2017-07-05 Nr. AB-13425-3-65-3-00122-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1684-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00122-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK) 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2016 metų periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose netinkamomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kameros buvo mažos, nuo kamerų sienų buvo nubyrėjęs tinkas, sienos seniai dažytos, jos aprašinėtos. Sanitariniame mazge įrengtas tualetas buvo antisanitarinės būklės, klozeto nebuvo, taip pat nebuvo ir nuleidimo vandens, kriauklė taip pat buvo blogos būklės, tiek nuo kriauklės, tiek ir nuo tualeto sklisdavo nemalonūs kvapai. Pareiškėjas tvirtino, kad tualetas tik iš vienos pusės buvo atskirtas sienele, nebuvo nei durų, nei užuolaidėlių, kurios saugotų asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose nebuvo jokios ventiliacijos, be to, kamerose būdavo tamsu. Pareiškėjo teigimu, išduodamas minkštasis inventorius būdavo labai prastos būklės – nevalytas, smirdintis, suplyšęs, iš netinkamo audinio ir supelijęs. Pareiškėjas nurodė, kad tiek minkštasis inventorius, tiek ir pačios kameros su sanitariniu mazgu niekada nebūdavo dezinfekuojamos, todėl pareiškėjui nuolat kildavo grėsmė užsikrėsti įvairiomis ligomis. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Areštinės kamerose jis buvo laikomas kartu su pilnamečiais asmenimis, nors pats jis buvo nepilnametis. Pareiškėjas tvirtino, kad jis dėl nežmoniškų ir žiaurių kalinimo sąlygų Areštinėje patyrė didelę moralinę, emocinę ir psichologinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui būnant Areštinėje trumpą laikotarpį jam teko nežymiai mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, tačiau pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose vadovaujantis teisės aktų nuostatomis vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, atsakovo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m, o kameros plotas EŽTT sprendimuose vertinamas kaip ypač (neįtikėtinai) mažas tada, kai kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto nebuvo pateikęs.

Atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, asmenys, naudodamiesi sanitariniu mazgu, gali audeklu užsidengti tualetą, kadangi sanitariniuose mazguose yra įdėti kabliukai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Areštinėje natūrali šviesa į kameras patenka pro langus, kurie iš vidaus valomi kamerose esančių asmenų, o iš lauko juos valo įmonės, su kuria yra sudaryta sutartis, darbuotojai. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu dėl kamerų nedezinfekavimo, kurį paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatai. Atsakovas paaiškino, kad visi Areštinėje laikomi asmenys yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi, jiems yra išduodami švarūs lovos skalbiniai, kurie yra keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos. Pareiškėjo teiginiai, kad jam buvo išduodamas nešvarus ir suplyšęs minkštasis inventorius, neatitinka realybės. Areštinės patalpose yra įrengta vėdinimo sistema, o esant poreikiui sulaikytieji gali vėdinti patalpas ir atverdami langus.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė patirtos žalos. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 3 metams nuo buvimo Areštinėje, todėl yra pagrindas taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo D. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, teismas sprendė, kad pareiškėjas skundą teismui 2016 m. kovo 26 d. išsiuntė praleidęs ieškinio senatį prašyti priteisti neturtinę žalą, kuri galbūt atsidaro dėl nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. spalio 26 d. buvusių pareiškėjo kalinimo Areštinėje sąlygų. Teismas, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių senaties terminas galėtų būti atnaujintas, skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą, kuri galbūt atsidaro dėl nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. spalio 26 d. buvusių pareiškėjo kalinimo Areštinėje sąlygų, atmetė ir sprendė tik dėl nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. buvusių atsakovo veiksmų (ne)teisėtumo.

Teismas pažymėjo, kad Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Ploto (ne)užtikrinimo gyvenamosiose patalpose aspektu teismas vadovavosi Taisyklių 80 punktu, kuriame įtvirtinta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Įvertinęs byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, dydžius, kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, sanitarinio mazgo užimamą plotą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, Areštinėje su pertraukomis iš viso buvo laikomas 18 parų, o 16 iš jų – pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimą. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, kitų pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo Areštinėje sąlygų pažeidimų nenustatė.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisino, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų (buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą), pažeidimo trukmę (16 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą). Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendė, kad konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankamas ir teisingas atlygis už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Tačiau teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Areštinės administracijai skundų dėl laikymo sąlygų neteikė, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimai laiko atžvilgiu vienas nuo kito nutolę, nenustatyta, jog Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog šiuo atveju adekvati suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti – 100 Eur.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo dalį dėl 100 Eur žalos priteisimo ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad pareiškėjo patirtai žalai atlyginti neužtenka vien teisės pažeidimo pripažinimo fakto ir yra būtina pareiškėjo patirtą žalą kompensuoti pinigine išraiška, priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu ploto teko nežymiai mažiau nei nustatyta teisės aktais, tačiau pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose vadovaujantis teisės aktų nuostatomis vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, atsakovo teigimu, EŽTT praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m, o kameros plotas EŽTT sprendimuose vertinamas kaip ypač (neįtikėtinai) mažas tada, kai kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti. Pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto nebuvo pateikęs. Šiuo konkrečiu atveju asmens teisių pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai skriaudai kompensuoti.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Teismų praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, jog neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, o gilias ilgalaikes pasekmes. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių ginti pažeistas teises, t. y. nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvimo Areštinėje metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl laikymo sąlygų. Tai rodo, kad nei pažeidimo, nei kitokio savo teisių suvaržymo pareiškėjas ginčo metu nejautė, t. y. jokių neigiamų padarinių ginčo metu realiai nepatyrė. Pareiškėjo skunde nurodyti patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui D. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, už kalinimą nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2016 metų Areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2016 metų buvo kalinamas Areštinėje pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, bei prašė atlyginti dėl to patirtą neturtinę žalą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje periodiškai buvo nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. spalio 26 d. ir nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d., prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti. Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. sąlygas, nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo sąlygų, buvusių nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. spalio 26 d., patirtą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. iš viso buvo laikomas 18 parų, o 16 iš jų – pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimą, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo Areštinėje sąlygų pažeidimų nenustatė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimą pinigais ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 100 Eur.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, kuris savo nesutikimą su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimu iš esmės grindžia vienintele aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes šiuo atveju teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti, t. y. atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu pareiškėjo pažeistos teisės gynimo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Areštinės pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu). Taigi šioje byloje ginčas apeliacine tvarka kilo tik dėl to, ar pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais.

Neturtinės žalos atlyginimo būdo aspektu akcentuotina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, todėl priteisė pareiškėjui piniginę kompensaciją. Jau minėta, kad atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), dėl kurių pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (100 Eur), nagrinėjamu atveju pasireiškė tuo, jog pareiškėjas Areštinėje ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, iš viso 16 parų buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimą. Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu ploto teko nežymiai mažiau nei nustatyta teisės aktais, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal Taisyklių 80 punktą vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio), be kita ko, atsižvelgė į tai, jog šiuo atveju gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, t. y. pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko 3,45–4,75 kv. m kameros gyvenamojo ploto.

Nors atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose vadovaujantis teisės aktų nuostatomis vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, už kalinimą ginčo laikotarpiu Areštinėje, todėl teisiškai reikšmingos aplinkybės yra susijusios su pareiškėjo kalinimo sąlygomis būtent Areštinėje, o ne pataisos namuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo pateikęs nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto, t. y. kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesiėmė jokių priemonių ginti pažeistas teises, pati savaime nesudaro pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) jokių neigiamų padarinių ginčo metu realiai nepatyrė, t. y. nepatyrė neturtinės žalos, kuri turi būti įvertinta pinigais.

Atsakovas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo poziciją priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, apeliaciniame skunde remiasi EŽTT praktika, pagal kurią minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m, o kameros plotas EŽTT sprendimuose vertinamas kaip ypač (neįtikėtinai) mažas tada, kai kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti. Šiame kontekste teisėjų kolegija primena, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatė Taisyklių, kurios, be kita ko, nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas (Taisyklių 1 p.), 80 punkte įtvirtintos vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimą, dėl kurio priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Atsakovo deklaratyvus teiginys, kad pareiškėjo skunde nurodyti patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, jog CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Akcentuotina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo konkrečiu atveju asmens teisių pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai skriaudai kompensuoti.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė