2021-04-28 Nr. AB-9219-3-61-3-01445-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-262-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01445-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas K. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 500 Eur neturtinės žalos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2019 m. vasario 12 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 79, kurioje, pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, kameros plotą mažino baldai, sanitarinis mazgas. Pareiškėjas yra kreipęsis į įstaigos administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama. Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjas jautė dvasinius sukrėtimus, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, todėl jam turi būti priteista neturtinė žala.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovo atstovas pateikė gyvenamųjų kamerų numerius bei plotus, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, taip pat asmenų skaičių kamerose. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatų. Patikrinus dokumentų valdymo sistemą nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais, prašymais ar pareiškimais į įstaigos administraciją nesikreipė. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo K. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

6. Teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktų nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisės pažeidimu padarytai žalai. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

7. Teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. liepos 12 d., išvyko 2019 m. vasario 12 d. (išvyko į Marijampolės pataisos namus). Visą nurodytą laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 79 (plotas – 7,94 kv. m) vienas, arba su dar vienu asmeniu. Iš viso pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas 215 parų.

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojusi iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, kad sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

9. Teismas nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką, sprendžiant dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas.

10. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas per ginčo laikotarpį, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 7,94 kv. m. iki 3,97 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 7,38 kv. m. iki 3,41 kv. m., t. y. Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad jo skundai dėl laikymo sąlygų yra neregistruojami, teismas pažymėjo, kad konkrečių atvejų su konkrečiomis datomis, kada nebuvo užregistruoti konkretūs jo skundai, pareiškėjas nenurodo. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas net apytikriai nekonkretizuoja, kokiam pareigūnui (nedetalizavo pareigūno vardo, pavardės, pareigų, rango ar kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti asmenį) ir dėl ko (netinkamų laikymo sąlygų) yra pateikęs skundą (skundus). Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir itin neindividualizuoti, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis. Be to, atsakovo atstovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais nesikreipė.

12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, todėl negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas.

III. 13. Pareiškėjas K. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir pareiškėjo prašymą tenkinti pilnai.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, kadangi jo kameros dydis neatitiko ploto reikalavimų vienam asmeniui – kamera buvo labai maža, ir, atėmus daiktų užimamą vietą, pareiškėjo nuomone, vienam asmeniui teko ne daugiau, kaip 2 kv. m ploto. Kameroje buvo silpnas apšvietimas, ir tai pakenkė pareiškėjo regėjimui. Dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė didžiulę emocinę ir psichologinę žalą, kuri turi būti atlyginta skunde įvardinta pinigų suma, kuri yra adekvati. Neturtinę žalą pareiškėjas patyrė dėl tyčinių atsakovo veiksmų.

15. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, nesutinka su apeliaciniu skundu, mano, kad jis turi būti atmestas. Atsakovas nurodo, kad pagal LVAT ir EŽTT formuojamą praktiką teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo K. G. prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2019 m. vasario 12 d. netinkamomis sąlygomis.

17. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

19. Įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis neužtikrintomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su vienam asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojusi iki 2019 m. kovo 6 d.), 1.3.1 punkte nustatyta, jog iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

22. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai bei sanitarinis mazgas. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Taigi tiek pagal EŽTT, tiek pagal LVAT praktiką, sanitarinio mazgo užimamas plotas išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. sprendžiant, ar vienam asmeniui kameroje teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, išskyrus atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta kitaip; į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

23. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio kameros ploto, turi būti vadovaujamasi įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas ir ploto apskaičiavimas yra atliekamas pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja minėtam iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui, kuris nagrinėjamu atveju pažeistas nebuvo. Šiuo atveju, nenustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatėmęs baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėją kameroje laikant vieną arba su kitu asmeniu, pareiškėjui teko nuo 3,97 kv. m iki 7,94 kv. m. gyvenamojo ploto, taigi teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui kameros plotas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, į gyvenamą plotą neįskaičiuodamas sanitarinio mazgo patalpos. Įvertinus šias aplinkybes, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kamerų minimalaus ploto neužtikrinimo.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, dėsto aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. tvirtina, kad dėl kameroje buvusio netinkamo apšvietimo jam pablogėjo regėjimas. Kadangi šios aplinkybės nebuvo nurodytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiais aspektais skundas nebuvo nagrinėjamas. Todėl minėtas naujas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėjamas. Šiame kontekste primintina, kad LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016).

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ernestas Spruogis Skirgailė Žalimienė