2017-11-22 Nr. AB-21646-3-62-3-00982-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2625-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00982-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. gegužės 14 d. Kauno TI buvo laikomas perpildytose kamerose. Maisto energinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 Kcal, todėl pareiškėjas turėjo nuolat badauti. Pasivaikščioti gryname ore pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi žeminamas, patyrė dvasinius skausmus, depresiją, suprastėjo jo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad apie 83 proc. buvimo Kauno TI laiko pareiškėjui teko didesnis nei minimalus nustatytas kameros plotas. Kauno TI kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Suimtieji tardymo izoliatoriuje gauna nemokamą maitinimą, kurio normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, be to, suimtiesiems nedraudžiama papildomai įsigyti maisto produktų. Pareiškėjas nėra teikęs skundų dėl maitinimo kiekio ir kokybės. Pareiškėjui buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme įtvirtinta teisė kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjui nustatyti psichikos sutrikimai buvo sąlygoti narkotinių medžiagų vartojimo ir abstinencijos, Kauno TI jam buvo teikiama reikalinga medicininė pagalba. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu (b. l. 64–68) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Remdamasis byloje pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d., nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. spalio 24 d., nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki 2014 m. balandžio 8 d. ir nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. gegužės 8 d., t. y. 52 paras.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog Kauno TI suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčijo, kad jam tokia teisė buvo suteikiama, byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų, todėl pareiškėjo argumentas dėl per trumpo pasivaikščiojimo laiko laikytas nepagrįstu.

9. Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta jokių patikrinimo aktų ar kitų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodomą aplinkybę dėl netinkamo maitinimo. Tuo tarpu, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Būtent Kauno TI turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą reglamentuojančių teisės aktų ir užtikrinti informacijos apie tai pateikimą, todėl Kauno TI nepateikus informacijos apie pareiškėjui tiekto maisto kokybę ir kaloringumą ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant Kauno TI nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą maitinimą. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Taip pat nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su netinkamu maitinimu ar kitomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas 6 metus vartoja narkotines medžiagas ir dėl to patiria įvairių negalavimų. Pareiškėjui buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, susiję su psichotropinių medžiagų vartojimu. Pareiškėjas savo nurodomas aplinkybes patvirtinančių ir minėtus bylos duomenis paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai, kuriuos jis įvardijo kaip netinkamų kalinimo sąlygų pasekmes, buvo sąlygoti ilgametės priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų, o ne neteisėtų atsakovo veiksmų.

10. Atsižvelgdamas į tai, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo teisę į minimalų kameros plotą ir neužtikrino pareiškėjui tinkamo maitinimo, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 11. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73–76), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

12. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nepagrįstai priteisė tokią mažą žalos sumą. Teigia, kad jo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą buvo pažeidžiama nuolat, o ne tik 52 paras, nes visos Kauno TI patalpos buvo perpildytos, be to, į gyvenamąjį plotą buvo įskaičiuojami kamerose esantys baldai. Toks ploto skaičiavimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui turi titekti ne mažiau kaip 4 kv. m gryno ploto. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis nacionalinėje teisėje įtvirtinta 3,6 kv. m ploto norma. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo jo teisės į tinkamą maitinimą pažeidimą, o 1 val. pasivaikščiojimas buvo per trumpas ir tai taip pat yra Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, tokios mažos neturtinės žalos sumos priteisimas yra žeminantis, diskriminacinis ir neatgraso atsakovo nuo tolesnio Konvencijos pažeidimo.

13. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 79–81) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi nustatyta kompetencija tikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinęs teismo sprendimą, iš esmės sutinka su teismo sprendimo išvadomis ir jų nekeisdamas tik papildo jas atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

16. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių, turinčių įtakos atlygintinos neturtinės žalos dydžiui, vertinimu.

17. Pirmosios instancijos teismas atsakė į visus pareiškėjo argumentus, reikšmingus pareiškėjo nurodomam jo teisių pažeidimo kvalifikavimui.

18. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

19. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsnyje nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui ir neturtinės žalos atlygintino dydžio nustatymui.

20. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pareiškėjo nurodyto pažeidimo kvalifikuoti kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir pagrįstai pareiškėjo nurodytą pažeidimą kvalifikavo kaip nacionalinių teisės aktų, nustatančių minimalų gyvenamosios kameros plotą, pažeidimą. Šią išvadą patvirtina tai, kad pareiškėjas buvo kalinimas kameroje, kur jam teko 2,57 kv. m neilgą laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d., o kitais teismo pripažinto pažeidimo laikotarpiais jam teko 3,09 kv. m (b. l. 15–21). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kumuliacinį kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjui, t. y. teisės į minimalų gyvenamąjį plotą (įvertinus ir kameros baldų užimtą plotą) bei teisės į tinkamą maitinimą pažeidimą, teisingai nustatė pažeidimo apimtį ir pagrįstai pripažino pareiškėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

21. Atlygintinos neturtinės žalos dydis yra individualus ir jis nustatomas įvertinus visas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos tesimo nustatytu atlygintinos neturtinės žalos piniginiu 400 Eur įvertinimu ir remdamasis minėta teisės norma pripažįsta jį teisingu.

22. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai sutampa su skundo argumentais, teiktais pirmosios instancijos teismui, kurie buvo išnagrinėti, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja ir tiesiog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys