733-3-61-3-00698-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2373-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00698-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.10.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 21R-20 (AG-29/02-2019) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Komisiją per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos persiųsti pareiškėjos 2019 m. sausio 8 d. skundą „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. lapkričio 28 d. rašto panaikinimo, termino atnaujinimo, sprendimų panaikinimo“ Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK).

2. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimu Komisija atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. lapkričio 28 d. rašto panaikinimo. Pareiškėja su tokiu Sprendimu nesutiko, nes manė, kad Komisijai nebuvo jokių kliūčių pareiškėjos skundą perduoti MGK tam, kad būtų išspręstas pareiškėjos ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinis ginčas. Pasak pareiškėjos, VMI 2018 m. lapkričio 28 d. rašte aiškiai nurodyta, kad pareiškėja turi teisę šį atsakymą apskųsti Komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

3. Sprendime Komisija padarė išvadą, kad pareiškėjos keliamas ginčas dėl VMI rašto yra mokestinis, tačiau, pareiškėjos manymu, tokia išvada yra neteisinga, nes Komisija privalėjo vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 2 dalies 1 punktu, bet ir šio Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad mokestinių ginčų ikiteisminę nagrinėjimo tvarką nustato mokesčių įstatymai, taip pat ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 151 straipsnio 2 punkto nuostata, numatančia, kad MGK nagrinėja mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų, bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi, kurioje numatyta, jog tuo atveju, jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui.

4. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos ir atsakovo (taip pat Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI)) mokestinis ginčas nevyksta, todėl pareiškėjos skundo argumentai dėl mokestinio ginčo sąvokos yra atmestini. Komisija Sprendime klaidingai interpretavo MAĮ nuostatas ir sąvokas, todėl padarė klaidingą išvadą, kad tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus vyksta mokestinis ginčas.

6. Dėl praleisto termino atnaujinimo atsakovas paaiškino, kad, įvertinus tai, jog tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus mokestinis ginčas nevyksta, centrinis mokesčių administratorius (atsakovas) neturėjo teisinio pagrindo atnaujinti pareiškėjos praleisto termino dėl Kauno AVMI 2017 m. liepos 4 d. rašto Nr.(7.1-3.1.1) K-3472 ir dėl 2018 m. birželio 27 d. rašto (7.46-4.7.1) K-2368 nagrinėjimo.

7. Dėl žalos atlyginimo atsakovas nurodė, kad nei atsakovas, nei Kauno AVMI negali būti atsakingi už tai, kad pati pareiškėja savarankiškai suformavo mokestinę prievolę ir savarankiškai ją įvykdė. Atsakovas palaikė savo poziciją, išdėstytą VMI 2018 m. lapkričio 28 d. rašte, jog pareiškėja neįrodė, kad valstybės institucijos veiksmais jai buvo padaryta žala. Mokestinę prievolę suformavo pati pareiškėja, nes priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai.

8. Atsakovas akcentavo, kad Kauno AVMI 2017 m. liepos 4 d. raštas Nr. (7.1-3.1.1) K-3472 „Dėl J. A. prašymo grąžinti sumokėtą įmoką“ buvo tik informacinio pobūdžio, kuriame nenustatyta jokių teisių ar pareigų. Tas pats pasakytina ir apie Kauno AVMI 2018 m. birželio 27 d. raštą Nr. (7.46-4.7.1) K-2368.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjos J. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. kovo 21 d. pateikė Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM308) už 2016 metus, kurioje deklaravo apmokestinamąsias pajamas, susijusias su darbo santykiais, bei grąžintiną 110,00 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) (b. l. 36–38). Vėliau pareiškėja 2017 m. birželio 5 d. pateikė dvi deklaracijas ir patikslino minėtą deklaraciją ir deklaracijos GPM308T priede (ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamosios pajamos) deklaravo ½ dalį pajamų, gautų 2016 m. už parduotą nekilnojamąjį turtą, t. y. deklaravo 24 000 Eur ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamųjų pajamų, 10 086,05 Eur turto įsigijimui tenkančių išlaidų, 13 913,95 Eur apmokestinamųjų pajamų bei mokėtiną 2 249,00 Eur GPM (b. l. 39–48). Kadangi Metinė pajamų mokesčio deklaracija buvo pateikta praleidus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, buvo apskaičiuota 22,78 Eur GPM delspinigių. Pareiškėja 2017 m. birželio 5 d. sumokėjo 2 270 Eur GPM.

11. Pareiškėja kreipėsi į Kauno AVMI, kuri pareiškėjai 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. (7.1-3.1.1) K-3472 ir 2018 m. birželio 27 d. raštu (7.46-4.7.1) K-2368 pateikė savo atsakymus.

12. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėja dėl šių raštų kreipėsi į Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių, kuris 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu (toliau – ir Komisijos sprendimas Nr. 1) atsisakė skundą priimti, nes neatnaujino termino skundui paduoti. Pareiškėja kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą (toliau – ir RAAT), skųsdama Komisijos sprendimą Nr. 1 ir Kauno AVMI raštus, taip pat kreipėsi dėl minėtais raštais padarytos žalos atlyginimo. RAAT 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2018 m. spalio 18 d. skundo priėmimo nutartyse pasisakė, kad pareiškėjos reikalavimas dėl permokos grąžinimo patenka į mokestinio ginčo sąvoką (MAĮ 2 str. 22 d.), kuriam nustatyta speciali nagrinėjimo tvarka (MAĮ 145 str. 1 d.). Skundo dalį dėl Komisijos sprendimo Nr. 1 taip pat atsisakyta priimti, nes pareiškėja šiuo atžvilgiu nesuformulavo skundo dalyko. Likusi dalis – dėl Kauno AVMI raštais padarytos žalos – išnagrinėta ir 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu skundas atmestas. Šis sprendimas apskųstas apeliacine tvarka.

13. Pareiškėja su 2018 m. spalio 9 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama: 1) vadovaujantis MAĮ 152 straipsniu ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, pripažinti skunde nurodytas priežastis svarbiomis ir priimti sprendimą atnaujinti praleistą terminą dėl Kauno AVMI 2017 m. liepos 4 d. rašto Nr. (7.1-3.1.1) K-3472 ir 2018 m. birželio 27 d. rašto Nr. (7.46-4.7.1) K-2368; 2) panaikinti minėtus Kauno AVMI raštus; 3) grąžinti be teisinio pagrindo valstybei sumokėtą 2 270,00 Eur GPM; 3) įpareigoti Kauno AVMI ne teismo tvarka atlyginti patirtą 2 270,00 Eur turtinę žalą (b. l. 62–68).

14. VMI 2018 m. lapkričio 28 d. raštu pareiškėjos prašymo netenkino (b. l. 57–60). Pareiškėja su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri skundžiamu Sprendimu atsisakė priimti pareiškėjos skundą, nes, Komisijos vertinimu, pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, jog tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojos vyksta mokestinis ginčas, todėl pareiškėjos skundo nagrinėjimas nepriskirtinas Komisijos kompetencijai (b. l. 3–4).

15. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar teisėtai ir pagrįstai Komisija atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą dėl VMI 2018 m. lapkričio 28 d. rašto. Teismas, visų pirma, vertino, ar keliamas ginčas byloje yra mokestinis.

16. Remdamasis MAĮ 2 straipsnio 22 dalimi, teismas pažymėjo, kad pareiškėja po to, kai kreipėsi į RAAT ir gavo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį, kurioje buvo pasisakyta dėl specialios mokestinio ginčo nagrinėjimo tvarkos, su 2018 m. spalio 9 d. skundu kreipėsi į VMI dėl termino atnaujinimo, sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo. Šiame skunde pareiškėja prašė atnaujinti praleistą terminą dėl Kauno AVMI 2017 m. liepos 4 d. ir 2018 m. birželio 27 d. raštų; panaikinti minėtus Kauno AVMI raštus; grąžinti be teisinio pagrindo valstybei sumokėtą 2 270,00 Eur GPM; įpareigoti Kauno AVMI ne teismo tvarka atlyginti patirtą 2 270,00 Eur turtinę žalą. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Komisija konstatavo, jog pareiškėjos keliamas ginčas yra dėl be teisinio pagrindo sumokėto GPM (2 270,00 Eur dydžio permokos) grąžinimo, vadinasi, yra mokestinis ginčas. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad iš esmės atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą grąžinti sumokėtą įmoką. Taigi pareiškėja, kreipdamasi į Komisiją dėl VMI 2018 m. lapkričio 28 d. rašto panaikinimo, kėlė ginčą dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką. Iš anksčiau paminėtos įstatymo nuostatos akivaizdu, kad įstatymų leidėjas kaip mokestinius ginčus taip pat traktuoja ir ginčus, kilusius dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Taigi, teismo vertinimu, skundžiamame Sprendime padaryta Komisijos išvada, kad šiuo atveju kilęs ginčas tarp mokesčių mokėtojo (pareiškėjos) ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką yra mokestinis, yra pagrįsta ir teisinga.

17. Įvertinęs tai, kad pareiškėjos keliamas ginčas yra mokestinis, teismas pabrėžė, kad tokiems ginčams MAĮ numatyta privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra (MAĮ 145 str. 1 d.). Taigi dėl minėtų Kauno AVMI raštų panaikinimo gali pasisakyti MGK, nes, kaip minėta, pagal MAĮ 144, 147, 150 straipsnio bei 159 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas mokestiniams ginčams nagrinėti yra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka, pagal kurią vietos mokesčių administratoriaus sprendimas privalomai turi būti skundžiamas centriniam mokesčių administratoriui, o centrinio mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas, jeigu su juo nesutinkama, taip pat gali būti skundžiamas ir MGK.

18. Teismas paminėjo ir tai, kad pareiškėja su skundu kreipėsi į RAAT, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno AVMI, 2 271,78 Eur turtinės žalos, padarytos neteisėtais aktais – Kauno AVMI 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. (7.1-3.1.1) K-3472 ir 2018 m. birželio 27 d. raštu Nr. (7.46-4.7.1) K-2368, atlyginimą (administracinė byla Nr. I-7887-414/2017 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02063-2018-6). Teismas išsprendė ginčą dėl minėtų raštų teisėtumo ir žalos atlyginimo bei pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes apskųstas apeliacine tvarka). Taigi pareiškėja, kreipdamasi į Komisiją ir prašydama išnagrinėti VMI 2018 m. lapkričio 28 d. rašto, kuriame, be kitų pareiškėjos reikalavimų, buvo atsakyta ir į reikalavimą atlyginti patirtą 2 2701,00 Eur turtinę žalą dėl 2017 m. Kauno AVMI raštų, kėlė ginčą dėl to paties dalyko, kuris jau teisme išnagrinėtas, o priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bus patikrintas išsprendus bylą apeliacine tvarka. Likusi dalis ginčo yra mokestinis ginčas (dėl mokesčio permokos grąžinimo).

19. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Sprendime padarytos išvados yra teisingos, todėl jis yra pagrįstas ir teisėtas, jo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

III. 20. Atsakovas VMI (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus, jog tarp šalių vyksta mokestinis ginčas, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

21. Atsakovas nesutinka su teismo teiginiais, jog: 1) tarp ginčo šalių yra susiklostęs mokestinis ginčas; 2) pareiškėja „be teisinio pagrindo sumokėjo GPM“; 3) pareiškėjai nepagrįstai buvo negrąžinta mokesčio permoka.

22. Atsakovas pažymi, kad tarp pareiškėjos ir atsakovo mokestinis ginčas nevyksta (nevyko), nes nagrinėjamu atveju nebuvo naujai apskaičiuojamas, nurodomas sumokėti mokestis ar atsisakyta grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Mokestiniam ginčui atsirasti reikalingos dvi tarpusavyje susijusios esminės sąlygos: sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kitas panašaus pobūdžio sprendimas ir tokiame sprendime (bendrine prasme) apskaičiuotas bei nurodomas sumokėti mokestis. Pareiškėja savarankiškai suformavo mokestinę prievolę, pateikdama Metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM308) (deklaracijos buvo pateiktos kelis kartus). Pareiškėja pati savarankiškai suformavusi mokestinę prievolę, savarankiškai ją ir įvykdė – 2017 m. birželio 5 d. sumokėjo 2 270 Eur GPM. Mokesčių administratorius prievolės už pareiškėją nesuformavo, mokėtinos GPM sumos neapskaičiavo ir neatliko jokių procesinių veiksmų minėtą sumą išieškoti iš mokesčių mokėtojos. Kadangi pareiškėjos balanse yra „0“, minėta suma negali būti laikoma nei mokesčio permoka, nei skirtumu. Pareiškėjos sumokėta mokesčio suma negali būti laikoma „sumokėta per didele mokesčio suma“, kadangi prievolė suformuota pačios pareiškėjos.

23. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjai patikslinus savo prievolę, pavyzdžiui, iš mokėtinos sumos į grąžintiną ar iš dalies mokėtiną sumą, pareiškėjos balansas pasikeistų. Tokiu būdu atsirastų pagrindas vertinti pateiktą patikslintą deklaraciją ir jos pagrindu atsiradusius pasikeitimus. Apeliacinio skundo rengimo dieną (2019 m. liepos 11 d.) pareiškėja to nėra atlikusi.

24. Pareiškėja J. A. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Komisijos 2019 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. 21R-20 (AG-29/02-2019), kuriuo Komisija atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl VMI 2018 m. lapkričio 28 d. rašto, teisėtumo.

26. Nustatyta, kad pareiškėja 2017 m. kovo 21 d. pateikė Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM308) už 2016 metus, kurioje deklaravo apmokestinamąsias pajamas, susijusias su darbo santykiais, bei grąžintiną 110,00 Eur GPM (b. l. 36–38). Vėliau pareiškėja 2017 m. birželio 5 d. pateikė dvi deklaracijas ir patikslino minėtą deklaraciją ir deklaracijos GPM308T priede (ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamosios pajamos) deklaravo ½ dalį pajamų, gautų 2016 m. už parduotą nekilnojamąjį turtą, t. y. deklaravo 24 000 Eur ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamųjų pajamų, 10 086,05 Eur turto įsigijimui tenkančių išlaidų, 13 913,95 Eur apmokestinamųjų pajamų bei mokėtiną 2 249,00 Eur GPM (b. l. 39–48). Kadangi Metinė pajamų mokesčio deklaracija buvo pateikta praleidus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, buvo apskaičiuota 22,78 Eur GPM delspinigių. Pareiškėja 2017 m. birželio 5 d. sumokėjo 2 270 Eur GPM.

27. Pareiškėja kreipėsi į Kauno AVMI dėl permokos grąžinimo, kuri pareiškėjai 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. (7.1-3.1.1) K-3472 ir 2018 m. birželio 27 d. raštu (7.46-4.7.1) K-2368 pateikė savo atsakymus. Pareiškėja dėl šių raštų kreipėsi į Komisijos Kauno apygardos skyrių, kuris 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu atsisakė priimti skundą, nes neatnaujino termino skundui paduoti. Pareiškėja kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, skųsdama minėtą Komisijos sprendimą ir Kauno AVMI raštus, taip pat dėl minėtais raštais padarytos žalos atlyginimo. RAAT 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2018 m. spalio 18 d. skundo priėmimo nutartyse pasisakė, kad pareiškėjos reikalavimas dėl permokos grąžinimo patenka į mokestinio ginčo sąvoką (MAĮ 2 str. 22 d.), kuriam nustatyta speciali nagrinėjimo tvarka (MAĮ 145 str. 1 d.). Skundo dalį dėl Komisijos sprendimo taip pat atsisakyta priimti, nes pareiškėja šiuo atžvilgiu nesuformulavo skundo dalyko. Likusi dalis – dėl Kauno AVMI raštais padarytos žalos – išnagrinėta ir 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu skundas atmestas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1195-442/2020 pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas.

28. Pareiškėja su 2018 m. spalio 9 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama: 1) vadovaujantis MAĮ 152 straipsniu ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, pripažinti skunde nurodytas priežastis svarbiomis ir priimti sprendimą atnaujinti praleistą terminą dėl Kauno AVMI 2017 m. liepos 4 d. rašto Nr. (7.1-3.1.1) K-3472 ir 2018 m. birželio 27 d. rašto Nr. (7.46-4.7.1) K-2368; 2) panaikinti minėtus Kauno AVMI raštus; 3) grąžinti be teisinio pagrindo valstybei sumokėtą 2 270,00 Eur GPM; 3) įpareigoti Kauno AVMI ne teismo tvarka atlyginti patirtą 2 270,00 Eur turtinę žalą (b. l. 62–68).

29. VMI 2018 m. lapkričio 28 d. raštu pareiškėjos prašymo netenkino (b. l. 57–60). Pareiškėja su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri skundžiamu Sprendimu atsisakė priimti pareiškėjos skundą, nes, Komisijos vertinimu, pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, jog tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojos vyksta mokestinis ginčas, todėl pareiškėjos skundo nagrinėjimas nepriskirtinas Komisijos kompetencijai (b. l. 3–4).

30. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjos J. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą, pritardamas Komisijos Sprendime išdėstytiems motyvams.

31. Apeliacinį skundą padavė atsakovas VMI, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus, jog tarp šalių vyksta mokestinis ginčas, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

V. 32. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, kad šiuo atveju kilęs ginčas tarp mokesčių mokėtojo (pareiškėjos) ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką yra mokestinis. Ši išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsta.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1195-442/2020, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl turtinės žalos, pareiškėjos teigimu, jai padarytos neteisėtais aktais (Kauno AVMI 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. (7.1-3.1.1) K-3472 ir Kauno AVMI 2018 m. birželio 27 d. raštu Nr. (7.46-4.7.1) K-2368), atlyginimo, konstatavo, kad, kaip matyti iš pareiškėjos 2017 m. birželio 8 d. prašymo dėl mokestinės permokos grąžinimo turinio, šis prašymas aiškiai neatitinka reikalavimų, todėl minėtas pareiškėjos prašymas negalėjo būti pagrindas pradėti GPM permokos grąžinimo procedūrą pagal MAĮ 87 straipsnį, todėl paminėti vietos mokesčių administratoriaus raštai, su kuriais pareiškėja sieja prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimą, nepripažinti mokesčių administravimo procedūros sprendimais atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Taigi teismas administracinėje byloje Nr. A-1195-442/2020 iš esmės pripažino, kad ginčas dėl Kauno AVMI raštų teisėtumo nėra mokestinis ginčas.

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą, kad kilęs ginčas tarp mokesčių mokėtojos (pareiškėjos) ir mokesčių administratoriaus yra mokestinis, todėl sprendime neteisingai įvertino Komisijos Sprendimo teisėtumą, o tai yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti. Nors apeliacinį skundą pateikęs atsakovas prašo tik pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, konstatuojant, jog tarp šalių nevyksta mokestinis ginčas, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą, toks pakeitimas nėra galimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra grindžiamas pagrindiniu motyvu, kad Komisijos Sprendimas yra teisėtas, nes Komisija galėjo atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą, nustačiusi, jog kilęs ginčas yra mokestinis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, jog minėta išvada nepagrįsta, tai sudaro pagrindą ne tik pakeisti teismo sprendimo motyvus, bet ir peržengti atsakovo apeliacinio skundo ribas bei panaikinti teismo sprendimą. Komisija neturėjo pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą, remdamasi tuo, kad kilęs ginčas yra mokestinis. Todėl toks Komisijos atsisakymas vertintinas kaip nepagrįstas, o priimtas Sprendimas naikintinas.

35. Pastebėtina ir tai, kad administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, todėl teisminio nagrinėjimo dalyką, visų pirma, sudaro viešojo administravimo subjekto sprendimai, kuriais asmenims nustatomos teisės ir pareigos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimas administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. eA-2052-602/2020).

36. Nagrinėjamu atveju, įvertinus šios nutarties 26–29 punktuose išdėstytas faktines aplinkybes, matyti, kad pareiškėja nuo 2017 m. iš esmės siekė, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl mokesčio permokos grąžinimo (už 2016 metus sumokėto GPM) ir kitų su tuo susijusių klausimų. Tačiau šioje byloje priimtu reikalavimu teismas vertino tik Komisijos, kuri atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, Sprendimo teisėtumą.

37. Atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją, tai, kad pareiškėja ir paties pirmosios instancijos teismo anksčiau buvo suklaidinta dėl Kauno AVMI raštų apskundimo tvarkos, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir konstatavus, jog Komisijos atsisakymas nagrinėti pareiškėjos skundą buvo nepagrįstas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tikslinga grąžinti ginčą nagrinėti Komisijai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti Kauno AVMI 2017 m. liepos 4 d. ir 2018 m. birželio 27 d. raštų ir VMI 2018 m. lapkričio 28 d. rašto teisėtumą ir priimti dėl to sprendimą iš esmės.

38. Pažymėtina ir tai, kad 2018 m. lapkričio 28 d. rašte VMI, be kita ko, įvertino ir pareiškėjos reikalavimą atlyginti patirtą 2 2701,00 Eur turtinę žalą dėl neteisėtų Kauno AVMI raštų, tačiau dėl šios dalies pareiškėja kelia ginčą dėl to paties dalyko, kuris jau išnagrinėtas teisme, o priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas išsprendus bylą apeliacine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1195-442/2020).

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1760-629/2020).

40. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Veslava Ruskan