2025-05-28 Nr. AB-9390-3-64-3-00754-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-606-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00754-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, teisme gautu 2025 m. balandžio 11 d.) ir prašė panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2024 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. R8-4063 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) ir pašalinant padarytą pažeidimą įpareigoti atsakovą vykdyti Smurto ir priekabiavimo prevencijos politikos Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje IV skyriaus nuostatas – iš naujo, reglamentuota tvarka, atlikti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 11 d. kreipimosi ištyrimą arba patenkinti pareiškimą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu.

Pareiškėjas taip pat prašė pripažinti, kad skundo padavimo terminas yra nepraleistas, egzistuoja force majeure (nenugalimos jėgos) atvejis bei atnaujinti dėl force majeure aplinkybių praleistą Rašto apskundimo terminą. Pareiškėjas teigė, kad jis negalėjo kontroliuoti, išvengti ar pašalinti bei protingai numatyti tokių teismo veiksmų.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu, nes nustatė, kad Regionų administraciniame teisme yra nagrinėjama kita administracinė byla Nr. eI3-10434-595/2025 pagal to paties pareiškėjo skundą tam pačiam atsakovui, kurioje keliamas tas pats reikalavimas – panaikinti Raštą ir pašalinant padarytą pažeidimą įpareigoti atsakovą vykdyti Smurto ir priekabiavimo prevencijos politikos Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje IV skyriaus nuostatas – iš naujo, reglamentuota tvarka, atlikti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 11 d. kreipimosi ištyrimą.

Teismas išaiškino pareiškėjui, kad už piktnaudžiavimą procesu jam gali būti paskirta bauda.

III. Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti tam pačiam teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo (ABTĮ 4 str.), sustabdyti situaciją, priimti atskirąją nutartį, ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir Teisėjų garbės teismui.

Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės teigia, kad eiline, kartotine nutartimi jo skundą atsisakyta priimti, nors teisme nėra tokios bylos, teisėjai netinkamai sprendžia jo pareiškimų priėmimo klausimą. Teismas neteisingai vertino faktus, teisėjui yra prieinami Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, o nutartyje esantys faktai neatitinka tikrovės. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-397-968/2025 pateiktais išaiškinimais teisės kreiptis į teismą, skundo priėmimo stadijoje atliekamų veiksmų aspektais, teigia, kad teismui turėtų būti suprantama sąvokų neveikimas, vilkinimas prasmė.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. gegužės 26 d. padavė prašymą dėl Konstitucinio Teismo teiginio – teismas yra pagrindinė institucija žmogaus teisių ir laisvių garantija – neatitikimo (neveikimo, vilkinimo, neteisėtų veiksmų) faktinei tikrovei (prasilenkia su tiesa), dėl teismo skleidimo žinomai melagingų žinių ir atskirosios nutarties (toliau – ir Prašymas), kuriuo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo (ABTĮ 4 str.), pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka tikrovės, pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje gyvenama, sampratos / esmės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegijų: 2025 m. kovo 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-251-520/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-397-968/2025 ir 2025 m. gegužės 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-538-492/2025 ir 2025 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-517-662/2025 pagrindu, formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą absurdiškai tuščią maratoną, kai pabaigos iki teismas imsis nagrinėti administracinę bylą dar nesimato, priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10–11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo P. V. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) ji turi būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 33 str. 2 d. 6 p.).

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-10434-595/2025 priėmė pareiškėjo skundą byloje tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taigi, priešingai nei atskirajame skunde teigia pareiškėjas, jo skundo dėl Rašto ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimas jau yra išspręstas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina bei precedentais. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais yra būtina vadovautis ne tik žemesnės instancijos teismams, bet ir pačiam šiam teismui. Ypač tai aktualu šiuo atveju, kai įsiteisėjusiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis tapačių reikalavimų priėmimo klausimais buvo išnagrinėtos bylos ir pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti skundą, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas (žr., pvz., 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-279-968/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-428-1047/2025).

Dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei atskirajame skunde, nei Prašyme nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinami.

Atsakydama į pareiškėjo prašymus priimti atskirąją nutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotame prašyme bei teisme 2025 m. gegužės 26 d. gautame Prašyme nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo Prašymo dalis pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka tikrovės, ir pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje gyvenama, sampratos / esmės, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti skundą dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kurios nėra pagrindo naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė