2016-04-19 Nr. AB-9075-3-61-3-01482-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-841-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01482-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja pareiškėja J. D. skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-913; 2) panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. PE_SP15-100598 dalį, kuria nuspęsta kompensuoti dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją ne visa apimtimi; 3) priteisti iš atsakovo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 5 256,13 Eur (18 148,36 Lt) neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja paaiškino, kad jai Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 11-17-19779 nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. buvo paskirta 1 169 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai. 2014 m. gegužės 15 d. buvo priimtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas Nr. XII-886 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kuriuo nustatyta valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai.

Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. PE_SP15-1000598 nusprendė pareiškėjai kompensuoti tik dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, todėl pareiškėja 2015 m. sausio 12 d. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl visos senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Į pareiškėjos prašymą atsakė Fondo valdyba 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-913, nurodydama, kad Kompensavimo įstatyme nėra numatyta išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja skundžiamus Fondo valdybos ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus laiko neteisėtais ir nepagrįstais, nes jie savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėja, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, bei Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu, kuriame konstatuota, kad senatvės pensijų praradimai, atsiradę taikant įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, mano, kad jai iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus turi būti priteista visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta perskaičiuoti senatvės pensijas, kurios viršijo ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį – 650 Lt. Senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka buvo nustatyta Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje. Pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turėjo draudžiamųjų pajamų, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta mokėti dalį pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos.

Pareiškėjos senatvės pensijos, paskirtos Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 11-17-19779, dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 169 Lt ir viršijo ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis 2010 m. sausio 1 d. –2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu jai buvo mokama dalis pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos. 2014 m. gegužės 22 d.

įsigaliojusiame Kompensavimo įstatyme nustatyta valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1-4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai, tačiau jame nenumatyta išmokėti senatvės pensijos dalį, kuria senatvės pensija buvo papildomai sumažinta dėl turėtų draudžiamųjų pajamų. Fondo valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Kompensavimo įstatymo nuostatomis, 2014 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. PE_SP15-100598 apskaičiavo pareiškėjai 3 135,60 Lt dydžio senatvės pensijos kompensuojamą sumą, nurodė šios kompensuojamos sumos išmokėjimo terminus ir dydžius.

Atsakovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja į ateitį, todėl Fondo valdybos Vilniaus skyrius, Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 mokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją, teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisės akto, reglamentuojančio senatvės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kompensavimą nėra, todėl Fondo valdybos Vilniaus skyriui nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

šiuo pagrindu sumažintą ir neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos reikalavimus dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstus, o reikalavimą priteisti 5 256,13 Eur neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį palikti nenagrinėtą.

Nurodo, kad Kompensavimo įstatyme nėra nustatyta senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka ar visos kompensuojamosios sumos išmokėjimo iš karto galimybė, todėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. PE_SP15-100598 yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos reikalavimas kompensuoti visą neišmokėtos senatvės pensijos dalį negali būti patenkintas. Pareiškėja prašymą išmokėti 2010–2011 m. susidariusią pensijos nepriemoką pateikė praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 metų terminą.

Todėl Fondo valdyba 2015 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1884, vadovaudamasi Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punktu, pasiūlė jai iki 2015 m. balandžio 20 d. pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog šį terminą pareiškėja praleido dėl objektyvių priežasčių. Privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo Fondo valdyboje ne teismo tvarka procedūra dėl pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. prašymo išmokėti 2010–2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį nėra baigta, terminas pareiškėjai nėra atnaujintas, nėra pasisakyta, kad teritorinis skyrius neturėjo ar neturi pagrindo išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos dalį.

Fondo valdyba atsiliepime į skundą akcentuoja, kad 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-913 iš esmės nagrinėjo pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. prašymą, adresuotą Fondo valdybai dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. PE_SP15-100598 teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau ne 2015 m. sausio 12 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, kurį teritorinis skyrius persiuntė Fondo valdybai nagrinėti pagal kompetenciją. Pareiškėja skundžia du atskirus Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus (2010 m. sausio mėnesio sprendimą ir 2014 m. spalio 15 d. kompensavimo sprendimą), tačiau nepagrįstai laiko, kad Fondo valdyboje šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas įvertintas vienu Fondo valdybos 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-913.

Fondo valdybos 2015 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1884 yra procedūrinio pobūdžio tarpinis dokumentas, nesukėlęs pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių, todėl bylos dalis dėl reikalavimo priteisti 2010–2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir termino atnaujinimo negali būti nagrinėjama teisme iš esmės, kol pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Fondo valdyboje, ir turi būti palikta nenagrinėta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pasisakydamas dėl šios administracinės bylos dalyko, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos skundžiamu Fondo valdybos 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-913 privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. skundas (prašymas), kuris buvo paduotas tiesiogiai Fondo valdybai, dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. PE_SP15-100598 pagrįstumo ir teisėtumo. Sprendime neužsimenama, kad nagrinėjamas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. sausio 14 d. raštu persiųstas kitas pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. prašymas, kuriuo pareiškėja prašė išduoti pažymą apie 2010–2011 m. laikotarpiu neišmokėtą pensijos sumą dėl draudžiamųjų pajamų ir šią sumą išmokėti. Dėl pastarojo pareiškėjos prašymo Fondo valdyba priėmė 2015 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1884 ir 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-278, kurie nagrinėjamoje byloje nėra skundžiami. Taigi atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad Fondo valdybos 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. (6.5)I-913 buvo išnagrinėti abu pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. prašymai.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu „Dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimu, išaiškinimo“, Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu (2014 m. gegužės 15 d. Nr. XII-886). Pažymėjo, kad byloje nėra skundžiami Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmai, kuriais pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, tačiau keliamas klausimas dėl pareiškėjos praradimų, susidariusių dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, nekompensavimo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendime Nr. PE_SP15-100598 teisėtumo. Šis sprendimas buvo priimtas įgyvendinant Kompensavimo įstatymą, kuris nenumato ir nereglamentuoja praradimų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo kompensavimo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendime Nr. PE_SP15-100598 pareiškėjai turėjo būti numatytas praradimų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo kompensavimas.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir 2014 m. kovo 7 d. sprendimo nuostatų matyti, kad įstatymų leidėjas praradimų kompensavimo mechanizmą privalo nustatyti nepagrįstai nedelsdamas, o tai reiškia, kad šis kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas, kai, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, atsiranda prielaidos pagal objektyvius duomenis (ekonominius rodiklius, inter alia ekonomikos augimo rodiklius, valstybės sukauptas lėšas) įvertinti atitinkamas valstybės išgales užtikrinti patirtų praradimų, atsiradusių sumažinus senatvės pensijas, kompensavimą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas praradimų, atsiradusių dėl senatvės pensijų mažinimo, kompensavimo mechanizmą, privalo atsižvelgti į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, kurias lemia įvairūs valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.

Kompensavimo įstatymo 6 straipsnyje numatyta, jog vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Vyriausybė, svarstydama 2016 ir (ar) vėlesnių metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, įvertina galimybę nustatyti kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems senatvės pensijos buvo sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas ir, jeigu yra tokia galimybė, parengia ir pateikia Seimui praradimų, atsiradusių dėl senatvės pensijų sumažinimo kompensavimą nustatančio įstatymo projektą. Taigi įstatymų leidėjas, laikydamasis aptartų Konstitucinio Teismo išaiškinimų, Kompensavimo įstatymo 6 straipsniu pavedė Vyriausybei įvertinti valstybės išgales ir, atsiradus reikiamoms prielaidoms, teikti Seimui praradimų taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kompensavimo mechanizmą.

Kompensavimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad kompensuoti visiems pensijų gavėjams jų patirtus praradimus pilna apimtimi nėra finansinių galimybių. Taigi įstatymų leidėjas, laikydamasis aptartų Konstitucinio Teismo išaiškinimų, įvertino valstybės finansines išgales nustatyti kompensavimo mechanizmą dirbusiems pensininkams ir padarė išvadą, kad kompensuoti šių praradimų 2014–2016 metais prielaidų nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad priimdamas Kompensavimo įstatymą, įstatymų leidėjas netinkamai įvertino valstybės išgales kompensuoti praradimus visiems senatvės pensijų gavėjams. Pareiškėja Kompensavimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumo klausimo nekelia, teismui abejonių dėl jo konstitucingumo taip pat nekyla. Pareiškėjos argumentai, kad pažeistas jos teises teismas privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, nepagrįsti, nes prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendime pateiktiems išaiškinimams, jog pagal Konstituciją patirtų praradimų teisingas kompensavimas visiems asmenims, kurių senatvės pensijos dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (kilusios ekonomikos krizės ir kt.) buvo sumažintos, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas padarė išvadą, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. PE_SP15-100598 yra priimtas tinkamai taikant Kompensavimo įstatymo nuostatas ir yra teisėtas bei pagrįstas, o pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti jo dalį, kuria nuspęsta kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo taikymo sumažintą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją ne visa apimtimi, ir tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl neišmokėtos 5 256,13 EUR (18 148,36 Lt) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis). Fondo valdyba 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-913, nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. PE_SP15-100598 teisėtumo, šį klausimą išsprendė teisingai, todėl pagrindo panaikinti Fondo valdybos 2015 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (6.5) I-913 taip pat nėra.

III. Pareiškėja J. D. pateikė apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliantė palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai rėmėsi prielaida, jog VSDFV sprendimu Nr. (6.5) I-913 išnagrinėjo tik klausimą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet nesprendė dėl pareiškėjos reikalavimo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumokėjimo (t. y. dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo nepagrįstai sumažintos pensijos sumokėjimo), todėl priimdamas skundžiamą sprendimą padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmai, kuriais tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas buvo mokamam sumažinta senatvės pensija neskundžiami (dėl jų apskundimo priimti kiti Fondo valdybos sprendimai).

Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė ir aiškino Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, todėl nepagrįstai sprendė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos pareiškėjai priteisimo, iš esmės pasiremdamas tik prielaida (spėjimu) dėl ateityje planuojamo parengti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos kompensavimo įstatymo.

Pareiškėja paaiškino, kad 2015 m. sausio 12 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir prašė išmokėti visą dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensiją. Tą pačia dieną pateikė du prašymus – vieną prašymą pateikė VSDFV Vilniaus skyriui siekdama sužinoti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo tikslią nesumokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį ir atgauti 2010–2011 nesumokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, o kitą prašymą VSDFV pateikė taip pat siekdama atgauti 2010–2011 metais nesumokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, kartu nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. PESP15-100598 kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo taikymo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją ne visa apimtimi.

Taigi iš esmės pareiškėja pateikė prašymus VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriui dėl to paties dalyko. Gavusi VSDFV 2015 m. vasario 9 d. sprendimą pareiškėja buvo įsitikinusi, jog abu tos pačios dienos prašymai yra išspręsti 2015 m. vasario 9 d. sprendimu ir todėl kreipėsi į teismą su reikalavimais dėl VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų neteisėtumo ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo. Tuo labiau, kad 2015 m. vasario 9 d. VSDFV sprendime buvo aiškiai ir tiesiogiai konstatuota, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. PE_SP15-100598 yra teisėtas ir pagrįstas, Pensijų kompensavimo įstatyme nėra numatyta išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo.

Tai patvirtina, jog 2015 m. vasario 9 d. VSDFV sprendimu pareiškėjos prašyme keliamas klausimas buvo išspręstas iš esmės ir visa apimtimi. Pabrėžtina ir tai, jog VSDFV atsakydama 2015 m. vasario 9 d. nenurodė, jog egzistuoja (yra nagrinėjamas) dar ir kitas pareiškėjos prašymas. Kitą tos pačios dienos pareiškėjos prašymą VSDFV pradėjo minėti tik po to, kai susipažino su pareiškėjos pateiktu skundu pirmosios instancijos teismui. Skaičiuojant terminą, per kurį turėjo būti išnagrinėtas pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. skundas pateiktas VSDFV Vilniaus skyriui nuo skundo persiuntimo VSDFV dienos (2015 m. sausio 14 d.) matyti, jog kai pareiškėja kreipėsi su 2015 m. kovo 4 d. skundu į teismą, buvo praėjęs VSDFV veiklą reglamentuojančiame teisės akte (Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 18 p.) nustatytas terminas per kurį turėjo būti išnagrinėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas skundas.

Iš viso nuo pareiškėjos skundo VSDFV persiuntimo dienos buvo parėję 33 darbo dienos (arba 48 kalendorinės dienos).

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi spręsdamas skundo priėmimo ir termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą pažymėjo, jog iš pareiškėjos ginčijamo Fondo valdybos 2015 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (6.5) I-913 turinio matyti, kad juo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Tai patvirtina, jog pareiškėja pasinaudojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir jos skundas buvo išnagrinėtas. Ši aplinkybė patvirtina, jog skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas.

Pareiškėjos nuomone, trečiasis suinteresuotas asmuo, gavęs teismo nutartį, pradėjo atskirą procedūrą dėl pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d paduoto prašymo VSDFV Vilniaus skyriui (2015 m. sausio 14 d. raštu persiųsto VSDFV). Akcentuotina, jog VSDFV veiklą reglamentuojantys teisės aktai ir byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog VSDFV 2015 m. kovo 19 d. tarpinis procedūrinis sprendimas, o vėliau ir galutinis 2015 m. balandžio 24 d. sprendimas buvo priimtas reaguojant į pareiškėjos skunde teismui nurodytus argumentus. VSDFV tarpinį procedūrinį sprendimą priėmė tik 2015 m. kovo 19 d., t. y. nuo pareiškėjos prašymo VSDFV Vilniaus skyriui persiuntimo VSDFV praėjus 45 darbo dienoms (arba 64 kalendorinėms dienoms). VSDFV atsiliepimo į pareiškėjos skundą parengimo data yra nurodyta 2015 m. kovo 18 d., tuo tarpu pats VSDFV sprendimas neva patvirtinantis VSDFV atsiliepime į skundą nurodytą poziciją, jog 2015 m. sausio 12 d. skundo išankstinio ginčo nagrinėjimo procedūra nėra baigta, yra surašytas tik 2015 m. kovo 19 d. VSDFV veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato pareigą sustabdyti skundo nagrinėjimą, kai dėl to paties dalyko skundas yra nagrinėjamas teisme (Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 26 p.).

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes ir argumentus apeliantė teigia, jog nėra pagrindo sutikti su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kad skundžiamu VSDFV sprendimu išnagrinėtas tik vienas 2015 m. sausio 12 d. prašymas, nes VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai buvo skundžiami tinkamai, o 2015 m. vasario 9 d. sprendime Nr. (6.5) I-913 kompetenciją spręsti klausimą turinti VSDFV konstatuoja ne tik tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. PE_SP15-100598 yra teisėtas ir pagrįstas, bet ir tai, kad Kompensavimo įstatyme nenustatyta išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo (atsižvelgiant į asmens turėtas draudžiamąsias pajamas), todėl pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai ir vertinant nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėja šiuo atveju pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nagrinėjimo ne teismo tvarka, VSDFV priėmus 2015 m. vasario 9 d. sprendimą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai pensijos dalį, neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, pareiškėjos nuomone, galima pagrįstai teigti, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos skundą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, neteisingai nustatė bei įvertino aplinkybes, tai yra neatskleidė bylos esmės ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas remiasi su atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais bei skundžiamame teismo sprendime išdėstytais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Fondo valdyba palaiko savo argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė ginčo dalyką, o įvertinus Fondo valdybos sprendimų turinį nekyla abejonių, kuriuo sprendimu yra išnagrinėtas kuris pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. prašymas. Pareiškėja 2015 m. sausio 12 d. prašymais reikalavo skirtingų dalykų, skundė skirtingus Skyriaus sprendimus, todėl Fondo valdyba teisėtai ir pagrįstai į šiuos pareiškėjos prašymus atsakė skirtingais sprendimais.

VSDFV pažymi, kad Skyrius, remdamasis Prašymų nagrinėjimo taisyklių 64 punktu, 2015 m. sausio 14 d. raštu Nr. (10.1) 3-4280 informavo pareiškėją, kad jos 2015 m. sausio 12 d. prašymas ta apimtimi, kuria ji prašė išmokėti senatvės pensijos nepriemoką buvo persiųstas nagrinėti Fondo valdybai pagal kompetenciją. Fondo valdyba, remiantis Taisyklių 16 punktu, priėmusi nagrinėti asmens skundą, per 2 darbo dienas nuo skundo gavimo Fondo valdyboje išsiunčia asmeniui patvirtintos formos skundo gavimo faktą patvirtinantį dokumentą ar spaudu pažymėtą skundo kopiją. Remiantis Taisyklių 38 punktu, Fondo valdyba, išnagrinėjusi asmens skundą, apie priimtą sprendimą praneša ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jo priėmimo. Pareigos pačiame sprendime nurodyti, kad nagrinėjamas dar vienas asmens skundas Fondo valdyba neturi. Fondo valdybos 2015 m. vasario 9 d. sprendime Nr. (6.5) I-913 aiškiai nurodoma, jog atsakoma tik į vieną pareiškėjos prašymą (po sprendimo numeriu yra nuoroda „Į 2015-01-12 prašymą“). Atsižvelgiant į tai, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad aplinkybė, jog Fondo valdyba 2015 m. vasario 9 d. sprendime Nr. (6.5) I-913 nenurodė, kad kitas pareiškėjos skundas yra toliau nagrinėjamas Fondo valdyboje, rodo, kad Fondo valdyba išnagrinėjo abu pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. prašymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Iš bylos matyti, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 11-17-19779 pareiškėjai buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki gyvos galvos, kuri buvo perskaičiuota 2010 m. lapkričio 16 d. ir 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimais, atsižvelgiant į įgytą stažą. Iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. sausio 27 d. pažymos matyti, kad 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. pareiškėjai paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo mažinama tiek taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjai nebuvo išmokėta 18 148,36 Lt (5 256,13 EUR) suma.

Fondo valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis 2014 m. gegužės 15 d. priimtu Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu Nr. XII-886, 2014 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą Nr. PE_SP15-100598, kuriuo nusprendė apskaičiuoti pareiškėjai kompensuojamąją valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1-4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatas, sumą (3 135,60 Lt) bei mokėti šią sumą atitinkamais terminais ir dydžiais iki 2016 m. rugsėjo mėn.

Pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių su 2015 m. sausio 12 d. prašymu, prašydama išduoti pažymą apie 2010–2011 m. laikotarpiu neišmokėtą pensijos sumą dėl draudžiamųjų pajamų ir šią sumą išmokėti. Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2015 m. sausio 14 d. raštu persiuntė pareiškėjos prašymą nagrinėti Fondo valdybai.

Pareiškėja su kitu 2015 m. sausio 12 d. prašymu tiesiogiai kreipėsi į Fondo valdybą (prašymas gautas 2015 m. sausio 14 d.), nurodydama, kad nesutinka su Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. PE_SP15-100598, kuriuo nuspręsta kompensuoti tik nežymią dalį 2010–2011 m. neišmokėtos sumažintos pensijos sumos, prašydama peržiūrėti sprendimą ir kompensuoti visą neišmokėtos pensijos dalį.

Fondo valdyba, nagrinėdama pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. prašymą, priėmė šioje byloje skundžiamą 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-913, kuriame paaiškino pensijų kompensavimo pagal Kompensavimo įstatymą principus, įvertino Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. PE_SP15-100598 kaip pagrįstą ir teisėtą, nes juo teisingai nurodyta kompensuojama suma. Pažymėjo, kad Kompensavimo įstatyme nenustatyta išmokėti negautą senatvės pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo, todėl pareiškėjos prašymas atmestinas.

Pareiškėja 2015 m. kovo 4 d. kreipėsi į teismą, skundas priimtas teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartimi.

Fondo valdyba, nagrinėdama Vilniaus skyriaus persiųstą pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. prašymą išmokėti 2010–2011 m. neišmokėtą pensijos sumą dėl draudžiamųjų pajamų, 2015 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-1884, kuriame pažymėjo, kad apie teritorinio skyriaus sprendimą mokėti ne viso dydžio senatvės pensiją pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., tačiau į teritorinį skyrių kreipėsi 2015 m. sausio 12 d., praėjus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui. Todėl pareiškėjai pasiūlyta iki 2015 m. balandžio 20 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą ji praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių. Fondo valdyba 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2781 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. prašymą ta apimtimi, kuria pareiškėja prašė išmokėti 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, kaip pateiktą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą. Šie Fondo valdybos sprendimai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo objektais.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmai, kuriais tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas buvo mokama sumažinta senatvės pensija (dėl jų apskundimo priimti Fondo valdybos 2015 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (6.5)I-1884 ir 2015 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2781) neskundžiami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio nuostatomis patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgusi į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytu faktinių aplinkybių vertinimu, ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, visų sprendime išdėstytų motyvų nekartoja, tik juos papildo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus.

Pažymėtina, kad pagal skunde pareikštus reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos, kurių peržengti neturi ir aukštesnės instancijos teismas, nagrinėjantis bylą apeliacine tvarka (ABTĮ 138 str.). Pareiškėja aiškiai suformulavo savo skundo reikalavimus (panaikinti Fondo valdybos 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-913; panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. PE_SP15-100598 dalį; priteisti iš atsakovo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 5 256,13 Eur (18 148,36 Lt) neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) ir vėliau jų netikslino, Fondo valdybos 2015 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1884 ir 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2781, kuriais sprendžiamas pareiškėjos prašymas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo, šioje byloje neskundė.

Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo (2014 m. gegužės 15 d. Nr. XII-886) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo 2–3 straipsniuose nustatyta senatvės pensijų kompensavimo dydžiai, terminai ir tvarka. Iš šio įstatymo nuostatų matyti, kad jis nereglamentuoja valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų gavėjų praradimų, jiems mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sumažintas senatvės pensijas. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendime Nr. PE_SP15-100598 pareiškėjai turėjo būti numatytas praradimų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo kompensavimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923, kurio paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus, įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d.

Vertindama Fondo valdybos 2015 m. vasario 9 d. sprendimo turinį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad juo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas tik pareiškėjos 2015 m. sausio 12 d. skundas (prašymas), paduotas tiesiogiai Fondo valdybai, dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. PE_SP15-100598 pagrįstumo ir teisėtumo. Sprendime analizuojamas Kompensavimo įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pasisakoma dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. PE_SP15-100598 atitikties Kompensavimo įstatymo reikalavimams. Sprendime, be kita ko, pažymėta, kad Kompensavimo įstatyme nenustatyta išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, todėl, remiantis sprendime nurodytu teisiniu reglamentavimu, prašymas netenkintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šio sprendimo turinio negalima daryti išvados, kad jame pasisakyta ir dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriui paduoto ir Valdybai persiųsto pareiškėjos prašymo išmokėti 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Tuo labiau, kad sprendžiant šį klausimą, turėjo būti vertinamas kreipimosi į atsakovą terminas, nustatytas iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje, kas ir buvo padaryta Fondo valdybos 2015 m. kovo 19 d. sprendime.

Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjos skundžiami sprendimai teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nesutinka su pirmosios instancijos tesimo padaryta išvada, kad pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį yra išvestinis iš skundo reikalavimų panaikinti Fondo valdybos ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus. Šis reikalavimas vertintinas kaip savarankiškas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio administracines bylas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Vadovaujantis suformuota praktika, tokio pobūdžio ginčo teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena (LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Taikant išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymėtina, kad minėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2015 m. sausio 12 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo pagrindu sumažinta senatvės pensija. Todėl Fondo valdyba 2015 m. kovo 19 d. sprendime pagrįstai konstatavo termino praleidimą ir vadovaudamasis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės) 20 punktu, nustatė terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą terminą atnaujinti, o pareiškėjai iki nustatyto termino pabaigos tokių įrodymų nepateikus, 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu prašymą atsisakė nagrinėti (Taisyklių 31 p.). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma jos iškelto ginčo dėl pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį priteisimo išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti jai šią nepriemoką iš esmės.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš esmės skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė