A-146-246-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-246/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02791-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant A. N. (A. N.) ir jo atstovei N. J.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Gitanai Rumčikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. pareiškimą dėl termino atnaujinimo prašymui ir dokumentams pateikti trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino žemėtvarkos skyriui.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su pareiškimu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą prašymui paduoti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio M. N. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytus terminus prašymui ir dokumentams paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio žemę jis praleido dėl svarbių priežasčių. Apie tai, kad jo senelis M. N. nuosavybės teise valdė 15,89 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Dūkšto seniūnijoje, Ignalinos rajone, pareiškėjas sužinojo 2006 metais. Tai lėmė aplinkybės, kad atitinkamu laiku nutrūko giminystės ryšiai seneliai – vaikai – vaikaičiai. Pareiškėjo motina F. N. su pareiškėjo tėvu A. N. susituokė 1945 metais. 1946 m. spalio 1 d., kai gimė pareiškėjas, jo tėvas kalėjo, į laisvę buvo paleistas po 8 metų. Pareiškėjo motina per tą laiką sukūrė kitą šeimą, o tėvas, išėjęs į laisvę, išvyko gyventi į Klaipėdą, kur sukūrė naują šeimą. Pareiškėjas ryšių su tėvu nepalaikė, jo gyvenamosios vietos nežinojo, tačiau palaikė ryšius su savo seneliu M. N. Pareiškėjui išėjus į kariuomenę, senelis mirė. Pareiškėjas apie savo seneliui priklausančią žemę sužinojo 2006 metais iš pusbrolio C. S., kuris tvarkydamas savo žemės dokumentus pastebėjo, kad yra duomenų apie M. N. priklausiusį 15,89 ha žemės sklypą. Nuo to laiko pareiškėjas pradėjo aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimu. Žinodamas, kad atkurti nuosavybės teises į jo senelio M. N. žemę pirmiausia turi teisę savininko sūnus (pareiškėjo tėvas), tačiau neturėdama jokios informacijos apie tėvą ir nežinodamas, ar jis gyvas, pradėjo ieškoti savo tėvo. Šiuo klausimu kreipėsi į Nacionalinę paieškų tarnybą, tačiau žinių negavo. Gyventojų registro tarnyba taip pat nesuteikė jokių žinių. Esant minėtoms aplinkybėms pareiškėjas 2006 metais, kai sužinojo apie senelio turėtą žemę, nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes bandė surasti tėvą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis siekia įgyvendinti savo teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio žemę vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nurodyta, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Taip pat vadovaujasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Apie savo tėvą ir jo antrąją sutuoktinę pareiškėjas neturi žinių, tik žino, kad tėvas antroje santuokoje vaikų neturėjo. Nesėkmingos tėvo paieškos sutrukdė pareiškėjui dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreiptis iš karto, kai tik sužinojo apie senelio turėtą žemę. Be to, teisių įgyvendinimą apsunkino sveikatos būklė, kadangi yra neįgalus, serga cukriniu diabetu, juda invalido vežimėlio ir kitų žmonių pagalba.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino žemėtvarkos skyrius prašė atmesti A. N. prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime p (b. l. 21-25) paaiškino, kad pagal Ignalinos žemėtvarkos skyriaus archyvo duomenis, dėl nuosavybės teisių į M. N. iki nacionalizacijos valdytą 15,89 ha žemę nesikreipta, tačiau pareiškėjo argumentai nėra pagrindas atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nustato subjektus, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokiais asmenimis yra mirusio turto savininko, nepalikusio testamento, sutuoktinis, tėvai ir vaikai (3 punktas) ir turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (4 punktas). Vaikaičiai į senelių žemę gali pretenduoti tik po savo tėvų mirties arba kai jiems senelių turtas paliktas testamentu. Pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateko tarp asmenų, nustatytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir turinčių teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Asmeniui, kuris iki įstatymo nustatyto termino pasibaigimo neturėjo teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl toks terminas negali būti atnaujintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neturi teisės prašyti atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti, kadangi iki šiol nėra žinoma duomenų apie pareiškėjo tėvą A. N. Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Pareiškėjo nurodytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti senelio M. N. turėta nuosavybe. Įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Pareiškėjo įgaliotas asmuo tik nuo 2011 m. birželio 6 d. pradėjo tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, esančią Aukštakalnių kaime, Ignalinos rajone.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 56-60) pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų.

Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančiu Atkūrimo įstatymu (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490) buvo iš esmės pakeistas nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimas, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka.

Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas, t. y. dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A8-870/2007, 2009 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-702/2009).

Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti ar Atkūrimo įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, iki 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino.

Teisės aktais nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-649/2009).

Teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010).

Nagrinėtu atveju pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į senelio M. N. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Atstatymo įstatymo 2 straipsnyje ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, suteikiant prioritetą turto savininkui ir nustatant eiliškumą, kurio turi būti laikomasi atkuriant nuosavybės teises į savininko nekilnojamąjį turtą asmenims, kurie susiję su savininku įstatyme išvardyto lygmens giminystės ryšiais, jei savininkas yra miręs. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta teisė atkurti nuosavybės teises į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Taigi, pagal giminystės ryšį su turto savininku, vaikaičiai (įvaikaičiai) yra paskutinė grandis, kuriems pagal Atkūrimo įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į savininko nekilnojamąjį turtą. Vaikaičiai į senelių turėtą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teises gali atkurti tik po savo tėvų mirties. Be to, vaikaičiai galėtų pretenduoti į senelių turėtą nekilnojamąjį turtą, kai šis turtas jiems senelių paliktas testamentu (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad M.

N. būtų palikęs testamentą. Taigi pareiškėjas nuosavybės teises į savo senelio turėtą žemę galėtų atkurti tik pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Tačiau galimybė pareiškėjui pretenduoti į senelio valdytą žemė galėjo atsirasti tik po jo tėvo mirties, nes Atkūrimo įstatymas nesuteikė galimybių vaikaičiams pretenduoti į senelių valdytą nekilnojamąjį turtą esant gyviems jų tėvams - mirusio turto savininko vaikams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-310/2008).

Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo tėvo A. N. mirtį (b. l. 15, 32, 41). Liudytojas S. C. teisme parodė, kad su pareiškėjo tėvu bendraudavo, kai šis atvažiuodavo per Sekmines. Pareiškėjo pateiktame išraše iš Nepriklausomos paieškų tarnybos internetinio puslapio www.npt.lt, nurodyta, kad Safronijus su pareiškėjo tėvu paskutinį kartą matėsi maždaug prieš 7 metus (b. l. 16). Teisme liudytojas S. C. patvirtino, kad jis pildė anketą Nepriklausomai paieškų tarnybai. Šią aplinkybę taip pat patvirtina LTV laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ 2011 m. sausio 26 d. atsakymas, kad dėl N. A.

M. paieškos į TV laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“ A. N. vardu 2007 m. sausio 9 d. kreipėsi S. C. (b. l. 40). Šios aplinkybės patvirtino tą faktą, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo tėvas buvo gyvas, taigi turėjo galimybių pats paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. N. turėtą žemę. Ignalinos žemėtvarkos skyriaus duomenimis, dėl M. N. iki nacionalizacijos turėtos žemės nesikreipta iki šiol. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į senelio išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą iki Atkūrimo įstatyme nustatytos datos.

Termino prašymui paduoti atnaujinimas pareiškėjui negalimas, kadangi pagal teisinį reglamentavimą terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti galėjo būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus pareiškėjas praleido dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjo paaiškinimai, taip pat liudytojo S. C. parodymai teisme patvirtina, kad pareiškėjas bendravo su seneliu M. N. Senelis mirė, kai pareiškėjas tarnavo armijoje. Taigi giminystės ryšiai nebuvo nutrūkę. Liudytojas S. C. teisme nurodė, kad pareiškėjas visą laiką žinojo, jog jo senelis iki nacionalizacijos turėjo žemės. Tai paneigia pareiškėjo aiškinimus, kad apie senelio turėtą žemę jis sužinojo iš pusbrolio tik 2006 metais. Pareiškėjas, neturėdamas konkrečių duomenų apie senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę, tačiau būdamas rūpestingas ir apdairus, žinodamas senelio asmens, gyvenamosios vietos duomenis, turėjo galimybių pasidomėti, kreiptis informacijos į archyvus dar nepasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytiems terminams. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo svarbių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių tai padaryti. Neįgaliojo pažymėjimas pareiškėjui išduotas 2009 m. balandžio 27 d. Liudytojas S. C. teisme teigė, kad pareiškėjas serga apie 10 metų. Pareiškėjo sveikatos būklė iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo būti kliūtis. Pagal pareiškėjo paaiškinimus, liudytojo S. C. parodymus teisme, į bylą pateiktus įrodymus, pareiškėjas pradėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu jau po to, kai pasibaigė Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai. Tėvo pradėjo ieškoti 2007 metais per pusbrolį, kuris ir kreipėsi į LTV laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“. Pareiškėjas tik 2011 m. birželio 6 d. įgaliojo kitą asmenį tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (b. l. 10). Į bylą pateikti dokumentai buvo gauti po įgaliojimo surašymo datos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo neveikimas iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir atitinkamai iki 2003 m. gruodžio 31 d. vertintinas kaip nerūpestingumas, todėl prašytus atnaujinti terminus pareiškėjas praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl nebuvo pagrindo juos atnaujinti.

III. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 138–140) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo prašymą dėl terminų atnaujinimo patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagristai nusprendė, kad pareiškėjas neturi teisės prašyti atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti, nes papildomai gautas ir pateiktas apeliacinės instancijos teismui dokumentas - 2012 m. kovo 22 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma Nr. P5-285/P10-578 patvirtina, kad pareiškėjo tėvas mirė 2000 m. kovo 30 d. Priekulėje, Klaipėdos rajone. Kadangi pareiškėjo tėvas mirė iki Atkūrimo įstatymu nustatytos termino paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo datos, pareiškėjas gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo senelio išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl termino prašymui paduoti atnaujinimas yra galimas.

2. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad terminą prašymui ir dokumentams pateikti jis praleido dėl subjektyvių priežasčių. Apeliantas akcentuoja pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes, kad savo tėvo A. N. nepažinojo nuo pat kūdikystės, su seneliu susitikdavo retai, apie žemę jis nekalbėdavo, apie senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę sužinojo 2006 metų pabaigoje iš S. C., o tai sužinojęs pirmiausia ieškojo savo tėvo. Byloje yra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas pavedė S. C. jo vardu kreiptis į „Nacionalinę paieškų tarnybą“ (2007 m. sausio 9 d.) dėl tėvo paieškos. Nepavykus rasti tėvo per „Nacionalinę paieškų tarnybą“, visus su žemės nuosavybės atkūrimu susijusius dokumentus nuo 2007 m. spalio 8 d. įgaliojo tvarkyti N. J. Apeliantas teigia, kad jo liga ir neįgalumas, kuriuos patvirtina į bylą pateikti įrodymai, taip pat yra svarbios ir objektyvios priežastys, kurios jam realiai sutrukdė kreiptis į teismą anksčiau.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 175–178) prašė išspręsti pareiškėjo apeliacinį skundą teismo nuožiūra.

Atsiliepime į pareišėkjo apeliacinį skundą nurodyti šie argumentai:

1. Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė kelias prielaidas, kad asmuo galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą - Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą, giminystės ryšį su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžė asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą, tarp jų nurodydama mirusio turto savininko vaikus. Šios dalies 4 punktas numatė teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą turto savininko vaikaičiams tais atvejais, kai turto savininkas ir turto savininko vaikai yra mirę. Pareiškėjo apeliacinės instanciojos teismui pateikta 2012 m. kovo 22 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyriaus pažyma Nr. P5-285/P10-578, kurioje nurodyta, kad 2000 m. kovo 30 d. Priekulėje, Klaipėdos rajone, mirė G. N. (gimęs 1926 m. lapkričio 21 d. (duomenys neskelbtini) k. Zarasų rajone), patvirtina, jog A. N. subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į turto savininko M. N. (senelio iš tėvo pusės) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone nuosavybės teise valdytą 15,89 ha žemės sklypą, įgijo nuo 2000 m. kovo 30 d.

2. Pateiktuose dokumentuose dėl giminystės ryšių su savininku (N. A. gimimo pažymėjime Nr. 334909 ir 2012 m. vasario 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje Nr. (P1-566) P2- 1466 apie krikštą) nesutampa pareiškėjo tėvo vardas.

3.Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistus terminus prašymui pateikti ir dokumentams paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio M. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 15,89 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Dūkšto seniūnijoje, Ignalinos rajone.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė, kadangi byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjo (žemės savininko M. N. vaikaičio) tėvas A. N. (žemės savininko M. N. vaikas) yra miręs, o pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį turto savininko vaikaičiams nuosavybės teisės į senelių nekilnojamąjį turtą, jei nėra savininko testamento, gali būti atkuriamos tik tuo atveju, jei yra miręs turto savininko vaikas. Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą, nurodė ir antrąjį motyvą, pareiškėjas prašymo ir dokumentų pateikimo terminus praleido dėl subjektyvių priežasčių.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei teismas, nagrinėdamas asmens prašymą dėl praleisto termino paduoti kompetentingai institucijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.) nustato, jog pareiškėjas iki įstatymu nustatyto prašymų pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį neturėjo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, šios aplinkybės nustatymas teismui yra pagrindas atmesti prašymą dėl termino atnaujinimo iš viso nenagrinėjant pareiškėjo argumentų dėl termino paduoti prašymą praleidimo priežasčių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose : 2007 m. spalio 16 d. Nr.A11-912-2007;2008 m. sausio 25 d. Nr. A20-130/2008; 2008 m. birželio 5 d. Nr.A502 -881/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. Nr.A146-1075/2009; 2009 m. spalio 12 d. Nr.A261-917/2009;2009 m. gruodžio 21 d. Nr.A525-1455/2009;2010 m. sausio 18 d. Nr.A146-87/2010; 2011 m. liepos 7 d. Nr.A261-2369/2011 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu ne visiškai teisingai taikė materialinės teisės normas. Konstatavęs, kad pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymą iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į savo senelio nekilnojamąjį turtą, teismas nagrinėjo dėl kokių priežasčių jis praleido prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą.

Sprendžiant prašymą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai). Tiek iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog žemės savininkas M. N. būtų palikęs testamentą, teisingai nustatė, kad pareiškėjas (žemės savininko vaikaitis) pretenduoja atkurti nuosavybės teises į savo senelio žemę, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams).

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte išvardyti asmenys (nagrinėjamoje byloje aktualus ryšys su savininku – jo vaikaičiai) subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyja nebelikus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardytų pretendentų, t.y. tuo atveju, jei turto savininko, kuris yra miręs ir nepaliko testamento, vaikas taip pat mirė. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo (vaikaitis) nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės (negali teikti prašymo) į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali pagal Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalį pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui, jei mirusio turto savininko miręs vaikas iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs įrodymų, patvirtinančių, jog jo tėvas (pirmesnės eilės pretendentas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį) A. N. yra miręs. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nusprendė, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas (žemės savininko M. N. vaikaitis) iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo būti laikomas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu įgijusiu subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į savo senelio žemę.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3-4 punktų taikymo kontekste reikšmingą dokumentą - 2012 m. kovo 22 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyriaus pažymą Nr. P5-285/P10-578 (b.l.142), kurioje nurodyta, kad Klaipėdos miesto civilinės būklės aktų įrašų archyviniame fonde, mirties įrašų knygoje įrašyta, kad 2000 m. kovo 30 d. Priekulėje, Klaipėdos rajone, mirė G. N. (gimęs 1926 m. lapkričio 21 d. (duomenys neskelbtini) k. Zarasų rajone,73 metų amžiaus). Minėtas archyvinis dokumentas patvirtina, kad pareiškėjas A. N. subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į turto savininko M. N. (savo senelio iš tėvo pusės) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone nuosavybės teise valdytą 15,89 ha žemės sklypą, įgijo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą po savo tėvo mirties, t.y. likus 1 metams ir 8 mėnesiams iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (iki 2001 m. gruodžio 31 d.).

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje sutiko su tuo, kad Archyvo 2012 m. kovo 22 d. pažymos Nr. P5-285/P10-578 pateikimas į bylą, keičia situaciją, nes remiantis šia pažyma pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą po savo tėvo mirties, t.y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. laikytinas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises į savo senelio žemę. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė taip pat paaiškino, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymų atkurti nuosavybės teises į M. N. žemę nebuvo gauta, grąžintinos žemės yra.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymą, kuris patvirtina, jog pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. įgijo subjektinę teisę pretenduoti pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į savo senelio žemę, pareiškėjo prašymas dėl terminų atnaujinimo laikytinas paduotu tinkamo subjekto, t.y. asmens, kuris praleido Atkūrimo įstatymu nustatytus prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo terminus.

Pareiškėjo prašymas dėl terminų praleidimo priežasčių grindžiamas argumentais, kad pareiškėjas apie tai, jog jo senelis M. N. nuosavybės teise valdytą žemę sužinojo 2006 m. iš pusbrolio S. C., o sužinojęs šia aplinkybę, suvokdamas įstatymo reikalavimą, kad tėvas yra pirmesnės eilės pretendentas nė vaikaitis, pradėjo ieškoti savo tėvo. Pareiškėjas paaiškino, kad šeimos, kurioje jis gimė, ryšių nutrūkimą lėmė aplinkybės, jog 1946 m. spalio 1 d., kai gimė pareiškėjas, jo tėvas kalėjo, į laisvę buvo paleistas po 8 metų, o pareiškėjo motina per tą laiką sukūrė kitą šeimą. Tėvas, išėjęs į laisvę, sukūrė naują šeimą, išvyko gyventi į Klaipėdą, tarp pareiškėjo ir jo tėvo jokių ryšių nebuvo, o pareiškėjo senelis M. N. iki savo mirties apie turėtą žemę pareiškėjui nepasakojo. Be to, pareiškėjas teigė, kad sužinojus apie senelio valdytą žemę, užsiimti nuosavybės teisių atkūrimo klausimais jam trukdė bloga sveikatos būklė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino, taip pat įrodomas tokios informacijos gavimo laikas, aplinkybės bei šaltinis. Be to, turi būti vertinamas pretendento elgesys siekiant įgyvendinti savo teises nuo sužinojimo momento.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis apie senelio valdytą žemę sužinojo 2006 metais, objektyviais įrodymais nepaneigta. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuoti liudytojo S. C. parodymai, kad pareiškėjas visą laiką žinojo apie senelio turėtą žemę, nepagrįsti jokiais konkrečiais faktais ir argumentais, todėl nėra pakankami pripažinti, kad pareiškėjas apie šį faktą sužinojo iki 2001 m. gruodžio 31 d., ar kitu laiku, t.y. kad sužinojo anksčiau nė 2006 metais. Į bylą pateikti įrodymai (LTV laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ direktorės 2011 m. sausio 26 d. pažyma) patvirtina, kad būtent po pareiškėjo nurodyto sužinojimo apie senelio valdytą žemę laiko, 2007 m. sausio 9 d. į minėtą televizijos laidą A. N. vardu dėl jo tėvo A. N. paieškos kreipėsi S. C. LTV laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ 2011 m. sausio 26 d. pažymoje nurodyta, kad laida apie A. N. informacijos neturi.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad liudytojas S. C. teismo posėdyje parodė, jog į žmonių paieška užsiimančią televizijos laidą jis kreipėsi A. N. prašymu, nes jis pats negalėjo to padaryti dėl blogos sveikatos būklės. Minėtas liudytojas tuometinę pareiškėjo sveikatos būklę pavadino kritine (buvo operuotas, dėl cukraligės negijo žaizdos). Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad pareiškėjui nuo 1998 metų balandžio mėnesio buvo nuolat nustatomas neįgalumas terminuotai (II grupė, nedarbingas), o nuo 2009 m. balandžio 27 d. neįgalumas nustatytas neterminuotai kartu nurodant, kad A.

N. reikalingi vidutinio lygio specialieji poreikiai. Į bylą pateikti 1997-2008 metų išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, kad pareiškėjui diagnozuotas CD II tipas, vidutinio sunkumo eiga, dekompensacija, dažnos hipoglikemijos (užfiksuoti atvejai su sąmonės praradimu, dėl pasikartojančių hipoglikemijų ne kartą siųstas būtinajai medicininei pagalbai; buvo diagnozuotos negyjančios opos kojose, atlikta kojos piršto amputacija dėl gangrenos; dėl keletą metų diagnozuotos diabetinės neuropatijos nejaučia kojų pėdų, blogai jaučia plaštakas, negali suimti smulkių daiktų, sunku vaikščioti ir kt.).

Pareiškėjas dėl jam diagnozuotų ligų, dėl kurių pripažintas neįgaliu, dažnai gydosi stacionaruose. Minėti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė apsunkina jo veiklos galimybes, taip pat patvirtina liudytojo S. C. parodymus, kad 2007 m. pradžioje jis kreipėsi į LTV laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“ dėl to, kad pats pareiškėjas negalėjo to padaryti dėl savo sveikatos būklės. Ši paieška, kaip matyti iš pirmiau minėtos 2011 m. sausio 26 d. pažymos, nebuvo efektyvi, t.y. nesuteikė informacijos apie pareiškėjo tėvą bei jo mirties faktą.

Duomenų apie tai, kad pareiškėjo tėvas miręs, nepateikė ir Gyventojų registro tarnyba. Apelianto argumentai, kad jis galėjo pretenduoti į savo senelio žemę tik po savo tėvo mirties, teisingi, atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Atsižvelgiant į paaiškėjusią pareiškėjo tėvo mirties datą (2000 m. kovo 30 d.), pareiškėjas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme pretendentu atkurti nuosavybės teises į senelio žemę tapo likus 1 metams ir 8 mėnesiams iki Atkūrimo įstatymo numatyto prašymų pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.), tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas apie šios teisės įgijimą žinojo iki 2001 m. gruodžio 31 d. ar kitu laiku anksčiau nė gavo Lietuvos valstybės istorijos archyvo Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyriaus 2012 m. kovo 22 d. pažymą Nr. P5-285/P10-578, kurioje patvirtintas pareiškėjo tėvo mirties faktas ir jo mirties data.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų bylos aplinkybių visumą, atsižvelgdama į apeliacinės instancijos teismui pateiktą įrodymą, kuris paneigia pirmosios instancijos teismo įrodymais nepagrįstą išvadą, kad iki galutinio termino paduoti prašymus dienos (2001 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjo tėvas buvo gyvas, konstatuoja, jog minėtos aplinkybės yra pakankamos pripažinti, kad terminą pateikti prašymą, nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių. Todėl šie terminai turi būti atnaujinti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas, atnaujindamas prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų padavimo terminą nenagrinėja, ar pretendento turimi dokumentai yra pakankami tam, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos, o tik sukuria asmeniui prielaidas pateikti prašymą ir dokumentus institucijai, kuriai suteikti įgaliojimai nagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą ir patenkinant pareiškėjo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atnaujinti pareiškėjui A. N. terminą paduoti prašymą, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio M. N. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Dūkšto seniūnijoje, Ignalinos rajone.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas