2015-10-08 Nr. AB-19431-3-62-3-01511-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1658-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01511-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–5), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK), 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2013 m. gegužės 10 d. buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad apie 8 kv. m ploto kamerose buvo laikomi 4 asmenys, o dalį kameros ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Be to, teigė, kad kamerose buvo drėgna, nebuvo karšto vandens, tualetai nebuvo atskirti nuo bendros kameros erdvės, sanitariniuose mazguose nebuvo unitazų ir atskiros ventiliacijos, trūko apšvietimo, langas neatsidarinėjo, todėl nuolat trūko oro, kameroje buvo žiurkių ir tarakonų, patalynėje pilna parazitų, nebuvo suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Kartu akcentavo, jog maisto energetinė vertė buvo tik apie 1300–1500 kcal, be to, jis buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, nebuvo pasivaikščiojimų kiemelių, buvo draudžiama turėti šiltus pledus ir kompiuterius. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų laikymo sąlygų jis patyrė didelę neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė netikslų laikotarpį, kai jis buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje, kadangi pagal 2012–2013 m. Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalo duomenis pareiškėjas įstaigos areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. liepos 12 d., nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d., nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. sausio 10 d., nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2013 m. vasario 14 d., nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. kovo 7 d., nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. kovo 21 d. ir nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., t. y. iš viso 49 dienas, o ne laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2013 m. gegužės 10 d., kaip nurodyta pareiškėjo skunde.

Šiame kontekste akcentavo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenurodytos minimalios areštinių kamerų ploto normos. Atitinkamai Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus.

Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės galioja iki Vidaus reikalų ministras patvirtins Teritorinių policijos areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tačiau naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės nėra patvirtintos. Tuo tarpu, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Atsižvelgęs į tai, Marijampolės AVPK pabrėžė, kad areštinės kamerų, kuriose nagrinėjamu atveju buvo laikomas pareiškėjas, plotas atitiko nustatytus reikalavimus, kadangi pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, todėl jo teisės nebuvo pažeistos.

Dėl Marijampolės AVPK areštinėje laikomų asmenų maitinimo paaiškino, jog jie maitinami pagal dienotvarkę, suderintą su areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartimis, o tiekiamas maistas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginys dėl netinkamo maitinimo nepagrįstas. Be to, atkreipė dėmesį, kad Marijampolės AVPK areštinėje yra įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kurių bendras plotas 34,35 kv. m, pasivaikščiojimai organizuojami kiekvieną dieną, šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms, pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, suimtajam (sulaikytajam) sutikus pasivaikščioti.

Taip pat akcentavo, jog Marijampolės AVPK areštinės patalpose yra natūralus ir dirbtinis vėdinimas, patalpos vėdinamos per orlaides, vėdinimo kanalus, įrengtos oro padavimo ir ištraukimo ventiliacijos sistemos, patalpose yra natūralus ir dirbtinis apšvietimas, kenkėjų kontrolė vykdoma pagal galiojančią sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, areštinėje graužikų bei buitinių parazitų nėra ir nebuvo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Marijampolės AVPK pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų jo laikymo sąlygų neatitinka tikrovės. Šiame kontekste kartu nurodė, jog laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje, operatyvioji Visuomenės sveikatos centro kontrolė areštinės patalpose nebuvo vykdyta, o visą pareiškėjo laikymo įstaigoje laikotarpį jis su skundais dėl pažeistų teisių ar blogų laikymo sąlygų nesikreipė, pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl laikymo sąlygų nenustatyti.

Taigi, Marijampolės AVPK manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas areštinėje buvo laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, todėl nepatyrė ir negalėjo patirti jokios žalos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) prasme.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu (b. l. 87–92) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, 400 Lt (115,84 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Kadangi pareiškėjas netinkamas laikymo sąlygas areštinėje, be kita ko, grindė per mažo gyvenamojo ploto suteikimu, teismas, visų pirma, pažymėjo, kad Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas įtvirtina, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Atitinkamai iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 8 d. iki 2012 m. liepos 10 d., nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d., nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2013 m. sausio 10 d., nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2013 m. sausio 24 d., nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2013 m. vasario 14 d., nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. kovo 7 d. ir nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. balandžio 18 d. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į 5 kv. m gyvenamąjį plotą, kadangi pareiškėjui trūko: 1,08 kv. m (3 paras), 0,34 kv. m (16 parų) ir 1,33 kv. m (21 parą).

Vertindamas kitus pareiškėjo skundo argumentus, teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 8 punktas nustato, jog policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Remiantis Taisyklių 59 punktu, policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2012 m. lapkričio 19 d. tarp UAB „Niklita“ ir Marijampolės AVPK buvo sudaryta sutartis Nr. 64-IL-3552 dėl maitinimo paslaugų tiekimo areštinėje, kurioje numatyta maitinimo tvarka ir sąlygos. UAB „Niklita“ įsipareigojo, kad teikiamų paslaugų kokybė atitiks Lietuvos Respublikos standartus, techninius reikalavimus (minėtos sutarties 1.1 p., 1.2 p.). Be to, nurodytos sutarties 2.1 punkte įtvirtinta, jog skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai asmenims, laikomiems policijos komisariato areštinėje, patvirtinti Lietuvos policijos komisaro 2003 m. kovo 27 d.

įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo“. Tuo tarpu sutarties 2.6 punktu paslaugų teikėjas įsipareigojo, kad tiekiamas maistas turi atitikti Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 15:2055 „Maisto higiena“ ir kitų teisės aktų reikalavimus. Teismas pabrėžė, jog Marijampolės AVPK nurodė, kad minėtų reikalavimų areštinėje buvo laikomasi, šias aplinkybes patvirtina ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-451, iš kurio turinio matyti, jog buvo tikrinta areštinė dėl Lietuvos higienos normų laikymosi, tame tarpe ir dėl maitinimo, tačiau minėtų reikalavimų pažeidimai nenustatyti.

Teismas kartu atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų raštu ar kitu būdu reiškęs pretenzijas įstaigos administracijai ar kreipęsis į kitas atsakingas institucijas dėl maitinimo, prastos energetinės vertės ar netinkamos kokybės maisto. Taigi, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir į tai, jog pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės, susijusios su maitinimu, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Teismas taip pat pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, kurio paskirtis nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi – suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną).

Atitinkamai, remiantis Higienos normos HN 37:2009 17.3 punktu, areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, jog areštinėje nėra pasivaikščiojimo kiemelio, Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2011 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akte Nr. Pa-264 ir 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo akte Nr. Pa-451 nurodoma, kad minėtoje areštinėje įrengti du pasivaikščiojimo kiemai, jų įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 17.3 punkto reikalavimus.

Be to, kaip nurodė Marijampolės AVPK, pasivaikščiojimai areštinėje organizuojami kiekvieną dieną šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, suimtajam (sulaikytajam) sutikus pasivaikščioti. Tuo tarpu pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo pažeisti teisės aktai ir atitinkamai jo teisės dėl pasivaikščiojimų, o pagal abstrakčiai išdėstytas aplinkybes pažeidimai nenustatyti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jam nesudarytų sąlygų pasivaikščioti areštinės kiemelyje atmestini.

Teismas papildomai akcentavo, kad byloje pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2011 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-264 ir 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-451 paneigia pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl Marijampolės AVPK areštinėje esančių sąlygų neatitikimo teisės aktų nustatytiems reikalavimams, kadangi iš minėtų patikrinimo aktų matyti, jog areštinėje asmenys laikomi tik apgyvendinimui skirtose kamerose (atitinka Higienos normos HN 37:2009 18 punkto reikalavimus), apgyvendinimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120–130 cm aukščio pertvaromis, sanitarinį mazgą sudaro unitazas, praustuvė (atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus).

Policijos areštinėje gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai (atitinka Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimus), areštinėje nėra graužikų bei buitinių parazitų (atitinka Higienos normos HN 37:2009 53 punkto reikalavimus). Į areštinę patekę asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais ir rankšluosčiais (atitinka Higienos normos HN 37:2009 56 punkto reikalavimus). Asmenims, laikomiems areštinėje, suteikiamos sąlygos prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę (atitinka Higienos normos HN 37:2009 60 punkto reikalavimus).

Marijampolės AVPK yra sudaręs sutartį Nr. 64-ST2-48 su UAB „Waveland“ dėl skalbimo paslaugų teikimo, su UAB „Dezinfa“ – dėl vabzdžių ir graužikų kontrolės bei naikinimo areštinės patalpose (2009 m. rugsėjo 1 d., Nr. KN-P-2009/137), dėl medicininių atliekų šalinimo – su UAB „AV investicija“ (2013 m. balandžio 24 d., Nr. 1512), dėl patalpų valymo – su UAB „Raguvilė“ (2009 m. rugsėjo 25 d., Nr. 64-ST2-89). Taigi, iš patikrinimo aktų matyti, kad Marijampolės AVPK areštinėje Lietuvos higienos normų pažeidimai nenustatyti.

Be to, nors Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2009 m. gruodžio 23 d. pažymoje Nr. 1P-252 nurodyta, jog rūkymui atskiros patalpos neįrengtos, teismui nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs dėl to pretenzijas įstaigos administracijai, kreipęsis dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis, todėl nurodyti abstraktaus pobūdžio argumentai neįrodo jo teisių pažeidimo.

Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog Marijampolės AVPK areštinė neužtikrino pareiškėjo teisės aktais nustatytų asmenų buvimo policijos areštinėje sąlygų, t. y. 40 parų pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose trūko teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto normos, yra pagrindas konstatuoti, jog Marijampolės AVPK areštinė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas asmenų buvimo policijos areštinėje sąlygas. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (rėmėsi LVAT administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1181/2010, taip pat EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Kita vertus, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės AVPK areštinės kamerose būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Be to, į bylą nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, jog ginčo laikotarpiu dėl netinkamų asmenų laikymo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis su nusiskundimais į Marijampolės AVPK areštinės pareigūnus. Taigi, įvertinęs pažeidimo mastą ir trukmę bei tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvimo Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpiu būtų kreipęsis į pareigūnus su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų, taip pat nenustatyta, kad Marijampolės AVPK areštinėje būtų sąmoningai siekiama pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgiamasi, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 400 Lt, šią sumą priteisiant iš atsakovo. Tuo tarpu dėl kitos reikalavimų dalies pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas L. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 105–106), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, netinkamai taikė vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą ir netinkamai nustatė jam priteistinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Taip pat teigia, jog šiuo atveju turėjo būti taikoma 4 kv. m, o ne 3,6 kv. m kameros ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, be to, į šią normą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų bei kito inventoriaus užimamas plotas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės AVPK taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97–102), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, visiškai atmetant pareiškėjo skundą. Marijampolės AVPK apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Marijampolės AVPK papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, kadangi, Marijampolės AVPK nuomone, šiuo atveju turėjo būti taikoma Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta 3,6 kv. m ploto norma, o ne Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtina 5 kv. m ploto norma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2013 m. gegužės 10 d. Marijampolės AVPK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir iš esmės padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

Juolab kad apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 11–12, 15–32) matyti, jog pareiškėjas periodiškai ginčo laikotarpiu Marijampolės AVPK areštinėje iš viso buvo laikomas 56 paras, iš kurių 35 paras jo laikymo sąlygos neatitiko Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, priešingai, nei tvirtina atsakovas, atstovaujamas Marijampolės AVPK, nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent minėta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta ploto norma. Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, pagrįstai vadovavosi Taisyklių 80 punktu, todėl atsakovo, atstovaujamo Marijampolės AVPK, apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, kadangi tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Be to, EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Marijampolės AVPK areštinėje metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko Taisyklių 80 punkte įtvirtinto minimalaus, jis svyravo nuo 3,67 kv. m iki 4,66 kv. m, tačiau 14 dienų iš šio laikotarpio jis buvo 4,66 kv. m, t. y. gana nežymiai mažesnis (iki 0,34 kv.

m) nei Taisyklių 80 punkte nustatytas minimalus. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir beveik pusę pažeidimo laikotarpio buvo gana nežymiai mažesnė nei Taisyklių 80 punkte nustatyta minimali. Byloje taip pat nenustatyta, jog Marijampolės AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Juolab kad byloje, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, tai patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 32–66, 74–79), kuriais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti. Šiame kontekste teisėjų kolegija kartu pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nekonkretizavo ir nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių, o atsakovas, atstovaujamas Marijampolės AVPK, šių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčijo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, papildomai patikrinęs bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, todėl jų nebekartoja ir dėl jų papildomai nebepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors byloje nustatytos aplinkybės dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimo sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo.

Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės AVPK areštinėje nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Todėl šiuo aspektu sutiktina su atsakovo, atstovaujamo Marijampolės AVPK, argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme, bei nepagrįstai priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo L. D. apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo L. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius