A-492-2719-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2719/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00109-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei L. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Gyventojų registro tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. P. skundu (b. l. 1–3) bei patikslintais skundais (b. l. 17–19, 27–29) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2011 m. gruodžio 16 d. Gyventojų registrų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) raštą Nr. (29)9R-3420 „Dėl asmens duomenų teikimo“ bei Tarnybos 2011 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. (29)9R-3473 „Dėl asmens duomenų teikimo“ ir įpareigoti Tarnybą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos suteikti prašomą informaciją pagal (kaip matyti iš prie skundo pridedamų dokumentų) 2011 m. gruodžio 14 d. ir 2011 m. gruodžio 19 d. prašymus Tarnybai dėl informacijos pateikimo. Taip pat prašė iš atsakovo priteisti visas turėtas išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu už akių (civilinė byla Nr. 2-1320-39-2005) nuspręsta visiškai tenkinti V. P. ieškinį dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Paaiškino, jog siekiant vykdyti teismo sprendimą ir išieškoti priteistus pinigus, yra būtini duomenys iš Tarnybos apie pareiškėjo skolininko šeimos sudėtį. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to jo advokatas G. Š., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 44 straipsniu, kreipėsi į atsakovą, tačiau prašoma informacija nebuvo suteikta. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovui buvo pateikta pakankamai duomenų prašomai informacijai gauti. Pažymėjo, kad prašomą informaciją jo advokatas panaudotų konkretiems su bylos vykdymu susijusiems veiksmams atlikti, o neturint šios informacijos tolimesni procesiniai veiksmai yra negalimi, todėl nukenčia pareiškėjo teisėti interesai, o skolininkas ir toliau nevykdo prisiimtos prievolės. Pareiškėjas teigė, kad Tarnybos veiksmai skatina sprendimo vykdymo vilkinimą ir pažeidžia jo interesus.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 36) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad skundo teismui pareiškėjas yra fizinis asmuo, kuris neteikia teisinių advokato paslaugų ir nėra įgaliotas veikti advokato vardu, todėl atsakovo nuomone, neturi reikalavimo teisės. Atsakovas taip pat paaiškino, jog savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, Tarnybos nuostatais, patvirtintais 2000 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 454, teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje reikalavimus panaikinti Tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. bei 2011 m. gruodžio 22 d. raštus teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat įpareigojimo atlikti veiksmus reiškia fizinis asmuo V. P., o skundžiamais raštais informacija buvo teikiama arba ją atsisakoma teikti jo advokatui G. Š., vadovaujantis Advokatūros įstatymo nuostatomis. Teismas vertino, kad pareiškėjas nėra įgaliotas veikti advokato vardu, nepaisant to, kad advokatas atstovaudamas jo interesus prašė Tarnybos suteikti konkrečią informaciją. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturi subjektinės teisės ir nevertino ginčijamų aktų teisėtumo.

III. Pareiškėjas V. P. apeliaciniu skundu (b. l. 55–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nesutinka su teismo išvada, jog neturi reikalavimo teisės. Paaiškina, kad atsakovo atsisakymas suteikti prašomą informaciją materialines teisines pasekmes sukelia ne advokatui G. Š., bet tiesiogiai pareiškėjui, nes tai kad prašomą informaciją buvo atsisakyta suteikti nepablogino advokato padėties, bet tiesiogiai paveikė pareiškėjo teisinę padėtį, nes sumažėjo jo galimybės išsiieškoti skolą. Pažymi, kad prašydamas suteikti informaciją, advokatas veikė, kaip pareiškėjo teisinis atstovas, o atstovavimo instituto esmė yra tai, kad atstovas nors ir veikia pats, tačiau jis veikia atstovaujamojo interesais.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 64) nurodo, jog pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo teisė į informaciją pagal advokato G. Š. 2011 m. gruodžio 14 d. ir 2011 m. gruodžio 19 d. Tarnybai pateiktus prašymus.

Nustatyta, kad pareiškėją 2011 m. gruodžio 13 d. atstovavimo sutarties pagrindu atstovavęs advokatas G. Š., vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 44 straipsniu, 2011 m. gruodžio 14 d. ir 2011 m. gruodžio 19 d. prašymais kreipėsi į Tarnybą, prašydamas pateikti duomenis apie prašymuose nurodyto fizinio asmens (pareiškėjo V. P. skolininko) šeimos padėtį, būtinus civilinėje byloje priimtu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimu už akių priteistos skolos išieškojimui, nukreipiant išieškojimą į skolininko sutuoktinės turtą (b. l. 6, 8).

Advokatų veiklos sąlygas bei tvarką reglamentuoja Advokatūros įstatymas. Šio įstatymo 44 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus arba motyvuotą atsisakymą juos pateikti. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto norma yra skirta sureglamentuoti betarpiškus teisinius santykius tarp specialaus teisine veikla užsiimančio subjekto (advokato) ir kitų, galinčių pateikti jam šiai veiklai vykdyti būtiną informaciją, institucijų. Advokato klientas (asmuo, kurio interesais vykdoma minėta advokato veikla) nėra joje nurodytas kaip šių santykių dalyvis. Jo (šiuo atveju pareiškėjo) dalyvavimas šiuose teisiniuose santykiuose analizuojamos normos taikymo požiūriu yra reikšmingas tik tuo aspektu, ar prašymas pateikti informaciją yra susijęs su teisinių paslaugų teikimu, t. y. su advokato profesinės veiklos vykdymu. Advokatūros įstatymo 44 straipsnio paskirtis – nustatyti advokato teisių apimtį, o pats straipsnis yra pateiktas įstatymo skirsnyje, reglamentuojančiame advokatų teises, pareigas bei veiklos garantijas. Taigi analizuojamos teisės normos aiškinimas lingvistiniu bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais rodo, kad ši norma nėra tiesiogiai skirta advokato kliento (advokato teikiamų teisinių paslaugų gavėjo) teisinių santykių su nurodytomis institucijomis (informacijos teikėjais) reglamentavimui (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-938/2008, A11-1026/2006).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo minėtos ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (jos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitoje, iš esmės analogiškoje, byloje Nr. A442-2655/2012). Šiuo atveju teisiniai santykiai dėl teisės gauti informaciją atsirado tarp advokato G. Š. ir Tarnybos ir jie yra reglamentuojami specialaus teisės akto – Advokatūros įstatymo. Advokato teisė gauti atitinkamą informaciją yra kildinama iš įstatymo, reglamentuojančio jo profesinę veiklą, o ne iš atstovavimo teisinių santykių, apibrėžtų pavedimo ribomis. Todėl tokios teisės teisminės gynybos gali siekti tik pats advokatas. Tuo tarpu advokato kliento (šiuo atveju pareiškėjo) interesas gauti minėtą informaciją yra išvestinis iš jo teisės gauti iš advokato kokybišką teisinę pagalbą, o ne iš teisės pačiam gauti šią informaciją iš Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkte nurodytų informacijos tiekėjų. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nustatyta tvarka būtų pavesta ginti advokato G. Š. teises, pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu atveju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu toks pareiškėjo interesas negali būti ginamas, t. y. pareiškėjas neturi keliamo reikalavimo teisės, yra pagrįsta.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė