A-502-3153-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-3153/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01042-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 13.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovui Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2012 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. S-(10.7)-139 ir įpareigoti atsakovą išduoti specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo ir apsaugos reikalavimus elingų (valtims x 3, jachtoms, buriniams laiveliams), pirties, WC (x 3), apžvalgos aikštelės, jodinėjimo maniežo, sporto aikštelės, gelbėjimo punkto, mažmeninės prekybos, nuomos punkto statybai jam priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas).

Skunde (b. l. 1-2) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 2 straipsnio 6 dalyje miško parkai apibrėžiami kaip intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesnio kaip 3 hektarų ploto miškai su atitinkama rekreacine įranga bei infrastruktūra. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal ūkininkavimo tikslus, ūkininkavimo režimą ir pagrindinę funkcinę paskirtį miškai skirstomi į grupes. Remiantis Miškų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktu Žemės sklype esantis miškas priskiriamas II grupei – specialios paskirties miškai, B – rekreaciniai miškai.

Šiai grupei priskiriami miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai. Taigi Žemės sklypas gali būti naudojamas intensyviai rekreacijai su jame esama įranga bei infrastruktūra. Todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjo planuojama veikla Žemės sklype yra negalima, nepagrįsti. Pagal Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912, paskelbtos 1993 m. gruodžio 20 d.

įsakymu Nr. 212 (toliau – ir Schema), Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau – ir TINP) rekreacinės zonos sprendinius, Žemės sklypas patenka į miško parkų teritoriją, kuri skirta naudoti – poilsiauti miške bei ribotam miškų ūkiniam naudojimui. Šioje teritorijoje gali būti formuojamas takų bei aikštelių tinklas, paplūdimiai, kiti rekreaciniai įrenginiai statomi pagal specialius projektus. Medynai formuojami pagal TINP miškotvarkos projektą. Esamos sodybos neplečiamos. Jos gali būti pritaikomos poilsiui. Statyti naujus pastatus draudžiama.

Iš Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos), 136.7 ir 139 punkto nuostatų seka išvada, jog pareiškėjui priklausančiame miškų ūkio rekreacinės paskirties žemės sklype nėra draudžiama rekreacinė veikla, susijusi su žmogaus laisvalaikio veikla, kurios tikslas – poilsiauti, keliauti bei gydytis. Taip pat šiame žemės sklype nėra draudžiama rekreacinių įrengimų statyba.

Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 patvirtinto Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento (toliau – ir Reglamentas) 51.2 punktas nustato, kad intensyvaus rekreacinio naudojimo vandens telkinių pakrantėse gali būti projektuojamos ir statomos mažųjų pramoginių ar keleivinio laivo keleiviams aptarnauti skirtos ne didesnės nei 80 m2 prieplaukos. Tai stacionari ar plaukiojanti (debarkaderis) mažojo pramoginio ar keleivinio laivo priplaukimo, švartavimosi, stovėjimo, išplaukimo vieta, bet ne didesnė nei 80 m2 ploto ir nesudaranti vizualios vandens telkinio pakrantės taršos.

Reglamento 51.3 punktas nustato, kad elingas projektuojamas ir statomas tik rekreacinio prioriteto zonoje esančių vandens telkinių pakrantėse tik prie rekreacinių ar sporto įstaigų teritorijų ar jose.

Atsakovas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 14-18) paaiškino, kad Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-172-213/2012 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui L. R. dėl savavališkai pastatytų statinių – elingų (valtims x 3, jachtoms, buriniams laiveliams), pirties, WC (x 3), apžvalgos aikštelės, jodinėjimo maniežo, sporto aikštelės, gelbėjimo punkto, mažmeninės prekybos nuomos punkto nugriovimo. Civilinės bylos nagrinėjimo metu, 2012 m. kovo 3 d., pareiškėjas kreipėsi į Direkciją, prašydamas išduoti specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo ir apsaugos reikalavimus.

Šis prašymas buvo tinkamai išnagrinėtas 2012 m. kovo 8 d. raštu Nr. S-(10.7)-139. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 13 straipsnio 2, 4 ir 5 punktas draudžia statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose, taip pat statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę. Pareiga laikytis saugomose teritorijose nustatytų reikalavimų, draudimų, apribojimų žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, naudotojams bei valdytojams, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims kyla iš šio įstatymo 32 straipsnio 9 dalies.

Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388 (toliau – ir Nuostatai), 6 punktas draudžia istoriniame nacionaliniame parke kurti naujas, iš jų ir rekreacines, įmones, o vadovaujantis 21 punktu istorinio nacionalinio parko teritorijoje fiziniai ir juridiniai asmenys gali verstis veikla, neprieštaraujančia istorinio nacionalinio parko tikslams ir uždaviniams. Valstybinės reikšmės teritorijų planavimo dokumentas – Schema – nustato funkcines parko zonas, parko veiklai reikalingų objektų išdėstymą, bendrus TINP planavimo ir tvarkymo principus bei kryptis rekreacinei sistemai sukurti, Trakų miestui ir gyvenvietėms plėtoti, o taip pat numato pirmaeilius detalaus projektavimo darbus.

Kartu nustato ūkinės veiklos apribojimus visoje parko teritorijoje bei skirtingose zonose, teritorijos užstatymo, architektūros, kraštovaizdžio formavimo, paminklosaugos ir gamtosaugos reikalavimus, kurių privaloma laikytis vykdant žemės reformos, privatizavimo ir projektavimo darbus, pateikia principinius pasiūlymus zonoms tvarkyti. Schema yra pagrindas detaliems planavimo, statybų, rekonstrukcijos projektams rengti. Ja remiantis ruošiami paminklosauginiai, kompleksinės žemės reformos ir žemėtvarkos, miškotvarkos, vandens ūkio, gyvenviečių planavimo, kaimų regeneravimo, rekreacijos organizavimo, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kiti projektai.

Reglamentas nustato specialius TINP apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimus bei teritorijos tvarkymo ir naudojimo ypatumus. Reglamente nurodyta, jog rekreacinio prioriteto funkcinėse zonose esančiuose miško parkuose gali būti įrengiami būtini rekreaciniai įrenginiai (49 p.). Rekreacinių įrenginių sąvoka pateikta Reglamento 5 punkte. Tai yra miško baldai, pavėsinės, stoginės, sporto ar laisvalaikio įrenginiai (laipynės, sūpynės ir kt.), persirengimo kabinos ir pan. Taigi veiklą TINP reglamentuojančių dokumentų sprendiniai draudžia Žemės sklype naujų statinių statybą ir tokie draudimai yra konstituciškai pagrįsti, todėl išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus savavališkai pastatytų statinių įteisinimui nėra pagrindo.

Be to, bendrosios kompetencijos teisme pradėjus nagrinėti bylą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tik teismas sprendimu gali leisti įteisinti savavališkos statybos padarinius ir tik tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo L. R. skundą kaip nepagrįstą (b. l. 38-44).

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio 9,19 ha Žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis – miškų ūkio žemė, šis sklypas yra miško parko teritorijoje. Įvertinęs Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 4 ir 5 punkto, 32 straipsnio 9 punkto, Reglamento 5, 43 ir 49 punkto nuostatas, Schema nustatytus Trakų istorinio nacionalinio parko rekreacinės zonos sprendinius, teismas padarė išvadą, kad miško parke statyti statinius, pritaikytus intensyvaus rekreacinio naudojimo teritorijoms, negalima.

III. Pareiškėjas L. R. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (b. l. 50-51) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nenurodė, kuo remdamasis padarė išvadą, kad Žemės sklypas patenka ne į intensyvaus rekreacinio naudojimo teritoriją, bet į ekstensyvaus rekreacinio naudojimo teritoriją, kurioje galimi tik rekreaciniai įrenginiai, skirti trumpalaikiam (be nakvynės) poilsiui ir pažintiniam turizmui.

2. Iš prašymo išduoti specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo ir apsaugos reikalavimus elingų, pirties, WC, apžvalgos aikštelės, jodinėjimo maniežo, sporto aikštelės, gelbėjimo punkto, mažmeninės prekybos nuomos punkto statybai matyti, kad nei vienas siekiamas statyti statinių nepriklauso rekreacinių pastatų kategorijai, t. y. nėra statiniai, skirti ilgam poilsiui su teikiamomis apgyvendinimo paslaugomis. Tuo tarpu dalis planuojamų pastatų atitinka Reglamento 5 punkte nurodytų įrenginių, kurie gali būti įrengti rekreacinio prioriteto funkcinėse apsaugos zonose esančiuose miško parkuose, sąvoką (Reglamento 49 p.).

3. Teismas šiuo atveju nenustatė ir nepasisakė, ar pareiškėjui priklausanti vandens telkinio pakrantė pagal Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą patenka į juose nustatytą intensyvaus rekreacinio prioriteto zoną, taip pat neišsiaiškino, kurie siekiamų statyti statinių gali būti statomi vandens telkinio pakrantėje (Reglamento 50.5, 51, 51.2 p.).

4. Teismas, neturėdamas įrodymų, kokiai pagal TINP planavimo patvirtintus dokumentus rekreacinio prioriteto zonai (Reglamento 43 p.) yra priskirtas Žemės sklypas ar jo dalys (vandens telkinio pakrantė), neobjektyviai, nevisapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir formaliai vertino ginčo teisinius santykius.

Atsakovas Direkcija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 56-58) pažymi, kad teismas neprivalėjo nustatyti, ar pareiškėjui priklausanti vandens telkinio pakrantė pagal Schemą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą patenka į juose nustatytą intensyvaus rekreacinio prioriteto zoną ar ne, taip pat išsiaiškinti, kurie iš pareiškėjo siekiamų statyti statinių gali būti statomi vandens telkinio pakrantėje, nes šie klausimai nebuvo administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl Direkcijos atsisakymo išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus elingų (valtims x 3, jachtoms, buriniams laiveliams), pirties, WC (x 3), apžvalgos aikštelės, jodinėjimo maniežo, sporto aikštelės, gelbėjimo punkto, mažmeninės prekybos, nuomos punkto statybai L. R. nuosavybės teise priklausiančiame Žemės sklype, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis miškų ūkio ir kuris patenka į Trakų istorinio nacionalinio parko rekreacinės zonos miško parko teritoriją (b. l. 23-24), teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip teisingai 2012 m. kovo 8 d. sprendime Nr. S-(10.7)-139 nurodė atsakovas, tikrinamu atveju yra svarbus statybų miško žemėje klausimas.

Statybos miškų ūkio paskirties žemėje teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (toliau – ir Miškų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (toliau – ir Žemės įstatymas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į aktualią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, laikosi nuoseklios praktikos, jog vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies bei Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba (2008 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-206/2008, publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 14, 2008 m., 2009 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje A556-353/2009, 2010 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-218/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje A556-714/2010; šį aiškinimą atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime (byla Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04) pažymėjo ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę miško reikšmę aplinkai, lemiančią miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus; taip pat akcentavo, jog nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad aptartieji Miškų ir Žemės įstatymuose nustatyti ribojimai (t. y. dėl statybų miško žemėje ir miškų ūkio žemėje), – ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, – yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, ir kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija.

Apibendrinant padarytas išvadas konstatuotina, jog L. R. teisė vykdyti statybą toje vietoje, kurioje ji iš viso negalima (kai nėra susiklosčiusi išimtinė miško žemės paskirties keitimo kitomis naudmenomis situacija), negali būti ginama teisme. Egzistuojantis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti įveiktas kitu to paties objekto teisiniu reglamentavimu, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl Saugomų teritorijų įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų taikymo šioje byloje.

Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, kurio motyvai keičiami prieš tai nurodytais argumentais, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė