2017-06-28 Nr. AB-12930-3-61-3-05592-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-860-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05592-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 100 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną Lukiškių TI-K per laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. praleistą dieną.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerose pareiškėjas buvo laikomas dar su 2–5 asmenimis, todėl jam tekdavo tik apie 0,5 kv. m ploto. Dėl asmeninės erdvės trūkumo tarp suimtųjų tvyrojo įtampa, pareiškėjas valgydavo stovėdamas, nes nebuvo vietos prie stalo. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose trūkdavo inventoriaus, spintelė buvo tik viena, nebuvo veidrodžio. Kamerose buvo išdaužyti langai ar sulaužyti langų rėmai, tvyrojo drėgmė. Virš klozeto veisėsi pelėsis, nuo sienų bei lubų birėjo atsilupę dažai bei tinkas. Dėl šių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Išvykus iš Lukiškių TI-K, jam pasireiškė emocinė depresija, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis tapo dirglus, negali ramiai miegoti, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 8–18).

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į teismą dėl pažeidimų, tariamai jam padarytų nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl šiam reikalavimui taikytina ieškinio senatis. Atsiliepime atsakovas taip pat nurodė, kad M. B. 2012 m. lapkričio 6 d. išvyko į Alytaus pataisos namus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė (II t., b. l. 12–15).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, patirtą per laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Išanalizavęs atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis, teismas nustatė, jog iš tikrųjų pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2007 m. sausio 4 d. iki 2012 m. lapkričio 6 d. su pertraukomis, t. y. buvo ne vieną kartą išvykęs iš šios įstaigos. Kadangi skundą dėl to pareiškėjas teismui išsiuntė 2015 m. lapkričio 23 d. ir atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, jog šis klausimas spręstinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies ir 1.131 straipsnio normomis.

Teismo vertinimu, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą vėliausiai sužinojo 2012 m. lapkričio 6 d. ir skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo turėjo teisę pateikti iki 2015 m. lapkričio 6 d., tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 23 d. – praleidęs trejų metų senaties terminą reikalavimams priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., pareikšti.

Atsakovo atstovas reikalauja taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjui 2016 m. sausio 19 d. buvo įteiktas atsakovo atsiliepimas, kuriame prašoma taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti senaties terminą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog jo nurodomų galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Priešingai, pareiškėjas skunde teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata bei visavertis gyvenimas, sumažėjo socialiniai įgūdžiai ir pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai. Todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Aplinkybė, jog pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, nežinojo, koks plotas jam priklauso pagal teisės aktų reikalavimus, teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra svarbi. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Teismas padarė išvadą, kad svarbių priežasčių, kuriomis remiantis būtų galima atnaujinti senaties terminą, pareiškėjas nenurodė, teismas iš pareiškėjo skundo tokių priežasčių taip pat nenustatė.

Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo šalis raštu reikalauja taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad teismas nenustatė jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, sutrukdžiusių jam laiku ginti savo teises, teismas taikė trejų metų ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui priteisti už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (taip sprendime) jam padarytą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti, teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundas yra atmestinas.

III. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir už 238 dienas trukusį pažeidimą priteisti 23 800 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 22–23).

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio, kuriame dalyvavo per vaizdo konferenciją, metu prašė netaikyti senaties, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 m. vasarą – birželio mėnesį. Dėl šios, pareiškėjo teigimu, objektyvios priežasties yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą ir bylos faktines aplinkybes išnagrinėti iš esmės. Pasak pareiškėjo, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo nėra taikomas, jei vienam asmeniui laisvės atėmimo vietoje tenka mažiau nei 2,5–0,5 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Prašo dalyvauti teismo posėdyje, nagrinėjant jo apeliacinį skundą teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d. (toliau – ir ABTĮ), kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 straipsnio 2 dalis).

Ginčas administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui M. B. už kalinimą Lukiškių TI-K per laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas padavė skundą praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį prašė taikyti atsakovas, atmetė skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Vertindamas tokį gautą prašymą, teismas sprendžia ar yra pagrindas taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnyje nustatytos taisyklės. Todėl proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos aiškias aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo ir atsakovo pozicijos dėl ginčo aplinkybių bylos proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose raštu yra išdėstytos aiškiai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacinėje instancijoje nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo užtikrintas pareiškėjo dalyvavimas posėdyje per vaizdo konferenciją (I t., b. l. 187; II t., b. l. 6–7), kur jis teikė paaiškinimus dėl ginčo esmės, apie ką jis ir pats nurodo savo apeliaciniame skunde. Atsižvelgdama į visumą minėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje šiuo konkrečiu atveju nėra būtinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Minėta, kad pareiškėjas prašo netaikyti senaties dėl to, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 m. vasarą – birželio mėnesį (II t, b. l. 22). Dėl šios priežasties, pasak pareiškėjo, yra pagrindas bylos faktines aplinkybes išnagrinėti iš esmės. Minėta ir tai, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 23 d., iš Lukiškių TI-K į Alytaus pataisos namus jis išvyko 2012 m. lapkričio 6 d. (I t., b. l. 13).

Vertinant pareiškėjo prašymą netaikyti senaties, teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjo teiginys, kad jis nežinojo, kokio dydžio gyvenamosios vietos plotu gali naudotis pagal teisės aktų reikalavimus, atmestinas, nes tai numatantis teisės aktas yra viešai paskelbtas ir pareiškėjas turėjo galimybę su juo susipažinti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad M. B., siekdamas aktyviai ir efektyviai ginti savo teises, turėjo domėtis šių teisių gynimo būdais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus specialistus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Pats pareiškėjas nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2015 m. vasarą – birželio mėnesį (II t., b. l. 22), iš Lukiškių TI-K 2015 m. lapkričio 6 d. išvyko į Alytaus pataisos namus. (I t., b. l. 13), o į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2015 lapkričio 23 d. (I t., b. l. 1–2, 4).

Įvertinusi paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 4 d. iki 2012 m. lapkričio 6 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis netaikytina, nes pagal Konvencijos 3 straipsnį, senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo nėra taikomas, jei vienam asmeniui laisvės atėmimo vietoje tenka mažiau nei 2,5 kv. m gyvenamosios patalpos ploto.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 straipsnis). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62; 1677/62; 1691/62; 1769/63; 1994/63; 2126/64)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)). Taigi nagrinėjamoje byloje gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų – ir reglamentuojančios ieškinio senatį.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodė priežastis, kodėl jis negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 m. vasarą – birželio mėnesį (II t., b. l. 22) ir tai, kad jis nežinojo kokio dydžio gyvenamosios vietos plotu gali naudotis pagal teisės aktų reikalavimus. Taigi, pareiškėjas jau 2015 m. vasarą – birželio mėnesį žinojo, kad galbūt jo teisės yra pažeidžiamos, tačiau teise kreiptis į teismą nepasinaudojo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirdamas didžiulį psichologinį sukrėtimą bei išgyvenimus, turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, o byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad M. B. iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos priežastys yra subjektyvios ir negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą.

Terminą praleidus dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nėra ir pagrindo, kaip prašo apeliantas, nagrinėti bylos faktines aplinkybes iš esmės.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė