2020-05-20 Nr. AB-9993-3-61-3-02612-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-4154-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02612-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 10.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės reikalų komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (A. P.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės reikalų komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2019 m. birželio 6 d. raštą Nr. 2D-2423 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ (toliau – ir Raštas), kuriuo jo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka netenkintas bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad gimė ir iki 2018 m. gyveno (duomenys neskelbtini). Jo motina – lietuvė, gimusi Lietuvos Respublikoje, seneliai (motinos tėvai) buvo lietuviai, palaidoti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, 10 straipsnio 1 dalies nuostatas jis yra lietuvių kilmės ir turi teisę supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pasinaudodamas šia teise, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka.

3. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) rajono teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 426 straipsnio 3 dalyje ir 317 straipsnio 2 dalyje, už kuriuos paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. (duomenys neskelbtini) teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi paskirta bausmė sumažinta iki 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo. Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. gegužės 16 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 2 dalyje, nubaustas 60 parų arešto bausme. Pareiškėjas teigė, kad nusikalstamos veikos, kurių padarymu pripažintas kaltu, nepriskirtinos labai sunkiems nusikaltimams, kuriuos padariusiems asmenims pagal Pilietybės įstatymo 22 straipsnį nustatytas sąlygas Lietuvos Respublikos pilietybė nesuteikiama. Pareiškėjas nurodė, kad teistumas neatima jo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą ir nėra teisinis pagrindas jos nesuteikti, nes kitų aplinkybių, apribojančių teisę įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės reikalų komisija atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, jog Departamento Pilietybės skyrius 2018 m. liepos 20 d. gavo pareiškėjo prašymą ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka. 2018 m. rugsėjo 19 d. persiuntė prašymą ir pridėtus dokumentus Komisijai. Pareiškėjo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnį buvo nagrinėjamas 2019 m. kovo 29 d. Komisijos posėdyje. Komisija, įvertinusi jo teistumą, nutarė nerekomenduoti Respublikos Prezidentei suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnį. Atsakovas pateikė pareiškėjui Raštą, nurodė tokio sprendimo motyvus.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių. Atsakovas teigė, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros bei Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Informatikos ir ryšių departamentas) informaciją apie pareiškėjo baustumą (duomenys neskelbtini) ir Lietuvoje, o Respublikos Prezidentė, susipažinusi su pareiškėjo prašymu suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, prie prašymo pridėtais dokumentais, kita informacija, apibūdinančia jį, su Komisijos sprendimu, priėmė sprendimą netenkinti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Atsakovas teigė, jog Raštu nepriėmė jokio sprendimo, sukeliančio pareiškėjui teisines pasekmes, sukuriančio jam teises ar pareigas. Sprendimą netenkinti prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę priėmė Respublikos Prezidentė, o Komisija tik informavo jį apie sprendimą ir jo motyvus. Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

7. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją, teigė, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir prašė jį atmesti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 20 d. Departamento Pilietybės skyriui pateikė prašymą ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka. Departamento Pilietybės skyrius 2018 m. rugsėjo 19 d. persiuntė pareiškėjo prašymą ir pridėtus dokumentus Komisijai (dokumentai gauti 2018 m. rugsėjo 24 d.). Komisijos posėdžio protokolo išraše užfiksuota, kad 2019 m. kovo 29 d. Komisijos posėdyje pareiškėjo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnį buvo nagrinėjamas. Komisija įvertino pareiškėjo ir institucijų pateiktus duomenis, t. y. jis yra lietuvių kilmės asmuo, kadangi jo motina – J. P. – lietuvė, asmuo rašytiniu pareiškimu deklaruoja, kad laiko save lietuviu; pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pateikė rašytinį pareiškimą, kad atsisakys turimos (duomenys neskelbtini) pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, pareiškėjo atžvilgiu nėra aplinkybių, nurodytų Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje; pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) 2017 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo ir nubaustas laisvės atėmimo bausme; paskirta laisvės atėmimo bausmė neatlikta; pareiškėjo atžvilgiu 2018 m. gegužės 16 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo jis pripažintas kaltu, padaręs veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas 60 parų arešto bausme; arešto bausmė atlikta. Komisija 2019 m. kovo 29 d. posėdyje, įvertinusi pareiškėjo teistumą (ir duomenis iš Informatikos ir ryšių departamento), vienbalsiai nutarė nerekomenduoti Respublikos Prezidentei suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnį. Komisija pateikė pareiškėjui Raštą, kuriuo informavo jį, jog prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka netenkinamas.

10. Teismas, vertindamas, ar pagrįstai netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių.

11. Teismas aptarė Pilietybės įstatymo 29, 31 straipsnių nuostatas ir nustatė, kad Pilietybės įstatymas suteikia Komisijai įgaliojimus preliminariai svarstyti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (grąžinimo, išsaugojimo) ir teikti šiais klausimais Respublikos Prezidentui pasiūlymus, kurie Respublikos Prezidento nesaisto. Sprendimą suteikti ar nesuteikti Lietuvos Respublikos pilietybę turi teisę priimti tik Respublikos Prezidentas.

12. Teismas nurodė, kad Komisiją sudaro ir jos reglamentą tvirtina Lietuvos Respublikos Prezidentas. Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. rugsėjo 6 d. dekretu Nr. 1K-812 „Dėl Pilietybės reikalų komisijos sudarymo ir Pilietybės reikalų komisijos reglamento patvirtinimo“ yra sudaryta Pilietybės reikalų komisija ir patvirtintas Pilietybės reikalų komisijos reglamentas (toliau – ir Reglamentas), kuriame detalizuota siūlymų priėmimo tvarka. Teismas nurodė, kad Reglamento nuostatos nustato, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo, išsaugojimo prašymą pateikusiam asmeniui priima Respublikos Prezidentas. Jeigu Respublikos Prezidentas priima sprendimą netenkinti asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo ar išsaugojimo, vadovaudamasi Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktu, apie tai asmeniui raštu praneša Komisija ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus.

13. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą, Pilietybės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio nuostatas, aptarė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje nurodyta, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir pažymėjo, kad sprendžiant, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, turi būti įvertintos visos prašantį suteikti pilietybę asmenį apibūdinančios aplinkybės, t. y. ne tik tos, dėl kurių pagal įstatymą suteikti pilietybę draudžiama (Pilietybės įstatymo 22 straipsnis). Teismas nurodė, kad Respublikos Prezidentas šiuo atveju turi ne pareigą, o diskreciją spręsti, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie paneigtų Respublikos Prezidento teisę vertinti visumą surinktų duomenų ar juos netinkamai būtų įvertinęs. Rašte nurodyti atsisakymo tenkinti prašymą motyvai, t. y. įvertinta kompetentingų institucijų pateikta informacija apie pareiškėją, taip pat informacija apie jo padarytas nusikalstamas veikas, Generalinės prokuratūros žinioje yra pareiškėjo išdavimo (duomenys neskelbtini) nuosprendžio vykdymui byla Nr. 14.1-1816, nustatyti reikšmingi faktai. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad Respublikos Prezidentas, nagrinėdamas ir spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo asmeniui klausimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vertinti bei atsižvelgti į asmens nuteisimo faktus, tokie faktai gali turėti įtakos sprendimui. Teismas nusprendė, kad Respublikos Prezidento vertinimas yra pagrįstas, o Komisija Raštu informavo pareiškėją apie tokio sprendimo motyvus. Teismas nurodė, kad nepanaikinus sprendimo atsisakyti suteikti pareiškėjui pilietybę ir nenustačius aplinkybių, dėl kurių prašymas galėtų būti perduotas nagrinėti iš naujo, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka iš naujo.

III. 15. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti, panaikinti Komisijos Raštą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka iš naujo.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Pilietybės įstatymą, netinkamai interpretavo konstitucinę jurisprudenciją. Pareiškėjas remiasi Konstitucijos 12 straipsniu, 84 straipsnio 21 punktu ir daro išvadą, kad sąlygos, kurioms esant Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama arba ne, apibrėžiama įstatymu. Pareiškėjas remiasi Pilietybės įstatymo 10 straipsnio 1, 2 dalimis ir teigia, kad jis atitiko Lietuvos Respublikos pilietybę suteikti prašančiam lietuvių kilmės asmeniui įstatymo keliamus reikalavimus, todėl jo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę atmestas nepagrįstai.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, nes Konstitucinio Teismo nagrinėtų bylų aplinkybės nėra tapačios, nėra susijusios su pilietybės suteikimu supaprastinta tvarka, juose nagrinėjami dvigubos pilietybės, pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu ir pilietybės suteikimo išimties tvarka klausimai. Pareiškėjas teigia, kad Pilietybės įstatymu nustatytos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka sąlygos skiriasi nuo pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka ar pilietybės įgijimo išimties tvarka sąlygų ir pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka lietuvių kilmės asmenims atveju įstatyme nėra nustatyta sąlygų, kurių vertinimas būtų priskirtas Respublikos Prezidento diskrecijai, taip pat nėra nustatyta sąlygų, kurioms esant gali būti atsisakoma ar draudžiama suteikti pilietybę, išskyrus Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje nustatytas pilietybės neteikimo sąlygas. Pareiškėjas nurodo, kad suteikiant pilietybę supaprastinta tvarka įstatyme nėra nustatyta sąlygų suteikiant pilietybę atsižvelgti į Lietuvos valstybės interesus, vertinti nuopelnus Lietuvos valstybei ar integravimąsi į Lietuvos visuomenę, kurių vertinimas yra Respublikos Prezidento diskrecija.

18. Pareiškėjas nurodo, kad jo teistumas nėra įstatymu nustatytas pagrindas nesuteikti Lietuvos Respublikos pilietybės, nusikalstamos veikos, už kurias nuteistas pareiškėjas, nepriskirtos nusikalstamoms veikoms pagal Pilietybės įstatymo 22 straipsnį, todėl nepagrįstai nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, remiantis jo nuteisimo fakto pagrindu.

19. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas pabrėžia, kad Komisijos Raštu nėra priimtas pats sprendimas dėl atsisakymo asmeniui suteikti, grąžinti ar išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pagal Konstituciją tik Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus spręsti, ar suteikti asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Atsakovas teigia, kad dokumentas, skirtas informuoti apie atitinkamo sprendimo motyvus galėtų būti pareiškėjo ginčijamas netinkamo informacijos teikimo ir esminių procedūrų pažeidimo aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-479/2014; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1148/2014). Atsakovas teigia, kad Raštu pareiškėjui buvo pateikti išsamūs Respublikos Prezidentės sprendimo nesuteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybės supaprastinta tvarka motyvai, todėl Rašto naikinti nėra pagrindo.

21. Atsakovas teigia, kad sprendimą nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės supaprastinta tvarka priėmė Respublikos Prezidentė, Raštu pareiškėjas buvo informuotas apie šio sprendimo motyvus, taigi Raštas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo prasme pareiškėjui nesukėlė teisinių pasekmių. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme pagal pareiškėjo skundą būtų prielaidos spręsti klausimą dėl Rašto pagrįstumo tuo aspektu, ar juo pareiškėjas tinkamai informuotas apie Respublikos Prezidentės sprendimo atsisakyti jam suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka motyvus, tačiau nebūtų pagrindo vertinti pačių Respublikos Prezidentės sprendimo motyvų jų pagrįstumo aspektu. Atsakovas teigia, kad panaikinus Raštą, Komisija, kuri nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo prašymo, negalėtų būti įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jam suteikimo, nes tokiu atveju būtų paneigti išimtinai Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai spręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Atsakovas nurodo, kad tenkinant pareiškėjo reikalavimus, nebūtų padaryta įtakos jo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams.

22. Atsakovas pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą ir atskleisdamas Respublikos Prezidento įgaliojimų teikti Lietuvos Respublikos pilietybę turinį, suformulavo bendrą (o ne su Lietuvos Respublikos pilietybės teikimu kokiu nors vienu iš Pilietybės įstatyme nustatytų pagrindų) nuostatą, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas šiuos įgaliojimus privalo vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi laikytis įstatymo nustatytos tvarkos. Atsakovas nurodo, kad Pilietybės įstatyme nėra numatyta, kad lietuvių kilmės asmenys visais atvejais įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka. Atsakovas įsitikinęs, kad Pilietybės įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad jomis būtų paneigti Respublikos Prezidento išimtiniai įgaliojimai teikti Lietuvos Respublikos pilietybę tais atvejais, kai asmuo neatitinka Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje nustatytų kriterijų, kuriems esant Lietuvos Respublikos pilietybė apskritai negalėtų būti suteikta, suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka lietuvių kilmės asmenims, nepaisant Tautos ir Lietuvos valstybės interesų. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju nėra ginčo, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teistumu, galėjo būti tokios, kurios sudarė prielaidas Respublikos Prezidentei vertinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas jam neatitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų.

23. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija (toliau – ir Kanceliarija) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Kanceliarija nurodė, jog palaiko atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą poziciją ir pritaria visiems jame nurodytiems teisiniams argumentams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2019 m. birželio 6 d. rašto Nr. 2D-2423 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“, kuriuo pareiškėjo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo išnagrinėti prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka iš naujo.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Rašte pateikiamos informacijos apie motyvus, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, išsamumą, skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Pilietybės įstatymą, netinkamai interpretavo konstitucinę jurisprudenciją, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą sprendimą.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Pilietybės įstatymas (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII–2210 redakcija). Šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisija yra Respublikos Prezidento patariamoji institucija, padedanti jam spręsti pilietybės klausimus. Pagal Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktą Komisija raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl pilietybės suteikimo, grąžinimo ar išsaugojimo netenkinami, ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus. Taigi šiomis Pilietybės įstatymo nuostatomis Komisija įpareigojama informuoti asmenis apie Respublikos Prezidento neigiamo sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo ar išsaugojimo motyvus. Ši teisės norma pareiškėjui expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) suteikia teisę gauti informaciją, dėl kokių priežasčių jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas nesuteikti Lietuvos Respublikos pilietybės, kuris, savo ruožtu, turi įtakos jo turimų teisių ir pareigų apimčiai. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi, Komisijos siūlymai Respublikos Prezidento nesaisto. Taigi, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, tokiais Komisijos raštais nėra priimamas pats sprendimas dėl atsisakymo asmeniui suteikti, grąžinti ar išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pagal Konstituciją tik Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus spręsti, ar suteikti asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

28. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2892/2011; 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1439/2012), analogiškų Komisijos raštų, kuriais pareiškėjai informuojami apie Respublikos Prezidento atsisakymą suteikti jiems pilietybę ir tokio atsisakymo motyvus, nagrinėjamas teisme iš esmės siejamas su informacijos apie motyvus, dėl kurių buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti pilietybę, vertinimu išsamumo požiūriu.

29. Byloje nustatyta, kad Komisija ginčijamu Raštu pranešė pareiškėjui, kad jo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę netenkinamas motyvuodama, jog pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) 2017 m. gruodžio 18 d. priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu dėl padaryto nusikaltimo ir nubaustas laisvės atėmimo bausme, o turimais duomenimis paskirtos laisvės atėmimo bausmės pareiškėjas nebuvo atlikęs, taip pat, jog iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad 2018 m. gegužės 16 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimo padarymą Lietuvoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl nurodytų faktinių aplinkybių ginčo nėra. Rašte taip pat nurodomos Konstitucijos ir Pilietybės įstatymo nuostatos, sudariusios prielaidas priimti atitinkamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu bei aktuali nagrinėjamam klausimui Konstitucinio Teismo suformuluota oficialioji konstitucinė doktrina.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau išdėstytomis aktualiomis nagrinėjamam ginčui teisės normomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei nustatytomis byloje faktinėmis aplinkybėmis (nutarties 27–29 p.), prieina prie išvados, kad ginčijamu Raštu pareiškėjui buvo pateikti Respublikos Prezidentės sprendimo nesuteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybės supaprastinta tvarka motyvai, Raštu pateikta informacija atsisakymo pareiškėjui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę požiūriu vertintina kaip išsami. Be to, priimant ginčijamą Raštą nebuvo pažeistos Pilietybės įstatymo nuostatos dėl asmenų informavimo apie jų atžvilgiu Respublikos Prezidento priimtų neigiamų sprendimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo ar išsaugojimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Raštą.

31. Dėl Respublikos Prezidento įgaliojimų sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka pareiškėjui teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nei Konstitucija, nei tarptautinė teisė neįtvirtina užsieniečio teisės įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat svarbu ir tai, kad pilietybė iš esmės yra kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas, o tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Vis dėlto Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad tarptautinėje teisėje pabrėžiama ir tai, jog įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, turi atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę teisę ir visuotinai pripažįstamus su pilietybe susijusius teisės principus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Kaip minėta, pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas; spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, Respublikos Prezidentas turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

32. Pilietybės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi teisę supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai ir nėra šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama. Taigi, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, sprendžiant, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, turi būti įvertintos visos prašantį suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenį apibūdinančios aplinkybės, o ne tik tos, dėl kurių pagal įstatymą suteikti pilietybę draudžiama (Pilietybės įstatymo 22 str.). Respublikos Prezidentas šiam klausimui spręsti turi teisę gauti ir vertinti apibūdinančią prašantį suteikti pilietybę asmenį informaciją, kuri gali būti reikšminga sprendžiant, ar pilietybės suteikimas atitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesus.

33. Nagrinėjamu atveju ginčo, kad pareiškėjas formaliai atitinka Pilietybės įstatymo 10 straipsnio nuostatas, nėra, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

34. Kaip minėta, Komisijos skundžiamame Rašte nurodyti atsisakymo tenkinti prašymą motyvai, t. y. įvertinta kompetentingų institucijų pateikta informacija apie pareiškėją, taip pat informacija apie jo padarytas nusikalstamas veikas. Be to, Komisija nurodė, kad turimais duomenimis pareiškėjas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra atlikęs.

35. Vadovaudamasi nutarties 32–33 punktuose išdėstytu teisiniu reguliavimu bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nutarties 34 punkte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teistumu Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo taikymo aspektu, galėjo sudaryti prielaidas Respublikos Prezidentei vertinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas pareiškėjui neatitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Rašto pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

37. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Pagal šio straipsnio 3 dalį skundus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Taigi už elektroninių ryšių priemonėmis paduotą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimo mokėtinas 11,25 Eur dydžio žyminis mokestis. Iš kartu su pareiškėjo apeliaciniu skundu pateikto žyminio mokesčio kvito matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 12 Eur žyminis mokestis. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 0,75 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjai žyminį mokestį turi grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui A. P. (A. P.) 0,75 Eur (septyniasdešimt penkis centus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Milda Vainienė