2013-06-26 Nr. AB-3081-3-62-3-00561-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P556-157/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00561-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.12; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-284/2013 pagal atsakovės R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei R. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė priteisti iš atsakovės R. M. 672 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje. Sutartis su atsakove dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Anot pareiškėjo, šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi jam nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), priklauso gyvenamasis namas. Tačiau atsakovas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 672 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri buvo apskaičiuota remiantis Nuostatų 10-12 punktų nustatyta tvarka.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir priteisė iš atsakovės R. M. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 672 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas konstatavo, jog Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad savivaldybių institucijoms yra pavesta organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą.

Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 Prienų rajono savivaldybės taryba patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus.

Vietinė rinkliava – tai Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 4 punktas). Nuostatai yra privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenis, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 punktas).

Nuostatai nustato, jog atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą. Jos dydis nustatomas litais už 100 kv. m. nekilnojamojo turto plotą (Nuostatų 11 punktas). Pagal Nuostatų 13-14 punktus pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal Registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už einamąjį ketvirtį ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei pateikia mokėjimo pranešimų spausdinimo ir įteikimo paslaugas teikiančiai įmonei, kuri jį iki kiekvieno ketvirčio antro mėnesio dešimtos dienos pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui.

Vietinė rinkliava turi būti sumokama iki kiekvieno ketvirčio paskutinės dienos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovei R. M. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas ir pagal Nuostatų 5 punktą ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovė nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. nemokėjo visos jai paskaičiuotos vietinės rinkliavos sumos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas 672 Lt.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovei draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 str.). Pirmosios instancijos teismo nuomone, aplinkybės, kad atsakovė nesinaudojo pareiškėjo teikiamomis paslaugomis ir nėra sudariusi jokių sutarčių, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu).

Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl nėra teisinio pagrindo skundo netenkinimui dėl to, kad atsakovė nėra sudariusi sutarties ar, kad paslaugomis nesinaudoja, tačiau, kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, atsakovė turi teisę kreiptis į pareiškėją dėl minėto mokesčio sumažinimo (lengvatos taikymo), nurodydama susiklosčiusias aplinkybes.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atsakovės R. M. apeliacinį skundą atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl 672 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės R. M. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Teismas vadovavosi Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011.

Teismas konstatavo, kad pagal Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų 4 ir 5 punktus vietinė rinkliava privaloma Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenis, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini), esantis gyvenamasis namas.

Ši aplinkybė atitinka aptarto teisinio reguliavimo sąlygą, nustatančią, kad atsakovė yra šios rinkliavos subjektas, t. y., kad jai tenka pareiga mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą. Dėl atsakovės argumentų, kad ji nesukuria atliekų, teismas pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (žr. pvz.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011). Dėl atsakovės argumentų, kad dėl sunkios materialinės teisinės padėties ji negali sumokėti vietinės rinkliavos, teismas pažymėjo, jog ši aplinkybė nepanaikina pareigos vykdyti teisės aktuose jai nustatytas pareigas, t. y. šiuo atveju mokėti vietinę rinkliavą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T3-259 patvirtino Gyventojų išlaidų, patirtų už komunalinių atliekų surinkimo ir atliekų tvarkymo paslaugas, kompensavimo tvarkos aprašą, kuriame numatyta kompensacijų skyrimo tvarka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė dėl vietinės rinkliavos sumažinimo šiame Apraše nustatytais pagrindais nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindo sumažinti mokėtinos vietinės rinkliavos dydį nėra. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

IV. Atsakovė R. M. 2013 m. gegužės 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-284/2013, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8, 10, 11 ir 12 punktais, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti; įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą sustabdyti, kol bus iš naujo išnagrinėta byla, kadangi iš pridedamų įrodymų matyti, kad jos finansinė padėtis yra sunki ir ji negali sumokėti priteistos sumos, nes yra neįgali, gyvena tik iš pašalpos.

Atsakovė nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-284/2013 padaryta aiški teisės aiškinimo ir taikymo klaida, materialinės teisės normų pažeidimas, lėmęs neteisingo sprendimo priėmimą ir be jokių motyvų padarytas esminis nukrypimas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos teisminės praktikos, be to, teismas rėmėsi teisės aktu, kurio dalis, taikyta byloje, buvo panaikinta kaip neteisėta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 8, 10, 11, 12 p.).

Atsakovė nurodo, kad jai priklausančio gyvenamojo namo kiemas yra uždaras, jame pastatyti konteineriai leidžia aiškiai atskirti ir deklaruoti šiukšlių (atliekų) kiekį, kuris faktiškai susidaro jos namų ūkyje, ir būtent pagal faktinį deklaruotą kiekį galima taikyti vietinę rinkliavą. Ne kartą informavo pareiškėją, kad faktiškai jos namų ūkyje per laikotarpį, už kurį jai pateiktos sąskaitos, nebuvo susidarę deklaruotinų šiukšlių (atliekų), tačiau jos atžvilgiu vis tiek taikytas apmokestinimas. LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1480/2012 konstatavo:

„Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ patvirtino Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi priėmė pareiškėjo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, t. y., ar Nuostatų 11 punktas ir priedas „Vietinės rinkliavos dydžiai Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams“ visa apimtimi neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. (...) Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą ir pripažino, kad Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

Prieidamas šią išvadą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyta, jos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011 buvo tirta norminio administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui analogiškai kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, ta apimtimi, kuria norminiame akte nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį. Tai, kad tiriamajame norminiame akte nebuvo nustatyta tvarka, leidžianti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį (kaip ir nagrinėjamu atveju), aptariamoje nutartyje laikyta kaip neįgyvendinta atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai gali reikšmingai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų.

Konstatuota, kad tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti skaičiuojama pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Norminis aktas ta apimtimi, kuria nenumatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, pripažintas prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 taip pat tyrė norminio administracinio akto atitiktį proporcingumo principui ir konstatavo, jog aktas ta apimtimi, kuria nenumatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, kai objektyviai ir be didelių ekonominių sąnaudų įmanoma nustatyti atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, prieštarauja proporcingumo principui. Teisėjų kolegijos nuomone, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ ir Prienų rajono savivaldybės tarybos apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo keisti anksčiau suformuotų taisyklių.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aukščiau nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse formuojama praktika tiriant akto nuostatų atitiktį proporcingumo principui ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį. Pažymėtina, kad minėtos nutartys paskelbtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuleteniuose. Teisėjų kolegija remiasi suformuota teismų praktika ir daro išvadą, kad Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Esant priešingam vertinimui būtu nepagristai neįgyvendinta atliekų turėtojui įstatyme numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta.“ Tad akivaizdu, kad LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-284/2013 pažeisdamas materialinės teisės normas ir padarydamas aiškią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą nemotyvuotai ir iš esmės nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, vadovavosi negaliojančiu teisės aktu, t. y. Nuostatais, kurių 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, teismų pripažintas prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Nutartimi nepaisyta atsakovės apeliacinio skundo argumentų, iš kurių matyti, kad ji siekė savo gyvenamojo namo uždarame kieme mokėti pagal faktiškai sukaupiamą ir deklaruojamą šiukšlių (atliekų) kiekį, ir jog buvo nurodžiusi pareiškėjui, kad už laikotarpį, už kurį jai išrašytos sąskaitos, ji nebuvo pririnkusi tokio kiekio apmokestinamų atliekų. Taigi iš esmės jos atžvilgiu buvo paneigta galimybė įgyvendinti teisės aktų ir teismų pripažintą teisę mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai deklaruojamų šiukšlių kiekį, nukrypstant nuo LVAT jurisprudencijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.)

Atsakovės R. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Atsakovė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-284/2013 grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10, 11 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Atsakovė prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-284/2013 pažeisdamas materialinės teisės normas ir padarydamas aiškią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą nemotyvuotai ir iš esmės nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, vadovavosi negaliojančiu teisės aktu, t. y. Nuostatais, kurių 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, teismų pripažintas prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį), 11 punkto (panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą) ir 12 punkto (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) pagrindais.

Byloje nustatyta, kad paminėti Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai sudarė pareiškėjo reikalavimų teisinį pagrindą, todėl pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, aiškinosi, ar pagal Nuostatus atsakovė R. M. galėjo būti rinkliavos mokėtoju. LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartimi konstatavo, kad pagal Nuostatų 4 ir 5 punktus vietinė rinkliava privaloma Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenis, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini), esantis gyvenamasis namas, todėl ši aplinkybė atitinka aptarto teisinio reguliavimo sąlygą, nustatančią, jog atsakovė yra šios rinkliavos subjektas, t. y., kad jai tenka pareiga mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu pripažino, kad Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83, 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje A662-1480/2012 šį Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Taigi Nuostatų 11 punkto atitiktis įstatyme įtvirtintam proporcingumo principui buvo nagrinėjama ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Kaip matyti iš atsakovės užimtos pozicijos pirmosios instancijos teisme (atsiliepimo į pareiškėjo prašymą) ir apeliacinės instancijos teisme (apeliacinio skundo), atsakovė R. M. apskritai nepripažino, kad ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja, nurodydama, jog atsakovė nesinaudojo pareiškėjo teikiamomis paslaugomis ir nėra sudariusi jokių sutarčių, taip pat dėl sunkios materialinės teisinės padėties ji negalinti sumokėti vietinės rinkliavos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Nuostatai ta apimtimi, kuria jie yra pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktui, neturėjo įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai, nes byloje nebuvo duomenų apie atsakovės siekį vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Savivaldybės tarybos priimtas aktas pripažintas prieštaraujančiu ta apimtimi, kuri nėra aktuali sprendžiant šį disputą. Nuostatų 11 punkto nuostatų dėl rinkliavos dydžio apskaičiavimo nurodyta apimtimi pripažinimas neteisėtomis nepaneigia atsakovės pareigos mokėti vietinę rinkliavą pagal Nuostatų 4 ir 5 punktus. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, tinkamai pritaikė aktualų teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas.

Pažymėtina, kad atsakovės prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytose LVAT nutartyse buvo tirta norminio administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, o šioje byloje kilęs ginčas dėl 672 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės R. M., todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos formavimo principo.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų nėra pagrindo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 11 ir 12 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui.

Įvertinus atsakovės prašymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju negalima sutikti su atsakovės nuomone, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis yra nemotyvuota, kadangi pastarasis procesinis sprendimas turi išsamią motyvuojamąją dalį, taip pat iš procesinio dokumento turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Taigi pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.

Pridurtina, jog netenkinus atsakovės prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje A438-284/2013 nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-284/2013 pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei R. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius