2023-09-13 Nr. AB-16312-3-61-3-05801-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-423-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05801-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3.1; 43.5.4;

43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) tenkinti pareiškėjo skundą dėl viešojo administravimo subjektų Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau – ir Agentūra) ir Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo ar vilkinimo atlikti veiksmus dėl teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2016-7 sprendimų įvykdymo ir įpareigoti Agentūrą bei Ministeriją per teismo nustatytą terminą priimti reikiamą teisės aktą, kaip buvo nurodyta įsiteisėjusiuose teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2016-7 sprendimuose ir nustatyti pareiškėjo pažeidimą pagal Administravimo taisyklių 197.1.6 papunktį bei apskaičiuoti sankcijos dydį; 2) dėl Agentūros ir Ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektų, neteisėtų ir viršijančių kompetenciją veiksmų, nevykdant pirmosios instancijos teismo sprendimų, priimtų teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2016-7 metu, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnio 2 dalimi ir pareiškėjo prašymu, išduoti pareiškėjui vykdomąjį raštą dėl žalos išieškojimo bendroje sumoje 1 247 461,80 Eur: už neteisėtą sankciją 59 999,91 Eur ir palūkanas 9 582,79 Eur, iš viso 69 582,70 Eur, 9 229 Eur bylinėjimosi išlaidas, 40 926,41 Eur negautų pajamų dėl Agentūros veiksmais sužlugdyto projekto, Agentūros disponuota 69 582,70 Eur suma nuvertėjo iš viso 18 021,92 Eur, per du metus pareiškėjas būtų uždirbęs vidutiniškai 109 701,77 Eur, už patirtą moralinę žalą 1 000 000 Eur, kartu nurodant jį vykdyti antstoliui pagal Agentūros buveinės vietą Lietuvos Respublikos civilinio proceso nustatyta tvarka; 3) pripažinti neteisėtu Agentūros 2020 m. gegužės 5 d. raštą Nr. BR-2714, kuriame reikalaujama pervesti neteisėtai nustatytą sankciją piktybiškai nevykdant Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. balandžio 7 d. ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimų; 4) vadovaujantis ABTĮ 97 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais bei 2 dalies nuostatomis, priimti papildomus sprendimus dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SKP-29 neteisėtumo ir netekusio galios nuo sprendimo priėmimo momento.

Pareiškėjo skundas neatitiko ABTĮ nustatytų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 10 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti skundo reikalavimus, pateikti įrodymus apie Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. rašto Nr. BR-2714 įteikimą pareiškėjui ir sumokėti žyminį mokestį.

Pareiškėjas 2023 m. gegužės 17 d. teismui pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė:

1) tenkinti pareiškėjo skundą dėl Agentūros ir Ministerijos neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo ar vilkinimo atlikti veiksmus dėl teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2016-7 sprendimų įvykdymo ir įpareigoti Agentūrą bei Ministeriją per teismo nustatytą terminą priimti reikiamą teisės aktą, remiantis faktinėmis aplinkybėmis ir faktais, nustatytais Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 3R-148 (AG-83/02-2016) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu;

2) pripažinti Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-29 neteisėtu ir jį panaikinti, nes jame nustatytas pažeidimas, kuris Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 3R-148 (AG-83/02-2016) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu;

3) panaikinti Agentūros 2023 m. balandžio 13 d. raštą „Dėl atsakymo į prašymą“ ir Ministerijos 2023 m. balandžio 13 d. raštą Nr. 3IN-172 (8.1 E), t. y. administracinius sprendimus, kurių teiginiai, nurodytos aplinkybės ir faktai neatitinka Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu nustatytų faktų ir aplinkybių;

4) dėl Agentūros ir Ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektų, neteisėtų ir viršijančių kompetenciją veiksmų, nevykdant pirmosios instancijos teismo įsiteisėjusių sprendimų, priimtų teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2016-7 metu, remiantis ABTĮ 99 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo prašymu išduoti vykdomąjį raštą dėl žalos išieškojimo dėl 1 247 461,80 Eur sumos: už neteisėtą sankciją priteisti 59 999,91 Eur ir 9 582,79 Eur palūkanų, iš viso 69 582,70 Eur; priteisti 9 229 Eur išlaidas bylinėjimuisi; 40 926,41 Eur negautų pajamų dėl Agentūros veiksmais sužlugdyto projekto; Agentūros disponuota 69 582,70 Eur suma nuvertėjo iš viso 18 021,92 Eur; per du metus pareiškėjas būtų vidutiniškai uždirbęs 109 701,77 Eur; 1 000 000 Eur už patirtą moralinę žalą; kartu nurodant jį vykdyti antstoliui pagal Agentūros buveinės vietą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka;

5) pripažinti neteisėtu Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. raštą Nr. BR-2714, kuriame reikalaujama pervesti neteisėtai nustatytą sankciją piktybiškai nevykdant Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo, nes skolos dėl sankcijos ir delspinigių paskaičiavimas rėmėsi dokumentu, kurio teisėtumo klausimas nebuvo išnagrinėtas ir išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3866-595/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01773-2017-1), nes šioje byloje ir šiame teisminiame procese į prašymą nustatyti Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 29 teisėtumą nebuvo atsižvelgta.

Šio Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 29 teisėtumo klausimas nebuvo nagrinėtas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3228-261/2020, nors pareiškėjas to prašė. Todėl Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. rašto Nr. BR-2714 reikalavimas sumokėti sankciją ir delspinigius yra taip pat neteisėtas;

6) atsižvelgiant į tai, kad Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo teisėtumas nebuvo išnagrinėtas ir nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3866-595/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01773-2017-1) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3228-261/2020, bei, vadovaujantis ABTĮ 97 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais ir 2 dalies nuostatomis, pareiškėjas prašo priimti papildomus sprendimus dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo SKP-29 neteisėtumo ir netekusio galios nuo sprendimo priėmimo dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo A. P. skundo reikalavimus dėl Agentūros 2023 m. kovo 30 d. rašto Nr. BR6-1778 „Dėl atsakymo į prašymą“ ir Ministerijos 2023 m. balandžio 13 d. rašto Nr. 3IN-172(8.1.E) „Dėl prašymo“ panaikinimo. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti administracinius sprendimus (Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-29, Agentūros 2023 m. kovo 30 d. raštą Nr. BR6-1778 „Dėl atsakymo į prašymą“ (patikslintame skunde padaryta rašymo apsirikimo klaida – nurodyta data 2023 m. balandžio 13 d., tačiau teisinga rašto priėmimo data yra 2023 m. kovo 30 d.), Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. raštą Nr. BR-2714 ir Ministerijos 2023 m. balandžio 13 d. raštą Nr. 3IN-172 (8.1 E)), nurodė, kad pareiškėjas, šalindamas skundo trūkumus, sumokėjo žyminį mokestį, taip pat papildė skundo reikalavimus dėl Agentūros 2023 m. kovo 30 d. rašto Nr. BR6-1778 ir Ministerijos 2023 m. balandžio 13 d. rašto Nr. 3IN-172 (8.1 E) panaikinimo. Teismas nustatė, kad pradinis skundas teismui pateiktas per ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, šie patikslinto skundo reikalavimai atitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24–25 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus, todėl skundo dalį dėl Agentūros 2023 m. kovo 30 d. rašto Nr. BR6-1778 ir Ministerijos 2023 m. balandžio 13 d. rašto Nr. 3IN-172(8.1.E) panaikinimo teismas priėmė nagrinėti.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-29 teismas nurodė, kad, priešingai nei patikslintame skunde teigė pareiškėjas, Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SKP-29 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3866-595/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01773-2017-1, teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundas atmestas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3228-261/2020 (apeliacinės instancijos teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimas paliktas nepakeistas). Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neturi įgaliojimų iš naujo nagrinėti ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl teismas atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SKP-29 panaikinimo.

Vertindamas pareiškėjo prašymą pripažinti neteisėtu Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. raštą teismas nurodė, jog 2023 m. gegužės 10 d. nutartimi buvo įpareigojęs pareiškėją nurodyti teismui, kada jis pirmą kartą gavo šį raštą ir pateikti šio rašto įteikimą pareiškėjui patvirtinančius įrodymus (pvz., Agentūros elektroninio laiško kopiją). Šalindamas skundo trūkumus pareiškėjas pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. raštas Nr. BR-2714 jam elektroniniu paštu buvo įteiktas 2020 m. gegužės 12 d. Pareiškėjas neteikė prašymo atnaujinti terminą apskųsti Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. raštą Nr. BR-2714, nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių terminas skundui pateikti buvo praleistas, ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą dėl Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. rašto Nr. BR-2714 pripažinimo neteisėtu.

Dėl pareiškėjo skundžiamo vilkinimo atlikti veiksmus teismas nurodė, kad 2023 m. gegužės 10 d. nutartyje išaiškino pareiškėjui, kokie viešojo administravimo subjekto veiksmai yra laikomi neveikimu arba vilkinimu atlikti veiksmus. Teismas pasiūlė pareiškėjui pateikti patikslintą skundą su naujai suformuluotais reikalavimais. Pareiškėjui buvo paaiškinta, jog jeigu jis vertina, kad atsakovai nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo (-ų) nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo (-ų) neišsprendžia, pareiškėjas turėtų patikslintame skunde nurodyti datą, kada ir į kokį subjektą kreipėsi su prašymu, kuris, pareiškėjo vertinimu, nebuvo per nustatytą terminą išnagrinėtas, ir pateikti teismui šį prašymą (pareiškimą) kaip patikslinto skundo priedą, jeigu jis nebuvo pateiktas kartu su pradiniu skundu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo patikslinto skundo turinį, sprendė, kad pareiškėjas tinkamai nepašalino reikalavimo dėl viešojo administravimo subjektų pareigų nevykdymo ar vilkinimo atlikti veiksmus, todėl šią patikslinto skundo dalį atsisakė priimti. Teismas išaiškino pareiškėjui, jog jam vertinant, kad tam tikri viešojo administravimo subjektai vilkina atlikti veiksmus, jis turi teisę dėl to pateikti teismui ABTĮ reikalavimus turiniui ir formai atitinkantį skundą, inicijuodamas naują administracinę bylą.

Dėl pareiškėjo reikalavimo išduoti vykdomuosius raštus teismas nurodė, kad pareiškėjui vertinant, jog administracinėje byloje Nr. eI-7254-821/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2016-7) nėra vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba nutartis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jis turi teisę ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka kreiptis su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, pateikdamas tokį prašymą būtent į administracinę bylą Nr. eI-7254-821/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2016-7). Teismas pažymėjo, kad naujai inicijuojamoje byloje teismas neturi įgaliojimų pakartotinai spręsti klausimų, kurie buvo išspręsti anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje (šiuo atveju administracinėje byloje Nr. eI-7254-821/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2016-7)) (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Dėl pareiškėjo reikalavimo išduoti vykdomąjį raštą dėl žalos ieškojimo teismas atkreipė dėmesį, kad teismas neturi įgaliojimų išnagrinėtoje administracinėje byloje išduoti vykdomąjį raštą dėl tokių reikalavimų, kurie toje byloje nebuvo nagrinėti ir dėl jų nebuvo priimtas teismo sprendimas. Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, teismas atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą dėl vykdomojo rašto dėl žalos išieškojimo išdavimo šioje administracinėje byloje.

Vertindamas pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus priimti papildomus sprendimus dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SKP-29 neteisėtumo ir netekusio galios nuo sprendimo priėmimo momento teismas pažymėjo, kad Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SKP-29 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3866-595/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01773-2017-1) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3228-261/2020. Todėl pareiškėjas turi teisę su prašymais dėl papildomo sprendimo arba proceso atnaujinimo kreiptis būtent administracinėje byloje Nr. I-3866-595/2019, o ne inicijuodamas naują administracinę bylą. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą priimti papildomus sprendimus dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo SKP-29 neteisėtumo ir netekusio galios nuo sprendimo priėmimo dienos.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą teismas nurodė, kad 2023 m. gegužės 10 d. nutartyje išaiškino pareiškėjui, jog jam nusprendus patikslintame skunde reikšti reikalavimą (-us) dėl žalos atlyginimo, siūlytina aiškiai nurodyti, iš kokio subjekto ir kokio dydžio žalą prašoma priteisti bei pateikti papildomus paaiškinimus, kokio konkretaus subjekto ir kokie konkretūs neteisėti veiksmai jam galimai sukėlė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas buvo įpareigotas, esant galimybei, pateikti arba nurodyti įrodymus, pagrindžiančius nurodyto dydžio turtinę žalą, taip pat pateikti duomenis, kaip buvo apskaičiuota pareiškėjo turtinė žala, jeigu patikslintame skunde reikš reikalavimą (-us) dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikslintame skunde nesuformulavo savarankiško reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš konkrečių viešojo administravimo subjektų, bet pakartojo pradiniame skunde reikštą reikalavimą dėl vykdomojo rašto dėl žalos išieškojimo išdavimo. Teismas išaiškino pareiškėjui ABTĮ nuostatas dėl vykdomojo rašto išdavimo tvarkos ir sąlygų tiek šioje nutartyje, tiek teismo 2023 m. gegužės 10 d. nutartyje.

Teismas, nusprendęs priimti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus dėl Agentūros 2023 m. kovo 30 d. rašto Nr. BR6-1778 ir Ministerijos 2023 m. balandžio 13 d. rašto Nr. 3IN-172(8.1.E) panaikinimo, nurodė išsiųsti atsakovams patikslinto skundo kopijas, nustatant terminą atsiliepimams į patikslintą skundą pateikti. Taip pat teismas įpareigojo pareiškėją raštu pateikti teismui nuomonę dėl pageidaujamos teismo posėdžio formos (bylos nagrinėjimo žodinio arba rašytinio proceso tvarka).

III. Pareiškėjas A. P. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti dalį jo skundo reikalavimų, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti visus teisminių procesų Nr. 3-61-3-01842-2016-7 ir Nr. 3-61-3-01773-2017-1 duomenis / priimtus procesinius sprendimus; išreikalauti iš Vilniaus apygardos teismo buvusio Agentūros teisės departamento direktoriaus bylą Nr. 1-21-898/2023.

Pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja aplinkybes apie Agentūros direktoriaus atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo priimtą nuosprendį. Pažymi, kad 2015–2017 metais Agentūros direktorius priėmė sprendimus ir pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su teismo sprendimu atsisakyti priimti nagrinėti jo skundo reikalavimą dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo panaikinimo. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįsti sprendė, jog Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr.I-3866-595/2019 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje A-3228-261/2020. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje A-3228-261/2020 pasisakė dėl sankcijos teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau paties Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo teisėtumo neanalizavo ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų argumentų. Pareiškėjas pabrėžia, kad teisminiame procese Nr. 3-61-3-01773-2017-1 buvo padaryta procedūrinių pažeidimų, neatsakyta į pareiškėjo skunde pateiktus faktus ir neaptarti jo pateiktuose prieduose pridėti dokumentai, nepasisakyta dėl dokumentų klastojimo fakto.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti nagrinėto jo skundo reikalavimus dėl Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. rašto panaikinimo ir dėl vilkinimo atlikti veiksmus, pažymi, kad jis mėgino atnaujinti procesą teisminiame procese Nr. 3-61-3-01773-2017-1, tačiau nebuvo priimtas pareiškėjui palankus procesinis sprendimas. Pareiškėjas mano, kad teisėjai, spręsdami proceso atnaujinimo klausimą, neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimas nėra tinkamai įvykdyti, todėl yra pagrindas vertinti vilkinimą atlikti veiksmus. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai vertino jo skunde nurodytus faktus ir argumentus, todėl prašo išnagrinėti Agentūros ir Ministerijos pareigūnų vilkinimo atlikti veiksmus, piktnaudžiavimo valdžia ir dokumentų klastojimo faktus.

Pareiškėjas tvirtina, kad dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo nevykdymo taip, kaip nustatyta įsiteisėjusiuose sprendimuose, piktnaudžiavimo suteiktais įgaliojimais ir neteisėto 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SKP-29 priėmimo, jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią reikalauja atlyginti iš Agentūros.

Pareiškėjas taip pat prašo, kad būtų pripažintas šioje byloje būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Agentūra nurodo, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo panaikinimo, nes šio sprendimo klausimas jau yra išspręstas galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3228-261/2020. Agentūras pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. išsamiai ir detaliai analizavo visus aspektus, susijusius su Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimu, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apibrėžė ginčijamą sprendimą, akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, o Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendime motyvuotai pateikta informacija apie pritaikytos sankcijos dydį. Taigi, visi teisminiai procesai, susiję su Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimu, yra baigti.

Agentūros teigimu, teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, susijusią su Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. rašto Nr. BRK-2714 panaikinimu. Agentūra atkreipia dėmesį, kad Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. raštas Nr. BRK-2714 apskritai nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl neaišku, ką pareiškėjas ketino skųsti.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Agentūra ir Ministerija vilkina sprendimų vykdymą, Agentūra nurodo, jog visi teisminiai procesai, susiję su Agentūros 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. SKP-315 ir 2017 m. kovo 27 d. sprendimu yra baigti, todėl Agentūra niekaip nevilkino ir nevilkina sprendimų vykdymo. Be to, pareiškėjas dar 2021 m. siekė atnaujinti procesą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, todėl iki šiol lieka neaišku, kokius ir kieno konkrečiai veiksmus pareiškėjas vertina kaip proceso vilkinimą.

Agentūra mano, kad teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, jog pareiškėjas nesuformulavo aiškaus ir savarankiško reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo. Nors pareiškėjas nurodė, kad neva Agentūra neįvykdė Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, tačiau iš visų dokumentų yra aišku, kad minimi sprendimai įvykdyti ir Agentūra yra priėmusi 2017 m. kovo 27 d. sprendimą, kurį kaip pagrįstą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje A-3228-261/2020.

Agentūra taip pat sutinka su teismo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas neturi įgaliojimų išnagrinėtoje administracinėje byloje išduoti vykdomąjį raštą dėl tokių reikalavimų, kurie toje byloje nebuvo nagrinėti ir dėl jų nebuvo priimtas teismo sprendimas.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti.

Ministerijos teigimu, teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3866-595/2019 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-3228-261/2020, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo iš naujo nagrinėti Agentūros 2017 m. kovo 27d. sprendimo Nr. SKP-29 teisėtumo klausimą.

Ministerija nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą ir atmesti kaip nepagrįstus pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjo skundo reikalavimų, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma, patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). Tačiau sprendžiant, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą, turi būti aiškus pareiškėjo pasirinktas jo galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. teismui, nagrinėjančiam skundo priėmimo klausimą, neturi kilti abejonių, ar pareiškėjas tiksliai suformulavo skundo dalyką. Be to, skunde turi būti nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas (skundo dalykas). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Pabrėžtina, jog administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012 ir kt.). Abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš jo turinio neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 ir kt.). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011).

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė: teismas suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1164-502/2015).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, 2023 m. gegužės 10 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti skundo reikalavimus, pateikti įrodymus apie Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. rašto Nr. BR-2714 įteikimą pareiškėjui ir sumokėti žyminį mokestį.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 10 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 33 str. 1 d.). Iš pirmosios instancijos teismo 2023 m. gegužės 10 d. nutarties turinio matyti, jog teismas nurodė, kokių reikalavimų neatitinka skundas ir kodėl bei kaip šie trūkumai trukdo priimti skundą ir pradėti administracinės bylos teiseną, taip pat paaiškino pareiškėjui, kaip šiuos trūkumus pašalinti, kad pareiškėjas galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Pareiškėjas dalį teismo nustatytų skundo trūkumų pašalino, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priėmė pareiškėjo reikalavimus dėl Agentūros 2023 m. kovo 30 d. rašto Nr. BR6-1778 „Dėl atsakymo į prašymą“ ir Ministerijos 2023 m. balandžio 13 d. rašto Nr. 3IN-172(8.1.E) „Dėl prašymo“ panaikinimo, tačiau atsisakė priimti kitus pareiškėjo skundo reikalavimus, susijusius su Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SKP-29 ir 2020 m. gegužės 12 d. rašto Nr. BR-2714 panaikinimu, vilkinimu atlikti veiksmus, vykdomųjų raštų išdavimu, papildomų sprendimų priėmimu, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti dalį jo skundo reikalavimų, padavė atskirąjį skundą, kuriame laikosi pozicijos, kad teismas turėjo priimti nagrinėti jo skundo reikalavimus dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo ir 2020 m. gegužės 12 d. rašto panaikinimo, vilkinimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčas dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3866-595/2019 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3228-261/2020. Įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Pareiškėjo teiginiai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje A-3228-261/2020 neanalizavo paties Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo teisėtumo, nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų argumentų, neatsakė į pareiškėjo skunde pateiktus faktus, neaptarė jo pateiktuose prieduose pridėtų dokumentų, nepasisakė dėl dokumentų klastojimo fakto, nekeičia situacijos teisinio vertinimo ir nesudaro pagrindo pareiškėjui teikti pakartotinį skundą dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo panaikinimo, nesutinkant su įsiteisėjusias teismų priimtais procesiniais sprendimais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. raštą Nr. BR-2714, pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Agentūra šiuo raštu nereikalavo pareiškėjo pervesti 59 999,91 Eur skolą ir 9 582,79 Eur palūkanas į Agentūros sąskaitą, bet atsakė į pareiškėjo 2020 m. gegužės 11 d. prašymą atsiųsti oficialų pranešimą apie jo įsiskolinimą Agentūrai ir nurodyti banko sąskaitą, į kurią turėtų būti pervedami pinigai. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas yra praleidęs įstatymo nustatytą terminą ginčyti šį raštą ir neprašo šio termino atnaujinti, įvertinus Agentūros 2020 m. gegužės 12 d. rašto Nr. BR-2714 turinį, yra pagrindas vertinti, jog šis raštas yra informacinio pobūdžio, jame nėra jokių pareiškėjo atžvilgiu priimtų įpareigojimų, kurie sumažintų, panaikintų ar pakeistų pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį, todėl šis Agentūros raštas pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, dėl to jis negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl Agentūros ir Ministerijos vilkinimo atlikti veiksmus teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik pareiškėjo teiginių, jog Agentūra ir Ministerija tinkamai nevykdo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo, nepakanka pradėti administracinę teiseną dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra reiškiamas tada, kai tam tikra institucija neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti.

Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-6-351/2006; 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-444-387/2013; 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-442/2014). Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003).

Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012). Taigi suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Skundą (pareiškimą) teismui, reiškiant reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, asmuo gali pateikti tik tuo atveju, jeigu jo atžvilgiu yra priimtas šio administravimo subjekto atsisakymas atlikti prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomą atlikti veiksmų atlikimą.

Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; kt.).

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nepašalino teismo 2023 m. gegužės 10 d. nutartimi nustatyto skundo trukumo nurodyti datą, kada ir į kokį subjektą jis kreipėsi su prašymu, kuris, pareiškėjo vertinimu, nebuvo per nustatytą terminą išnagrinėtas, ir pateikti teismui šį prašymą (pareiškimą) kaip patikslinto skundo priedą, jeigu pareiškėjas mano, kad Agentūra ir Ministerija nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo (-ų) nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo (-ų) neišsprendžia. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl Agentūros ir Ministerijos vilkinimo atlikti veiksmus.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 10 d. nutartimi pareiškėjui paaiškino, jog jam nusprendus reikšti reikalavimą (-us) dėl žalos atlyginimo, siūlytina aiškiai nurodyti, iš kokio subjekto ir kokio dydžio žalą prašoma priteisti bei pateikti papildomus paaiškinimus, kokio konkretaus subjekto ir kokie konkretūs neteisėti veiksmai jam galimai sukėlė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat buvo įpareigotas, esant galimybei, pateikti arba nurodyti įrodymus, pagrindžiančius nurodyto dydžio turtinę žalą, taip pat pateikti duomenis, kaip buvo apskaičiuota pareiškėjo turtinė žala, jeigu jis reikš reikalavimą (-us) dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjas, teikdamas teismui patikslintą skundą, suformulavo reikalavimą „dėl Agentūros ir Ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektų, neteisėtų ir viršijančių kompetenciją veiksmų, nevykdant pirmosios instancijos teismo įsiteisėjusių sprendimų, priimtų teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2016/7 metu, remiantis ABTĮ 99 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo prašymu išduoti vykdomąjį raštą dėl žalos išieškojimo dėl 1 247 461,80 Eur sumos: už neteisėtą sankciją priteisti 59 999,91 Eur ir 9 582,79 Eur palūkanų, iš viso 69 582,70 Eur; priteisti 9 229 Eur išlaidas bylinėjimuisi; 40 926,41 Eur negautų pajamų dėl Agentūros veiksmais sužlugdyto projekto; Agentūros disponuota 69 582,70 Eur suma nuvertėjo iš viso 18 021,92 Eur; per du metus pareiškėjas būtų vidutiniškai uždirbęs 109 701,77 Eur; 1 000 000 Eur už patirtą moralinę žalą; kartu nurodant jį vykdyti antstoliui pagal Agentūros buveinės vietą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vertino, kad pareiškėjas nesuformulavo savarankiško reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš konkrečių viešojo administravimo subjektų, bet pakartojo pradiniame skunde reikštą reikalavimą dėl vykdomojo rašto dėl žalos išieškojimo išdavimo, todėl teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas ydingai suformulavo reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, nurodydamas, jog prašo išduoti vykdomąjį raštą dėl žalos išieškojimo dėl 1 247 461,80 Eur sumos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimus dėl vykdomųjų raštų išdavimo, tačiau nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas patikslintame skunde nesuformulavo savarankiško reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skundo faktinio pagrindo (patikslinto skundo 9 punkto) matyti, jog jis reiškia reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, o patikslinto skundo 9.1–9.3 punktuose detalizuoja, kokio dydžio žalos iš kokio subjekto jis prašo priteisti, nurodo konkrečius neteisėtus veiksmus ir žalos apskaičiavimą. Taip pat pareiškėjas, nurodydamas patikslinto skundo reikalavimus, nors ir ydingai, tačiau išreiškė reikalavimą dėl 1 247 461,80 Eur žalos priteisimo dėl Agentūros ir Ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektų, neteisėtų ir viršijančių kompetenciją veiksmų, nevykdant pirmosios instancijos teismo įsiteisėjusių sprendimų, priimtų teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2016-7 metu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, vertindamas, jog pareiškėjas nesuformulavo savarankiško reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, todėl ši patikslinto skundo dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo prašymų išreikalauti visus teisminių procesų Nr. 3-61-3-01842-2016-7 ir Nr. 3-61-3-01773-2017-1 duomenis / priimtus procesinius sprendimus, išreikalauti iš Vilniaus apygardos teismo buvusio Agentūros teisės departamento direktoriaus bylą Nr. 1-21-898/2023, pripažintas šioje byloje būtinu žodinį bylos nagrinėjimą, teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo prašymą yra procesinio pobūdžio ir turi būti reiškiami pirmosios instancijos teismui, kuris pareiškėjo skundą nagrinėja iš esmės.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo atskirąjį skundą tenkina iš dalies, panaikina pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir perduoda šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita skundžiamos pirmosios instancijos teismo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. P. skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, bei perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan