2019-05-08 Nr. AB-10834-3-62-3-02330-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1922-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02330-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad dėl to, jog Marijampolės PN 19 būrio 4 patalpoje ir pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo užtikrintas pakankamas plotas judėti (ypač atsižvelgiant į kameroje įrengtų baldų, kiemelyje esančio šiltnamio užimamą plotą), jis jautė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tvirtino, kad jo savijautą blogino kiemelio uždengimas metaliniu tinklu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. sausio 5 d. gyveno Marijampolės PN 19 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje kartu su kitu asmeniu, jam teko 2,86 kv. m ploto. Teigė, jog dviaukščių lovų įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, bei tvirtino, kad 19 būrio lauko kiemelis yra apie 170 kv. m dydžio, nuteistieji turi galimybę visą dieną jame vaikščioti, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį, be to, nuteistieji nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, turi galimybę įsidarbinti ir t. t. Atsakovas, vadovaudamasis teismų praktika, tvirtino, jog nors gyvenamoji patalpa pagal nustatytus parametrus ir buvo perpildyta, pareiškėjas joje privalėjo būti tik miego metu, todėl tokių sąlygų negalima pripažinti kankinančiomis, žeminančiomis ar kitaip pažeidžiančiomis žmogaus teises. Pataisos namai neturi jokių duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, jis dėl netinkamų sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai yra nepagrįstai, deklaratyvaus pobūdžio, o Marijampolės PN veikė tinkamai, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu tenkino pareiškėjo M. D. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. sausio 5 d. (615 parų) teko 2,875 kv. m gyvenamojo ploto. Nustatęs teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo (t. y. 3,1 kv. m normos) pažeidimą, teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo jo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

7. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo kiemelio, nes teisės aktai nenumato kiemelio ploto ir nedraudžia jame įrengti kitus įrenginius (šiltnamį, metalinį tinklą).

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos sutrikimus. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2018 m. sausio 4 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu nesikreipė į tarnybą dėl netinkamų gyvenamųjų sąlygų. Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, priėjo išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kurioje turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, tačiau, jo vertinimu, nustatyti pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Dėl nustatyto pažeidimo trukmės pareiškėjo reikalaujama priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma – 4 000 Eur – buvo pripažinta pagrįsta ir priteistina.

III. 9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą ir nepriteisti pareiškėjui M. D. neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

10. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas jokių nepatogumų dėl sanitarinio mazgo Marijampolės PN įrengimo, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo nepatyrė, tai patvirtina byloje pateiktų įrodymų visuma. Atsakovas nurodo kategoriškai nesutinkantis su teismo išvada dėl pareiškėjo tariamai patirtų moralinių išgyvenimų, kadangi pareiškėjas bausmę atliko ne kamerose, o bendrabučio tipo patalpose. Pažymi, jog teismas, manydamas, kad nepakanka duomenų tinkamam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui, privalo papildomus duomenis išsireikalauti, tačiau šiuo atveju atsakovui nebuvo pasiūlyta pateikti papildomus duomenis. Atsakovo pateikiamoje individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje esantys įrašai patvirtina, kad pareiškėjas 19 būryje jaučiasi puikiai ir jokių tariamų dvasinių išgyvenimų nepatyrė. Faktas, jo pareiškėjui trūko 0,225 kv. m gyvenamojo ploto, pareiškėjui negalėjo sukelti tokių žymių, negrįžtamų psichologinių ir fizinių pasekmių, kurias privalu atlyginti pinigine išraiška. Atsakovas pakartoja savo poziciją, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų.

11. Pareiškėjas M. D. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti jam priteistą 4 000 Eur sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų bausmės atlikimo sąlygų Marijampolės PN 19 būryje neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. sausio 5 d., atlyginimo priteisimo.

13. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui 615 paras nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv. m plotas (teko 2,875 kv. m), jam tekusį gyvenamąjį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tokios kalinimo sąlygos nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad dėl privatumo naudojantis tualetu, minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo pareiškėjas jokių neigiamų išgyvenimų nepatyrė, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jis patyrė neturtinę žalą, juolab priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimu, kadangi pareiškėjas šiuo aspektu pretenzijų nereiškė, o pirmosios instancijos teismas tokio pažeidimo nenustatė.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde tvirtina, jog Marijampolės PN jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tačiau atsiliepime į skundą pats atsakovas nurodė ir apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui 615 paras teko 2,875 kv. m gyvenamojo ploto, nors Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 papunktyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Taigi, pastarieji atsakovo teiginiai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

16. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Šiuo atveju pareiškėjas buvo kalintas jam 615 parų neužtikrinant minimalios ploto normos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia aplinkybė, kad byloje nėra duomenų apie ankstesnius pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažo gyvenamojo ploto. Taigi, nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

17. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 615 parų teko 2,875 kv. m gyvenamojo ploto, tuo metu jis laikytas dviese. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė patalpoje laisvai judėti buvo itin suvaržyta, į tai pagrįstai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto – 21 mėnuo, su trumpomis pertraukomis (žr. nuteistojo anketą, b. l. 49), negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13, 71974/13)). Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

19. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, savo kalinimo sąlygas laikė nežmoniškomis. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų kalinimo sąlygų Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms įstaigoms. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

20. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 4 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (615 parų neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas), šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį – 4 000 Eur, juolab apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra per didelis lyginant su atsakovo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo dydžiu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė