2021-11-17 Nr. BB-6184-1-04-6-00035-2018-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-146-719/2021

Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00035-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1;

1.2.14.5.2.3; 1.2.29.1.1; 1.2.29.1.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

išteisintajam A. M. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Repšui,

išteisintojo juridinio asmens UAB „A“ gynėjui advokatui Mindaugui Repšui,

išteisintojo L. Ž. gynėjui advokatui Jovitui Elzbergui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalis dėl A. M., L. Ž. bei UAB „A“ nuteisimo ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. M. ir L. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, o UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš A. M., L. Ž. ir UAB „A“ solidariai priteista 16 197,15 Eur Lietuvos automobilių kelių direkcijai turtinei žalai atlyginti, ir civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu buvo nuteisti:

A. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda, pagal 300 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 150 MGL dydžio (7500 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda, pagal 300 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 150 MGL dydžio (7500 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį – 250 MGL dydžio (12 500 Eur) bauda, pagal 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį – 210 MGL dydžio (10 500 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 250 MGL dydžio (12 500 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista solidariai iš A. M., L. Ž. ir juridinio asmens UAB „A“ 16 197,15 Eur Lietuvos automobilių kelių direkcijai turtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 18 d. nutartimi Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės, nuteistojo A. M. ir juridinio asmens UAB „A“ atstovo advokato Mindaugo Repšo bei nuteistojo L. Ž. gynėjo advokato Jovito Elzbergo apeliaciniai skundai atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 30 d. nutartimi panaikinta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 18 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. M., L. Ž. ir juridinis asmuo UAB „A“, atstovaujamas direktoriaus A. M., išteisinti dėl kaltinimo tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo tikrus dokumentus ir apgaule, panaudodami aiškiai suklastotus dokumentus, savo ir kitų naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės. Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:

1.1. A. M., būdamas UAB „A“ direktorius bei vienintelis akcininkas, ir L. Ž., būdamas UAB „EK“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą būdami atsakingi už savo valdomų bendrovių veiklos organizavimą ir jų tikslų įgyvendinimą, turėdami teisę joms atstovauti, priimti sprendimus jų vardu ir kontroliuoti jų veiklą, 2017 m. sausio–vasario mėn., bet ne vėliau kaip iki vasario 28 d., Klaipėdoje ir Neringoje susitarė, kad UAB „A“ vardu su UAB „EK“ sudarys transporto priemonių panaudos sutartis, kurias UAB „EK“ pateiks Neringos savivaldybės administracijai kartu su prašymu dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo UAB „A“ transporto priemonėms, suderinus sumažintą UAB „A“ teiktinų UAB „EK“ transportavimo paslaugų kainą, į ją neįtraukiant mokesčio už transporto priemonių perkėlimą keltais per Klaipėdos jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją (-os).

1.2. L. Ž. nurodė darbuotojui A. R., nesuvokusiam L. Ž. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, parengti transporto priemonių panaudos sutarčių projektus, o jas parengus, 2017 m. vasario 28 d. ir 2018 m. sausio 29 d. nenustatytoje vietoje L. Ž. ir A. M. pasirašė fiktyvias transporto priemonių panaudos sutartis – 2017 m. vasario 28 d. panaudos sutartį Nr. 03 dėl UAB „A“ nuosavybės teise priklausančių septynių krovininių automobilių („Volvo FM12“, „Volvo FM12-420“, „Renault Kerax 420.32“, „Volvo FL12“, „MAN TGA18.410“, „MAN TGA18.410“, „MAN TGS18.400“) ir dviejų priekabų („Schmitz Gotha SKI24“, „OVA OVA“) priėmimo neatlygintinai juos valdyti bei naudoti sutartyje nenurodytą terminą ir 2018 m. sausio 29 d. panaudos sutartį Nr. 2018-01 dėl UAB „A“ nuosavybės teise priklausančių trijų krovininių automobilių („Renault Kerax 420.32“, „Volvo FM12“, „Volvo S60“) priėmimo neatlygintinai juos valdyti bei naudoti sutartyje nenurodytą terminą, žinodami, kad faktiškai šių automobilių sutartyse nurodytu laikotarpiu UAB „EK“ nepriima, nepriėmė ir nepriims bei jų kaip teisėta valdytoja nenaudos savo veikloje, taip suklastodami tikrus dokumentus. Po to L. Ž., veikdamas per A. R., nesuvokusį minėtų asmenų nusikalstamų veiksmų pobūdžio, 2017 m. kovo 1 d. ir 2018 m. balandžio 9 d. Neringos miesto savivaldybės administracijai pateikė šiuos žinomai suklastotus dokumentus kartu su L. Ž. pasirašytais prašymais dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, kuriuose nurodė žinomai melagingus duomenis apie UAB „E. K.“ tariamai pagal panaudos sutartis valdomas ir naudojamas transporto priemones, nors šios faktiškai priklausė, buvo valdomos ir naudojamos UAB „A“.

1.3. Neringos miesto savivaldybės administracija, būdama suklaidinta L. Ž., atstovaujančio UAB „EK“, pateiktų žinomai melagingų duomenų, AB „Smiltynės perkėla“ 2017 m. kovo 2 d., 2017 m. kovo 14 d. ir 2018 m. balandžio 23 d. raštu pateikė duomenis apie tai, kad Neringos mieste buveinę turinti UAB „EK“ naudojasi transporto priemonėmis „Volvo FM12-420“, „Renault Kerax 420.32“, priekaba „OVA OVA“, „MAN TGS18.400“, priekaba „Schmitz Gotha“, „MAN TGA18.410“, „MAN TGA18.410“, „Volvo FL12“, „Volvo FM12“, ir AB „Smiltynės perkėla“, jais remdamasi, 2017 m. kovo 2 d., kovo 20 d. ir 2018 m. balandžio, gegužės mėn. UAB „EK“ vardu išdavė leidimus, suteikiančius teisę nemokamai keltis AB „Smiltynės perkėla“ keltais.

1.4. Pasinaudojus šiais leidimais, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. realiai UAB „A“ valdomos ir naudojamos transporto priemonės, nurodytos panaudos sutartyse, su jų vairuotojais nemokamai kaip Neringos miesto juridinio asmens transporto priemonės per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją (-os) AB „Smiltynės perkėla“ keltais buvo perkeltos iš viso 325 kartus, apgaule nemokant: 279 kartus nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio ir 46 kartus 57,80 Eur vienkartinio krovininio automobilio priekabos, puspriekabės virš 10 t perkėlimo mokesčio, iš viso nesumokant 24 881,15 Eur perkėlimo keltu paslaugos mokesčio, kurį, pagal 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies 5 punktą (nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi įstatymo redakcija) ir to paties įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 5 punktą (2017 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) juridiniam asmeniui AB „Smiltynės perkėla“ kaip sąnaudas kompensavo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų.

1.5. Taip L. Ž., A. M. ir juridinis asmuo UAB „A“, veikdami bendrininkų grupe, išvengė UAB „A“ naudai didelės vertės turtinės prievolės – 24 88,15 Eur mokėjimų AB „Smiltynės perkėla“ už transporto priemonių perkėlimą keltais per Klaipėdos jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją (-os), padarydami didelę žalą valstybės biudžetui.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. M. ir L. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, o UAB „A“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jų kaltę, naudos gavėjo, žalos ir kitų būtinųjų sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, padarant didelę žalą, sudėties požymių buvimą.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus, šie pažeidimai sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. Teismas, vertindamas bylos duomenis dėl panaudos sutarčių sudarymo tikslo, tikrųjų šalių ketinimų, sutarčių vykdymo ir panaudojimo, dėl sutartyse nurodytų transporto priemonių naudojimo įmonių veikloje, dėl sutarčių pateikimo Neringos savivaldybės administracijai teisinių pasekmių buvimo, įrodymus vertino atskirai ir selektyviai, nesusiedamas tarpusavyje ir neanalizuodamas jų visumos, sprendimą priėmė neišsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

3.3. Sprendžiant dėl sukčiavimo požymių buvimo šioje byloje itin aktualus tiriamojo laikotarpio leidimų išdavimo teisinis reguliavimas. Apeliacinės instancijos teismas, aptaręs leidimų išdavimo teisinį reguliavimą, teisingai aiškino, kad inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu teisėtai gauti leidimus, suteikiančius teisę nemokamai persikelti keltais, turėjo teisę tie Kuršių nerijoje registruotą buveinę turintys juridiniai asmenys, kurie savo veikloje naudojo ne tik jiems nuosavybės teise priklausančias, bet ir kitokiu (pavyzdžiui, panaudos sutarties) pagrindu valdomas transporto priemones.

3.4. Byloje neginčijama, kad UAB „EK“ turėjo teisę gauti leidimus nemokamai keltis keltais toms transporto priemonėms, kurios buvo naudojamos jos veikloje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą vertindamas, kad UAB „EK“ turėjo teisę gauti leidimus pagal fiktyvias transporto priemonių panaudos sutartis. Panaudos sutartyse nurodytos transporto priemonės nuosavybės teise priklausė UAB „A“, kuri ir po panaudos sutarčių sudarymo jų UAB „EK“ neperdavė, o pastaroji nepriėmė. Be to, kaltinamieji patvirtino, kad nė viena įmonė jau sutarčių pasirašymo metu neketino to daryti, o panaudos sutartis pasirašė tik tam, kad būtų gauti leidimai neatlygintinai keltis keltais. UAB „A“ sutartyse nurodytas transporto priemones naudojo išimtinai tik savo veikloje.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą padarydamas išvadą, kad byloje nėra patikimai paneigta nuteistųjų versija, jog panaudos sutartys buvo vykdomos atliekant statybos darbus ir teikiant paslaugas UAB „EK“ objektuose Juodkrantėje, todėl šių sutarčių pagrindu šalims atsirado realios teisės ir pareigos, tokių teisių ir pareigų šalys siekė, o numatyti darbai Juodkrantėje buvo atlikti. Iš tikrųjų bylos duomenys patvirtina, kad panaudos sutartys buvo reikalingos ne sutartiniams santykiams reguliuoti, o tik panaudoti prieš trečiuosius asmenis (Neringos savivaldybės administraciją, AB „Smiltynės perkėla“, Kelių direkciją), siekiant neteisėtai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, gauti leidimus nemokamai keltis keltu.

Be to, panaudos sutartys paslaugų teikimui pagal tarp šalių nusistovėjusią verslo praktiką apskritai nebuvo reikalingos. Iš panaudos sutarčių matyti, kad jos buvo neatlygintinos, tačiau UAB „A“ teikė atlygintinas transportavimo paslaugas, tai patvirtina PVM sąskaitos faktūros dėl paslaugų teikimo, taip pat kaltinamųjų A. M., R. S. parodymai. Be to, visi kaltinamieji teisme patvirtino, kad panaudos sutartys buvo reikalingos tik tam, kad būtų gauti neatlygintini leidimai persikelti keltu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė šiais kaltinamųjų parodymais ir neįžvelgė, kad panaudos sutartys nebuvo vykdomos, o šalių tarpusavio susitarimai vykdomi remiantis 2013 m. vasario 4 d. pervežimo sutartimi ir žodiniais susitarimais.

Be to, Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (2017 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIII-320 redakcija) 9 straipsnio 6 dalies 5 punkte yra nurodyti konkretūs atvejai, kai persikėlimo bilieto kaina kompensuojama, ir jame nėra nustatyta, kad persikėlimo bilieto kaina kompensuojama, jei atliekami statybos, krovinių pervežimo, kelių tvarkymo darbai, techninės pagalbos kelyje veikla, tokiems juridiniams asmenims kompensavimas nenustatytas. Taigi, vien aplinkybė, jog darbus reikėjo atlikti Juodkrantėje, negali būti vertinama kaip teisė minėto įstatymo pagrindu gauti lengvatą.

Darbus objekte turėjo atlikti UAB „EK“, tačiau jiems atlikti pagal tarp įmonių nusistovėjusią verslo praktiką (žodžiu) nusamdė UAB „A“, neturinčią teisės į minėtą lengvatą. Šalys, sudarydamos fiktyvias panaudos sutartis tik tam, kad jas pateiktų Neringos savivaldybės administracijai, simuliavo UAB „A“ transporto priemonių naudojimą UAB „EK“ veikloje ir jokių realių teisių ir pareigų iš šių sutarčių nesukūrė.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas tikrąją panaudos sutartis sudariusių šalių valią, rėmėsi tik išteisintųjų ir liudytojų, kurių neįvardijo, parodymais. Iš šių duomenų teismas padarė faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad panaudos sutartis sudarę asmenys suprato, jog transporto priemonės panauda yra transporto priemonės panaudojimas UAB „EK“ veikloje.

3.7. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nuosekliai išdėstomi įrodymai ir nurodomi jų vertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Nenurodydamas, kodėl nesiremia kitais toliau išdėstytais bylos duomenimis, teismas įrodymus įvertino atskirai ir selektyviai, nesusiejo ir neanalizavo jų visumos, neatsižvelgė į jų tarpusavio santykį, nepateikė motyvų, kodėl rėmėsi tik teisinančiais įrodymais, o kaltinančius atmetė.

3.8. Teismas neaptarė išteisintųjų kaltę patvirtinančių įrodymų, t. y. to, kad panaudos sutartyse nurodytos transporto priemonės buvo naudojamos išimtinai UAB „A“ veikloje, o UAB „EK“ už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas UAB „A“ sumokėjo pagal PVM sąskaitas faktūras. Be to, jeigu UAB „A“ neatlygintinai pagal panaudą realiai būtų perdavusi 9 transporto priemones UAB „EK“, pati būtų negalėjusi vykdyti pagrindinės savo veiklos – krovinių gabenimo. Akivaizdu, kad A. M. net nesiekė sudaryti realios panaudos sutarties, nes jo tikslas buvo gauti leidimus nemokamai keltis. Panaudos sutartyse nurodytomis transporto priemonėmis UAB „A“ už atlygį teikė paslaugas ir kitoms įmonėms (UAB „LL“).

3.9. Prielaidomis pagrįsta teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių nuteistųjų parodymus, jog pagal susiklosčiusią verslo praktiką leidimus persikelti keltu visada parūpina užsakovas, todėl jeigu nuteistųjų bendrovėms būtų reikėję pirkti leidimus iš savo lėšų, šią sumą padengtų užsakovas. Teismas nenurodė, kodėl atmeta ir nevertina liudytojų S. Š., A. K., kaltinamojo R. S. parodymų bei nesiremia faktiniais duomenimis, patvirtinančiais, jog persikėlimo keltu apmokėjimo sąnaudos – susitarimo dalykas. Šiuos duomenis teismas vertino vienpusiškai ir selektyviai, logiškai nesugretino su įrodymais, kurie patvirtina, kad įmonės susitarė susimažinti veiklos sąnaudas valstybės biudžeto sąskaita ir tam buvo pasirinktas valstybės apgaulės būdas. Taigi teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, o ignoruodamas kaltinančius įrodymus, turinčius reikšmės bylai išspręsti teisingai, nesilaikė ir BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų.

3.10. Neringos savivaldybės administracijos viešojo pirkimo konkurso aplinkybės, liudytojų A. K., S. Š., G. J., kaltinamųjų R. S., L. Ž. parodymai patvirtina, kad viešojo pirkimo konkursą dėl itin mažos kainos laimėjo UAB „B“ kartu su subtiekėjomis UAB „EK“ ir UAB „S“, t. y. dėl to, kad kaina pasiūlyme buvo be persikėlimo sąnaudų, nes UAB „SA“ (šiuo metu – UAB „EK“) turi lengvatą sunkiojo autotransporto perkėlai Smiltynėje, taip pat savų išteklių darbams atlikti (daug įvairios technikos), todėl UAB „EK“ nereikia papildomai samdyti transporto. R. S. parodė, kad jeigu dalyvaudami konkurse būtų nurodę kainą su keltų mokesčiais, tai tik tuomet savivaldybė būtų sumokėjusi už paslaugą, įskaitant ir mokestį už persikėlimą keltu. R. S. parodė ir tai, kad UAB „EK“ nebuvo pajėgi per sutartyje nustatytą trumpą laiką savo transporto priemonėmis atlikti darbų, todėl tam buvo pasitelkta UAB „A“. Samdydama UAB „A“, UAB „EK“ sutarė, kad sudarys sutartį tik tuo atveju, jei UAB „A“ sutiks, kad persikėlimo sąnaudos nebus dengiamos, apmokamos, o bus keliamasi naudojant ne bet kokius, o nusikalstamu būdu UAB „EK“ vardu gautus neatlygintino persikėlimo leidimus. Išteisintieji neneigia, kad būtent dėl to ir buvo reikalingos panaudos sutartys. Be to, minėta, kad šioms įmonėms tarpusavio užsakymams vykdyti panaudos sutartys reikalingos nebuvo, nes jos vadovavosi 2013 m. vasario 4 d. paslaugų teikimo sutartimi. Svarbu ir tai, kad UAB „A“, nurodytu laikotarpiu teikdama paslaugas bendrovei „LL“, naudojosi būtent UAB „EK“ fiktyvios 2017 m. vasario 28 d. panaudos sutarties pagrindu išduotais leidimais.

3.11. Taigi pirmiau nurodyti duomenys patvirtina, kad leidimų išdavimas buvo šalių susitarimo dalykas. Be to, būtina atskirti neatlygintinų ir atlygintinų leidimų sąvokas, subjektus, turinčius teisę juos gauti, bei tokių leidimų gavimo sąlygas ir tvarką. Pagal galiojusią tvarką, tik dėl neatlygintinų leidimų gavimo reikėjo kreiptis į savivaldybę (I. K., A. V. parodymai), o dėl leidimų gavimo atidarius avansinę sąskaitą – tiesiogiai į AB „Smiltynės perkėla“ (R. R. parodymai). Visi šie duomenys paneigia nepagrįstą teismo išvadą, kad transporto priemonės, kurioms buvo išduoti leidimai neatlygintinai keltis keltais, buvo naudojamos UAB „EK“ veikloje ir kad UAB „A“ turėjo teisę gauti leidimus ir jais neatlygintinai naudotis. Pirmiau aptartų duomenų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus.

3.12. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad panaudos sutarčių pateikimas Neringos savivaldybės administracijai nesukėlė teisinių pasekmių, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas, įpareigojančias teismą nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas (šiuo atveju prokuratūros) atmetamas. Minėta, kad UAB „A“ neturėjo teisėto pagrindo kreiptis į Neringos savivaldybės administraciją su prašymu išduoti leidimus neatlygintinai keltis keltais, nes įmonės buveinė nebuvo registruota Kuršių nerijoje. Panaudos sutartys yra suklastotos nuo pat jų pasirašymo momento, jos fiktyvios, nes transporto priemonės UAB „EK“ perduotos nebuvo, jomis toliau naudojosi UAB „A“, tačiau būtent šios sutartys sudarė fiktyvų teisinį pagrindą UAB „EK“ vadovui L. Ž. kreiptis į Neringos savivaldybės administraciją su prašymais, kad panaudos sutartyse nurodytoms, tačiau realiai toliau UAB „A“ valdomoms transporto priemonėms būtų išduoti leidimai neatlygintinai keltis keltais. Tokie A. M. ir L. Ž. veiksmai laikytini esmine apgaule, pasireiškusia tuo, jog, piktnaudžiaudami leidimus išduodančios įstaigos pasitikėjimu, jie nuslėpė informaciją, kad transporto priemonių panaudos sutartys yra fiktyvios ir realiai nevykdomos, kad leidimais nemokamai keltis keltais naudosis UAB „A“, kuriai negali būti išduoti tokie leidimai, taip išvengdama prievolės mokėti perkėlimo mokesčius ir padarydama žalą valstybės biudžetui. Taigi būtent panaudos sutarčių panaudojimas pateikiant Neringos savivaldybės administracijai sukėlė pasekmes – nors leidimuose buvo nurodyta, kad jie išduoti UAB „EK“ naudojamoms transporto priemonėms, realiai jos priklausė ir buvo naudojamos UAB „A“ veikloje. UAB „A“, savo veikloje naudodama apgaule įgytus leidimus nemokamai keltis keltais, nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. nemokėjo nustatyto persikėlimo mokesčio, kuris buvo kompensuojamas iš Kelių priežiūros ir plėtros programos, ir taip išvengė didelės – 24 881,15 Eur vertės turtinės prievolės įvykdymo, t. y. padarė didelę žalą valstybės biudžetui.

3.13. Taip pat nepagrįsta ir prieštaringa teismo išvada, kad L. Ž. ir A. M. veiksmuose (patarus R. S.) nėra tiesioginės neapibrėžtos tyčios, t. y. suvokimo, kad suklastotų dokumentų pagrindu buvo sudarytas įvaizdis, jog transporto priemones perėmė ir naudojo savo veikloje UAB „EK“. Padarydamas išvadą, kad A. M., L. Ž. ir UAB „A“ veikos bendrumas bei tyčia padaryti nusikalstamą veiką kartu su R. S. nenustatyti, teismas bylos duomenis vertino atsietai vienus nuo kitų, neteisingai atskleidė įrodymų turinį bei padarė prieštaringą ir nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamų veikų požymių ir išteisintųjų kaltės. Be to, tokia išvada prieštarauja to paties teismo nustatytai aplinkybei, kad būtent R.

S. pasiūlė pasirašyti panaudos sutartis, suprato, jog panaudos sutartyse nurodytos transporto priemonės faktiškai nebus perduotos. R. S. buvo kaltinamas tuo, kad nusikaltimą padėjo padaryti duodamas patarimus A. M. ir L. Ž. dėl paslaugų teikimo kainos suderinimo be persikėlimo keltu sąnaudų, tarp šalių sudarant fiktyvias panaudos sutartis, bei sutarė, kad būtent taip jie ir veiks. Teismo nurodyta aplinkybė, kad R. S. ėjo ne UAB „EK“ vadovo, o logistikos vadovo pareigas, savaime nereiškia, kad jis negalėjo veikti kaip padėjėjas.

Priešingai, būtent dėl einamų pareigų R. S. turėjo suprasti ir suprato jo siūlytų sudaryti panaudos sutarčių fiktyvumą ir tokių sutarčių sudarymo tikslą – privačioms bendrovėms išvengti persikėlimo keltu mokesčių. Prieštaringos išvados padarymas, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, pagal teismų praktiką pripažįstamas esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu. R. S. veiksmai (suvokdamas, kad UAB „EK“ neturi transporto vykdyti kartu su UAB „B“ laimėto viešojo pirkimo konkurso, L.

Ž. ir A. M. patarė pasirašyti panaudos sutartis, kad būtų gauti leidimai neatlygintinai keltis keltu, ir taip UAB „EK“ nereikėtų UAB „A“ apmokėti persikėlimo keltu mokesčio, o UAB „A“ – gautų užsakymą ir nereikėtų mokėti už persikėlimą keltu) sudarė sąlygas kitiems bendrininkams, t. y. A. M. ir L. Ž., padaryti nusikaltimą. Tokie veiksmai kaip tik rodo R. S., L. Ž., A. M. veikos ir tyčios bendrumą, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad R.

S. žinojo, jog veikiama pagal jo nusikalstamus patarimus. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų ir neatsakė į prokuratūros skunde keliamą klausimą, kodėl R. S. patarimai, siekiant padėti A. M. ir L. Ž. pasiekti nusikalstamą tikslą, neatitinka vieno iš BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodyto požymio – padėjimo padaryti nusikalstamą veiką duodant patarimus. Tokiu būdu teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis (šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išteisinamasis) pripažįstamas teisingu.

3.14. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jau panaudos sutarčių pasirašymo metu L. Ž. ir A. M. žinojo, kad faktiškai jos nebus vykdomos. Tačiau, konstatavęs šias aplinkybes, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes asmenų veiksmai neteisingai įvertinti kaip tikro dokumento suklastojimas ir jo panaudojimas. Be to, padaręs išvadą, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių dokumentų klastojimo padarant didelę žalą (BK 300 straipsnio 3 dalis) sudėties požymių buvimą, nepasisakė dėl BK 300 straipsnio 1 dalies sudėties požymių buvimo. Pirmiau minėta, kad panaudos sutartys fiktyvios, jos nebuvo vykdomos ir neplanuota to daryti, transporto priemonės ir toliau buvo naudojamos UAB „A“ veikloje, sutartys buvo reikalingos tik leidimams gauti (šias aplinkybes patvirtina ir išteisintieji). L. Ž. Neringos savivaldybės administracijai pateikė šias sutartis kartu su prašymais išduoti leidimus nemokamai keltis keltu, kuriuose nurodė duomenis apie UAB „EK“ tariamai priklausančias transporto priemones, kurių faktiškai neperėmė. Būtent panaudos sutartimis buvo grindžiamas jose nurodytų transporto priemonių priklausymas ir naudojimas UAB „EK“. Svarbu ir tai, kad panaudos sutartys nebuvo vykdomos ir išdavus leidimus, t. y. sutartyse nurodytas transporto priemones savo veikloje toliau naudojo UAB „A“, o ne UAB „EK“. Teismas nevertino ir neanalizavo šių įrodymų dėl fiktyvių panaudos sutarčių sudarymo tikslų, motyvų ir sukeltų teisinių pasekmių. Teismas neatsižvelgė į tai, kad piktnaudžiaudami leidimus išduodančios įstaigos pasitikėjimu ir nuslėpdami informaciją, kad sutartys yra fiktyvios, išteisintieji veikė tiesiogine tyčia, suvokė, kad suklastotų dokumentų pagrindu bus sudarytas įvaizdis, jog rangovo transporto priemones perims ir naudos UAB „EK“.

3.15. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos galbūt pažeistų teisių gynyba civiline tvarka iš esmės nebuvo apsunkinta ir dėl to tokių teisių gynyba kraštutinėmis baudžiamosiomis priemonėmis yra perteklinė, tinkamai nemotyvuota, nepagrįsta išsamia visų bylos aplinkybių analize (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmiau minėta, kad išteisintųjų veiksmai laikytini esmine apgaule. Nustačius, kad sukčiaujant buvo panaudota esminė apgaulė, asmenims kyla baudžiamoji atsakomybė. Be to, savo pažeistų teisių ieškovė civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti negalėtų, nes būtina įrodyti sutarčių fiktyvumą, aplinkybes, jog realiai transporto priemonės pagal panaudą nebuvo perduotos, jas toliau eksploatavo UAB „A“ darbuotojai, atskleisti apgaulės mechanizmą bei priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis. Svarbu ir tai, jog fiktyvios sutartys panaudotos pateikiant tretiesiems asmenims, nežinojusiems apie tai. Pažymėtina ir tai, jog AB „Smiltynės perkėla“ su UAB „A“ jokie teisiniai santykiai nesieja, nes leidimas išduotas UAB „EK“. Taigi, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma identifikuoti asmenų, kurie realiai naudojo transporto priemones, kurioms išduoti leidimai; nustatyti panaudos sutarčių fiktyvumo ir šios esminės informacijos nuslėpimo nuo Neringos savivaldybės administracijos, AB „Smiltynės perkėla“, civilinės ieškovės fakto. Į šiuos prokurorės skundo argumentus neatsakyta.

3.16. Išteisindamas A. M. ir juridinį asmenį, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nustatęs, kad UAB „A“, naudodamasi UAB „EK“ vardu išduotais leidimais, teikė paslaugas ir kitiems užsakovams, turėjo iš to turtinės naudos ir padarė 8684 Eur turtinę žalą valstybei, nemotyvavo, kodėl dėl šios kaltinimo dalies minėtų asmenų veiksmų nelaiko nusikalstamais arba kodėl juose nėra nusikaltimo požymių, t. y. nepateikė jokio teisinio tokių veiksmų įvertinimo. Pažymėtina, kad kaltinime buvo konkretizuotas kiekvienas persikėlimas, jo vertė, leidimo panaudojimas ir padarytos žalos dydis, taip pat ir 8684 Eur žala valstybei. A. M. pripažino suvokęs, kad leidimus UAB „A“ naudoja neteisėtai. Toks nemotyvuotas teismo sprendimas neatitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytų reikalavimų ir duomenų pripažinimo įrodymais, turinčiais reikšmės bylai teisingai išspręsti, reikalavimų (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai, kad UAB „A“ atlygino 8684 Eur žalą, baudžiamosios atsakomybės nešalina. Priešingai, tokiu būdu A. M. pripažino, kad, neteisėtai naudodamasis leidimais, išvengė turtinės prievolės mokėti persikėlimo mokestį ir padarė žalą valstybės biudžetui. Apeliacinės instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir teisingai nustatyti veikos faktines aplinkybes, pateikti teisinį veikos kvalifikavimą, t. y. A. M. ir UAB „A“ nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį lengvesnį nusikaltimą (BPK 255, 256 straipsniai). Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatęs mažesnės apimties A. M. ir UAB „A“ neteisėtus veiksmus (sukčiavimo būdu išvengiant 8684 Eur mokėjimo valstybei), nevykdė BPK 332 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti visą, o ne dalį nuosprendžio. Be to, pažymima, kad ne tik A. M. ir UAB „A“, bet ir L. Ž. ir R. S. veiksmai ta apimtimi, kuria jie buvo kaltinami pirmosios instancijos teisme, yra nusikalstami.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. Michailovskio kasacinis skundas atmestinas.

Nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai

5. Nors prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių bei 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų), bet ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 300 straipsnį), tačiau šie pažeidimai kasaciniame skunde nurodomi deklaratyviai, visus argumentus grindžiant netinkamu įrodymų vertinimu, nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktomis išvadomis.

6. Kasacinio teismo praktikoje nuolat pabrėžiama, kad šis teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų netiriant ir nevertinant, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes buvo atsižvelgta į visus svarbius bylos duomenis, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

7. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas šioje byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant padidinti ar sumenkinti tam tikrų įrodymų įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas savas jų vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nebus nagrinėjami.

Dėl precedento taikymo

8. Kasaciniame skunde prokuroras papildomai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į ankstesnius teismų priimtus sprendimus analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, nurodydamas Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamosiose bylose, iš kurių matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino analogiškus veiksmus nusikalstamais ir nuteisė asmenis dėl padaryto sukčiavimo bei dokumentų suklastojimo. Kitaip tariant, prokuroras nurodo, kad, priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas turėjo vadovautis precedentais.

9. Precedentas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, kurio 33 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

10. Ypač plačiai ir išsamiai precedento reikšmę aptarė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pažymėdamas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko), žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.

Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

11. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Taigi, kasacinės instancijos teismas nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų kaip precedentų, todėl neprivalo vadovautis kasatoriaus skunde nurodytais žemesnės instancijos teismų sprendimais. Tačiau kasacinės instancijos teismas yra saistomas savo paties sukurtų precedentų.

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas precedentas yra ne prokuroro kasaciniame skunde nurodomi Klaipėdos apygardos teismo sprendimai, o 2021 m. liepos 1 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-495/2021. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai tapačios paminėtos bylos aplinkybėms, todėl ir šioje byloje turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloje, kurioje jau yra sukurtas precedentas.

13. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi tai, kad kasaciniame skunde prokuroro iškeltas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymo klausimas yra išsamiai aptartas ir išaiškintas pirmiau paminėtoje kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje. Vertindamas visiškai analogiškas faktines aplinkybes, kasacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-495/2021 konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė subjektyviojo nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymio – kaltės (tiesioginės tyčios) (nutarties 26 punktas) bei visų būtinųjų BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytų nusikalstamų veikų požymių (nutarties 39 punktas) ir pagrįstai išteisino fizinius ir juridinius asmenis. Be kita ko, šioje byloje buvo nagrinėjamas civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo klausimas. Tuo aspektu pažymėta, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Vertinant byloje nustatytas aplinkybes, laikytina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, o išteisintųjų veiksmai neperaugo į baudžiamąją atsakomybę užtraukiančias veikas. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl kompensacijų gavimo sąžiningumo, teisėtumo akivaizdžiai spręstinas prioritetą suteikiant civilinės teisės normoms, nes tokio pobūdžio iš susitarimų ir atskirų juridinių asmenų atstovų veiksmų kildinamas ginčas negali būti sprendžiamas taikant pirmiausiai baudžiamąją atsakomybę dar ir dėl to, kad šios atsakomybės tikslai nėra kompensaciniai, jie skirti pirmiausia baudžiamojo įstatymo nustatytoms sankcijoms ir kitoms baudžiamosios atsakomybės formoms pritaikyti už ne bet kokias, o pavojingas visuomenei veikas. Teismas konstatavo, kad civiliniai teisiniai santykiai šioje byloje yra kilę iš atlygintinos perkėlimo keltu paslaugos teikimo, todėl laikytini prievoliniais skolininko ir kreditoriaus teisiniais santykiais.

14. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą (šios nutarties 5 punktas) teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Tokia būtinybė šioje konkrečioje byloje nenustatyta. Todėl darytina išvada, kad kasacinio teismo praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-495/2021 dėl tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo laikytina tokio pobūdžio teisės aiškinimo taisykle, kuri įpareigoja kasacinį teismą analogišką bylą spręsti taip pat.

15. Patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija kasaciniame skunde nurodytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatė. Kadangi, kaip jau buvo paminėta, šios bylos faktinės aplinkybės visiškai tapačios anksčiau išnagrinėtos bylos aplinkybėms, sutampa su anksčiau kasaciniame teisme išnagrinėtos bylos aplinkybėmis, teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį turi vertinti vadovaudamasi tais pačiais teisiniais kriterijais. Kasacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-495/2021 nurodė išsamius motyvus dėl BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 300 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo ir civilinės bei baudžiamosios atsakomybės atribojimo, todėl šią bylą nagrinėjanti kasacinio teismo teisėjų kolegija, neturėdama teisinio pagrindo analogiškoje situacijoje teisės aiškinti kitaip, šių motyvų nebekartoja.

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį skunde nurodytais motyvais nėra teisino pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. M., L. Ž. ir UAB „A“, priešingai nei teigia kasatorius, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas