5d96e0d5-a81d-4e02-8a12-a75690197658 · Klaipėdos apygardos teismas

Prane??jas Stasys Valu?is Baud?Pranešėja Edita Lapinskienė                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A-119-606/2017Teisėja Viktorija Teišerskienė                           Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00290-2015-6                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                  1.2.4.4.2.8.; 1.2.26.2 (S)                                                                                            KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS        N U T A R T I S                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. gegužės 18 d.

Klaipėda                           Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,teisėjų Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno,sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorei Nijolei Žemaitytei, nukentėjusiojo P. B. atstovei advokatei Vitai KiliÅ¡auskaitei,gynėjui advokatui Mindaugui Barkauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A.

U. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. U., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas:             pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ â€“ laisvės atėmimu vieneriems (1) metams Å¡eÅ¡iems (6) mėnesiams,              pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį – areÅ¡tu trisdeÅ¡imčiai (30) parų.             Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du, griežtesne bausme apimant Å¡velnesnę, ir paskirta subendrinta vienerių (1) metų Å¡eÅ¡ių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

             Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas A. U. atidėtas vieneriems (1) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu Å¡eÅ¡is (6) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo.             IÅ¡ A. U. P. B. priteista 1604,51 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žaloms atlyginti, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai – 94,76 Eur turtinei žalai atlyginti.             Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

                          A. U. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 23 d., apie 12.45 val., vieÅ¡oje vietoje – prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai, t. y. P. B. automobiliu „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bandant apvažiuoti A. U. vairuojamÄ automobilį „Citroen C1“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pastarasis vairuojamu automobiliu užkirto jam keliÄ .

Po to, P. B. iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio, A. U., sėdėdamas automobilyje, keikėsi necenzÅ«riniais žodžiais ir, iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio, sugriebė P. B. viena ranka už marÅ¡kinių ir juos suplėšė, o kitos rankos kumščiu tyčia smogė ne mažiau kaip 4 kartus nukentėjusiajam P. B. į galvÄ , taip jam padarydamas kraujosruvÄ Å¾ando gleivinėje, lengvÄ galvos smegenų sukrėtimÄ , sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Tokiais savo veiksmais A. U. sutrikdė visuomenės rimtį ir dėl chuliganiÅ¡kų paskatų nesunkiai sužalojo P. B..                          Apeliaciniu skundu nuteistasis A.

U. praÅ¡o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti, nepadarius veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių, nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį ir Å¡ios bylos dalį jam nutraukti, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytai aplinkybei (bÅ«tinoji gintis).                          Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teismas turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, paÅ¡alinti prieÅ¡taravimus ir savo sprendimÄ argumentuoti.

Kiekvienas nuosprendis turi bÅ«ti motyvuotas, turi atitikti BPK 302–307 straipsnių nuostatas. Apelianto tvirtinimu, skundžiamu nuosprendžiu nepaneigti jo parodymai dėl to, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje konfliktÄ iÅ¡provokavo bÅ«tent P. B., nes jis be jokios priežasties automobilio garso signalu signalizavo, reiÅ¡kė pretenzijas ir siekė neleistinu bÅ«du apvažiuoti kitus eismo dalyvius, iÅ¡lipęs iÅ¡ savo automobilio keikėsi, t. y. elgėsi agresyviai. Kad naudojo garsinį signalÄ , neneigė ir nukentėjusysis P. B., taip pat su juo automobiliu važiavęs ir byloje kaip liudytojas apklaustas L.

D.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visÄ Ä¯vykių eigÄ analizavo tik nuo to momento, kai automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje P. B., agresyviai manevruodamas, pabandė prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juosta apvažiuoti jo (apelianto) bei prieÅ¡ jį stovinčius kitus automobilius. Apelianto įsitikinimu, bÅ«tent P. B. agresyvÅ«s veiksmai sÄ lygojo jo vairuotu automobiliu „Citroen C1“ kelio užkirtimÄ P. B. vairuotam automobiliui, siekiant, kad visi iÅ¡tisiniame sraute itin lėtai važiavę automobiliai ir toliau tvarkingai važiuotų pagal Kelių eismo taisykles.

Dėl Å¡io veiksmo jam pareigÅ«nai pretenzijų nereiÅ¡kė, jis Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Tai, kad jis nestovėjo, o važiavo automobilių sraute, apelianto tvirtinimu, patvirtina ir ta aplinkybė, jog jo automobilio variklis iÅ¡jungtas nebuvo. Tai, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje bÅ«tent P. B. netinkamai atliko manevrÄ , patvirtino ir bylos baigtimi nesuinteresuotas liudytojas policijos pareigÅ«nas R. P., jis parodė, kad „šios aikÅ¡telės važiuojamojoje dalyje eismas galimas abiem kryptimis, viena eismo juosta yra iÅ¡važiavimui, kita įvažiavimui, reikia įvažiuoti į prieÅ¡prieÅ¡inę juostÄ , norint apvažiuoti prieÅ¡ tai stovinčius automobilius“.

                          Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų (su vėlesniais pakeitimais) Kelių eismo taisyklių 88 punkte yra nustatyta, kad gyvenvietėse neleidžiama naudoti garso signalų, iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai jie bÅ«tini, kad bÅ«tų iÅ¡vengta eismo įvykio. Klaipėda yra gyvenvietė, todėl garso signalÄ naudoti be bÅ«tinumo yra draudžiama, todėl dėl to, kad iÅ¡ paskos važiuojančio automobilio vairuotojas aktyviai juo naudojosi, apeliantas dar labiau pasipiktino.

Teismas Å¡ių reikÅ¡mingų aplinkybių neanalizavo, neįsigilino į nagrinėjamos situacijos priežastis ir dėl to netinkamai vertino jau po to buvusius įvykius, nes, anot teismo, visa konfliktinė situacija kilo dėl priežasčių, kurias nurodė bÅ«tent P. B.: „nukentėjusysis P. B. teismo posėdžio metu paaiÅ¡kino, kad jis iÅ¡ savo automobilio iÅ¡lipo apsižiÅ«rėti, nes suveikus automobilio saugos sistemai, pamanė, kad įvyko eismo įvykis, kartu pakvietė iÅ¡lipti ir kaltinamÄ jį“.                          Nuteistojo A.

U. teigimu, jis teisiamajame posėdyje nuosekliai tvirtino, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje konfliktÄ sukėlė bÅ«tent nukentėjusiuoju pripažinto P. B. veiksmai, todėl jis užkirto vairuojamu automobiliu keliÄ P. B. vairuojamam automobiliui. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl jis pripažino, jog kelias P. B. vairuotam automobiliui buvo užkirstas įžūliu elgesiu, demonstruojant nepagarbÄ aplinkiniams bei aplinkai. P. B. veiksmai turėjo bÅ«ti vertinami lygiai taip pat.

Apelianto įsitikinimu, automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje, negerbdamas aplinkinių, elgėsi įžūliai bÅ«tent P. B., kai jo veiksmai buvo tik spontaniÅ¡ki, tiesiog sureaguojant į situacijÄ . Nuteistojo A. U. teigimu, teismas turėjo Å¡ias aplinkybes aptarti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje, tačiau to nepadarė, nepagrindė, kodėl jo elgesys buvo įžūlus ir demonstruojantis nepagarbÄ aplinkiniams bei aplinkai, o P. B. veiksmai, kai jis važiuodamas prieÅ¡ eismÄ , siekė aplenkti ir jį (A.

U.), ir prieÅ¡ jį buvusius kitus automobilius, liko neįvertinti.                           Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad suraÅ¡ytame kaltinamajame akte buvo nurodyta ir dar viena aplinkybė, kad jis (apeliantas), iÅ¡važiuodamas savo automobiliu prieÅ¡ P. B. vairuotÄ automobilį, sukėlė eismo įvykį, tačiau skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kuo remiantis, ji iÅ¡ kaltinimo buvo paÅ¡alinta, tiesiog apsiribojant lakoniÅ¡ku teiginiu, jog „iÅ¡ kaltinimo Å¡alintina aplinkybė, kad kaltinamasis A.

U. savo vairuojamu automobiliu užkirto keliÄ , taip sukeldamas eismo įvykį, kaip neįrodyta“. Apelianto įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas turėjo aptarti aplinkybę, ar jis sukėlė ar nesukėlė kokį nors eismo įvykį, kadangi tai turi esminės reikÅ¡mės vertinant P. B. veiksmus dėl jo iÅ¡lipimo iÅ¡ automobilio ir pretenzijų reiÅ¡kimo dėl jo tariamo automobilio apgadinimo. Nuteistasis A. U. pritaria teismui, kad po to, kai jis užblokavo P. B. vairuotam automobiliui keliÄ , P. B. iÅ¡lipo iÅ¡ savo automobilio, o jis buvo atsidaręs langÄ , kalbėjo su P. B., jie reiÅ¡kė vienas kitam pretenzijas, buvo pakankamai įsiaudrinę, todėl galbÅ«t abu vartojo ir keiksmažodžius.

Konfliktas buvo išimtinai jo ir P. B. tarpusavio ginčas, neįtakojęs viešosios tvarkos. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra konkrečiai nurodyta, kokius keiksmažodžius jis (apeliantas) vartojo („keikėsi necenzūriniais žodžiais“) ir kaip juos suprato P. B.. Apeliantas pažymi, kad iš automobilio buvo išlipęs tik P. B., jis (apeliantas) išlipti iš automobilio nebūtų galėjęs, kadangi po P. B. ir jo manevrų automobiliais, P. B. automobilio „Jeep Grand Cherokee“ priekinis buferis buvo ties jo (apelianto) automobilio „Citroen C1“ vairuotojo durelėmis, todėl jis jų negalėjo atidaryti.

Tai, kad Å¡ios nurodytos aplinkybės yra teisingos, patvirtino ir pats P. B. bei L. D.. Jų pokalbis ir pasibaigė apsižodžiavimu, apeliantas nuvažiavo į priekį mažiausiai 15 metrų, lygiagrečiai prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, kur automobilyje laukė grįžtančio S. S.. BÅ«damas automobilyje, nuteistasis A. U. pamatė sparčiu žingsniu link jo artėjantį P. B., dėl to jis iÅ¡lipo į laukÄ . Tik priartėjęs, P. B. iÅ¡kart puolė gestikuliuoti rankomis, vienÄ ar du kartus sudavė jam į deÅ¡inį žandÄ .

Tada jau apeliantas sugriebė P. B. už marÅ¡kinių ir, gindamasis, kelis kartus sudavė kumščiu jam į veidÄ . Jų apsistumdymas labai greitai baigėsi, apelianto teigimu, jis konflikto tęsti neketino, norėjo iÅ¡važiuoti, kadangi iÅ¡ prekybos centro jau buvo atėjęs S. S.. Tuo metu P. B. iÅ¡sitraukė mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ ir fotografavo jo automobilį. Å ių fotografijų byloje nėra, o iÅ¡ jų bÅ«tų labai aiÅ¡ku, kur tuo metu stovėjo jo (apelianto) automobilis ir kur P. B. automobilis.

Tai, kad ne jis, o P. B. priėjo prie jo (apelianto), konfliktas tarp jo ir P. B. tęsėsi prie centrinio įėjimo į prekybos centrÄ â€ž(duomenys neskelbtini)“, patvirtino ir apklaustas kaip liudytojas S. S., be to, jis akivaizdžių sumuÅ¡imo žymių nei pas vienÄ nematė.                           Nuteistasis A. U. teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiojo P. B. parodymus kaip nuoseklius, tačiau jo visi duoti parodymai prieÅ¡tarauja tarpusavyje.

Be to, vertindamas P. B. parodymus, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad P. B. yra tiesiogiai suinteresuotas Å¡ios bylos baigtimi, kadangi dar ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo sprendžiamas klausimas ir galbÅ«t dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Apelianto nuomone, P. B. vėlesnių apklausų metu davė sau naudingus parodymus, siekdamas atsakomybę perkelti jam (apeliantui). Teismas, spręsdamas jo (apelianto) baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , prieÅ¡ingai, nei yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nesivadovavo in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių nėra galimybės paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2014).

Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2014).                          Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas visiÅ¡kai nepagrįstai savo iÅ¡vadÄ , jog P. B. parodymai yra teisingi, grindžia byloje esančia teismo medicinos tarnybos specialisto iÅ¡vada dėl kÅ«no sužalojimo, kadangi specialisto iÅ¡vada gali patvirtinti tik nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastÄ , o ne sužalojimo nukentėjusiajam padarymo aplinkybes.

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad „liudytojas S. S. taip pat nepatvirtino kaltinamojo A. U. teiginio, kad nukentėjusysis pirmas jam smÅ«giavo, kaip tik nurodė, kad A. U. po įvykusio incidento nesiskundė buvęs sumuÅ¡tas, apie kreipimÄ si į policijÄ ir pareiÅ¡kimo raÅ¡ymÄ nekalbėjo“, tačiau, apelianto teigimu, teisiamajame posėdyje liudytojas S. S. prieÅ¡ingai, nei nurodė teismas, kaip tik patvirtino jo (apelianto) parodymus apie jo (apelianto) veiksmus konflikto pabaigoje, kad jis (apeliantas) jam sakė, jog „susimuÅ¡iau“, o ne „sumuÅ¡iau“, taip pat sakė, kad „prie jo automobilio priėjęs vyriÅ¡kis liepė jam iÅ¡lipti iÅ¡ automobilio“, ir tokie parodymai, apelianto tvirtinimu, objektyviai atitinka jo parodymus.

Teismas nuosprendyje netinkamai įvertino Å¡iuos liudytojo S. S. parodymus, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, ir dėl to padarė neteisingas iÅ¡vadas apie tariamÄ apelianto nurodytų aplinkybių neatitikimÄ tiesai.                          Apeliaciniame skunde apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose, kuriose analizuojama vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) nusikaltimo sudėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2013, nutartis Nr. 2K-520-303/2015), teigia, kad teismas neanalizavo ir nesiaiÅ¡kino, ar vieÅ¡oji tvarka buvo realiai sutrikdyta, t. y. aplinkiniai pasijuto Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis iÅ¡gÄ stis ar kilo sumaiÅ¡tis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir panaÅ¡iai.

Teismas tik formaliai nustatė, kad buvo panaudotas fizinis smurtas prieÅ¡ nukentėjusįjį P. B., ir todėl padarė iÅ¡vadÄ , jog taip buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Vienintelis nurodytas asmuo, kuris galbÅ«t buvo Å¡okiruotas, yra kartu su P. B. tuo pačiu automobiliu vykęs L. D..                          Be to, apeliaciniame skunde apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose, kuriose analizuojama nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiÅ¡kų paskatų nusikaltimų sudėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr.               2K-144/2008, Nr. 2K-266/2009, Nr. 2K-450/2010), visiÅ¡kai nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad jo veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , kartu ir BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi konflikto iniciatorius buvo ne jis, o bÅ«tent P. B., jis savo aktyviais veiksmais neteisėtai naudojo garsinį signalÄ , skubino važiuoti tvarkingai važiuojančius eismo dalyvius, bÅ«tent P. B., negerbdamas aplinkinių, iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inę eismo juostÄ , siekdamas juos aplenkti ir taip pirmas įveikti susidariusiÄ transporto priemonių spÅ«stį, o jis (apeliantas) tik užkirto keliÄ P. B. vairuotam automobiliui ne tam, kad sukeltų konfliktÄ , o tam, kad užkirstų keliÄ jo daromam Kelių eismo taisyklių pažeidimui bei, kad nebÅ«tų ignoruojami kiti automobilių eismo dalyviai.

Apelianto įsitikinimu, iÅ¡važiavęs prieÅ¡ P. B. automobilį, jis jokio eismo įvykio nesukėlė, liko sėdėti savo automobilyje, o bÅ«tent P. B. iÅ¡lipo iÅ¡ savojo, vaikščiojo aplink ir reiÅ¡kė visiÅ¡kai nepagrįstas pretenzijas dėl jo įsivaizduojamo eismo įvykio, kurio metu buvo neva apgadintas jo automobilis. Apeliantas visiÅ¡kai nesiekė tęsti konflikto, nebuvo iÅ¡lipęs iÅ¡ savo automobilio, nuvažiavo į kitÄ stovėjimo vietÄ , kuri nuo pirmosios buvo nutolusi mažiausiai 15 metrų, tačiau P. B. atėjo toliau aiÅ¡kintis kivirčo, bÅ«tent P. B. buvo nusiteikęs agresyviai ir puolė muÅ¡tis, t. y. smurtu aiÅ¡kintis santykius, o apeliantas, sugriebdamas P. B. už marÅ¡kinių ir suduodamas jam smÅ«gius ranka tik gynėsi nuo pastarojo pavartoto smurto, savo veiksmais pažeisti vieÅ¡osios tvarkos nesiekė ir jos nepažeidė.

Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose, kai asmens veiksmai pripažįstami kaip veikimas bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis (BK 28 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr.              2K-137/2010, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012), nuteistasis A. U. tvirtina, kad jis veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, o jo, kaip besiginančiojo veiksmai buvo tik atsakas į jį atsivijusio ir puolusio jį P. B. aktyvius veiksmus, jie nesitęsė po to, kai kėsinimasis buvo jau atremtas, dėl to yra visos sÄ lygos ir pagrindai baudžiamÄ jÄ bylÄ dėl sužalojimo nutraukti pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktÄ .

Apelianto tvirtinimu, jo pagrindinis ir vienintelis tikslas buvo apsiginti nuo P. B. agresyvių veiksmų, kurie pasireiÅ¡kė užgauliu bendravimu, o vėliau buvo peraugę į tiesioginį smurto prieÅ¡ jį panaudojimÄ . Apeliantas nurodo, kad jis neturėjo jokio motyvo sumuÅ¡ti P. B., visais įmanomais veiksmais siekė iÅ¡vengti konflikto tęsinio, neliko su P. B. tam, kad toliau beprasmiÅ¡kai aiÅ¡kintųsi aplinkybes. Pavojingo kėsinimosi Å¡altinis buvo bÅ«tent P. B., jis sÄ moningai suprasdamas, jog jis (apeliantas) Å¡alinasi iÅ¡ kilusio žodinio konflikto vietos, atliko nurodytus valingus veiksmus, kurie turi bÅ«ti vertinti kaip pavojingas kėsinimasis.                          Apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų, jog jis kreipėsi į policijÄ su praneÅ¡imu apie galbÅ«t padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , apie tai nurodyta 2015 m. rugpjūčio 3 d.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjo suraÅ¡ytame nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį, tačiau jo motyvai neskųsti tokio sprendimo visiÅ¡kai nesusiję su tuo, kad jis jaustųsi kaltas. Nutarimo neskundė, nes Å¡io įvykio nesureikÅ¡mino. Be to, jo tokiÄ pozicijÄ visiÅ¡kai atitiko tame pačiame 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimÄ iÅ¡dėstyta nuostata, kad jeigu jau turi kažkuris iÅ¡ jų vienas kitam pretenzijų, tai jas gali realizuoti kreipdamiesi į teismÄ privataus kaltinimo ar civilinio proceso tvarka, jokio vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo tyrėjas jų veiksmuose neįžvelgė.

Apeliantas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį, veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigÅ«nams. Ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad bÅ«tų iÅ¡siaiÅ¡kintos visos reikÅ¡mingos aplinkybės byloje.

Jeigu pareigÄ Ä¯rodinėti turintys valstybės pareigÅ«nai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neiÅ¡samÅ«s, neleidžia daryti patikimų iÅ¡vadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi bÅ«ti iÅ¡teisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2014). Nuteistojo A. U. įsitikinimu, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, kadangi jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymių, o dėl P. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra visos sÄ lygos ir pagrindai konstatuoti baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiÄ aplinkybę – bÅ«tinÄ jÄ gintį.                          Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė, nukentėjusiojo atstovė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

                          Apeliacinis skundas atmestinas.                          Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , savo procesiniame dokumente neturi pareigos iÅ¡samiai aptarinėti kiekvienÄ neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).                          Apeliaciniame skunde, nuteistojo A.

U. teigimu, skundžiamu nuosprendžiu nepaneigti jo parodymai dėl to, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje konfliktÄ iÅ¡provokavo bÅ«tent P. B., nes jis be jokios priežasties automobilio garso signalu signalizavo, reiÅ¡kė pretenzijas ir siekė neleistinu bÅ«du apvažiuoti kitus eismo dalyvius, iÅ¡lipęs iÅ¡ savo automobilio keikėsi, t. y. elgėsi agresyviai. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas turėjo aptarti aplinkybę, ar jis sukėlė ar nesukėlė kokį nors eismo įvykį, kadangi tai turi esminės reikÅ¡mės vertinant P. B. veiksmus dėl jo iÅ¡lipimo iÅ¡ automobilio ir pretenzijų reiÅ¡kimo dėl jo tariamo automobilio apgadinimo.

Taip pat teismas neanalizavo ir nesiaiÅ¡kino, ar vieÅ¡oji tvarka buvo realiai sutrikdyta. Apelianto tvirtinimu, jis visiÅ¡kai nesiekė tęsti konflikto, nebuvo iÅ¡lipęs iÅ¡ savo automobilio, nuvažiavo į kitÄ stovėjimo vietÄ , kuri nuo pirmosios buvo nutolusi mažiausiai 15 metrų, tačiau P. B. atėjo toliau aiÅ¡kintis kivirčo, bÅ«tent P. B. buvo nusiteikęs agresyviai ir puolė muÅ¡tis, t. y. smurtu aiÅ¡kintis santykius, o apeliantas, sugriebdamas P. B. už marÅ¡kinių ir suduodamas jam smÅ«gius ranka tik gynėsi nuo pastarojo pavartoto smurto, savo veiksmais pažeisti vieÅ¡osios tvarkos nesiekė ir jos nepažeidė.                          Akcentuotina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo iÅ¡vadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Å iame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Kita sÄ lyga įrodymams vertinti – įrodymai turi bÅ«ti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus Å¡iuo požiÅ«riu, pirmiausia turi bÅ«ti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra iÅ¡dėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. Pagal teismų praktikÄ tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomÄ jÄ vertę.

Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ Ä¯rodymai turi bÅ«ti tik teisėtais bÅ«dais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iÅ¡ skirtingų Å¡altinių.                          Pažymėtina, kad, nei teisiamajame posėdyje, nei apeliaciniame skunde nuteistasis A.

U. neneigė fakto, jog jis sudavė nukentėjusiajam P. B. smÅ«gius į veidÄ , tačiau, jo teigimu, tai padarė gindamasis, nes konfliktÄ iÅ¡provokavo P. B.. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. U. daug dėmesio skyrė P. B. veiksmams, kai jis automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje, nuteistojo teigimu, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbÄ aplinkiniams bei aplinkai, garso signalu signalizavo ir norėjo neleistinu bÅ«du aplenkti jo (A. U.) vairuojamÄ automobilį, ir taip iÅ¡provokavo konfliktÄ , o jis, užblokuodamas P. B. automobilį, tik norėjo, jog visi važiuotų pagal Kelių eismo taisykles.

A. U. teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje turėjo įvertinti šiuos P. B. veiksmus. Be to, apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybę, ar buvo sukeltas koks nors eismo įvykis, nes ši aplinkybė, nuteistojo A. U. manymu, yra svarbi dėl to, ar P. B. turėjo pagrindo išlipti iš automobilio ir reikšti jam pretenzijas, nes P. B. pirmasis priėjo prie jo, buvo agresyviai nusiteikęs ir puolė muštis.                          Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo A.

U. parodymų nustatyta, kad prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, iÅ¡ jo automobilio iÅ¡lipus S. S., jis lėtai judėjo toliau, buvo automobilių spÅ«stis, jam iÅ¡ galo signalizavo nukentėjusysis P. B. ir bandė jį apvažiuoti, iÅ¡važiuodamas į prieÅ¡ingÄ juostÄ . A. U. taip pat pasuko į tÄ pačiÄ pusę, bandydamas užkirsti keliÄ P. B. automobiliui. Tada P. B. iÅ¡Å¡oko iÅ¡ automobilio ir jie pradėjo aiÅ¡kintis, nes pagalvojo, kad kažkas atsitiko. A. U. teigimu, jis iÅ¡ automobilio iÅ¡lipti negalėjo, nes P. B. automobilio buferis buvo ties jo automobilio durelėmis.

A. U. pavažiavo į priekį ir pastatė automobilį lygiagrečiai prekybos centrui „(duomenys neskelbtini)“. A. U. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, o P. B. automobilis liko stovėti ten, kur stovėjo. Jam tik iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio, prie jo jau buvo priėję P. B., jis gestikuliuodamas pradėjo pulti, keikėsi necenzÅ«riniais žodžiais, sudavė smÅ«gį į deÅ¡inįjį žandÄ . Kai gavo smÅ«gį į žandÄ , A. U. pagavo P. B. už marÅ¡kinių ir jam smÅ«giavo. Kiek smÅ«gių sudavė P. B., A.

U. neskaičiavo, tačiau nepaneigė, jog smÅ«gių buvo daugiau kaip vienas. A. U. tvirtinimu, jis Å¡io įvykio nesureikÅ¡mino, tai įvardijo kaip mažareikÅ¡mį „apsipeÅ¡iojimÄ â€œ. SmÅ«gį, kurį sudavė jam P. B., nevertino kaip savo teisių pažeidimÄ . P. B. atėjo prie jo dėl to, kad jis jo nepraleido, jokio kontakto tarp automobilių nebuvo. A. U. nuvažiavo į policijÄ paraÅ¡yti pareiÅ¡kimo, nes taip patarė advokatas, o jam pačiam Å¡is įvykis atrodė mažareikÅ¡mis.

Policijoje jau buvo P. B. (t. 2, b. l. 2–3).                          Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis P. B. parodė, kad automobiliu važiavo su kolega L. D.. P. B. neneigė, kad susidarius automobilių eilei, jis signalizavo. Tada A. U. parodė jam vidutinio pirÅ¡to kombinacijÄ ir užkiÅ¡o savo vairuojamÄ automobilį. Automobiliai susilietė. IÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio, P. B. apžiÅ«rėjo savo automobilį ir paprašė iÅ¡lipti iÅ¡ automobilio A.

U.. A. U., sėdėdamas automobilyje, iÅ¡keikė jį visokiais necenzÅ«riniais žodžiais, o iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio, nespėjus nieko pasakyti, griebė kaire ranka už krÅ«tinės, o kita ranka smÅ«giavo į galvÄ , ne mažiau kaip keturis kartus. Juos iÅ¡skyrė praeiviai. P. B. tvirtinimu, jis A. U. jokio smÅ«gio nesudavė. A. U. bandė iÅ¡važiuoti, tačiau P. B. jam neleido, padarė nuotraukÄ , iÅ¡kvietė policijÄ . Po to nuvyko į policijos komisariatÄ , parašė pareiÅ¡kimÄ ir nuvyko į ligoninę.

Buvo diagnozuotas smegenų sutrenkimas, turėjo nedarbingumÄ 2 savaites, gydytojai norėjo pratęsti visam mėnesiui, bet jis atsisakė. P. B. jautėsi pažemintas prieÅ¡ kolegÄ ir žmones, nes viskas įvyko vieÅ¡oje vietoje. Dėl eismo įvykio ir automobilio apgadinimo į policijÄ atskirai nesikreipė, kreipėsi tik į draudimÄ (b. l. 156–157).                          IÅ¡ aptartų nuteistojo A. U. apeliacinio skundo argumentų ir teisiamajame posėdyje duotų jo parodymų neginčytinai nustatyta, kad tarp nuteistojo A.

U. ir nukentėjusiojo P. B. konfliktas įvyko dėl to, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje, nukentėjusysis P. B. vairuojamu automobiliu norėjo aplenkti A. U. vairuojamÄ automobilį, tačiau A. U. to padaryti neleido, P. B. automobilį užblokavo, galbÅ«t taip jį lietė. Kad automobilio „Citroen“ vairuotojas galbÅ«t užkliuvo už P. B. vairuoto automobilio, atrodė ir kartu automobilyje su P. B. važiavusiam L. D. (t. 1, b. l. 160–161), taip pat Å¡ios aplinkybės nepaneigia ir liudytojo policijos pareigÅ«no R.

P. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kur jis parodė, jog ant P. B. automobilio galbÅ«t ir buvo įbrėžimas (t. 1, b. l. 158–159). Tačiau Å¡iuo atveju pažymėtina, kad Å¡ioje baudžiamojoje byloje aplinkybė, ar buvo sukeltas eismo įvykis, ar ne, nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad P. B., turėdamas pagrindo manyti, jog A. U. vairuojamu automobiliu kliudė jo automobilį, jis kaip vairuotojas, pagal Kelių eismo taisykles turėjo ne tik teisę, bet ir pareigÄ prieiti prie A.

U. ir pasiaiÅ¡kinti įvykio aplinkybes, o A. U., nesutikdamas su P. B. versija, manydamas, kad dėl susiklosčiusios situacijos automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje buvo kaltas P. B., nes jis elgėsi kaip nors neteisėtai, tam, kad bÅ«tų nustatytos visos aplinkybės, susijusios su galbÅ«t padarytu Kelių eismo taisyklių pažeidimu, turėjo teisę ir netgi pareigÄ iÅ¡kviesti policijos pareigÅ«nus, o ne pats imtis neteisėtų veiksmų ir užblokuoti pravažiavimÄ .                           Akcentuotina, kad byloje neginčytinai nustatyta ir tai, kad A.

U. sudavė P. B. smÅ«gius, Å¡ios aplinkybės neginčijo ir pats nuteistasis A. U., tai matė ir liudytojas L. D., jis patvirtino, jog automobilio „Citroen“ vairuotojas viena ranka laikė P. B. už marÅ¡kinių, o kita ranka smÅ«giavo į galvÄ . P. B. dengė rankomis veidÄ , nes smÅ«gių buvo daug (t. 1, b. l. 160–161). Tai, kad jis buvo sumuÅ¡tas A. U., P. B. nurodė ir į įvykio vietÄ atvykusiems policijos pareigÅ«nams R. P. ir S. Å ., jie Å¡iÄ aplinkybę patvirtino teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 158–159, 159–160).

P. B. iš karto po įvykio iškvietė policijos pareigūnus, kreipėsi į medikus, jam padaryti sužalojimai užfiksuoti medicininiuose dokumentuose (t. 1, b. l. 34–42) bei specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 44–46). Iš 2016 m. vasario 11 d. apžiūros protokole užfiksuotų duomenų nustatyta, kad buvo apžiūrėti ir nukentėjusiojo P. B. pateikti marškiniai, ir nustatyta, kad viršuje trūksta trijų sagų, viršutinė saga su audiniu išplėšta (t. 1, b. l. 70–76). Šiuo atveju nukentėjusysis P. B. neigė sudavęs bet kokį smūgį nuteistajam A.

U., o, nuteistojo A. U. teigimu, jam tik iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio, P. B., priėjęs prie jo automobilio, keikėsi necenzÅ«riniais žodžiais ir pirmasis jam trenkė per žandÄ , todėl jis paėmė P. B. už marÅ¡kinių ir jam smÅ«giavo, t. y. smÅ«gius sudavė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis.                           BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

To paties įstatymo 3 dalyje nustatyta, kad bÅ«tinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiÅ¡kiai neatitiko kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo; bÅ«tinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumiÅ¡imo ar iÅ¡gÄ sčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į bÅ«stÄ padaryta veika. Sprendžiant klausimÄ ar buvo bÅ«tinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismas turi itin kruopščiai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes ir savo iÅ¡vadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ BK 28 straipsnio taikymÄ .

Taip pat bÅ«tina tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentÄ , besiginančiojo kaltės formÄ ir rūšį. Ä®vertinus Å¡ias aplinkybes, spręstina, ar iÅ¡ viso egzistavo bÅ«tinosios ginties situacija, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ . Besiginančiojo veiksmai padarant žalÄ kitam asmeniui negali bÅ«ti laikomi bÅ«tinÄ ja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiÅ¡kiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011,                 2K-140/2011, 2K-294/2011, 2K-423/2011, 2K-31-788/2015).                          Pažymėtina, kad kaip jau buvo minėta, aptartų įrodymų visuma nepaneigta aplinkybė, jog nukentėjusysis P. B. turėjo pagrindo iÅ¡lipti iÅ¡ savo automobilio ir prieiti prie A.

U. tam, kad pasiaiÅ¡kintų dėl to, ar nuteistasis A. U., užblokuodamas jo automobilį, jo nelietė, tačiau, nuteistojo teigimu, nukentėjusysis jam iÅ¡ karto trenkė per žandÄ , todėl jis gindamasis sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam. Akcentuotina, kad jeigu ir tikėti tuo, jog P. B. pirmasis trenkė nuteistajam A. U. per žandÄ , nors nei vienas liudytojas to nematė ir kitais objektyviais įrodymais Å¡i aplinkybė nenustatyta, A. U. ir pats neparodė, jog P. B. ir toliau smÅ«giavo ar kėsinosi smÅ«giuoti jam bei kėlė realų pavojų jo sveikatai, todėl jis objektyviai bÅ«tų buvęs priverstas gintis nuo P. B. smÅ«gių.

PrieÅ¡ingai, A. U. parodė, kad neva tik gavęs per žandÄ , jis iÅ¡ karto griebė P. B. už marÅ¡kinių ir sudavė smÅ«gius (t. 2, b. l. 3). Todėl net ir tikint, kad P. B. sudavė smÅ«gį pirmasis, įvertinant liudytojo L. D. parodymus dėl to, kaip ir kiek kartų, paėmęs P. B. už marÅ¡kinių, sudavė smÅ«gių A. U. bei specialisto iÅ¡vadoje nustatytų padarytų sužalojimų mastÄ , t. y. kad P. B. dėl lengvo galvos smegenų sukrėtimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nuteistojo A.

U. deklaruojama gynyba neatitiktų nukentėjusiojo P. B. kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo, todėl A. U. veiksmus vertinti kaip bÅ«tinÄ jÄ gintį, nebÅ«tų jokio pagrindo.                           Tačiau kartu pažymėtina, kad Å¡iuo atveju, atsižvelgdamas į nuteistojo A. U. elgesį po įvykio, kitas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo tikėti tuo, kad P. B. iÅ¡ viso nesudavė smÅ«gio A. U.. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad jeigu nukentėjusysis P. B. prieÅ¡ nuteistÄ jį A.

U. elgėsi agresyviai, A. U. pats bÅ«tų iÅ¡kvietęs policijos pareigÅ«nus, tačiau Å¡iuo atveju prieÅ¡ingai, policijos pareigÅ«nus iÅ¡kvietė P. B.. A. U., jausdamasis teisus, nors P. B. dar ir bandė jį sulaikyti, jis iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino ir įvykio aplinkybių iÅ¡siaiÅ¡kinti nesiekė, Å¡io įvykio, kaip jis pats teigė, net nesureikÅ¡mino, nors bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam P. B. buvo suduota į veidÄ ne mažiau kaip keturi smÅ«giai, todėl A. U. turėjo pagrindo pasilikti įvykio vietoje ir pasiaiÅ¡kinti dėl suduotų smÅ«gių, juolab, tvirtindamas, kad P. B. jam sudavė smÅ«gį pirmasis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog A. U., tvirtindamas, kad muÅ¡tynių nesureikÅ¡mino, tačiau po įvykio skambino advokatui, o jam patarus grįžo į įvykio vietÄ bei ir pats parašė pareiÅ¡kimÄ policijai dėl P. B. neva neteisėtų veiksmų, nepaneigia to, kad A. U. suprato padaręs nusikalstamÄ veikÄ . Akivaizdu, kad jeigu P. B. bÅ«tų užpuolęs A. U. pirmasis, trenkęs jam į veidÄ , jis apie tai bÅ«tų papasakojęs ir savo draugui S. S., tačiau iÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo S. S. parodymų, kuris yra nuteistojo A.

U. draugas, aiÅ¡kiai nustatyta, kad A. U. jam nesiskundė dėl to, kad bÅ«tų gavęs smÅ«gį. S. S. tiesiog pasakojo, kad susimušė su kitu vairuotoju, nes neprasilenkė aikÅ¡telėje. Po įvykio A. U. nuvežė liudytojÄ Ä¯ darbÄ , o pats kažkur nuvažiavo. A. U. apie policijÄ ir pareiÅ¡kimo raÅ¡ymÄ nekalbėjo. Tik paskambinęs po dviejų valandų, A. U. paklausė, ar S. S. galės bÅ«ti liudytoju (t. 1, b. l. 183–184). Pažymėtina, kad iÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojų policijos pareigÅ«nų R.

P. ir D. Å . parodymų taip pat nenustatyta, kad A. U. bÅ«tų jiems nurodęs, jog nukentėjusysis jam sudavė smÅ«gį, jis akcentavo tik tai, dėl ko kilo konfliktas (t. 1, b. l. 158–159, 159–160). Liudytojas R. P. parodė, kad prisistatęs įvykio vietoje, A. U. jam nurodė, jog konfliktÄ iÅ¡provokavo nukentėjusysis, kad jie apsižodžiavo, taip pat A. U. pareiÅ¡kė, kad neleis savęs muÅ¡ti. Liudytojas D. Å . taip pat parodė, kad A. U. paminėjo tik konflikto priežastį. Liudytojas nematė, kad A.

U. bÅ«tų sumuÅ¡tas, tačiau matė, kad nukentėjusysis buvo sumuÅ¡tas. Todėl atsižvelgiant į aptartų įrodymų visumÄ , nuteistojo A. U. elgesį po nusikaltimo padarymo, tikėti tuo, kad iÅ¡ pradžių smÅ«gį A. U. sudavė P. B., nėra jokio pagrindo.                           BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo Å¡io kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų.

Nusikalstama veika laikoma padaryta dėl chuliganiÅ¡kų paskatų yra tada, kai ji padaroma dėl aiÅ¡kaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iÅ¡Å¡Å«kis visuomenės tvarkai, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiÅ«rį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstÄ savo veiksmams mažareikÅ¡mę dingstį. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties vieÅ¡oje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371/2015).                          Esant nustatytoms aplinkybėms matyti, kad nuteistasis A.

U. iÅ¡ pat pradžių susinervino vien dėl to, kad nukentėjusysis P. B. panaudojo garsinį signalÄ , o P. B. pabandžius jį aplenkti, jis jo automobilį užblokavo, neva taip užkirsdamas keliÄ daryti Kelių eismo taisyklių pažeidimÄ . Tačiau akivaizdu, kad tokie A. U. veiksmai buvo neteisėti ir piktybiniai. Å iuo atveju akcentuotina, kad P. B., galbÅ«t ir pažeisdamas Kelių eismo taisykles, tačiau jis tiesiog, prieÅ¡ tai panaudojęs garsinį signalÄ , bandė aplenkti prieÅ¡ jį stovėjusį automobilį, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad dėl to, A.

U. galėjo imtis neteisėtų veiksmų. Nuteistasis A. U. tyčia užblokuodamas P. B. automobilį aiÅ¡kiai siekė prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiÅ«rį į juos, nes bylos duomenimis nepaneigta ir tai, kad jis iÅ¡ pradžių parodė ir įžeidžiantį gestÄ , o tai, jog P. B. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio ir priėjo prie jo pasiaiÅ¡kinti situacijos, A. U. buvo tik mažareikÅ¡mė priežastis tam, kad suduotų P. B. smÅ«gius, todėl neabejotinai A. U. iÅ¡ pat pradžių, jau užblokuodamas P. B. automobilį, elgėsi chuliganiÅ¡kai, o P. B. suduoti smÅ«giai buvo tik A.

U. chuliganiÅ¡kų paskatų tęsinys ir pasekmė.                           BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ tam, kas vieÅ¡oje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarkÄ . Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius Å¡okiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir vieÅ¡oji tvarka.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikÅ¡ti fiziniu smurtu, pvz., suduodant kitiems asmenims smÅ«gius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-645/2007, 2K-652/2007, 2K-34/2008, 2K-159/2009, 2K-445/2013, 2K-229/2014, 2K-7-62-489/2015). VieÅ¡osios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia, taigi bÅ«tina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad padariniams kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, Nr. 2K-72/2010,  2K-91/2010, 2K-136/2010, 2K-410/2011, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-397-895/2015).

Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymÄ , kaltininko siekiamÄ rezultatÄ ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011,2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015).                          Akcentuotina, kad Å¡iuo atveju nuteistasis A.

U. užkirto keliÄ P. B. vairuotam automobiliui bei sudavė jam smÅ«gius prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini) “ dienos metu, per pačius pietus, t. y. 12.45 val., kur nuolat vaikÅ¡to ir automobiliais važinėja daug žmonių. Tai, kad ir įvykio dienÄ buvo daug žmonių, patvirtina ir paties konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo priežastis, nes, kaip nustatyta bylos duomenimis, net ir automobilių aikÅ¡telėje buvo susidariusi automobilių spÅ«stis. Pažymėtina, kad prie prekybos centro buvę žmonės ne tik matė aplinkybę, kaip buvo muÅ¡amas P. B., bet iÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo L.

D. parodymų matyti, kad nuteistÄ jį ir nukentėjusįjį iÅ¡skyrė bÅ«tent praeiviai. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad Å¡iuo atveju nuo A. U. veiksmų buvo sukrėstas ne tik liudytojas L. D., bet tokie veiksmai Å¡okiravo ir aplinkinius, dėl Å¡io įvykio buvo iÅ¡kviesti ir policijos pareigÅ«nai, todėl akivaizdu, kad visuomenės rimtis buvo sutrikdyta realiai – nusikaltimo objektas buvo vieÅ¡oji tvarka ir nuteistasis A. U. aptartais veiksmais neabejotinai jÄ pažeidė.                           Esant nustatytų ir aptartų įrodymų visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai atskleidė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų esmę, Å¡ių nusikaltimų sudėties požymius, iÅ¡tyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 284 straipsnio 1 dalies dispozicijomis, juos įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė teisingÄ bei motyvuotÄ iÅ¡vadÄ , kad A.

U. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, bei skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai ir teisėtai nuteisė už Å¡ių nusikaltimų padarymÄ , todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.                           Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija n u t a r i a :                          nuteistojo A.

U. apeliacinį skundÄ atmesti.             Kolegijos pirmininkė                                                                                                                               Edita Lapinskienė Teisėjai                                                                                                                                                         Dalia Kursevičienė                                                                                                                                                          Linas Pauliukėnas