A-492-1180-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1180/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00178-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.2; 11.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas G. S. prašo teismo atnaujinti įstatymu nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į senelių J. Z. ir E. Z. iki 1944 metų nacionalizacijos nuosavybės teise Šilutės ir Pagėgių savivaldybių teritorijose valdytą 96,8 ha žemę ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti.

Aiškino, jog apie seneliams Lietuvoje priklausiusią žemę sužinojo tik 2011 m. kovo 28 d., iš Vokietijos archyvo gavęs duomenis. Nurodė, kad jo seneliai 1956–1957 metais išvyko gyventi į Vokietiją, jo motinai žemės nacionalizavimo metu buvo apie 10 metų, ji mirė 1986 metais nepasakojusi, kad jos tėvai buvo vokiečiai ir kad nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas pažymėjo, jog motina jam pasakojo apie tai, kad senelių sodyba Lietuvoje nacionalizuota karo metais. Nurodė, jog 1999 metais jis pats išvyko gyventi į Vokietiją ir 2001 metais gavo Vokietijos pilietybę. Teigia, jog 2007 metais surado motinos gimimo dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad ji gimė Rukų kaime, Pagėgių valsčiuje ir pradėjo ieškoti duomenų apie senelių galimai valdytą žemę Lietuvoje. Nurodo, jog Lietuvos centriniame valstybės archyve duomenų nerado ir tais pačiais metais duomenų apie senelius pradėjo ieškoti Vokietijoje. Teigė, kad 2010 metų spalio mėnesį Vokietijos Raudonojo kryžiaus organizacija pranešė atradusi dokumentus ir juos persiuntė Leipcigo miesto notarui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) (Tarnybos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyrius bei Šilutės žemėtvarkos skyrius) atsiliepimais (b. l. 30–32, 35–36) su pareiškėjo prašymu nesutiko.

Nurodė, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis. Pažymėjo, jog duomenų apie žemę, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises, pareiškėjas pradėjo ieškoti tik 2007 metais. Akcentavo, jog pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) 6 punktą nėra padavęs prašymo atnaujinti terminus ir atkurti nuosavybės teises kompetentingai institucijai, o kreipėsi tiesiogiai į teismą. Abejoja dėl pareiškėjo teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, nes pareiškėjas nurodo, jog 2001 metais įgijo Vokietijos Federacijos pilietybę. Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnį nuosavybės teisės į žemę gali būti atkurtos tik Lietuvos Respublikos piliečiams.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 67–71) pareiškėjo prašymo netenkino: neatnaujino pareiškėjui termino paduoti prašymą Tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei paduoti nuosavybės teises patvirtinančius ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus į J. Z. ir E. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Šilutės savivaldybės teritorijoje, bei nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dėl atnaujinimo praleisto termino bei nuosavybės teises patvirtinantiems ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams į J. Z. ir E. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę paduoti Pagėgių savivaldybės teritorijoje.

Teismas konstatavo, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato migracijos poskyrio 2011 m. birželio 15 d. pažyma Nr. 30-94-S-8082 patvirtina faktą, jog G. S. nuo 1991 m. spalio 31 d. yra laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl teismas preziumavo, jog jis turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas nutarė nagrinėti tik pareiškėjo prašymo dalį dėl termino atnaujinimo prašymui bei dokumentams paduoti Tarnybos Šilutės žemėtvarkos skyriui, nes nustatė, kad tik šiuo atveju pareiškėjas laikėsi teisės aktais nustatytos tvarkos ir sąlygų, nes nurodytai institucijai yra pateikęs prašymą, tuo tarpu prašymo Tarnybos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriui nepadavė, o kreipėsi tiesiogiai į teismą, todėl teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008 pateiktą išaiškinimą, nutarė nutraukti bylos dalį dėl termino atnaujinimo prašymui bei dokumentams paduoti Tarnybos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas iš motinos pasakojimų žinojo, jog jo seneliai turėjo sodybą, kuri antrojo pasaulinio karo metu buvo nacionalizuota. Akcentavo, kad pareiškėjas pripažįsta, jog jam buvo žinoma apie 1991 metais prasidėjusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tai, jog šiam procesui prasidėjus jis prisiminė motinos pasakojimus apie seneliams priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Teismas nurodė, kad iš prašymo turinio taip pat matyti, jog pareiškėjas užaugo su motina, kuri gyveno Lietuvoje, nors jos tėvai buvo išvykę į Vokietiją, nebuvo praradęs ryšio, turi vyresnę seserį.

Todėl teismas konstatavo, kad nors pareiškėjo motina mirė iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios, pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę iki motinos mirties sužinoti apie savo senelius, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais, sužinoti apie buvusią šeimos turtinę padėtį ir pan. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas pripažįsta, jog nuo Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. rugpjūčio 1 d.) iki 2001 m. gruodžio 31 d. (10 metų) nesiėmė veiksmų, kad išsiaiškintų faktinę situaciją, nesikreipė į valstybės institucijas, siekdamas išsiaiškinti galimybes dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelių žemę, nors pradinę informaciją apie buvusią senelių sodybą, sudarančią prielaidas toliau domėtis savo subjektinių teisių įgyvendinimu, pareiškėjas turėjo.

Teismas konstatavo, kad nebendravimas su motina, kaip vienu iš informacijos šaltinių sužinoti apie senelių iš motinos pusės iki nacionalizacijos valdytą nuosavybę, kuri turėjo žinoti reikšmingas aplinkybes, vietą, kurioje buvo jos tėvų sodyba, jos apytikrį dydį ir pan., yra subjektyvaus pobūdžio ir ne tik nepateisina termino praleidimo, o patvirtina pareiškėjo nerūpestingumą. Teismas pareiškėjo argumentą, jog 1999 metais jis išvyko gyventi į Vokietiją, nepripažino teisiškai reikšmingu. Teismas pažymėjo, kad per pakankamai ilgą laikotarpį nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios 1991 metais iki išvykimo į Vokietiją 1999 metais pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, nesikreipė į jokias institucijas ir neieškojo duomenų apie savo šeimą, nesidomėjo, ar jo seneliams nuosavybės teise priklausė žemė, nors žinojo apie karo metais prarastą sodybą, t. y. savo paties pasirinkimu elgėsi pasyviai.

Iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu taip pat matyti, jog pradėti nuosavybės teisių atkūrimo proceso jis neketino ir Vokietijoje duomenų apie savo kilmę ir senelius jis pradėjo ieškoti ne nuosavybės teisių atkūrimo tikslais ir tik atsitiktinai sužinojęs apie senelių valdytą žemę kreipėsi į teismą su prašymu dėl termino atnaujinimo nuosavybės teisių atkūrimui. Įvertinęs visumą faktinių ir teisinių aplinkybių teismas konstatavo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatymo nustatytus prašymo atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių, aplinkybių.

Pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių teismas nelaikė svarbiomis.

III. Pareiškėjas G. S. padavė apeliacinį skundą (b. l. 81–84), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nutraukti bylos dalį. Teigia, kad teismas nepagrįstai bylos dalį nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 100 straipsniu, nes ABTĮ 100 straipsnis reglamentuoja sustabdytų bylų atnaujinimo klausimus, o ne bylų nutraukimo klausimus. Paaiškina, kad nei Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, nei kitos teisės normos nenustato, kad tik po to, kai pilietis kreipėsi su prašymu į atitinkančią valstybės instituciją jam atsiranda teisė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą. Teigia, kad kreipdamasis į teismą jis išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią Pagėgių savivaldybės teritorijoje, todėl teismas turėjo nagrinėti tokį prašymą iš esmės.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki mamos mirties, jis turėjo galimybę sužinoti apie senelių turėtą turtą. Paaiškina, kad jo mama mirė 1986 m., nuosavybės teisių atkūrimo procesui dar neprasidėjus, todėl iki 1986 m. su motina kalbėti apie buvusią nuosavybę nebuvo jokios prasmės ir tikslo. Akcentuoja, kad mama slėpė informaciją apie savo praeitį.

3. Teigia, kad ėmėsi priemonių informacijai apie senelių turėtą žemę gauti, bet ne nuo jo priklausančių priežasčių šios informacijos Lietuvoje gauti negalėjo. Paaiškina, kad 1992 m. Lietuvoje prasidėjus žemės ir kito nekilnojamojo turto grąžinimas buvusiems savininkams, jis prisiminė motinos žodžius apie jos tėvų prarastą sodybą. Tačiau jis nežinojo, kur konkrečiai buvo jų sodyba, nežinojo, ar jie turėjo žemės, o jei turėjo, tai kiek. Teigia, kad nieko nesužinojo ir iš asmenų, kurie pažinojo jo mamą bei senelius. Nurodo, kad 2007 m. rado atkurtą motinos gimimo akto įrašą, kuriame buvo nurodyta, kad ji gimė 1934 m. rugsėjo 6 d. Pagėgių valsčiaus Rūkų km. Sužinojęs tai, jis kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, tačiau 2007 m. spalio 15 d. gautame atsakyme Nr. R4-4582 buvo nurodyta, kad archyve tokių duomenų nerasta. Pažymi, kad 2007–2008 m. pradėjo paieškas Vokietijoje, vėliau kreipėsi į Vokietijos Raudonojo Kryžiaus organizaciją, kuri 2010 m. spalio mėn. informavo, kad reikalingi dokumentai gali būti Bairiucho federaliniame archyve (Bavarijos žemė). Pažymi, kad 2011 m. kovo mėn. 28 d. Leipcigo notaras išdavė dokumentą apie pareiškėjo senelių Lietuvoje turėtą žemę ir pastatus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 89–90) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo netenkinti.

Nurodo, kad pareiškėjo nurodytos priežastis nėra objektyvaus pobūdžio. Mano, kad pareiškėjas turėjo galimybę aktyviai veikti ir ieškoti informacijos apie senelių turėtą nuosavybę tiek Lietuvoje tiek Vokietijoje. Teigia, kad elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, pareiškėjas turėjo galimybę duomenis apie visą senelių turėtą nuosavybę gauti iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo prašymų atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei terminą nuosavybės teisę bei giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams pateikti pagrįstumo vertinimas.

Byloje pateikiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės žemėtvarkos skyriaus 2011-06-23 atsakymas Nr. 17SS-741 į pareiškėjo G. S. 2011-06-21 prašymą patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelių J. Z. ir E. Z. žemę, tačiau prašymas nebuvo priimtas, nes jam paduoti praleistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas (b. l. 52). Vertindama šiuos duomenis byloje, teisėjų kolegija pripažįsta juos pakankamais, kad patvirtintų pareiškėjo valią atkurti nuosavybės teises į visą senelių Z. turėtą nuosavybę – tiek buvusią dabartinės Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, tiek buvusią dabartinės Pagėgių savivaldybės teritorijoje, nes pareiškėjas kreipėsi dėl teisių į tų pačių savininkų turėtos nuosavybės atkūrimą, pateikė jų turėtas teises bendrai patvirtinantį dokumentą. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad prašymas buvo pateiktas vienam žemėtvarkos skyriui, kuris yra tik valstybės kompetentingos institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus, teritorinis padalinys (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis), neturi reikšmės sprendžiant dėl asmens tam tikros valios pareiškimo fakto atkurti nuosavybės teises į konkrečių savininkų konkretų turėtą turtą. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pareiškėjas tinkamai pareiškė valią kompetentingai institucijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bylos dalies nutraukimo pripažįsta nepagrįstomis. Pareiškėjo prašymas turėjo būti nagrinėjamas visa apimtimi ir kartu turėjo būti sprendžiama dėl termino atnaujinimo atkuriant nuosavybės teises į visą pateikiamuose dokumentuose nurodytą turtą.

Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, teisę į pilietybę įgijęs nuo 1991-10-31 (b. l. 22, 49).

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos numato, kad piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, nurodė, kad jis neišnaudojo galimybių sužinoti apie senelių turėtą nuosavybę iš savo motinos, nesiėmė aktyvių veiksmų, nesikreipė į jokias institucijas ir neieškojo duomenų apie seneliams nuosavybės teise priklausiusį turtą, nors jam ir buvo žinoma apie karo metu senelių prarastą sodybą. Tokį elgesį vertino kaip pasyvų, jo nulemtas termino praleidimo priežastis laikė subjektyviomis ir nesudarančiomis pagrindo tenkinti prašymą dėl termino atnaujinimo.

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino jo nurodytas termino praleidimo priežastis, neatsižvelgė į ribotas jo galimybes tiek žinoti informaciją apie senelių valdytą nuosavybę, tiek gauti kokius nors duomenis, patvirtinančius šiuos faktus.

Pareiškėjo motina mirė 1986 metais (b. l. 19), t. y. tuo metu, dar nebuvo prasidėję Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo procesai ir galimybės susigrąžinti nacionalizuotą turtą visuomenėje apskritai nebuvo diskutuojamos. Šiame kontekste nėra pagrindo abejoti pareiškėjo pateikiamais paaiškinimais, kad jo motina slėpė savo tautybę bei aplinkybę, kad gyveno pasiturinčiai, todėl jis negalėjo žinoti nieko konkretaus apie senelių turtą ir jo buvimo vietą. Prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą nepakanka nurodyti buvusius jo savininkus, reikalingi duomenys apie turto rūšis, dydį, buvimo vietą bei kiti, numatyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 9 punkte. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos archyvuose duomenų apie senelių turėtus pastatus ir žemę nerado (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007-10-15 raštas Nr. R4-4582, b. l. 24). Apeliantas pagrįstai nurodo, kad realią galimybę pateikti prašymą dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo jis įgijo tik tuomet, kai atsitiktinai sužinojęs apie galimybę kreiptis į Vokietijos Raudonojo Kryžiaus organizaciją, gavo iš jos informaciją, kad jam reikalingi dokumentai galėtų būti Vokietijos Bavarijos žemės Bairiucho federaliniame archyve. Archyvo duomenis pareiškėjas gavo 2011-03-28, į teismą dėl termino atnaujinimo kreipėsi nedelsdamas – 2011-05-09.

Sprendžiant dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo, kiekviena situacija vertintina individualiai. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti apie senelių nuosavybę iš savo šeimos narių, yra neobjektyvus, nepagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Be to, teikiant prašymą dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nepakanka nurodyti prielaidas apie savininko turėtą nuosavybę, pretendentas turi pareigą įvardyti konkretų turtą bei jo buvimo vietą. Nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis pripažintina tiek tai, kad savo šeimos aplinkoje jis negalėjo gauti žinių apie senelių turėtą nuosavybę (seneliai 1946 m. buvo grįžę į Lietuvą, tačiau apsigyveno svetimoje sodyboje, į Vokietiją vėl išvyko 1956 m., ten mirė atitinkamai 1966 m. ir 1973 m., pats pareiškėjas gimė 1960 m., motina mirė 1986 m.), tiek tai, kad reikalingų duomenų nepavyko gauti Lietuvos archyvuose, todėl termino praleidimo priežastys negali būti laikomos subjektyviomis, nulemtomis paties pareiškėjo pasyvaus elgesio. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki išvykimo gyventi į Vokietiją 1999 m. nesiėmė jokių veiksmų duomenims apie savo šeimą bei senelių valdytą nuosavybę gauti, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes Lietuvos archyvuose duomenų nebuvo, o apie galimybę kreiptis į Vokietijojos Raudonojo Kryžiaus organizaciją pareiškėjas tuo metu neturėjo informacijos.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjas realią galimybę pateikti prašymą dėl teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgijo tik tuomet, kai gavo duomenis apie senelių turėtą nuosavybę ir jos buvimo vietą iš Bairiucho federalinio archyvo, daro išvadą, kad prašomi atnaujinti terminai buvo praleisti dėl svarbių priežasčių, todėl toks prašymas turi būti tenkinamas.

Remiantis aukščiau aptartais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, nes buvo priimtas netinkamai įvertinus reikšmingas byloje aplinkybes (ABTĮ 142 str. 1 d., 57 str.), o pareiškėjo skundas tenkinamas. Teisėjų kolegija, priimdama naują sprendimą, kuriuo atnaujina terminus, nevertina suinteresuotojo asmens byloje pateikiamų argumentų dėl paties pareiškėjo prašymo atkurti nuosavybės teises pagrįstumo, atkuriamų teisių apimties ir pan., nes tokios aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo G. S. prašymą patenkinti.

Atnaujinti pareiškėjui G. S. terminą prašymui paduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. Z. ir E. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybių teritorijoje bei terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Nustatyti dviejų mėnesių terminą šiems veiksmams atlikti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė