2018-03-29 Nr. AB-6731-3-61-3-03505-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3690-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03505-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. F. (B. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas B. F. su 2017 m. spalio 10 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1560(01658) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui B. F., panaikinimo“.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-1560(01658) panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi LT7407251, galiojantį iki 2018 m. balandžio 3 d. B. F. nuomone, šis sprendimas yra neteisėtas ir buvo priimtas nepagrįstai, jo neapklausus bei nesuteikus galimybės paaiškinti situaciją, todėl turi būti panaikintas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad nenustatęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių jam galėtų būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. vasario 6 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius 2017 m. balandžio 3 d. išdavė B. F. leidimą laikinai gyventi LT7407251, kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „TT Capital“ (toliau – ir Bendrovė) dalyviui. Vėliau Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „TT Capital“ nuo 2017 m. liepos 31 d. buvo įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai ir dėl to panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. B. F. pažymėjo, kad apie tai, jog Bendrovė neatitinka nustatytų sąlygų, nežinojo.

4. Pareiškėjas, aptaręs Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio 8 dalies nuostatas, pažymėjo, kad yra UAB „TT Capital“ akcininkas, turintis 1/3 jos akcijų, todėl jis galėjo gauti tik informaciją apie darbuotojų skaičių, tačiau informacijos, kuri gali būti nevieša arba susijusi su komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija, Bendrovės vadovas neprivalėjo jam teikti. Kita vertus, akcininkas negalėjo iš karto žinoti UAB „TT Capital“ vadovo atliekamų veiksmų, atleidžiant jos darbuotojus, ir negalėjo jiems daryti jokios įtakos. Pažymėjo, kad remdamasis teise gauti informaciją ir vadovaudamasis protingumo principais, akcininkas negali kas septynias dienas Bendrovės vadovo klausinėti apie darbuotojų skaičių. Pareiškėjas nurodė, kad jeigu būtų žinojęs apie darbuotojų skaičiaus sumažėjimą, būtų arba pasistengęs padaryti įtaką Bendrovės vadovui dėl darbuotojo neatleidimo ar naujo priėmimo arba būtų iš karto apie tai pranešęs Migracijos departamentui ir kreipęsis dėl leidimo gyventi išdavimo kitais pagrindais. Nelogiška, kad žinodamas apie jam nepalankius pokyčius UAB „TT Capital“, B. F. nebūtų ėmęsis veiksmų savo interesams ginti. Akcentavo, kad informaciją dėl darbuotojų skaičiaus Bendrovėje jis sužinojo tik iš atsakovo.

5. Pareiškėjas teigė, kad valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę. Pažymėjo, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būtų pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o sprendimų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus.

6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Migracijos departamentas paaiškino, kad B. F., remdamasis tuo, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Atsižvelgus į tai, kad buvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas yra UAB „TT Capital“ akcininkas, Bendrovėje yra įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat į tai, kad UAB „TT Capital“ atitiko kitus Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus, 2017 m. vasario 6 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą B. F. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius 2017 m. balandžio 3 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7407251, galiojantį iki 2018 m. balandžio 3 d. Atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar B. F. atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, ir nustatė, kad UAB „TT Capital“ nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. spalio 4 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs surinktą medžiagą, atsakovas konstatavo, kad Bendrovė nuo 2017 m. liepos 31 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje du mėnesius nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, B. F. nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

8. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai bei nuolat sekti, ar UAB „TT Capital“ atitinka teisės aktų reikalavimus, bei įvykus nenumatytoms verslo vykdymo kliūtims, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti, kad tiek jis, tiek Bendrovė atitiktų teisės aktų reikalavimus. Kadangi UAB „TT Capital“ dirbo tik trys darbuotojai, B. F. negalėjo kilti problemų sukontroliuoti darbuotojų srautus. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas į atsakovą nesikreipė ir apie pasikeitusias aplinkybes jo neinformavo. Migracijos departamento nustatyti duomenys, įrodantys, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, buvo aiškūs ir nedviprasmiški. Ginčo, kad UAB „TT Capital“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nėra. Taigi, pareiškėjas, kaip Bendrovės dalyvis, nepaisė teisės aktuose nustatyto reikalavimo ir taip siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

9. Migracijos departamentas nurodė, kad galimybės sustabdyti sprendimo priėmimo procedūrą nagrinėjamu atveju teisės aktai nenumato. Preziumuojant, kad pareiškėjui, kaip gavusiam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, buvo žinomi išduoto leidimo laikinai gyventi teisiniai panaikinimo / pakeitimo pagrindai, B. F., atsiradus nuo jo nepriklausančioms aplinkybėms, kurios ateityje galbūt turės įtakos pareiškėjo teisėtai vykdomai veiklai, galėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl sprendimo atleisti darbuotojus pasekmių išsiaiškinimo. Akcentavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, užsieniečio (įmonės savininko, direktoriaus) buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti verslą Lietuvoje. B. F. nenurodė ir neįrodė, kuo vadovaujantis galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su B. F. susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų pakako ginčijamam sprendimui pagrįsti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šis sprendimas neatima iš pareiškėjo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

10. Migracijos departamentas pažymėjo, kad 2017 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1560(01658) yra pagrįstas objektyviais jo disponuojamais duomenimis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės yra motyvuotos. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytas juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Taigi, ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.

11. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo B. F. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs bei įvertinęs faktines aplinkybes, susijusias su leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išdavimu ir jo panaikinimu, bei atsakovo surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad UAB „TT Capital“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Be to, B. F. nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir jų neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes bei nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. spalio 4 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. balandžio 3 d.

14. Išanalizavęs Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų, 35 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais vidaus reikalų įgaliotai institucijai pranešama apie duomenų pasikeitimą, to paties įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes UAB „TT Capital“ neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų ir šis laikotarpis truko keletą mėnesių, t. y. B. F. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ir vienintelis akcininkas, yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl jų netaikymo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, Bendrovėje nuo 2017 m. liepos 31 d. nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. B. F. neginčijo faktinių aplinkybių, kad UAB „TT Capital“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. daugiau nei du mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, o taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

16. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ ir “ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Migracijos departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo laiką, t. y. bendrovė neatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų.

17. Įvertinęs tai, ką išdėstė, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad B. F. atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėjas siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad B. F. siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

18. Teismas pažymėjo, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, numatantys, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Teismas pažymėjo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje B. F. buvo išduotas remiantis tuo, kad jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

19. Teismas atkreipė dėmesį kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Kadangi B. F. pateikti argumentai neišsklaidė pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento padarytą išvadą. Teismas pažymėjo, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas savaime neatima iš B. F. galimybės vykdyti Bendrovės akcininko pareigas, pasitelkiant įgaliotus atstovus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę.

20. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą – įstatymo viršenybės principas – inter alia (lot. be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, reikalaujančiu, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas sprendė, kad jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės yra motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir jos susietos su taikomomis teisės normomis. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas ir išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

21. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

III. 22. Pareiškėjas B. F. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir Migracijos departamento 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1560(01658) panaikinti.

23. Pareiškėjas savo poziciją grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas jo skundą atmetė neįsigilinęs į bylos esmę ir neatsižvelgęs į B. F. nurodytą teismų praktiką, o toks sprendimas yra neteisingas, todėl turi būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2017-10-04 sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1560 (01658), kuriuo panaikintas (duomenys neskelbtini) piliečiui B. F., gim. 1973-03-01, išduotas leidimas laikinai gyventi LT7407251 Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

26. Lietuvos Respublikos įstatymo ‚Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

27. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punkte (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

28. Pagrįstomis laikytinos atsakovo nustatytos aplinkybės, kuriomis vadovaujantis padaryta išvada, kad UAB „TT Capital“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes joje visą darbo laiką nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (nuo 2017 m. liepos 31 d. įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad negalėjo įtakoti ir iš karto žinoti apie bendrovės vadovo atliekamus veiksmus atleidžiant bendrovės darbuotojus. Pažymėtina, jog prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi būtent ir grindė vykdoma ir ketinama toliau vykdyti teisėta veikla UAB „TT Capital“, tokiu pagrindu ir dėl šios priežasties šis leidimas jam ir buvo išduotas, todėl teiginiai, kad jis nėra įpareigotas rūpintis šios įmonės veikla, prieštarauja jo prašyme dėl leidimo išdavimo nurodytoms aplinkybėms. Įgijęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir siekdamas vystyti veiklą, pareiškėjas turi rūpintis ir įmonės veiklos atitikimu Įstatymo numatytiems reikalavimams. Būtent leidimo išdavimo pagrindas apibrėžia sąlygas, kurių asmuo turi laikytis, siekdamas atitikti tokio leidimo turėjimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858-2017).

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. F. (B. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė