2018-10-03 Nr. AB-17510-3-62-3-02397-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1983-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02397-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis 2015 m. lapkričio 4–6 d., 2015 m. gruodžio 4–9 d. ir 16–30 d. buvo gydomas Ligoninėje, netinkamomis sąlygomis. Kameros Nr. 17 ir Nr. 23 buvo perpildytos (ypač atsižvelgiant į inventoriaus užimamą plotą), jose nebuvo šilto vandens, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tualetas pakeltas 0,5 m, nepakako natūralaus apšvietimo, buvo tamsu, šalta, drėgna, ant sienų pelėsis, nebuvo stalo pavalgyti. Rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiais asmenimis. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino negalintis pateikti duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių Ligoninės palatose, tačiau baudos izoliatoriaus patalpoje jis buvo laikomas vienas. Ligoninėje yra užtikrinamas draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje, apie draudimą rūkyti yra iškabinti įspėjamieji ženklai, užrašai. Kamerų tipo palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, yra sudarytos galimybės patalpas vėdinti per langą, yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema). Kamerų tipo palatos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Teisės aktuose nėra numatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Pareiškėjas dėl ginčijamų kalinimo sąlygų į Ligoninės administraciją nesikreipė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo M. L. skundą tenkino iš dalies, t. y. jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiavo pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 4–6 d. buvo laikytas Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 23, 2015 m. gruodžio 4–9 d. – Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 17, o 2015 m. gruodžio 16–30 d. – Chirurginio skyriaus baudos izoliatoriaus patalpoje. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas gydymo sąlygas Ligoninėje (3 paras trūko 2,9 kv. m gyvenamojo ploto, 6 paras – 3,27 kv. m).

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius apie netinkamas sąlygas kamerose (buvo netinkamas apšvietimas, trūko ventiliacijos, buvo šalta, drėgna, buvo pelėsis), rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis, kad patalpos ventiliuojamos per langus, kiekvienoje kamerų tipo palatoje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą palatoje. Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių vėdinimo netinkamumą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos palatoje nebuvimo pripažinti nepagrįstais.

8. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo nurodytą aplinkybę, jog palatose sanitarinio mazgo sienelės nuo likusio kameros ploto atitvertos ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara, konstatavo, kad, naudojantis tualetu Ligoninės kamerose, galėjo būti pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, jis galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų bei Ligoninės personalo. Tačiau teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl per aukštai įrengtų tualetų, nes teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai Ligoninėse įrengiamų tualetų konstrukcijai.

9. Teismas akcentavo, kad atsakovas atsiliepime patvirtino, jog Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose yra iškabinta informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pareiškėjas, matydamas, jog nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į Ligoninės administraciją dėl rūkymo, tačiau jis nėra kreipęsis į administraciją, pranešdamas, kad kiti nuteistieji rūko Ligoninėje, taip pat nebuvo duomenų apie kitiems asmenims skirtas nuobaudas už režimo nesilaikymą. Todėl skundo argumentai šiuo aspektu atmesti.

10. Teismas atkreipė dėmesį į pateiktą Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr. 13(15.3)-PA-1652, tačiau pažymėjo, kad šis patikrinimas atliktas ginčui neaktualiu laikotarpiu. Aplinkybė, kad Ligoninė turi įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, negali būti vertinama kaip paneigianti pareiškėjo teiginius, kadangi ji suteikia įstaigai teisę verstis medicinos praktika, tačiau neatspindi įstaigoje esančių palatų būklės. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad atsakovo pateikti duomenys nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sąlygų kamerose.

11. Teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl šilto vandens Ligoninės kamerose nebuvo pripažino nepagrįstais, nes teisės aktuose karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias patalpas nėra numatyta. Teisės aktai taip pat nenumato, kad Ligoninės palatose turi būti stalai, todėl pareiškėjo argumentai dėl stalo palatose nebuvimo irgi atmesti.

12. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų (pvz., rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.), patvirtinančių jo teiginius apie netinkamai atliekamą asmens ir jo daiktų apžiūrą (vertimą nusirengti, nešvarų stalą, ant kurio dedami daiktai), nenurodė pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Tokie pareiškėjo teiginiai laikyti deklaratyviais ir atmestinais.

13. Teismas pažymėjo, jog byloje nepateikta duomenų apie kalinimo sąlygų Ligoninėje įtaką pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, jo emocinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Ligoninėje sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs pažeidimo trukmę (9 paros), jo pobūdį (gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai ir visą gydymo laiką), atsakovui nepaneigus pareiškėjo argumentų dėl netinkamos palatos apšvietos, oro temperatūros, sanitarinio mazgo įrengimo, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų metu būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, kad jo sveikatos būklė, jam būnant Ligoninėje, būtų pablogėjusi, taip pat kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 100 Eur suma.

III. 14. Pareiškėjas M. L. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skundo argumentus. Pareiškėjas nesutinka su jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo nuomone, teismas nesurinko pakankamai įrodymų bei visos tikslios medžiagos, todėl padarė neteisingas išvadas dėl patalpų vėdinimo, sanitarinio mazgo aukščio, rūkymo patalpose, šilto vandens kamerose, asmens ir daiktų apžiūros sąlygų, stalų palatose. Pareiškėjo teigimu, atsakovas teismui pateikė klaidingus duomenis, jog pareiškėjas 2015 m. gruodžio 16–30 d. buvo laikomas Chirurginio skyriaus baudos izoliatoriaus patalpoje, iš tiesų pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo Chirurginio (bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 17. Tai patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjas pastaruoju laikotarpiu galėjo apsipirkti.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, jau išdėstytais pirminiame skunde, nenurodo (nepateikia) naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su teismo sprendimu. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Ligoninėje neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d., atlyginimo.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Ligoninėje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamo vėdinimo, sanitarinio mazgo aukščio, rūkymo Ligoninės patalpose, šilto vandens nebuvimo gyvenamosiose kamerose, asmens ir jo daiktų apžiūros sąlygų yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o atsakovas nepaneigė jo teiginių dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams (netinkamo apšvietimo, šalčio, didelės drėgmės, pelėsio). Apeliaciniame skunde pareiškėjas apžvelgia pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, prie kiekvieno atmesto savo argumento nurodydamas, kad teismas nesurinko pakankamai patvirtinančių įrodymų, padarė neteisingas ir savavališkas išvadas, pareiškėjas jokių išsamesnių savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis motyvų nepateikė, išskyrus teiginius, kad atsakovas klaidingai nurodė patalpas, kuriose jis buvo laikytas ginčo laikotarpiu. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, dėl įrodymų pateikimo ir vertinimo.

21. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Ligoninėje buvo užtikrinto tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

22. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

23. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 114 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 4–6 d. buvo laikytas Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 23, 2015 m. gruodžio 4–9 d. – Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 17, o 2015 m. gruodžio 16–30 d. – Chirurginio skyriaus baudos izoliatoriaus patalpoje; kamerų tipo palatose (iš viso 9 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Ligoninės 2017 m. balandžio 11 d. raštą Nr. 7-380 (b. l. 68), kuriuo atsakyta į jo prašymą pateikti informaciją ir, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjas 2015 m. gruodžio 16–30 d. buvo laikomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą dėl šios aplinkybės nepasisakė, todėl, atsižvelgdama į anksčiau minėtą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, teisėjų kolegija pastarąją aplinkybę vertina pareiškėjo naudai. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Ligoninė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5,1 kv. m kameros ploto, pažeidė iš viso 24 dienas t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

24. Pareiškėjas nepaaiškina, kokių duomenų, reikšmingų teismui priimti teisingą sprendimą, byloje trūksta ir kodėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog neįrodyta, kad Ligoninės patalpose buvo netinkamas vėdinimas, kad asmenys patalpose rūkė, kad asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama netinkamai, kad pareiškėjas nesikreipė į Ligoninės administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra neteisingos. Pastebėtina, kad pareiškėjas sanitarinio mazgo aukštį siejo išimtinai su savo privatumo neužtikrinimu, o pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas priėjo neteisingą išvadą, jog teisės aktai nereglamentuoja tualetų konstrukcijos Ligoninėje ir šilto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras, neįvardija, kokiuose teisės aktuose šie reikalavimai iš tiesų yra nustatyti. Pareiškėjas tvirtina, kad jam nebuvo sudarytos galimybės teismui pateikti įrodymus, nurodyti asmenų pavardes ir pažeidimų konkretų laiką, kada ir kokiu būdu jie pasireiškė, tačiau pareiškėjas šių duomenų nepateikė ir apeliaciniame skunde arba kartu su apeliaciniu skundu. Todėl šie abstraktūs, deklaratyvūs ir neįrodyti apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

25. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad visą ginčo laikotarpį (iš viso 24 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrinta 5,1 minimali ploto norma, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sąlygos kamerose galėjo neatitikti higienos normų reikalavimų (dėl apšvietimo, šalčio, drėgmės, pelėsio). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

26. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl pažeidimų patyręs didelį diskomfortą, pažeminimą, depresiją ir kt. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

27. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Ligoninės padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, šios bausmių vykdymo įstaigos specifiką (pareiškėjas Ligoninėje buvo dėl savo sveikatos sutrikimų, todėl tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimas jam buvo itin svarbus), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateikti klaidingi duomenys apie patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikytas pareiškėjas, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 100 Eur – nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau rėmėsi atsakovo pateiktais klaidingais duomenimis, todėl iš dalies neteisingai įvertino pareiškėjo laikymo Ligoninėje sąlygas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui M. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį padidinant iki 300 Eur (trijų šimtų eurų).

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė