2020-05-14 Nr. AB-9680-2-37-3-00271-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-560-822/2020

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00271-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.4; 7.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus prašymą atsakovui A. G. dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – ir pareiškėjas, Utenos skyrius) 2018 m. kovo 20 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. G. (toliau – ir atsakovas) 1 037,02 Eur valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriaus Ignalinos rajono skyriaus (toliau – ir Ignalinos r. skyrius) 1996 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 311 H. G. skirta valstybinė socialinio draudimo našlių pensija nuo 1996 m. kovo 31 d., mirus sutuoktinei V. G.. Patikrinus 2016 m. lapkričio 30 d. mokėjimo korektūrą nustatyta, kad santuoka, sudaryta tarp H. G. ir V. G., buvo nutraukta 1980 m. gegužės 6 d. Pensijos gavėjas H. G., kreipdamasis į Ignalinos r. skyrių su prašymu skirti našlio pensiją, nepranešė apie santuokos nutraukimą, todėl laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 31 d. iki 2016 m. spalio 31 d. susidarė 8 296,15 Eur permoka, kuri laikytina turtine žala.

Dar daugiau, H. G. 1997 m. rugsėjo 16 d. Ignalinos r. skyriui pateikė rašytinį pasižadėjimą, kuriame nurodė, jog nebuvo išsituokęs su mirusiąja V. G.. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, jog našlių pensijos permoka susidarė dėl išmokos gavėjo kaltės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, H. G. privalėjo atlyginti Utenos skyriaus (Ignalinos r. skyriaus teisių ir pareigų perėmėjo) patirtą turtinę žalą, tačiau jis mirė 2016 m. (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas, nepraleisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesių termino, apie susidariusį įsiskolinimą informavo Ignalinos rajono 1-ąjį notarų biurą ir H. G. palikimą pagal testamentą priėmusią N. P.. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1415-762/2017 konstatavo, jog H. G. mirties dieną N. P. broliui A. G. buvo reikalingas išlaikymas, todėl jam nustatytina privalomoji palikimo dalis (atsižvelgiant į H.

G. įstatyminių įpėdinių (vaikų) skaičių, A. G. tenka 1/8 palikėjui priklausiusio turto, o testamentinei įpėdinei N. P. – 7/8). N. P. yra sumokėjusi Utenos skyriui H. G. skolos dalį, proporcingą paveldėto turto daliai – 7 259,13 Eur, todėl H. G. skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sumažėjo iki 1 037,02 Eur. A. G. pareiškimą dėl palikimo priėmimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui padavė 2017 m. gruodžio 1 d., šis faktas Testamentų registre įregistruotas 2017 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas A.

G. minėtoje civilinėje byloje nurodė, jog, teismui atnaujinus terminą palikimui priimti, jis kreipsis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir palikimo priėmimo pagal sudarytą paveldimo turto apyrašą (tokiu atveju jis už palikėjo skolas atsakytų pagal notaro sudarytą apyrašą paveldėtu turtu), tačiau atsakovas iki šiol nėra kreipęsis į notarą dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo ir neaišku, ar jis išvis dėl to kreipsis. Pareiškėjas negali neribotą laiką laukti, kol atsakovas įvykdys 2017 m. rugsėjo 11 d. teismo sprendime pateiktą įsipareigojimą dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo, nes yra saistomas teisės aktuose įtvirtintų terminų, tarp jų – ieškinio senaties termino.

3. Atsakovas A. G. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo įsitikinimu, H. G., teikdamas prašymą skirti jam našlių pensiją, jokių nesąžiningų veiksmų neatliko, nėra jo kaltės dėl našlių pensijos permokos. Teigė, kad nors H. G. ir V. G. formaliai buvo nutraukę santuoką, tačiau jie kartu gyveno ir toliau, vedė bendrą ūkį bei faktiškai vedė sutuoktinių gyvenimą iki jos mirties. H. G. našlių pensijos skyrimo metu buvo garbingo amžiaus, jis neišmanė pensijų skyrimą reglamentuojančių teisės aktų, todėl būtent Ignalinos r. skyriui teko pareiga surinkti dokumentus, patvirtinančius arba paneigiančius jo teisę gauti našlių pensiją. Tai nebuvo padaryta, taigi našlių pensijos permoka susidarė dėl valstybės institucijos kaltės. Atsakovas akcentavo, jog, vadovaujantis teismų praktika, Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigos turi pareigą užtikrinti, kad pensija būtų skiriama atidžiai ir rūpestingai, susipažinus su pateiktais dokumentais ir, kilus abejonių, patikrinus šių dokumentų pagrįstumą. Atsakovas pastebėjo ir tai, kad nagrinėjamu atveju sprendimo dėl našlių pensijos skyrimo pagrįstumas buvo patikrintas tik po pensijos gavėjo mirties, praėjus 20 metų nuo pensijos skyrimo pradžios, todėl permokos išieškojimas už visą šį laikotarpį, jo vertinimu, būtų neproporcingas, o atsakovas akivaizdžiai praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Taip pat pažymėjo, jog atsakovas yra neįgalus, jo darbingumas – tik 35 procentai, jis negauna jokių pajamų ir neturi pastovios gyvenamosios vietos, dėl nedarbingumo, psichinės ligos ir priverstinio gydymo neturi jokių galimybių užsidirbti lėšų pragyvenimui, neturi ir santaupų, todėl, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 6 dalimi, yra pagrindas pripažinti, jog netikslinga iš atsakovo išieškoti permoką.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus skundą.

6. Teismas nustatė, kad Ignalinos r. skyriaus 1996 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 311 H. G. nuo 1996 m. kovo 31 d. buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo našlių pensija mirus sutuoktinei V. G.. H. G. mirė 2016 m. (duomenys neskelbtini). Utenos skyrius 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr.(100-101)PE SP3-5660 nutraukė našlių pensijos mokėjimą H. G..

7. Utenos skyrius 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. PE SP4-65 nustatė 8 296 Eur našlių pensijos permoką, susidariusią per laikotarpį nuo 1996 m. kovo 31 d. iki 2016 m. spalio 31 d. dėl išmokos gavėjo kaltės, 2016 m. lapkričio 30 d. konstatavęs, jog santuoka, sudaryta tarp H. G. ir V. G., buvo nutraukta 1980 m. gegužės 6 d., tačiau apie nurodytą santuokos nutraukimą pensijos gavėjas H. G., pateikdamas prašymą skirti našlio pensiją, nepranešė Ignalinos r. skyriui.

8. Utenos skyrius Ignalinos rajono 1-ajam notarų biurui 2016 m. gruodžio 14 d. lydraščiu Nr. (10.101) R3-54071 pateikė 2016 m. gruodžio 14 d. pažymą Nr. PE_PZ2-2046, kurioje nurodė, kad mirusysis H. G. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra skolingas 8 296,15 Eur. Pagal pareiškėjo paaiškinimus, 7/8 šios įsiskolinimo sumos sumokėjo mirusiojo įpėdinė, priėmusi palikimą, – N. P. (7 259,13 Eur).

9. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1415-762/2017 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. G. jo tėvo H. G. mirties dieną (2016 m. (duomenys neskelbtini)) buvo reikalingas išlaikymas; atnaujino A. G. terminą palikimui, atsiradusiam po palikėjo H. G. mirties, priimti ir terminą palikimui priimti pratęsė trims mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; juridinis faktas nustatytas paveldėjimo teisės liudijimui į privalomąją palikimo dalį gauti.

10. Utenos skyrius 2018 m. sausio 15 d. pranešimu Nr. (1.25) R3-1442 informavo Ignalinos rajono 1-ąjį notarų biurą, kad N. P. 7/8 dalį H. G. skolos (7 259,13 Eur), proporcingą paveldėto turto daliai, sumokėjo geruoju, H. G. skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sumažėjo iki 1 037,02 Eur. Pagal Utenos skyriaus turimą informaciją, Testamentų registre 2017 m. gruodžio 6 d. registruotas A. G. pareiškimo dėl palikimo priėmimo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui faktas.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką ir pažymėjo, kad, vertinant galimybę priimti sprendimą dėl socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo iš jų gavėjo, net ir nustačius išmokos gavėjo kaltę, turi būti atidžiai įvertinta, ar tokia konkretaus asmens atžvilgiu priimama priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos, taip pat tai, ar institucija, kuriai įstatymais pavesta užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams, tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus, ar konkrečiu atveju nebuvo pagrindo suabejoti dėl pateiktų duomenų / informacijos teisingumo ir išsamumo, kas duotų pagrindą išvadai, jog turėjo būti pasinaudota teisės aktais suteikta teise tikrinti duomenis, kurių pagrindu skiriamos socialinio draudimo išmokos, pareikalauti papildomos informacijos ir pan.

Nagrinėjamoje byloje H. G. buvo paskirta našlio pensija, kuri mokėta daugiau nei 20 metų. Ignalinos r. skyrius, prieš priimdamas administracinį sprendimą skirti šią pensiją, privalėjo atidžiai įvertinti jo pateiktus dokumentus bei surinkti kitus faktinius duomenis, turėjusius užtikrinti sprendimo pagrįstumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad H. G. pasižadėjimas, jog jis nebuvo išsituokęs su V. G., buvo pateiktas tik 1997 m. rugsėjo 11 d., kai sprendimas paskirti jam našlių pensiją buvo priimtas 1996 m. liepos 22 d. Ignalinos r. skyrius, priimdamas 1996 m. liepos 22 sprendimą Nr. 311, neturėjo jokių duomenų bei tai patvirtinančių dokumentų, kad H.

G. V. G. mirties dieną buvo jos sutuoktinis (santuoka tarp jų nebuvo nutraukta), neprašė nei H. G., nei atsakingų institucijų tokius duomenis pateikti, o nuo 1997 m. rugsėjo 11 d. pensiją mokėjo, remdamasis vien tik pensijos gavėjo pateiktu 1997 m. rugsėjo 11 d. pasižadėjimu, kuriame išdėstyti teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais dokumentais ir jų pagrįstumas per visą našlių pensijos mokėjimo laikotarpį (net 20 metų) nebuvo tikrintas iki pat išmokos gavėjo mirties. Teismas laiko tarpą, kurį H. G. buvo neteisėtai mokama našlių pensija, vertino kaip itin ilgą.

Teismas, remdamasis gero administravimo ir proporcingumo principais bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 11 punkte įtvirtintu atsakomybės už priimtus sprendimus principu, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo prašomos priteisti permokos susidarymą nulėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas itin ilgą laikotarpį, dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui (šiuo atveju – mirusio išmokos gavėjo H.

G. įpėdiniui) laikytinas neatitinkančiu socialinio teisingumo bei proporcingumo principų.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punktu, net ir konstatavęs H. G. kaltę, turėjo pareigą įvertinti ir permokos išieškojimo iš įpėdinių tikslingumą socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui 2007 m. sausio 30 d. išduotas neįgaliojo pažymėjimas neterminuotam laikui, jam nustatytas tik 35 procentų darbingumo lygis, nuo 2015 m. lapkričio 4 d. atsakovas yra gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, jokių pajamų negauna, yra įtrauktas į Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (2016 m. liepos 1 d. pažyma Nr. (2016-158-PN)-23). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo socialinė ir ekonominė padėtis yra itin sunki, socialinio draudimo išmokos permoką išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, nes ir šiuo aspektu gana didelės permokos išieškojimas būtų neproporcinga priemonė, sukelianti atsakovui pernelyg didelę naštą.

13. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo 1 037,02 Eur valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką yra nepagrįstas.

III. 14. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės, taip pat taikyti administracines priemones ir grąžinti pareiškėjai jos sūnų, kuris pas A. B. yra svaiginamas narkotinėmis medžiagomis.

15. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias santykius, kylančius dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų, priimtų dėl permokėtų valstybinio socialinio draudimo našlių pensijų nustatymo bei susidariusių permokų išieškojimo iš našlių pensijos išmokų gavėjų, kadangi kilęs ginčas susijęs su paveldėjimo teisiniais santykiais. Pareiškėjas pakartoja, kad H. G., teikdamas 1996 m. liepos 19 d. prašymą skirti našlių pensiją, nuslėpė, jog santuoka su mirusiąja V. G. buvo nutraukta 1980 m. gegužės 6 d., o 1997 m. rugsėjo 16 d. Ignalinos r. skyriui pateikė papildomą rašytinį pasižadėjimą, kuriame nurodė, jog nebuvo išsituokęs su mirusiąja. H. G. suprato savo veiksmų esmę, todėl yra kaltas dėl neteisėto našlio pensijos skyrimo ir gavimo bei turėjo pareigą grąžinti susidariusią permoką. Pareiškėjas turėjo imtis veiksmų nustatytai permokai išieškoti, nepriklausomai nuo to, kad H. G. mirė 2016 m. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pabrėžia, jog jo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. PE_SP4-65 „Dėl H. G. našlių pensijos permokos nustatymo“ įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas, todėl yra galiojantis ir vykdytinas. Šis sprendimas buvo įteiktas H. G. paveldėtojams N. P. ir atsakovui A. G.. Palikėjo skolos turi būti išieškomos iš jo įpėdinio, kuris priėmė palikimą (Civilinio kodekso 5.52 str.). Be to, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju aktualu ne atsakovo prašomas taikyti ieškinio senaties terminas, o Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos terminas palikėjo kreditoriui pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui arba pareikšti ieškinį teisme, kurio pareiškėjas nėra praleidęs. Pareiškėjas pakartotinai atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad atsakovas, civilinėje byloje nurodęs, jog kreipsis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir palikimo priėmimo pagal sudarytą paveldimo turto apyrašą, šių veiksmų iki šiol neatliko ir neaišku, ar išvis atliks.

16. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog atsakovo atžvilgiu taikytinos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 6 dalies nuostatos, kadangi nėra nustatyto esminio reikalavimo – galimybės išieškoti išmokos permoką nebuvimo. Pareiškėjas tiek 2017 m. rugpjūčio 17 d. pareiškime Nr. (1.25)R3-35435, tiek Rokiškio rajono apylinkės teismo posėdyje įspėjo atsakovą ir jo atstovą, kad, jeigu atsakovas priims H. G. palikimą, jis atsakys už nurodytą permoką visu savo turtu, proporcingai paveldėto turto daliai, ir tuo pagrindu prašė Rokiškio rajono apylinkės teismo atmesti A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo ir termino priimti palikimą atnaujinimo. Nei atsakovas, nei jo atstovas neprieštaravo dėl našlių pensijos dalies skolos priteisimo iš atsakovo.

17. Pareiškėjas dėl teismo motyvų, jog sprendimo skirti H. G. našlių pensiją teisėtumas buvo patikrintas po itin ilgo laiko, tokį delsimą lėmė ne tik H. G. kaltė, bet ir įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, pažymi, kad nei Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, nebuvo nustatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių pareiga tikrinti visų pensijoms skirti išduotų ir pateiktų dokumentų teisingumą, nes tai reikalautų neproporcingai didelio valstybės tarnautojų skaičiaus ne tik fondo administravimo įstaigose, bet ir kitose valstybės bei savivaldybės institucijose, kurios turėtų teikti informaciją ir dokumentus fondo administravimo įstaigoms, didintų administravimo naštą kitoms įmonėms. Atsakovas apie tai, kad santuoka tarp H. G. ir V. G. buvo nutraukta, sužinojo tik 2016 m. lapkričio 11 d. iš Lietuvos gyventojų registro į Sodros duomenų bazę elektroniniu būdu 2016 m. lapkričio 11 d. įkelto Išrašo apie santuokos sudarymą. Informacijos gavimas apie santuokos nutraukimą po itin ilgo laiko neatleidžia asmenų nuo pareigos būti sąžiningais ir teikti dokumentus bei teisingą informaciją, reikalingą sprendimams dėl teisės į pensiją priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl išmokėtos našlių pensijos permokos (jos dalies) priteisimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš mirusio išmokos gavėjo paveldėtojo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovo nurodytą sumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo 1 037,02 Eur valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką yra nepagrįstas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada turėtų būti siejama su kitokiais motyvais. Apeliacinis skundas grindžiamas pareiškėjo įsitikinimu, jog teismas netinkamai išnagrinėjo jo argumentus, kad našlių pensijos permoka susidarė dėl išmokos gavėjo H. G. kaltės ir, šiam asmeniui mirus, turi būti išreikalaujama iš jo paveldėtojų, bei kad pareiškėjas savo reikalavimą paveldėtojams pareiškė tinkama tvarka (be kita ko, per Civilinio kodekso 5.63 str. 1 d. įtvirtintą trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos terminą), be to, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog įsiskolinimo išieškojimas iš atsakovo būtų netikslingas dėl sunkios jo socialinės ir ekonominės padėties. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog nei Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nebuvo įtvirtinta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių pareiga tikrinti visų pensijoms skirti išduotų ir pateiktų dokumentų teisingumą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybė, jog specialiame įstatyme (kitame teisės akte), apibrėžiančiame viešojo administravimo subjekto kompetenciją, nėra tiesiogiai (lot. expressis verbis) numatytas konkretus šio subjekto veikimo būdas, konkretus administracinis veiksmas ar sprendimas ir nėra nurodyta, kaip konkrečioje situacijoje turėtų būti pasielgta, negali visiškai ir absoliučiai eliminuoti viešojo administravimo subjekto pareigos tinkamai įgyvendinti jam įstatymais priskirtas funkcijas konkrečioje viešojo administravimo srityje. Siekiant užtikrinti efektyvumo principo įgyvendinimą viešojo administravimo subjekto veikloje, garantuoti teisingą ir protingą ribotų valstybės finansinių resursų panaudojimą, atsižvelgiant į socialinio teisingumo reikšmę, gali būti vertinama, jog įstatymu suteikti įgaliojimai viešojo administravimo subjektui priimti atitinkamą sprendimą apima ir tokio subjekto teisę (tam tikrais atvejais – ir pareigą) priimtą sprendimą pakeisti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016).

22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad sprendimą mokėti našlių pensijas priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo skyrius (t. y. Ignalinos r. skyrius, kurio teises ir pareigas perėmė pareiškėjas Utenos skyrius), kuris yra atsakingas už tai, kad pensijos būtų skiriamos atidžiai ir rūpestingai, susipažinus su pateiktais dokumentais, o kilus tam tikrų abejonių – patikrinus, ar dokumentai išduoti pagrįstai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1474-520/2018).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 pabrėžė, kad vertinant Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos galimybę priimti sprendimą dėl socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo iš jų gavėjo, turi būti atidžiai įvertinta ir tai, ar ši institucija, kuriai įstatymais pavesta inter alia (be kita ko) užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d.

įstatymo Nr. IX-2535 redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 28 str., 30 str.), tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus, ar konkrečiu atveju nebuvo pagrindo suabejoti dėl pateiktų duomenų / informacijos teisingumo ir išsamumo, kas duotų pagrindą išvadai, jog turėjo būti pasinaudota teisės aktais suteikta teise tikrinti duomenis, kurių pagrindu skiriamos socialinio draudimo išmokos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 str. 1 d.), pareikalauti papildomos informacijos ir pan.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad našlių pensijos skyrimo H. G. metu (1996 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. 311) galiojusios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos numatė, kad rajonuose ir miestuose steigiami Valstybinio socialinio draudimo valdybos skyriai, kurie yra tiesiogiai atsakingi už, be kita ko, pensijų išmokėjimą teisingai ir laiku (43 str. 2 p.). Šios įstatyme įtvirtintos pareigos nepaneigia bendro pobūdžio pareiškėjo teiginiai apie žmogiškųjų išteklių poreikį asmenų, siekiančių gauti išmokas (tarp jų – našlių pensiją), teikiamų dokumentų ir nurodomų faktų teisingumui patikrinti.

23. Pareiškėjas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo A. G. jo tėvui H. G. išmokėtos našlių pensijos permoką (paveldėtam turtui proporcingą jos dalį), savo prašymą grindžia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostata, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. gruodžio 31 d. – 18 str. 1 d.; redakcijoje, įsigaliojusioje 2017 m. sausio 1 d. – 21 str. 1 d.). To paties straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) numatė, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje bei 36 straipsnio 6 dalyje, taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje, aiškiai nustato, jog galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės. Šis principas, kiek tai susiję su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, yra neatsiejamas nuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalies, pagal kurią jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas (29 p.). Būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo.

24. Utenos skyrius 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. PE_SP4-65 (I t., b. l. 64) konstatavo, kad laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 31 d. iki 2016 m. spalio 31 d. susidarė 8 296,15 Eur našlių pensijos permoka, dėl išmokos gavėjo kaltės. Šis sprendimas buvo priimtas po išmokos gavėjo H. G. mirties 2016 m. (duomenys neskelbtini).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nei redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d., nei redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) nereglamentuoja tokios situacijos, kai išmokų gavėjas yra miręs, t. y. nesuteikia Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriui arba jo pavaduotojui teisės priimti sprendimo dėl susidariusios permokos mirusio asmens atžvilgiu. Panašios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi tais atvejais, kai nagrinėjamas klausimas dėl mokesčių administratoriaus teisės spręsti dėl mirusio asmens mokestinės nepriemokos ir jos apimties (žr., pvz., 2017 m. gegužės 22 d. nutartį Nr. eA-396-602/2017). Dėl šios priežasties būtina patikrinta, ar Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. PE_SP4-65 atitinka kitų teisės aktų reikalavimus, pirmiausiai – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimus.

26. Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus (žr., pvz., 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-35/2012). Įvertinus nagrinėjamo atvejo aplinkybes, matyti, kad pareiškėjo pateikti duomenys nėra pakankami, jog argumentuotai pagrįstų išvadą, kad pareiškėjas turi teisę į teisme pareikšto reikalavimo tenkinimą. Kaip nurodyta administracinių teismų praktikoje, tam, kad būtų tenkinamas reikalavimas dėl pensijos permokos grąžinimo, visų pirma turi būti nustatyta (įrodyta) palikėjo skola ar kitokia turtinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1143-502/2019).

27. Kaip minėta, Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. PE_SP4-65 buvo priimtas jau po H. G. mirties, t. y. sprendimas skirtas asmeniui, kuris pagal pareiškėjo jau tuo metu turimus duomenis buvo miręs. Šiame kontekste akcentuotina, kad su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal Viešojo administravimo įstatymo III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju šių nuostatų buvo nepaisoma.

28. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad asmeniui nenaudingo sprendimo adresatas turi turėti galimybę pateikti pastabas prieš jį priimant, kad kompetentinga institucija galėtų naudingai atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes ir kad prireikus adresatas galėtų ištaisyti klaidą ir pateikti tokią informaciją apie savo asmenines aplinkybes, todėl galimybė susipažinti su bylos medžiaga jam turi būti sudaryta per administracinę procedūrą. Teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo per administracinę procedūrą negalima ištaisyti tiesiog sudarant galimybę susipažinti su bylos medžiaga per teismo procesą dėl galimo skundo, kuriuo siekiama ginčijamą sprendimą panaikinti (pagal analogiją žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, C-51/92 P, EU:C:1999:357, 78 punktą; 2002 m. spalio 15 d. sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-250/99 P, C-247/99 P-C-252/99 P ir C-254/99 P, EU:C:2002:582, 318 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, EU:C:2004:6, 104 punktą). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo per administracinę procedūrą neįmanoma būtų bent siekti ištaisyti sudarant galimybę susipažinti su bylos medžiaga per teismo procesą.

29. Nagrinėjamos bylos aplinkybės kelia abejonių dėl Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. PE_SP4-65 teisėtumo, pavyzdžiui, atsakovas tvirtino, jog nors H. G. ir V. G. formaliai buvo nutraukę santuoką, tačiau jie kartu gyveno ir toliau, vedė bendrą ūkį bei faktiškai vedė sutuoktinių gyvenimą iki jos mirties. Šiuo atveju nėra žinoma, ar H. G. buvo tinkamai paaiškintos sąlygos, kurioms esant jam galėjo būti teisėtai suteikiama nukentėjusiųjų asmenų našlių pensija. Be to, lieka neaiški paties H. G. pozicija dėl minėto sprendimo dėl permokų, neatskleistos aplinkybės, kuriomis buvo paskirta našlių pensija, nes jos grindžiamos tik pareiškėjo išreikšta pozicija ir paaiškinimais.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtų administracinės procedūros garantijų laikymasis ypač svarbus tais atvejais, kai sprendžiama dėl su subjektyviomis aplinkybėmis susijusių klausimų, inter alia kaltės. Kaip išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo. Nurodytos sąlygos – asmens kaltės – buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015). Daugiau nei akivaizdu ir tai, kad neįmanoma įgyvendinti esminių gero administravimo principo suponuojamų imperatyvų, jeigu asmuo, dėl kurio teisių ir pareigų yra sprendžiama, apskritai nedalyvauja individualaus administracinio akto priėmimo procedūroje. Tokiu atveju administracinio sprendimo priėmimo procedūra yra beprasmė, nes visiškai neatsižvelgia į suinteresuotų asmenų esmines procedūrines teises. Atitinkamai, jei individualus administracinis teisės aktas yra priimtas pažeidžiant esmines jo priėmimo procedūras, tai kartu reiškia ir netinkamą teisės normos taikymą šiuo administraciniu aktu. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nurodytas pagrindas, susijęs su administraciniu aktu dėl permokos nustatymo, negali būti pripažintas tinkamu motyvu, pagrindžiančiu pareiškėjo reikalavimo tenkinimą, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos.

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad negali būti naudojamas toks Fondui padarytos žalos atlyginimo mechanizmas, kuriuo būtų paneigiami asmens, į kurį nukreiptas žalos atlyginimo reikalavimas, teisminės gynybos principai (pvz., jo teisė įrodinėti, kad permoka grindžiama sprendimais, kurie netenkina teisėtumo reikalavimų, ir pan.). Tokią poziciją analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išdėstęs ir ankstesnėje savo praktikoje (žr., pvz., 2019 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-243-822/2019).

32. Pagal Civilinio kodekso 5.52 straipsnio 1 dalį įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu šioje dalyje nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Civilinis kodeksas (5.1 str.) nustato, kad be kita ko paveldimos ir palikėjo turtinės prievolės ir kitos įstatymu nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Taigi tam, kad tenkinti pareikštą reikalavimą, turėjo būti nustatyta (įrodyta) palikėjo skola ar kitokia turtinė prievolė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis byloje Nr. eA-1143-502/2019).

33. Be to, kaip nurodė pats pareiškėjas, šiuo atveju atsakovas buvo išreiškęs ketinimą palikimą priimti pagal sudarytą paveldimo turto apyrašą, tuomet jis už palikėjo skolas atsakytų tik paveldėtu turtu (Civilinio kodekso 5.53 str. 1 d.), tačiau atsakovas, pareiškėjo teigimu, dar nebuvo įvykdęs šio savo ketinimo. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo veiksmus siekiant išsiaiškinti atsakovo galutinę valią dėl jam tenkančios H. G. palikimo dalies, nors pareiškėjui yra žinomos aplinkybės, sudarančios objektyvias kliūtis atsakovui naudotis savo teisėmis (jis yra nedarbingas, serga psichikos liga ir yra priverstinai hospitalizuotas).

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo H. G. išmokėtos našlių pensijos permoką, pagrįstas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. PE_SP4-65, yra nepagrįstas, kadangi pastarasis sprendimas, priimtas mirusiojo H. G. atžvilgiu, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (pareigos tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą), šio įstatymo III skirsnio nuostatų, ypač susijusių su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu, taip pat teisėjų kolegija nenustatė tinkamo teisinio pagrindo minėtiems sprendimams priimti, nes Valstybinio socialinio draudimo įstatymo atitinkamai 18 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) ir 21 straipsnio (redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) bei kitos šio įstatymo nuostatos nereglamentuoja tokios situacijos, kai išmokų gavėjas yra miręs. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas iš atsakovo priteisti našlių pensijos permoką yra pateiktas teismui tinkamai nenustačius (įrodžius) turtinę prievolę.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai motyvavo priimamą sprendimą, tačiau teisėjų kolegija sutinka su galutinėmis teismo išvadomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė