2019-12-11 Nr. AB-23998-3-62-3-01238-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3095-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01238-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. kovo 7 d. buvo laikomas Marijampolės PN 22 būryje, o nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d. buvo laikomas Marijampolės PN 16 būryje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dėl to patyrė nepatogumų, orumo pažeminimą, t. y. 22 būryje buvo laikoma virš 90 nuteistųjų, nebuvo ventiliacijos, trūko oro. Gyvenamosios patalpos neremontuotos, nuo sienų byrėjo tinkas, grindys betoninės, langai nesandarūs, patalpose drėgna, šalta, kaupėsi pelėsis, buvo tarakonų ir blakių. Dėl kenkėjų negalėjo naktimis miegoti. Be to, būriui skirta viena virtuvėlė, joje mažas stalas, baldai ir praustuvė blogos būklės, dujinė viryklė supuvusi, langai sulaužyti.

3. Pareiškėjas teigė, kad virtuvėlės patalpoje taip pat buvo tarakonų. Sanitarinių įrenginių skaičius buvo nepakankamas – vienam būriui skirti 3 klozetai, 2 pisuarai, 5 vandens maišytuvai. Dėl sanitarinių įrenginių trūkumo prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės. Sanitarinio mazgo patalpose taip pat nebuvo užtikrinamas privatumas, nes sanitariniai įrenginiai tinkamai neatitverti. Sanitariniame mazge neįrengtos lentynėlės ir pakabos, nėra vėdinimo sistemos, rankų dezinfekavimo priemonių (skiriamas muilas). Prausykloje tiekiamas šaltas vanduo, patalpoje šalta ir drėgna. Pažymėjo, kad viso būrio nuteistieji naudojosi viena skalbimo mašina, kuri tinkamai neveikė, nes pačiam pareiškėjui reikėjo pripildyti ją vandeniu. 16 būryje jam taip pat nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Gyvenamosiose patalpose buvo tamsu, dėl dviaukščių lovų nepakankamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas. 16 ir 17 būriuose buvo virš 70 žmonių, tačiau įrengti tik 5 sėdimi klozetai, tiek prausykloje, tiek tualete nekokybiška ventiliavimo sistema. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė nepatogumus, orumo pažeminimą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad duomenys apie tai, kuriose konkrečiai gyvenamosiose patalpose nuteistieji atlieka laisvės atėmimo bausmę nėra sisteminami, todėl tokios informacijos pateikti nėra galimybės. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. kovo 16 d. buvo laikomas 22 būryje, nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d. – 16 būryje. Beveik visą ginčo laikotarpį minimali gyvenamojo ploto norma gyvenamosiose patalpose pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Nuteistieji pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą skalbyklos grafiką gali atiduoti rūbus bei patalynę skalbimui, todėl patiems nuteistiesiems būtinybės skalbtis nėra. Nuteistųjų laikymo sąlygų gerinimui 22 būrys aprūpintas skalbimo mašina. Pareiškėjas deklaratyviai nurodo, kad skalbimo mašina neveikia. Maistu nuteistieji aprūpinami ir patys neprivalo gamintis maistą. Pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką nuteistiesiems tiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė pataisos namų valgykloje. Teisės aktai nenumato privalomai įrengti viryklės virtuvėlėse, viryklė įrengiama tik esant techninėms galimybėms.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nėra kreipęsis dėl tariamai sugedusios viryklės, o apžiūros metu viryklė sugedusi nebuvo. 22 būrio sanitarinio mazgo klozetai yra atskirti sienelėmis. Teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į būriuose esančius higienos mazgus (prausyklas). Teisės aktai karštą vandenį numato tik dušinėse, kuriose nuteistieji turi teisę nusiprausti 1 kartą per savaitę, pagal atskirą patvirtintą grafiką. Nuo 2015 m. pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Marijampolės PN administraciją ar būrį prižiūrintį specialistą dėl problemų ar nepatogumų prausykloje. Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl parazitų naikinimo, kuri nuolatos stebi ir prižiūri Marijampolės PN patalpas. Pataisos namų patalpos yra nuolatos tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) atstovų, specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus darbuotojų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka remonto darbus. Pataisos namai neturi duomenų apie pareiškėjo išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimas kančias ar pažeminimą, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos pataisos namuose. Manė, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisė 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. kovo 16 d. buvo laikomas 22 būryje, o nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d. buvo laikomas 16 būryje. Byloje nėra konkrečių duomenų apie 22 būrio pareiškėjo gyvenamosios patalpos plotą ir joje laikytų nuteistųjų skaičių, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas būrio gyvenamųjų patalpų plotas dalijamas iš būryje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad Marijampolės PN 22 būrio gyvenamųjų patalpų bendras plotas yra 201,7 kv. m; 2015 m. IV ketvirtyje 22 būryje buvo laikomi 39 nuteistieji; 2016 m. I ketv. – 55; 2016 m. II ketv. – 53; 2016 m. III ketv. – 78; 2016 m. IV ketv. – 63; 2017 m. I ketv. – 64; 2017 m. II ketv. – 62; 2017 m. III ketv. – 63; 2017 m. IV ketv. – 63. Teismas konstatavo, kad 2016 m. III ketvirtyje 22 būryje pareiškėjui nebuvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte įtvirtinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 2,58 kv. m ploto.

9. Teismas taip pat nustatė, kad 16 būryje pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenis apie nuteistųjų skaičių 22 ir 16 būriuose nesutiko. Tačiau teismas byloje atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus ir oficialiai patvirtintus duomenis bei konstatavo, kad ginčo laikotarpiu iš viso 92 paras pareiškėjui 22 būryje nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte numatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, jog gyvenamoji patalpa buvo neremontuota, blogai šildoma, sienos, grindys, lubos ir langai blogos būklės, patalpoje kaupėsi drėgmė, pelėsis, vadovavosi Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimais, nustatytais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Teismas, remdamasis į bylą pateiktu Centro 2016 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktu, nustatė, kad 22 būrio gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, kontrolės metu buvo nustatyta, jog 22 būryje esantys įrenginiai techniškai tvarkingi, dirbtinė apšvieta (325 lx) taip pat atitiko nustatytus reikalavimus; santykinė oro drėgmė patikrinimo metu buvo 58,2 proc., temperatūra – 22,3 °C, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus.

12. Teismas vertino, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri, tvarko ir vėdina patalpas, neturi problemų dėl nešvaros ar pelėsio gyvenamosiose patalpose, o nėra jokių įrodymų, kad Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Taip pat teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose ir virtuvėlėje. Teismas nustatė, kad Centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas patvirtina, jog patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų patalpose nepastebėta, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad pataisos namuose 16 būrio gyvenamosiose patalpose dėl įrengtų dviaukščių lovų buvo prastas natūralus bei dirbtinis apšvietimas, atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimato ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, pažymėjo, jog būrio sanitarinis mazgas yra įrengtas taip, kad neužtikrino privatumo, todėl aplinkybė, jog buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti. Teismas, nustatęs, kad klozetai atskirti tik dalinėmis pertvaromis, taip pat pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nors pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Teismas taip pat sprendė, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniuose mazguose neatitiko nustatytų reikalavimų, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo patalpų nepakankamo vėdinimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikta sanitarinio mazgo foto nuotrauka, iš kurios matyti, kad sanitarinio mazgo patalpos vėdinamos per ventiliacines angas. Aplinkybes, kad sanitariniame mazge yra atveriamas langas, skunde nurodė ir pats pareiškėjas. Teismas taip pat konstatavo, kad prie praustuvių yra įrengtos kabyklos drabužiams ir asmeniniams daiktams laikyti, šalia vandens čiaupų yra pakankamai vietos asmeniniams daiktams susidėti, be to, patalpų valymui nuteistieji aprūpinami plovikliais su dezinfekciniu priedu bei antibakteriniu muilu.

16. Teismas taip pat sprendė, kad teisinis reglamentavimas nenumato karšto vandens įrengimo prausyklose ir virtuvėlėje, be to, Marijampolės PN dušinėje tiekiamas šaltas ir karštas vanduo. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad nuteistiesiems skalbtis drabužius patiems būtinybės nėra, kadangi pataisos namuose teikiamos skalbimo paslaugos pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą Skalbyklos darbo grafiką. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas neturėjo galimybės išsiskalbti asmeninių drabužių. Teismas taip pat vertino, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina ir tvarko patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ar drėgmės patalpose; 22 būrio virtuvėlė yra geros būklės, o duomenų apie sulūžusius virtuvės baldus, langus ar dujinę viryklę byloje nėra.

17. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu iš viso 92 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nepakankamas sanitarinių įrenginių skaičius), todėl konstatavo, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą; byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Teismas akcentavo, kad 92 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 850 Eur suma.

III. 18. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Nesutinka su taikytu 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui standartu ir prašo teismo taikyti 4 kv. m (išskaičiavus baldų užimamą plotą) standartą. Teigia, kad Lietuvos teisės aktai prieštarauja EŽTT praktikai. Nesutinka su teismo visais argumentais, kuriais teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kadangi tokios išvados, pasak pareiškėjo, yra nemotyvuotos.

20. Pareiškėjas teigia, kad neturi teisinio išsilavinimo, be to, EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl apie savo teisių pažeidimus negalėjo sužinoti anksčiau.

21. Pareiškėjas nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodydamas, jog ji nėra proporcinga ir adekvati jo patirtai žalai atlyginti. Teismas, atsisakydamas byloje vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos dydžio, nemotyvavo tokio sprendimo. Nurodo, kad EŽTT išnagrinėtoje Canali byloje buvo priteista 34 000 Eur už 6 mėn. kalinimą netinkamomis sąlygomis, tačiau žymiai blogesnėmis sąlygomis nei minėtoje byloje buvo laikomas šiuo atveju pareiškėjas.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį dėl priteistos 850 Eur neturtinės žalos ir priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti, kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

23. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Marijampolės PN iš viso 92 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos gyvenamosiose patalpose (trūko 0,52 kv. m). Pažymi, kad minimaliai perpildytos patalpos buvo tik porą mėnesių, be to, pareiškėjas atliko bausmę ne kamerų tipo patalpose, o bendrabučio tipo patalpose. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo ne kamerų tipo patalpose, kuriose nuteistieji neturi teisės laisvai judėti po kitas patalpas ar teritorijas, jie kameroje (vienoje patalpoje) praleidžia apie 95 proc. paros laiko ir turi tik trumpus pasivaikščiojimus nustatytu laiku nedideliuose kiemeliuose. Pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. (nuo 2017 m. spalio mėn. – iki 17.00 val.) vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Marijampolės PN vyksta socialinės reabilitacijos programos, kurias gali lankyti visi norintieji, taip pat yra patvirtintas sportinių užsiėmimų grafikas bei nuteistųjų dienotvarkė. Atsakovo atstovo nuomone, minimalus ploto trūkumas negalėjo sukelti tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų būti įvertinti pinigine išraiška, be to, pareiškėjas neįrodė patirtų dvasinių išgyvenimų, į jokias kompetentingas institucijas nebuvo kreipęsis, taip pat nesikreipė ir į Marijampolės PN administraciją.

24. Atsakovo atstovo įsitikinimu, neturtinė žala negali būti atlyginta vien už minimalaus ploto trūkumo faktą. Nei vienos sąlygos, patvirtinančios patirtos neturtinės žalos dydį, pareiškėjas neįrodė, o atsakovo atstovo į bylą pateiktų įrodymų visuma (Psichologinės tarnybos pažyma, Sveikatos priežiūros tarnybos išrašai, patvirtinantys puikią psichologinę bei fizinę pareiškėjo būklę) įrodo, kad pareiškėjas nepatyrė tokių išgyvenimų, kurie galėtų būti atlyginti pinigine išraiška. Pats faktas, jog trūko 0,52 kv. m, negalėjo sukelti tokių žymių, negrįžtamų psichologinių ir fizinių pasekmių, kurias privalu atlyginti pinigine išraiška, atsižvelgiant ir į tai, kad ir pirmosios instancijos teismas yra nurodęs, jog pareiškėjas nedetalizavo jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių, dvasinių išgyvenimų, poveikio fizinei ar psichinei sveikatai.

25. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas galėjo naudotis visais kitais Marijampolės PN teritorijoje esančiais sanitariniais mazgais atsižvelgiant į tai, kad būryje nuo 6.30 val. iki 22:30 val. realiai nebūdavo, taigi ir diskomforto ar kitokių problemų patirti negalėjo. Dėl klozetų trūkumo pats pareiškėjas nebuvo kreipęsis nei į Marijampolės PN administraciją, nei Psichologinę tarnybą. Todėl, atsakovo įsitikinimu, pats klozetų, pisuarų ir praustuvų trūkumo faktas negalėjo sukelti ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių pareiškėjui, dėl ko būtų galimas neturtinės žalos priteisimas.

26. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad nenustačius kitų pažeidimų, panašiose situacijose už minimalų ploto neužtikrinimą bendrabučio tipo patalpose teismų praktikoje yra priteisiama apie 3–4 Eur už parą, o 7 Eur už parą yra priteisiami už ploto neužtikrinimą kamerų tipo patalpose. Be to, EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, taigi ne visais atvejais tam, jog būtu apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

27. Pareiškėjas R. A. papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad tame pačiame lokaliniame sektoriuje gyveno 21 ir 22 būrys nuteistųjų, kurie naudojosi tomis pačiomis gyvenamosiomis patalpomis ir sanitariniais įrenginiais, taigi akivaizdu, kad buvo daugiau asmenų, nei nurodo savo pažymose atsakovo atstovas. Todėl teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą skriaudą ir išgyvenimus, kurie kilo dėl per didelio žmonių skaičiaus kamerose. Be to, atsakovo atstovas pateikė netikslius duomenis apie 16 būryje esančių nuteistųjų skaičių. Teigia, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 17.1 buvo 22–28 nuteistieji. Taip pat atsakovo atstovo pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai yra neaktualūs ginčo laikotarpiui ir būriui, kuriems priklausė pareiškėjas. Taigi pareiškėjo laikymas 16 būryje neatitiko higienos reikalavimų. Tačiau teismas netinkamai įvertino pareiškėjo laikymo sąlygas 16–17 būreliuose ir neatsižvelgė, kad atsakovo atstovas neįvykdė pareigos pateikti išsamią informaciją. Taip pat pažymi, kad leidimas pasinaudoti dušu tik kartą per savaitę 15 min. nėra pakankamas ir prieštarauja EŽTT praktikai, nes pareiškėjas sportuoja, todėl kiti nuteistieji žemina pareiškėją dėl nuo jo sklindančio prakaito kvapo. Be to, Marijampolės PN esanti dušo patalpa neatitinka nustatytų higienos reikalavimų, kadangi nėra guminių kilimėlių, todėl tenka stovėti basomis kojomis. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šiuos pareiškėjo argumentus, todėl jie turi būti vertinami pareiškėjo naudai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. vasario 20 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. nustatęs, jog pareiškėjui Marijampolės PN ginčo laikotarpiu iš viso 92 paras neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (buvo nepakankamas sanitarinių įrenginių skaičius), priteisė 850 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitus pareiškėjo skundo argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo prašo panaikinti šį sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai. Nurodo, kad nesutinka su priteistos žalos dydžiu, taip pat prašo taikyti 4 kv. m (išskaičiavus baldų užimamą plotą) vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto standartą, be to, mano, jog teismas nepagrįstai atmetė kitus pareiškėjo nusiskundimus.

31. Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių; minimaliai perpildytos patalpos buvo tik porą mėnesių ir šis minimalus ploto trūkumas negalėjo sukelti tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų būti įvertinti pinigine išraiška be to, pareiškėjas atliko bausmę bendrabučio tipo patalpose. Taip pat pažymi, jog pareiškėjas visiškai neįrodė, jog patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, dvasinius padarinius, poveikio fizinei ar psichinei sveikatai.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

33. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

34. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

35. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu 22 būryje iš viso 92 paras pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, kai jam nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte numatyta minimali 3,1 kv. m vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, kadangi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui teko 2,58 kv. m ploto (be to, baldų užimamas plotas taip pat buvo įvertintas kaip šio pažeidimo dalis).

36. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis ir neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo patalpose. Taip pat pareiškėjas savo apeliaciniame skunde neteisingai mano, jog teismas turėjo taikyti 4 kv. m ploto vienam asmeniui standartą. Šiais aspektais primintina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

37. Pabrėžtina, kad būtent šia minėta nuostata pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir vadovavosi, apskaičiuodamas vienam asmeniui turintį tekti minimalų gyvenamąjį plotą.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

39. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą; 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją). EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto, ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

40. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytus 22 būryje gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimus, sprendžia, kad pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, nes jam kameroje 92 paras tekęs plotas buvo mažesnis, nei 3 kv. m. Akcentuotina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepaneigė ir kito byloje nustatyto pažeidimo, t. y. kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniuose mazguose neatitiko nustatytų reikalavimų, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

42. Dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumento, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Teismas yra nurodęs, kad vien ta aplinkybė, jog sąlygos, kuriomis skundžiasi pareiškėjas, šiuo metu nebeegzistuoja, nereiškia, kad teismai neprivalo nagrinėti ir tirti, ar anksčiau buvusios kalinimo sąlygos galėjo turėti ir turėjo įtakos pareiškėjo sveikatos pablogėjimui. Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Tokios pat pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi savo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018).

43. Byloje nustačius, kad pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (92 paras) buvo laikomas mažesnio nei 3,1 kv. m ploto sąlygomis, t. y. pažeidžiant Taisyklių 111.1 punktą, taip pat konstatavus, kad ginčo laikotarpiu buvo nepakankamas sanitarinių įrenginių skaičius, konstatuotina, kad Marijampolės PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių patyrė papildomus nepatogumus, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

44. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų trukmę, mastą ir pobūdį, teismų praktikoje priteistinų sumų dydžius analogiško pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 850 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra visiškai proporcinga suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti ir jos didinti ar mažinti apeliacinių skundų motyvais nėra jokio pagrindo.

47. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis kitomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių ir teisės aktų nuostatų, susijusių su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytomis kitomis aplinkybėmis (t. y. dėl įrengtų dviaukščių lovų, apšvietimo, klimato ir sanitarinių sąlygų, dėl gyvenamųjų patalpų higieninių, sanitarinių ir estetinių sąlygų, dėl kenkėjų plitimo, dėl galimybės skalbti, dėl įrenginių ir higienos priemonių; dėl pareiškėjo privatumo užtikrinimo naudojantis tualetais), kurias teismas, išsamiai išanalizavęs bylos duomenis, nevertino kaip pareiškėjo teisių pažeidimus šiuo konkrečiu atveju. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde.

48. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Marijampolės PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Todėl atsakovo atstovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus yra atmestinas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas.

49. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė