2016-01-12 Nr. AB-756-3-61-3-03273-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1322-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03273-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. balandžio 10 d. ir 2015 m. balandžio 13 d. Lukiškių TI-K įgaliotam pareigūnui įteikė 2 skundus dėl to, jog 2015 m. balandžio 9–10 d. jis apie 07.00 val. buvo išvestas iš kameros ir ilgiau nei 2 val. laikomas laikino sulaikymo kamerose, kurių plotas buvo 0,5 kv. m ir 0,7 kv. m, sienos buvo išbalintos kreida, todėl pareiškėjas negalėjo atsilošti, kameros buvo ypatingai purvinos. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad patalpoje, kurios plotas 0,7 kv. m, buvo patalpinti 3 asmenys, o Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakė išvesti pareiškėją į tualetą ar atsigerti vandens, tokiu būdu jį alindami ir kankindami tam, kad jis teisme negalėtų pilnavertiškai ginti savo teises ir laisves. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad 2015 m. balandžio 21 d., 2015 m. balandžio 22 d., 2015 m. balandžio 23 d. ir 2015 m. balandžio 24 d. Lukiškių TI-K įgaliotam pareigūnui įteikė dar 4 raštus dėl to, jog jis, grįžęs po kratos į kamerą, nerado asmeninės vandens kaitinimo spiralės, atvykus į Lukiškių TI-K iš pareiškėjo buvo atimtas elektroninis knygų skaitytuvas, Lukiškių TI-K pareigūnas atsisakė įregistruoti pareiškėjo rašytinius nusiskundimus, taip pat dėl analogiškų nusiskundimų dėl laikino sulaikymo kameros, tačiau šį kartą pareiškėjas joje buvo laikomas 2,5 val. Tuo tarpu atsakymus iš Lukiškių TI-K pareiškėjas gavo tik į 2 skundus, o į kitus raštus liko neatsakyta. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo asmeniniai daiktai buvo pagrobti, jis buvo kankinamas, jo dokumentai buvo neregistruojami, o teisėti reikalavimai engiami, pareiškėjas tvirtino, jog jam turi būti atlyginta neturtinė žala, apimanti ir materialinius nuostolius.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 47–49) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K paaiškino, kad laikino laikymo kameros yra administraciniame pastate. Tai tokios kameros, kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau 2 val. (t. y. laikinai, prieš teismą, po teismo iki paskyrimo į gyvenamąsias kameras ir pan.). Šios laikino laikymo kamerų patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas, kur suimtieji (nuteistieji) gali atsisėsti. Kiekvieną dieną po darbo laikino laikymo kameros yra sutvarkomos, jose surenkamos šiukšlės, patalpos išplaunamos. Tuo tarpu dėl daiktų paėmimo kratos metu pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 175 punktą, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nurodyti daiktai, išskyrus barzdaskutes ir patalynę, paimami motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu. Atitinkamai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra numatyta, kad Lukiškių TI-K esantiems asmenims būtų galima naudotis elektroniniais knygų skaitytuvais. Pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K teiktų atsakymų į pareiškėjo skundus, prašymus ir kt., atkreipė dėmesį, jog patikrinus dokumentų valdymo sistemą, buvo nustatyta, jog įstaigos administracija į pareiškėjo skundus, prašymus ir pan. visada pateikė atsakymus. Tvirtino, kad Lukiškių TI-K į gautus pareiškėjo skundus, prašymus, pareiškimus ir t. t. atsakė tinkamai, prašomą informaciją pateikė, pareiškėjui pateikti atsakymai atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K tvirtino, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Taigi pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lukiškių TI-K vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu (b. l. 59–63) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su 2015 m. balandžio 10 d. skundu (gautas 2015 m. balandžio 16 d., reg. Nr. 29-680), kuriame nurodė, jog 2015 m. balandžio 9 d. prieš 07.00 val. buvo išvestas į laikino sulaikymo kamerą, kurios plotas vos siekė 0,5 kv. m, ir ten buvo laikomas daugiau nei 2 val., patalpos sienos buvo dengtos kreida, todėl pareiškėjas negalėjo atsiremti, patalpoje buvo labai purvina, į teismo posėdį pareiškėjas buvo pristatytas 10.00 val., t. y.

Lukiškių TI-K tyčia laikė jį laikino sulaikymo kameroje ilgiau nei 2 val. tam, kad fiziškai ir psichologiškai jį išsekintų. Lukiškių TI-K, atsakydamas į minėtą pareiškėjo 2015 m. balandžio 10 d. skundą, 2015 m. gegužės 8 d. rašte Nr. 96-1156 nurodė, kad Nuteistųjų ir suimtųjų laikinai išvykusių iš tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apskaitos paros žiniaraštyje padaryta atžyma, jog pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 08.30 val., nustatyti kiek tiksliai pareiškėjas buvo laikomas laikino laikymo kameroje nėra galimybės, kadangi tikslus laikas nuo asmens uždarymo į trumpalaikio laikymo kamerą nėra fiksuojamas, duomenų apie tai, kad 2015 m. balandžio 9 d. laikino laikymo patalpos buvo nešvarios, gauta nebuvo.

Be to, pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K su 2015 m. balandžio 23 d. skundu (gautas 2015 m. balandžio 23 d., reg. Nr. 29-745), kuriame nurodė, kad 2015 m. balandžio 22 d. apie 07.00 val. buvo išvestas į laikino laikymo kamerą ir ten buvo laikomas ilgiau nei 2 val., patalpos plotas buvo 0,5 kv. m, joje sienos buvo nubalintos kreida ir dėl to pareiškėjas negalėjo atsilošti, patalpa buvo purvina, pareigūnai atsisakė išleisti pareiškėją į tualetą, t. y. taip pareiškėjas buvo alinamas ir kankinamas tam, kad negalėtų tinkamai gintis teisme.

Lukiškių TI-K, atsakydamas į pastarąjį pareiškėjo skundą, 2015 m. gegužės 21 d. rašte Nr. 96-1327 (dokumento data klaidingai nurodyta 2015 m. balandžio 21 d., tačiau šio dokumento rengėja S. A. pasirašė 2015 m. gegužės 21 d. data) nurodė, kad Nuteistųjų ir suimtųjų laikinai išvykusių iš tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apskaitos paros žiniaraštyje padaryta atžyma, kad iš Lukiškių TI-K pareiškėjas išvyko 08.45 val., duomenų, kad laikino laikymo patalpos buvo nešvarios, gauta nebuvo. Nors pareiškėjas tvirtino, kad Lukiškių TI-K į jo 2015 m. balandžio 10 d., 2015 m. balandžio 13 d., 2015 m. balandžio 21 d., 2015 m. balandžio 22 d., 2015 m. balandžio 23 d. ir 2015 m. balandžio 24 d. skundus pateikė tik 2 atsakymus, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Lukiškių TI-K atsakė į pareiškėjo 2015 m. balandžio 10 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus, kuriuose jis reiškė nusiskundimus dėl laikymo laikino laikymo kameroje, o duomenų apie tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K butų teikęs 2015 m. balandžio 13 d. skundą dėl jo laikymo laikino laikymo kameroje sąlygų, taip pat skundus dėl to, kad grįžęs po kratos į kamerą nerado asmeninės vandens kaitinimo spiralės, kad atvykus į Lukiškių TI-K iš pareiškėjo buvo atimtas elektroninis knygų skaitytuvas, kad pareigūnas atsisakė įregistruoti pareiškėjo rašytinius nusiskundimus, byloje nėra.

Taigi, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus, todėl pareiškėjo argumentas, kad buvo atsakyta tik į du jo 2015 m. balandžio 10 d., 2015 m. balandžio 13 d., 2015 m. balandžio 21 d., 2015 m. balandžio 22 d., 2015 m. balandžio 23 d. ir 2015 m. balandžio 24 d. teiktus skundus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, jog iš jo buvo pagrobti daiktai, teismas atkreipė dėmesį, kad iš Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 8 d. Suimtiesiems, nuteistiesiems ir nuteistiems areštu perduodamų ir perduotų bei etapo metu turimų televizorių, radijo imtuvų, CD/DVD kompaktinių diskų leistuvų, kompiuterių, kompiuterinių žaidimų aparatų tikrinimo, taip pat skaitmeninių informacijos duomenų laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo ir laikymo akto Nr. 51-914 matyti, jog 2015 m. balandžio 8 d. pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K iš jo buvo paimta elektroninė knyga PRESTIGIO 90831900369. Be to, iš Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) 2015 m. gegužės 25 d. rašto Nr. 49-148 matyti, kad pareiškėjui 2015 m. balandžio 27 d. atvykus į Kauno TI ir atlikus asmens kratą bei daiktų patikrinimą, tarp pareiškėjo turimų daiktų elektroninio knygų skaitytuvo bei vandens kaitinimo spiralės nebuvo. Tuo tarpu Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. balandžio 25 d. skundą, 2015 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. 2S-2208 nurodė, kad dėl pavogtos vandens kaitinimo spiralės pareiškėjas turi patikslinti skunde minimas aplinkybes ir nurodyti, kokie konkretūs asmenys pavogė jo vandens kaitinimo spiralę, kokią dieną tai buvo padaryta ir kurioje gyvenamojoje kameroje pareiškėjas buvo, kai iš jo ją pavogė. Minėtame sprendime Kalėjimų departamentas, be kita ko, nustatė, kad elektroninis knygų skaitytuvas pareiškėjui buvo grąžintas išvykstant iš Lukiškių TI-K. Taigi, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui išvykstant iš Lukiškių TI-K jis su savimi turėjo elektroninį knygų skaitytuvą, o duomenų apie tai, ar pareiškėjas atvykdamas į Lukiškių TI-K ir iš jo išvykdamas kartu su savimi turėjo vandens kaitinimo spiralę, byloje nėra, pareiškėjas Kalėjimų departamentui patikslinto skundo su nurodytomis vandens kaitinimo spiralės dingimu susijusiomis aplinkybėmis nepateikė. Atitinkamai, įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, jog iš jo buvo pagrobti daiktai, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, grindžia tuo, kad jis buvo kankinamas, kadangi per ilgai buvo laikomas trumpalaikio laikymo kameroje. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 11 punkte nustatyta, jog priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 val., uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės 4 punktą asmenys iš kamerų išvedami nuo 06.30 val. Tuo tarpu, pareiškėjo teigimu, į trumpalaikio laikymo kameras jis buvo išvestas apie 07.00 val., o iš Lukiškių TI-K Laikinai išvykusių suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščio matyti, kad 2015 m. balandžio 9 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 08.50 val., 2015 m. balandžio 22 d. – 08.45 val. Taigi, nuo pareiškėjo nurodyto jo uždarymo į trumpalaikio laikymo kamerą laiko, t. y. maždaug 07.00 val., iki jo išvykimo t. y. 08.50 val. ir 08.45 val., nebuvo praėję 2 val. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktą, todėl pareiškėjo argumentai dėl per ilgo laikymo trumpalaikio laikymo kameroje atmestini kaip nepagrįsti.

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė ir tuo, kad jo dokumentai buvo neregistruojami, teismas atkreipė dėmesį, jog iš Lukiškių TI-K Suimtųjų, nuteistųjų prašymų, skundų, pasiūlymų registracijos žurnalo matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. buvo užregistruoti 8 pareiškėjo dokumentai. Tuo tarpu pats pareiškėjas skunde nenurodo, kokios dienos ir kokį dokumentą Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakė registruoti. Taigi, įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo dokumentus atsisakoma registruoti, šį pareiškėjo argumentą teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nenustatyta viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai. Be to, teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik formaliai nurodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, tačiau nenurodė, kaip ir kuo konkrečiai ji pasireiškė, nors reiškiant reikalavimą tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 ir 6.270 straipsnių prasme. Todėl, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma priteisti neturtinę žalą dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir atlyginti jam padarytą žalą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas. Teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas netinkamai taikė poįstatyminius teisės aktus dėl laikino sulaikymo patalpų bei neišreikalavo iš Lukiškių TI-K įrodymų, pvz., nuotraukų. Taip pat nurodo, kad 2009 m. pagal pareiškėjo pareiškimą Lukiškių TI-K atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl dokumentų ir parašų klastojimo, tačiau dėl senaties termino byla buvo nutraukta. Pareiškėjo manymu, tai įrodo, kad Lukiškių TI-K dokumentai yra klastojami, o tai patvirtina, jog pareiškėjo teikiami dokumentai neregistruojami. Be to, pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai dėl daiktų dingimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kildina iš to, kad, jo teigimu, Lukiškių TI-K pareiškėjas periodiškai ilgiau nei po 2 val., neišvedant jo į tualetą ar atsigerti vandens, buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, tokiu būdu jį alinant ir kankinant, be to, Lukiškių TI-K pareigūnai neregistravo pareiškėjo pateikiamų dokumentų ir atsakė ne į visus jo skundus, taip pat įstaigoje iš jo buvo pagrobti asmeniniai daiktai – vandens kaitinimo spiralė ir elektroninis knygų skaitytuvas.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad įvertinus byloje esančius įrodymus (b. l. 2–8, 15–46), pareiškėjo skunde nurodyti, jo teigimu, neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) minėtų pareiškėjo skundo argumentų aspektu, kaip teisingai konstatavo ir išsamiai argumentavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti. Tuo tarpu, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė poįstatyminius teisės aktus dėl laikino sulaikymo patalpų ir neišreikalavo iš Lukiškių TI-K įrodymų, jis iš esmės nenurodo, kokias nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes ir kokie konkrečiai papildomi įrodymai, kurių nėra byloje, galėtų pavirtinti ir (ar) paneigti, taip pat visiškai nekonkretizuoja, kokių būtent teisės aktų ir kokias konkrečias nuostatas, jo manymu, neteisingai taikė teismas, o apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Pareiškėjo kankinimas jo skunde nurodytais atvejais, keletą kartų pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus iki 2 val. patalpinant ir laikant pareiškėją, prieš jam išvykstant iš Lukiškių TI-K, laikino laikymo kamerose, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į bylos duomenis, nagrinėjamu atveju nenustatytas. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog 2009 m. pagal pareiškėjo pareiškimą Lukiškių TI-K atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl dokumentų ir parašų klastojimo, taip pat neįrodo, kad įstaiga neregistravo pareiškėjo pateikiamų dokumentų.

Juolab kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, minėtas tyrimas (byla) buvo nutrauktas, t. y. byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai dėl daiktų dingimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl jo daiktų pagrobimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus šiuo aspektu.

Šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).

Apibendrindama, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas