2019-02-20 Nr. AB-4861-3-62-3-00834-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-685-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00834-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Z. (Z.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. Z. (Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. Z. (Z.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. balandžio 29 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN 3 lokaliniame sektoriuje 101 būryje bendrabučio tipo patalpose. Minėtu laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, buvo priverstas atsisakyti gyvenamosios zonos dėl didelio žmonių skaičiaus ir išeiti atlikti bausmę baudos izoliatoriuje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 3 lokalinio sektoriaus 11 būrį, 5 miegamąjį, kuris yra 46,25 kv. m ploto ir jame įrengta 12 miegamųjų vietų. Esant užimtoms visoms vietoms, asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,85 kv. m. Reikšminga aplinkybė, jog pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose – įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje – gali vaikščioti patalpose, lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, pliažo tinklinio aikštelėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, užsiimti kita leistina veikla. Pareiškėjas skunde nenurodė, kuo grindžiamas ir kaip apskaičiuotas jo patirtos neturtinės žalos dydis, todėl pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt tik siekdamas turtinės naudos iš valstybės.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo O. Z. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Alytaus PN iš Kauno tardymo izoliatoriaus atvyko 2016 m. vasario 17 d. ir 2016 m. vasario 18 d. buvo paskirtas į 11 būrį, 5 miegamąjį, kuriame išbuvo iki 2016 m. balandžio 27 d. 2016 m. balandžio 27 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 17 būrį, tačiau atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas nesieja jo patirtos žalos su jo laikymu netinkamomis sąlygomis 17 būryje, byloje vertino laikotarpį nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2017 m. balandžio 27 d.

8. Teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui teko 3,85 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi ir konstatavo, kad pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

9. Nenustatęs Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas papildomai nepasisakė apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, teismas pareiškėjo skundo netenkino, o likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

III. 10. Pareiškėjas O. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą ir jam iš atsakovo priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pareikalauti iš Alytaus PN 3 sektoriaus 10 ir 11 būrių pastatų brėžinių, duomenų apie miegamųjų vietų skaičių bei asmenų skaičių jo atvykimo į įstaigą metu.

11. Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus PN neužtikrino jam tinkamų gyvenimo sąlygų, 3 sektoriaus 10 ir 11 būrio gyvenamosios patalpos (miegamieji) neatitiko žmogiškų gyvenimo sąlygų, nes jose buvo drėgmės, netinkami langai, gyvenant aktyviai, žiemos metu teko praustis po šaltu vandeniu, grindys medinės, su plyšiais, iš jų kilo dulkės, o pastatas avarinės būklės. Pareiškėjas teigė, kad asmenys tokiose patalpose apgyvendinti ilgam laikui, jis patyrė neturtinę žalą, didelius dvasinius išgyvenimus, dėl to teko išeiti į uždarą sektorių. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pareigūnai nebuvo rūpestingi, diskriminavo, jis jautėsi nesaugiai, žalojosi, dėl to taip pat patyrė neturtinę žalą.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, turi įrodyti valstybės civilinės atsakomybės sąlygas. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą galintys įtakoti veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo fakto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas O. Z. kildino iš netinkamų gyvenimo sąlygų Alytaus PN 3 sektoriuje (per mažo vienam asmeniui tekusio gyvenamosios patalpos ploto) nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. balandžio 29 d.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas Alytaus PN 3 sektoriaus 11 būryje buvo apgyvendintas nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. balandžio 27 d., ir jo atžvilgiu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas pažeistas nebuvo, nes pareiškėjui teko 3,85 kv. m gyvenamosios patalpos ploto.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Alytaus PN buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, be to, 3 sektoriaus 10 ir 11 būrio gyvenamosiose patalpose (miegamuosiuose) buvo drėgmės, netinkami langai, žiemos metu teko praustis po šaltu vandeniu, grindys medinės, su plyšiais, iš jų kilo dulkės, pastatas avarinės būklės, pareigūnai buvo nerūpestingi ir jį diskriminavo. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš Alytaus PN 3 sektoriaus 10 ir 11 būrių pastatų brėžinius, duomenis apie miegamųjų vietų skaičių bei asmenų skaičių jo atvykimo į įstaigą metu.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė naujas aplinkybes, susijusias su jo laikymu Alytaus PN (t. y. dėl netinkamo pareigūnų elgesio, drėgmės, netinkamų langų, grindų, pastato avarinės būklės, šalto vandens), kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismo priimtame nagrinėti pareiškėjo skunde ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą išreikalauti naujus įrodymus, taip pat pateikė 2019 m. vasario 7 d. atsikirtimą ir 2019 m. vasario 13 d. papildomą atsikirtimą bei papildomų dokumentų, jo manymu, įrodančių netinkamas jo gyvenimo sąlygas Alytaus PN. Atsižvelgiant į minėtas ABTĮ nuostatas, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus įrodymus netenkintinas, o papildomus įrodymus atsisakytina priimti ir tirti apeliacinės instancijos teisme, nes pareiškėjas nenurodė pagrįstų paaiškinimų ir priežasčių, kodėl nepateikė prašomų prijungti prie bylos įrodymų pirmosios instancijos teismui, ar, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Alytaus PN jam tekusio minimalaus gyvenamojo ploto aspektu. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo atžvilgiu nacionalinių teisės aktų reikalavimai dėl minimalaus ploto (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 p.) nebuvo pažeisti, o Alytaus PN neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu šiuo jo skunde nurodytu aspektu neatliko. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui kaip netinkamas laikymo sąlygas įvardijo iš esmės tik per mažą jam tekusį gyvenamosios patalpos plotą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

23. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

25. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

26. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su galbūt padarytu jo teisių pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai nepripažinti pagrįstais.

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. Z. (Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė