2018-11-28 Nr. AB-21642-3-61-3-00649-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2882-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00649-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. 96-4193, panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 2S-650 bei įpareigoti Lukiškių TI-K užtikrinti teisę pareiškėjui, paskyrus nuobaudą iš gyvenamosios kameros pasiimti tik būtiniausius, kamerų tipo patalpoje leidžiamus turėti daiktus, likusius daiktus palikti gyvenamojoje patalpoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 23 d. jam buvo paskirta nuobauda – 15 parų kamerų tipo patalpoje. Lukiškių TI-K pareigūnas pareiškėjui liepė susirinkti daiktus ir, išskyrus leidžiamus pasiimti į kamerų tipo patalpą, padėti juos į sandėlį. Tokie Lukiškių TI-K pareigūno reikalavimai buvo neteisėti. Pareiškėjo teigimu, asmeninius daiktus jis galėjo palikti gyvenamojoje kameroje. Atlikęs nuobaudą, buvo grąžintas į karantino kamerą, kadangi gyvenamojoje kameroje, kurioje buvo laikomas, nebuvo jo asmeninių daiktų. Dėl tokių Lukiškių TI-K pareigūno veiksmų buvo grąžinamas į kitą gyvenamąją kamerą, kurios būklė buvo prastesnė. Sandėlyje laikomi daiktai sudrėksta.

3. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros poste Nr. 12 įrengta patalpa (toliau – ir Patalpa), kurioje užtikrinamas nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumas per visą nuobaudos atlikimo laiką. Patalpa yra sausa, švari, natūraliu būdu vėdinama per duryse įrengtą metalinį tinklą. Pareiškėjo daiktai jų saugojimo Patalpoje metu nebuvo supuvę, pažeisti graužikų ar kitaip sugadinti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 27 d. pateikė Kalėjimų departamentui skundą dėl Lukiškių TI-K administracijos galimai neteisėtų veiksmų, nurodant pareiškėjui bausmės atlikimo metu asmeninius daiktus saugoti Patalpoje. Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 96-4193 nurodė, kad pareiškėjo skundo dalis dėl daiktų saugojimo yra nepagrįsta. Pareiškėjas dėl Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 29 d. rašto Nr. 96-4193 2017 m. sausio 4 d. pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris 2017 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 2S-650 nusprendė, kad Lukiškių TI-K administracija savo veiksmais teisės aktų nepažeidė.

7. Teismas pažymėjo, kad paskyrus nuteistąjį atlikti bausmę, jis su savimi gali pasiimti tik Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija nuo 2016-07-05 iki 2016-12-31) (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 220 punkte nustatytus daiktus. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K gyvenamojoje kameroje laikė daiktus, kurių pagal Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktą jis negalėjo pasiimti į kamerų tipo patalpą.

8. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai (2 d.), nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis (3 d.). Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte taip pat nustatyta imperatyvi pareiga pataisos įstaigos direktoriui užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K minėtą teisės akto reikalavimą įgyvendino, įrengdamas asmeninių daiktų saugyklą, kurioje laikomi asmeniniai nuteistųjų, kuriems paskirtos nuobaudos, daiktai.

9. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su minėtu reglamentavimu ir nori asmeninius daiktus laikyti gyvenamojoje patalpoje, tačiau minėta aplinkybė nesukelia pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, BVK nuostatos imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus.

10. Dėl skundo argumentų, jog Patalpoje, kurioje saugomi asmeniniai daiktai, yra drėgna, asmeniniai daiktai gali būti sugadinti, teismas pažymėjo, kad dėl galimai nuobaudos atlikimo metu sugadintų asmeninių daiktų pareiškėjas į Lukiškių TI-K nesikreipė. Byloje pateiktos Patalpos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad Patalpos saugumas yra užtikrintas, tai atitinka Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktą, vizualiai Patalpa atitinka minimalius higienos reikalavimus, ant sienų nėra pelėsio, daiktai laikomi ant įrengtų spintelių. Teismas pažymėjo, kad Patalpoje laikomi tik asmeniniai daiktai, pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jis nustatė, kad Patalpoje higienos sąlygos yra netinkamos daiktams laikyti. Pareiškėjo teiginius, kad Patalpoje buvo drėgna, teismas vertino kaip abstrakčius ir neargumentuotus, kurie nėra paremti įrodymais ar aplinkybėmis.

11. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K vykdė teisės aktuose nustatytus reikalavimus, pagrįstai iš pareiškėjo paėmė asmeninius daiktus ir juos laikė Patalpoje. Byloje nėra duomenų, jog per pareiškėjui skirtos nuobaudos atlikimo laiką būtų neužtikrintas iš pareiškėjo paimtų daiktų saugumas. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lukiškių TI-K administracija laisvės atėmimo bausmę atliekančio pareiškėjo atžvilgiu jo laikymo kameros tipo patalpoje metu pareiškėjo nurodytais aspektais veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal BVK ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas ar kitus teisės aktus.

III. 12. Pareiškėjas V. K. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra formalus, šališkas ir nepagrįstas.

14. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-184 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras Lukiškių TI-K tvarkos (toliau – ir Tvarka) 18 punkte yra nustatyti suimtojo ar nuteistojo perkėlimo į kitą kamerą pagrindai. Šį perkėlimą pagal Tvarkos 19 punktą gali atlikti tik Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) pareigūnas. Tik šis asmuo gali liepti atlaisvinti kamerą, kai suimtasis ar nuteistasis perkeliamas pagal Vidaus tvarkos taisyklių XXXVI skyriaus nuostatas į kamerų tipo patalpas.

15. Nagrinėjamu atveju neatsižvelgta į tai, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 223 punktą nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas, lieka būrio, kuriam priklausė, sudėtyje. O tai reiškia, kad konkrečiu atveju, esant laikinam perkėlimui nuobaudai atlikti, pareiškėjas liko savo posto ir kameros Nr. 222 sudėtyje. Nors Lukiškių TI-K būrių nėra, tačiau dirba būrio viršininkai, kuruojantis gyvenamąsias kameras atitinkamuose postuose, kurie prilygsta būriui.

16. Pareiškėjo nuomone, nuobaudos skyrimo pagal BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktą atveju, vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 220 ir 220 punktais, jis savo turimus daiktus turėjo palikti KŽS paskirtoje kameroje, kurioje jie būtų saugomi per visą nuobaudos atlikimo laiką, ir po nuobaudos atlikimo grįžti į šią kamerą. Nuobaudos skyrimo BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu atveju Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte nustatyti reikalavimai netaikomi. Atsižvelgiama į BVK 145 straipsnio 2 dalį.

17. Pareiškėjas kritiškai vertina teismo argumentus dėl Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkto nagrinėjamu atveju taikymo, t. y. kad Lukiškių TI-K nurodytame punkte nustatytą reikalavimą įgyvendino, įrengdamas asmeninių daiktų saugyklą, kurioje laikomi asmeniniai nuteistųjų, kuriems paskirtos nuobaudos, daiktai. Pasak pareiškėjo, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 9 punktas nenumato asmeninių daiktų saugyklos įrengimo, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai, suradę patalpą ir pavadinę ją sandėliu, nepagrįstai liepė nešti ten visus, įskaitant asmeninius, daiktus, nors tam nebuvo teisinio pagrindo.

18. Pareiškėjas nurodo, kad, vadovaujantis administracinių bylų Nr. eI-2664-554/2017 ir Nr. I-950-629/2017 medžiaga, neatmetama prielaida, kad turėjo atlikti nuobaudą, numatytą BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte, tačiau jam buvo taikytas BVK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas.

19. Pareiškėjas pabrėžia, kad apie savo teisių pažeidimą suprato ne iš karto, tam trukdė nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės, sunki depresija.

20. Pareiškėjas teigia, kad į bylą pateikta fotonuotrauka negali būti vertinama kaip patikimas įrodymas, nes nėra aišku, kur ir kada ji buvo padaryta. Iš šios nuotraukos taip pat negalima spręsti, kad patalpa atitinka higienos normų keliamus reikalavimus. Šią aplinkybę gali patvirtinti tik realus faktų konstatavimas ir filmuota medžiaga.

21. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

22. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais, nėra nustatytos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu (b. l. 86–87) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, nėra juridinio pagrindo. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, priimdamas sprendimą materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, sprendimas pagrįstas ir teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 96-4193 ir Kalėjimų departamento 2017 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 2S-650 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lukiškių TI-K užtikrinti teisę pareiškėjui, paskyrus nuobaudą, iš gyvenamosios kameros pasiimti tik būtiniausius, kamerų tipo patalpoje leidžiamus turėti daiktus, o likusius daiktus palikti gyvenamojoje patalpoje, pagrįstumo.

26. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo skundas atmestas kaip nepagrįstas, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, visų pirma, atkreipia dėl šio ginčo ribų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose: pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimas sprendžiamas mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant ABTĮ 33 straipsnio nuostatas. Byloje pateiktu skundu pareiškėjas reikalavimą dėl ginčijamų aktų panaikinimo grindė, jo teigimu, neteisėtais Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmais, dėl kurių, vykdant Laisvės vietų atėmimo ligoninės nutarimą dėl jam skirtos nuobaudos – perkėlimo į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, jam buvo nurodyta daiktus, išskyrus leidžiamus turėti kamerų tipo patalpoje, perduoti saugojimui, o po nuobaudos atlikimo jis buvo perkeltas į kitą patalpą, nors, pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti leista arba palikti daiktus jam paskirtoje kameroje, į kurią jis turėjo būti grąžintas po nuobaudos atlikimo, arba nuobaudą atlikti jam skirtoje kameroje, čia paliekant tik daiktus, leidžiamus turėti kamerų tipo patalpoje.

Pareiškėjas savo skundo pagrindo netikslino, todėl pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmų teisėtumą vertino byloje priimto skundo ribose, kurios negali būti keičiamos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme: ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas.

Kitoks teisės normos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

Atsižvelgdamas į aptartą, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų (ABTĮ 136 str. 6 d., 140 str. 1 ir 2 d.), dėl ko pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, nenurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (pavyzdžiui, susiję su nurodomomis abejonėmis, ar nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas penkiolikai parų – paskirta ir vykdyta teisėtai, ar buvo priimti KŽS pareigūno sprendimai dėl jo perkėlimo ir pan.), nėra tiriami.

28. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir formaliai, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 7 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia (be kita ko) tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44–45 straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjusiam teisėjui, apeliaciniame skunde argumentų dėl teismo nešališkumo iš esmės nedetalizavo. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog, kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo turinio, pareiškėjas teismo nešališkumą siejo su jį netenkinančiu teismo sprendimu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Taigi vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė į teisingą ir nešališką teismą buvo neužtikrinta.

29. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

30. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis: už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų (BVK 142 str. 1 d. 4 p.). Nuteistieji, atliekantys BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina BVK 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Nuteistiesiems, atliekantiems BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti (BVK 145 str. 1 d.). Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas (2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-107 redakcija) nustatė, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.

31. Kadangi, skirtingai nei skunde teigia pareiškėjas, nei BVK, nei Vidaus tvarkos taisyklės nenustatė, kad pareiga užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką turi būti įgyvendinama paliekant tokius nuteistųjų daiktus patalpoje, kurioje jie gyveno iki perkėlimo į kamerų tipo patalpas, ar kad pareiškėjas po nuobaudos atlikimo turi būti gražinamas į patalpą, kurioje jis gyveno iki perkėlimo į kamerų tipo patalpas, pareiškėjo teiginiai, kad jam be pagrindo nurodyta perduoti daiktus į saugyklą, taip pat kad jis po nuobaudos atlikimo neteisėtai negrąžintas į patalpą, kurioje jis gyveno iki perkėlimo į kamerų tipo patalpas, nėra pagrįsti.

32. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymo – Patalpos fotonuotraukos – tinkamumu, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo apribota teisė teikti įrodymus ar teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aplinkybe, kad fotonuotraukoje yra užfiksuota Patalpa, kurioje buvo laikomi pareiškėjo asmeniniai daiktai. Pažymėtina ir tai, kad byloje duomenų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog Patalpos sąlygos yra tinkamos asmeniniams daiktams laikyti, nėra, o pareiškėjo teiginiai, kad patalpoje buvo drėgna ir laikomi daiktai sudrėksta, yra deklaratyvūs: duomenų, kad pareiškėjo asmeniniai daiktai jo nuobaudos atlikimo metu sugadinti, taip pat, kad pareiškėjas būtų dėl to skundęsis pataisos įstaigos administracijai, nėra.

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan