2019-07-31 Nr. AB-15005-3-61-3-01107-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-716-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01107-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. P–151 (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti generalinį prokurorą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo A. G. 2016 metų tarnybinės veiklos vertinimo rezultatų; 3) priteisti pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš Generalinės prokuratūros pareiškėjo A. G. turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nuo 2006 m. sausio 16 d. su pertrauka dirbo Vilniaus apygardos prokuratūroje vyriausiojo prokuroro padėjėju, nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. dirbo Generalinės prokuratūros Personalo ir teisės skyriaus vedėju, nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki dabar – Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro padėjėju.

2.2. Per 2016 metus pareiškėjas dirbo Generalinėje prokuratūroje ir Vilniaus apygardos prokuratūroje, siekiant atlikti kasmetinį tarnybinės veiklos vertinimą buvo parengtos dvi pareiškėjo tarnybinės veiklos išvados, kuriose jis ir jo tarnybinė veikla charakterizuojama itin gerai. Vilniaus apygardos prokuratūros 2017 m. sausio 20 d. pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje (toliau – ir 2017 m. sausio 20 d. Išvada) nurodyta, jog tiesioginis vadovas pareiškėjo veiklą įvertino labai gerai ir siūlė suteikti valstybės tarnautojui 1 kvalifikacinę klasę, Vilniaus apygardos prokuratūros parengtame 2017 m. vasario 28 d. rašte dėl Išvados papildymo pabrėžiama, jog per vertinamą laikotarpį pareiškėjas visiškai įvykdė tiesioginio vadovo nustatytas užduotis ir viršijo nustatytus veiklos vertinimo rodiklius.

2.3. Lietuvos Respublikos prokuratūros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 1 d. posėdyje nusprendė pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertinti labai gerai ir siūlyti skatinti padėka, tuo pagrindu Komisija surašė 2017 m. kovo 1 d. išvadą Nr. 17.9.-1282 (toliau – ir Komisijos išvada). Generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Komisijos išvadas, 2017 m. kovo 2 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškė padėką pareiškėjui. Pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, skundžiamas įsakymas priimtas pažeidžiant valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teisėtų lūkesčių, nediskriminavimo, lygiateisiškumo principus.

2.4. Kadangi 2017 m. sausio 20 d. Išvadoje nurodyta, jog tiesioginis vadovas pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino labai gerai ir siūlė jam skirti aukštesnę kvalifikacinę klasę, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 22 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo tarnybinę veiklą vertino Komisija. Pagal VTĮ 22 1 straipsnio 2 dalį vertinimo komisija sudaroma dvejiems metams iš valstybės tarnautojų. Generalinio prokuroro 2015 m. sausio 28 d. prokuroro įsakymu Nr. 1-30 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos sudarymo“ (toliau – ir 2015 m. sausio 28 d. įsakymas) buvo sudaryta Generalinės prokuratūros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, einančio generalinio prokuroro pareigas, D. R. 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-344 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos sudarymo“ (toliau – ir 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymas) buvo iš esmės pakeista Komisijos sudėtis, o 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymu papildomai buvo pakeistas vienas komisijos narys. Iš šių įsakymų matyti, kad pareiškėjo tarnybinę veiklą vertinusi Komisija buvo iš esmės pakeista bei naujai sudaryta nepasibaigus 2015 m. sausio 28 d. Įsakyme Nr. 1-30 numatytam 2 metų paskirtos komisijos veiklos laikotarpiui. Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. gruodžio 14 d. įsakymuose dėl komisijos sudarymo / keitimo nėra nurodyta, kuo vadovaujantis buvo nuspręsta iš esmės pakeisti 2015 m. sausio 28 d. sudarytą komisiją, nors VTĮ 221 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Komisija gali būti keičiama nepraėjus dvejiems metams nuo jos sudarymo dienos motyvuotu vertinimo komisiją sudariusiu asmens sprendimu arba komisijos nario motyvuotu prašymu. Minėtuose įsakymuose nepateiktas joks motyvuotas sprendimas dėl tokio Komisijos kardinalaus pakeitimo, o tai sudaro pakankamą pagrindą abejoti Komisijos, atitikusios pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą, teisėtumu, kelia abejones dėl šios Komisijos nešališkumo, objektyvumo, priimamų sprendimų dėl veiklos vertinimo teisėtumo.

2.5. Pareiškėjo tarnybinę veiklą vertinusi Komisijos narė A. J. privalėjo nusišalinti, nes ji dirbo Generalinės prokuratūros Personalo ir teisės skyriaus vyriausiąja specialiste, kai vertinamuoju laikotarpiu (nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.) pareiškėjas laikinai dirbo šio skyriaus vedėju, nuo 2016 m. balandžio 1 d. šias pareigas pradėjo eiti A. J.. Tai kelia abejonių dėl šios Komisijos narės nešališkumo, be to, Komisijos 2017 m. vasario 24 d. vykusio posėdžio pabaigoje pareiškėjas buvo prašomas duoti patarimus, pastabas Komisijos narei, Personalo ir teisės skyriaus vedėjai A. J. dėl jos užimamų pareigų, kas dar labiau sustiprino abejones dėl Komisijos nešališkumo priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą.

2.6. Vienas iš Komisijos narių turėjo būti profesinės sąjungos atstovas, o jei įstaigoje veikia kelios profesinės sąjungos – atstovas, dėl kurio kandidatūros profesinės sąjungos susitarė. Komisijos narė G. B. (Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro padėjėja) paskirta kaip profesinės sąjungos atstovė, tačiau ji nebuvo nei vienos prokuratūroje veikusios procesinės sąjungos – „Prokuratūros bendruomenė“ ir Prokurorų profesinės sąjungos – narė. Toks VTĮ 221 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimas neužtikrino ir pažeidė vertinamų valstybės tarnautojų, taip pat ir pareiškėjo teisės į nešališką ir objektyvų tarnybinės veiklos vertinimą.

2.7. Komisijos pokalbis su pareiškėju truko apie 40 minučių, kai buvo akcentuota, kad pokalbis su kiekvienu valstybės tarnautoju truks ne ilgiau nei 15 minučių, dėl vienintelio pareiškėjo sprendimo priėmimas buvo atidėtas ir paskirta kita posėdžio data, į posėdį kviečiant tiesioginį pareiškėjo vadovą, nors tokia teisė norminiuose teisės aktuose Komisijai nėra suteikta. Komisijos 2017 m. vasario 28 d. vykusiame posėdyje dalyvavo ne pareiškėjo tiesioginis vadovas, kuris surašė 2017 m. sausio 20 d. Išvadą, o įstaigos (filialo) vadovas.

2.8. Visi procedūriniai pažeidimai, susiję su Komisijos sudarymu, sudėtimi, veiksmais atliekant pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą, yra esminiai, dėl kurių nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas, priimtas nepagrįstas sprendimas, kas sudaro pakankamą pagrindą panaikinti Komisijos išvados pagrindu priimtą 2017 m. kovo 2 d. Įsakymą, įpareigojant Generalinį prokurorą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo.

2.9. Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra aptarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintose Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklėse bei Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijuose (toliau – ir Vertinimo taisyklės). Komisijos funkcija ir pareiga yra patikrinti, ar valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, ar laikytasi Vertinimo taisyklėse nustatytų rekomendacijų. Komisija, vertindama pareiškėjo tarnybinės veiklos išvadą, vertino ne jos pagrįstumą ir laikymąsi Vertinimo taisyklėse nustatytų rekomendacijų, tačiau vertino, ar pareiškėjo veikla viršijo nustatytus rodiklius, tai yra analizavo ne savo kompetencijai, o tiesioginio vadovo kompetencijai priskirtus klausimus. Komisija 2017 m. vasario 23 d. posėdžio metu kėlė klausimą dėl naujų užduočių nesuformulavimo pasikeitus tiesioginiam vadovui, tačiau Komisijai posėdžio metu buvo paaiškinta, kad naujos pareiškėjo tarnybinės veiklos užduotys buvo aptartos žodžiu, ir šias užduotis pareiškėjas visiškai įvykdė.

2.10. Komisija pritarė kitų 14 vertintų Vilniaus apygardos prokuratūros valstybės tarnautojų tiesioginių vadovų vertinimo išvadose nurodytiems siūlymams. Šiuo atveju, parenkant pareiškėjui skatinimo priemonę (padėką, o ne siūlant skirti aukštesnę kvalifikacinę klasę, kaip siūlė tiesioginis pareiškėjo vadovas), pažeisti valstybės tarnybą reguliuojantys principai, nediskriminavimo, lygiateisiškumo reikalavimai, nes pareiškėjas buvo nepagrįstai ir neproporcingai išskirtas tarnybinės veiklos vertinimo procese. Išanalizavus pareiškėjo tarnybinės veiklos metu atliktų darbų pobūdį, veiklos rezultatus, mastą, ir palyginus su kitų valstybės tarnautojų atliktais darbais ir jų rezultatais, matyti, jog Komisijos sprendimas nepritarti pareiškėjo tiesioginio vadovo siūlymui skirti aukštesnę kvalifikacinę klasę neatitinka minėtų principų, lyginant šį sprendimą su analogiškais sprendimais kitų vertintų Vilniaus apygardos prokuratūros valstybės tarnautojų atžvilgiu.

2.11. Pareiškėjas dėl skundžiamo vertinimo rezultato yra blogesnėje padėtyje už kolegas, patiria nuolatinį diskomfortą, įtampą darbe, tai daro neigiamą įtaką jo bendravimui su kolegomis ir kitais asmenimis. Pareiškėjas prarado pasitikėjimą savimi, nes buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, teisė į valstybės tarnybą, nuoseklų valstybės tarnautojo skatinimą už labai gerai įvertintus tarnybos veiklos rezultatus, dėl ko pareiškėjui atlygintina 5 000 Eur neturtinė žala.

3. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, ir Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjo argumentai dėl Komisijos sudarymo neteisėtumo nepagrįsti, nes generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu buvo sudaryta Komisija, o ne pakeista jos sudėtis – generalinio prokuroro 2015 m. sausio 28 d. įsakymas buvo pripažintas netekusiu galios. Generalinio prokuroro 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-333 buvo pakeistas vienas Komisijos narys – vietoje iš valstybės tarnybos atleistos S. M. į Komisijos sudėtį buvo įtrauktas L. P.. Visi šie veiksmai atitiko VTĮ reikalavimus, be to, pareiškėjas skunde nereiškia reikalavimo panaikinti 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymą, todėl šis įsakymas, pareiškėjo nurodomas kaip neteisėtas, nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

3.2. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Komisija, taip pat jos narė A. J. buvo šališka. A. J. nėra susijusi su pareiškėju jokiais asmeniniais ryšiais, o buvęs tarnybinio pavaldumo faktas pats savaime nesuponuoja A. J. šališkumo. Prieš pradedant pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą Komisijoje jo buvo teirautasi, ar jis neturi pastabų bei prieštaravimų dėl Komisijos sudėties, taip pat – ar neketina reikšti nušalinimų Komisijos nariams. Pareiškėjas nereiškė jokių nušalinimų Komisijai ar atskiriems jos nariams. Taigi A. J. nusišalinti neturėjo teisinio pagrindo.

3.3. Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu G. B. buvo įtraukta į Komisijos sudėtį Prokurorų profesinės sąjungos siūlymu. Komisijos sudarymo metu profesinė sąjunga „Prokuratūros bendruomenė“ dar neegzistavo. Komisija buvo sudaryta dviem metams, jos veiklos laikotarpis ėjo į pabaigą, be to, profesinės sąjungos „Prokuratūros bendruomenė“ 2017 m. vasario 14 d. kreipimosi gavimo dieną Komisijos posėdžiai jau buvo suplanuoti, todėl keisti Komisijos sudėtį nebuvo tikslinga. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Komisijos ir jos sudėties neteisėtumu, pabrėžė, kad ta pati Komisija pareiškėjo veiklą jau buvo vertinusi 2016 metais, pareiškėjas jokių prieštaravimų dėl Komisijos sudėties ar jos narių veiklos nereiškė.

3.4. Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl kvalifikacinės klasės nesuteikimo neteisėtumo, nes Komisijos 2017 m. kovo 1 d. posėdžio protokolas, Komisijos išvados turinys patvirtina, kad pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimas atitiko Vertinimo taisyklių 18–19 punktuose nustatytą vertinimo procedūros turinį ir etapus. Kiekvieno valstybės tarnautojo veiklos vertinimas yra individualus, todėl vienų valstybės tarnautojų vertinimas negali turėti jokios įtakos kitų valstybės tarnautojų vertinimo rezultatams. Komisija įvertinusi pareiškėjo tarnybinę veiklą sutiko su jo tiesioginio vadovo siūlymu įvertinti pareiškėjo tarnybinę veiklą „labai gerai“ ir, vadovaudamasi VTĮ 22 straipsnio 14 dalies 5 punktu, pasiūlė pareiškėją į pareigas priimančiam asmeniui skirti pareiškėjui padėką. Komisija savo veikloje nėra saistoma valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo siūlymu, nurodytu tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje, o turi diskrecijos teisę priimti vieną iš VTĮ 22 straipsnio 14 dalyje nurodytų siūlymų. Todėl pareiškėjo argumentai apie tariamą jo diskriminaciją, išskyrimą iš kitų asmenų, lygiateisiškumo pažeidimą dėl kitokio kitų valstybės tarnautojų vertinimo yra nepagrįsti.

3.5. Komisija, veikdama pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją, priėmė pagrįstą išvadą, o generalinis prokuroras, įgyvendindamas Komisijos išvadoje pateiktą siūlymą, priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą 2017 m. kovo 2 d. Įsakymą.

3.6. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas, nes Generalinės prokuratūros veiksmai teisėti. Nenustačius valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, nėra pagrindo konstatuoti žalos atsiradimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl susiklosčiusios situacijos, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, vertintinus kaip neturtinė žala.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Komisijos sudarymo teisėtumu, teismas, įvertinęs 2015 m. sausio 28 d. ir 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymų turinį, nurodė, kad generaliniam prokurorui priėmus 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymą, priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisijos sudėtis pakeista nebuvo, bet buvo sudaryta nauja Komisija. Teismas sprendė, kad minėtas įsakymas nėra ginčo dalykas šioje byloje, todėl pareiškėjo argumentus dėl Komisijos sudarymo atitikimo VTĮ 221 straipsnio reikalavimams atmetė.

6. Teismas kaip nepagrįstus ir neįtikinančius atmetė pareiškėjo argumentus dėl Komisijos narės A. J. šališkumo, nes pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų dėl šio asmens priešiškumo, susijusio su buvusiu pavaldumu. Įvertinęs atsakovo atsiliepimo argumentus dėl profesinės sąjungos atstovavimo Komisijoje, pareiškėjo nusiskundimus šiuo klausimu teismas laikė teisiškai nereikšmingais ir pažymėjo, kad generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu sudarant Komisiją į profesinės sąjungos interesus buvo atsižvelgta.

7. Teismas pažymėjo, kad Komisija 2017 m. kovo 1 d. išvadoje pareiškėją įvertino labai gerai, kaip ir jo tiesioginis vadovas, tačiau Komisija pasiūlė jam suteikti ne I klasę, bet padėką. Teismas pabrėžė, kad tokią teisę Komisija turi pagal VTĮ 22 straipsnio 14 dalies nuostatas ir jokie argumentai šios teisės negali paneigti. Pareiškėjo argumentus, kad jis buvo diskriminuojamas, jam vieninteliam Vilniaus apygardos prokuratūroje iš visų 15 vertintų asmenų skiriant padėką, o ne tiesioginio vadovo siūlymą, teismas pripažino neatitinkančiais tikrovės, nes, bylos duomenimis, pareiškėjas buvo vienintelis 15 kategorijos valstybės tarnautojas, todėl jau vien dėl tos aplinkybės pareiškėjo su kitais Vilniaus apygardos prokuratūros tarnautojais nebuvo teisinio pagrindo lyginti. Teismas nurodė, kad dar dviem (be pareiškėjo) valstybės tarnautojams Komisijoje buvo pasiūlyti kitokie paskatinimai negu siūlė jų tiesioginiai vadovai.

8. Teismas, išklausęs Komisijos posėdžio garso įrašą, nustatė, jog pareiškėjui nebuvo suformuotos metinės užduotys, o tai apsunkino Komisijos darbą. Todėl pareiškėjo argumentus dėl jo pokalbio Komisijoje trukmės, posėdžio atidėjimo vertino kaip nepagrįstus

9. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad generalinio prokuroro 2017 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. P–151 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nebuvo teisinio pagrindo. Palikęs galioti pareiškėjo skundžiamą įsakymą, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti generalinį prokurorą priimti naują sprendimą dėl jo 2016 metų tarnybinės veiklos vertinimo rezultatų.

10. Nenustatęs atsakovo Generalinės prokuratūros neteisėtų veiksmų, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo atlyginti 5 000 Eur neturtinę žalą. Dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į šių išlaidų atlyginimą, nes jo skundas atmestas.

III. 11. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas ir dėl šių pažeidimų neteisingai išsprendė administracinę bylą. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad 2017 m. kovo 2 d. priimant Įsakymą, kuriuo pareiškėjas paskatinamas pareiškiant padėką, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė valstybės tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintus principus, t. y. VTĮ 3 straipsnio 1 dalį, nenagrinėjo šioje normoje įtvirtintų principų ir to, ar atsakovo veiksmai nesudaro šių principų pažeidimų.

11.2. Teismas nesiaiškino ir nerinko pareiškėjo prašomų ir būtinų duomenų, kurie leidžia įvertinti, ar pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti teisėtumo, lygiateisiškumo, skaidrumo bei karjeros principai. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad turi teisę į karjerą (finansinį skatinimą), kaip ir kiti Lietuvos Respublikos prokuratūros valstybės tarnautojai, kuriems buvo skirtos kvalifikacinės klasės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik akcentavo asmens lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principą, tačiau netinkamai jį aiškino ir taikė, nes atliko tik Komisijos posėdžio garso įrašo ir įvertinimo rezultato vertinimą (tyrimą), bet nesugretino ir nelygino pareiškėjo nurodytų prokuratūros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo rezultatų su 2017 m. sausio 20 d. tarnybinės veiklos vertinimo Išvadoje nurodytais tarnybinės veiklos vertinimo rezultatais ir šiems valstybės tarnautojams (kartu su pareiškėju) taikytų skatinimo priemonių.

11.3. Teismas sprendime be teisinio ir faktinio pagrindo sprendė, kad parenkant vieną iš skatinimo priemonių atsakingi subjektai įgyvendina savo diskreciją, t. y. laikė ją absoliučia, nors tai neatitinka valstybės tarnybą reglamentuojančių principų reikalavimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos praktikos, kurioje akcentuojama, kad ši diskrecija turi būti įgyvendinama motyvuotu sprendimu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

11.4. Pareiškėjas teismo prašė išreikalauti iš atsakovo Vilniaus apygardos prokuratūros valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvadas už 2016 metus, taip pat Komisijos visą 2017 m. vasario 23 d. posėdžio garso įrašą, kurie leistų analizuoti visų tarnautojų bendrą vertinimą ir spręsti, ar nebuvo pažeisti valstybės tarnybą reguliuojantys principai, ar pareiškėjas nebuvo nepagrįstai ir neproporcingai išskirtas tarnybinės veiklos vertinimo procese (tarnybinės veiklos vertinime ir skatinime).

11.5. Nepagrįsta objektyviais duomenimis teismo išvada, kad vien dėl to, jog pareiškėjas buvo vienintelis vertinamas 15 kategorijos tarnautojas, jo situacija nelygintina su kitais vertintais asmenimis. Pareiškėjas teismo posėdžio metu prašė atlikti pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo lyginimą su kitais prokuratūros vertintais valstybės tarnautojais, turinčiais A 15 kategoriją, ir išreikalauti iš prokuratūros valstybės tarnautojų, turinčių A 15 kategoriją, vertinimo komisijos išvadas už 2016 metus, taip pat Komisijos garso įrašus, kurie leistų analizuoti tarnautojų bendrą vertinimą ir vertinti, ar nebuvo pažeisti valstybės tarnybą reguliuojantys principai, ar pareiškėjas nebuvo nepagrįstai ir neproporcingai išskirtas tarnybinės veiklos vertinimo procese (tarnybinės veiklos vertinime ir skatinime).

11.6. Teismas nenagrinėjo bylai reikšmingų aplinkybių, jog 2017 metais vasario mėnesį atliktų vertinimų metu buvo vertinami ir kiti prokuratūros valstybės tarnautojai, turintys 15 kategorijas, kuriems taip pat buvo suteiktos nuosekliai aukštesnės kvalifikacinės klasės. Teismas šiame kontekste nevertino pareiškėjo teisinio statuso, jo tarnybinės, veiklos vertinimo proceso (vertinimo ir būtent skatinimo priemonių parinkimo), ar atsakovas (jo atstovai) neišskyrė pareiškėjo iš kitų tarnautojų ir nepažeidė jo atžvilgiu valstybės tarnybą reglamentuojančių principų reikalavimų. Pareiškėjo įsitikinimu, jeigu pirmosios instancijos teismas teisminio proceso metu būtų tinkamai išanalizavęs pareiškėjo tarnybinės veiklos metu atliktų darbų pobūdį, veiklos rezultatus, mastą, ir palyginęs juos su kitų A 15 kategoriją turinčiais valstybės tarnautojų atliktais darbais ir jų rezultatais, būtų įsitikinęs, kad Komisijos sprendimas nepritarti pareiškėjo tiesioginio vadovo siūlymui skirti aukštesnę kvalifikacinę klasę neatitinka nediskriminavimo, lygiateisiškumo, skaidrumo, karjeros ir kitų principų.

11.7. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl Komisijos sudarymo ir sudėties neteisėtumo, nes pagal administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio procedūriniai pažeidimai lemtų Komisijos sprendimo neteisėtumą (žr. LVAT 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1271/2009). Tai, kad Komisijoje vertinimo metu buvo formuojama šališka nuomonė apie pareiškėją, patvirtino ir vienas iš jos narių – R. L., Vilniaus apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro padėjėjas, privataus pokalbio su pareiškėju metu. Teismo posėdžio metu buvo prašoma iškviesti Komisijos narį liudytoju (teismo posėdžio garso įrašas 2 val. 45 min.–2 val. 50 min.).

11.8. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo vertinimas, kuris truko 40 minučių, kai Komisijos posėdžio darbo reglamente vienam tarnautojui buvo skiriama 15 minučių, Komisijos posėdis buvo atidėtas, nereiškė, jog pareiškėjas buvo neproporcingai išskirtas (diskriminuojamas) tarnybinės veiklos vertinimo procese. Vertinimo taisyklės nesuteikia teisės Komisijai atidėti posėdį. Dėl aptartų priežasčių Komisija pareiškėjo tarnybinę veiklą vertino šališkai.

11.9. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas ABTĮ 3, 57, 80–81, 87 straipsniuose, buvo šališkas, kadangi atsisakė rinkti bylai būtinus įrodymus ir neatliko visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalyje nustatytą tvarką pareiškėjas skunde prašė teismo išreikalauti visų 2017 m. vasario 23 d. Komisijos posėdyje vertintų Vilniaus apygardos prokuratūros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo išvadas ir Komisijos garso įrašus, o taip pat ir teismo posėdžio metu buvo prašoma išreikalauti 2017 metais vasario mėnesį Komisijos posėdyje vertintų prokuratūros valstybės tarnautojų, turinčių A 15 kategoriją, tarnybinės veiklos vertinimo išvadas ir Komisijos garso įrašus. Teismas 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, tačiau, pareiškėjo teigimu, ji ne visa buvo pateikta.

11.10. Teismas be teisėto pagrindo suvaržė pareiškėjo procesinę teisę gauti įrodymus, kurie tiesiogiai patvirtintų arba paneigtų aplinkybes, sudarančias skundo faktinį pagrindą ir pagrindžiančias skunde nurodytus reikalavimus. Teismo posėdyje pareiškėjui užduoti klausimai, kuriuos galėtų patvirtinti būtent pareiškėjo prašomi rašytiniai įrodymai ir nurodyti liudytojai, tačiau teismas pačių rašytinių įrodymų iš atsakovo neišreikalavo, liudytojų neapklausė.

11.11. Iš generalinio prokuroro 2017 m. spalio 26 d. rašto Nr. 17.2.-8476 matyti, kad atsakovas teismui nepateikė Lietuvos Respublikos prokuratūros 2017 m. vasario 20 –24 d. valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos įvertinimo lentelės. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas buvo vienintelis 15 kategorijos vertinamas tarnautojas, nepagrįsta, teismas neturėjo galimybės išnagrinėti ir nenagrinėjo bylai reikšmingų aplinkybių, jog 2017 metais vasario mėnesį atliktų vertinimų metu, buvo vertinami ir kiti prokuratūros valstybės tarnautojai, turintys 15 kategoriją, kuriems taip pat buvo suteiktos nuosekliai aukštesnės kvalifikacinės klasės. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus.

11.12. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai netyrė aplinkybių apie tai, kad Komisija visiems prokuratūros valstybės tarnautojams pagal turimas kvalifikacines klases, įvertintiems „labai gerai“, išskyrus pareiškėją, siūlė nuosekliai aukštesnes kvalifikacines klases. Nors pareiškėjas skunde ir teisme posėdžio metu patvirtino, kad neturi 1 kvalifikacinės klasės ir ją tiesioginis vadovas siūlė, kitiems tokį darbo stažą turintiems ir net neturintiems ir atliekantiems tokias pat užduotis numatytas pareigybės aprašyme valstybės tarnautojams Komisija pasiūlė nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę.

11.13. Pirmosios instancijos teismas šališkai sprendė ir savarankiško reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo surinkti svarbūs rašytiniai įrodymai, šalys neatliko jų vertinimo, nepasisakė dėl jų, taip pat, buvo neapklausti prašomi iškviesti liudytojai, kurie patvirtintų aplinkybes apie Komisijos priimtos išvados pagrįstumą, Komisijos šališkumą ir kt., todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo atskleisti ir neatskleidė bylos esmės, neužtikrino esminę reikšmę turinčių įrodymų (Prokuratūros 2017 m. vasario 20 –24 d. valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos įvertinimo lentelių) prijungimo prie bylos.

11.14. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė generalinio prokuroro 2017 m. spalio 26 d. raštą, prašo išreikalauti naujus įrodymus (Prokuratūros 2017 m. vasario 20 –24 d. valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos įvertinimo lenteles, visų 2017 m. vasario 23 d. Komisijos posėdyje vertintų Vilniaus apygardos prokuratūros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo išvadas ir Komisijos garso įrašus, Komisijos posėdyje vertintų prokuratūros valstybės tarnautojų, turinčių A 15 kategoriją, tarnybinės veiklos vertinimo išvadas ir Komisijos garso įrašus), kviesti apeliaciniame skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytus liudytojus.

12. Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad:

12.1. Prašymas išreikalauti naujus įrodymus nebuvo nurodytas pareiškėjo skunde, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi. Apeliantas siekia pateikti naujus įrodymus, bet nenurodo svarbių priežasčių, kodėl šių įrodymų nebuvo reikalaujama anksčiau. Pareiškėjas turėjo galimybę prašyti teismo išreikalauti minėtus faktinius duomenis, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė. Be to, vadovaudamasis ABTĮ 50 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas turėjo teisę tikslinti skundą (pakeisti skundo pagrindą ar dalyką) jau žinodamas Generalinės prokuratūros poziciją šioje byloje, taip pat tai, kokius įrodymus Generalinė prokuratūra yra pateikusi. Pareiškėjas bandė tikslinti skundą žodinio bylos nagrinėjimo metu, tačiau jo prašymai teismo buvo pagrįstai ir teisėtai atmesti. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių apelianto prašomi išreikalauti faktiniai duomenys negali būti tiriami kaip įrodymai apeliacinės instancijos teisme.

12.2. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pats pateikė 2017 m. vasario 23 d. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos įvertinimo lentelę (toliau – ir 2017 m. vasario 23 d. įvertinimo lentelė). Šioje lentelėje nurodyti visų Vilniaus apygardos prokuratūros valstybės tarnautojų vertinimo duomenys: pareigybių lygiai, kategorijos, kvalifikacinės klasės, tiesioginių vadovų įvertinimai, komisijos įvertinimai, tiesioginių vadovų siūlymai, vertinimo komisijos balsavimo rezultatai ir siūlomi sprendimai. Teismas vertino šiuos duomenis ir pasisakė dėl jų savo sprendime. Apelianto prašomose išreikalauti vertinimo išvadose ir garso įrašuose yra tie patys duomenys, kurie nurodyti minėtoje lentelėje, ir nėra jokių kitų duomenų, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

12.3. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su VTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir Lygių galimybių įstatymo taikymu, taip pat laikytini naujais, nes šiomis tesės normomis pareiškėjas negrindė savo skundo, o tik deklaratyviai, nenurodydamas teisinio pagrindo, pažymėjo, kad jo atžvilgiu tarnybinės veiklos vertinimo metu buvo pažeisti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai. Įvertinęs pareiškėjo pateiktoje 2017 m. vasario 23 d. įvertinimo lentelėje nurodytus duomenis, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas ir pagrindo lyginti jį su kitais vertintais Vilniaus apygardos prokuratūros valstybės tarnautojais nėra, kadangi A. G. buvo vienintelis 15 kategorijos valstybės tarnautojas, Komisija nepritarė dar dviejų valstybės tarnautojų tiesioginių vadovų siūlymams bei pasiūlė jiems kitas skatinimo priemones. Todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl diskriminavimo ir lygiateisiškumo pažeidimo nepagrįsti.

12.4. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas savo išvadą, jog pareiškėjas buvo vienintelis 2017 m. vasario 23 d. Komisijos posėdyje vertintas 15 kategorijos pareigūnas, grindė prielaidomis. Teismas vadovavosi įvertinimo lentelės duomenimis, iš kurios matyti, kad iš visų 15 vertintų valstybės tarnautojų pareiškėjas buvo vienintelis, turintis A lygio 15 kategoriją. Kiti valstybės tarnautojai vertinimo dieną turėjo žemesnes kategorijas. Vertinimo dieną pareiškėjo teisinė padėtis buvo daug palankesnė nei kitų valstybės tarnautojų: jis ėjo 2–4 kategorijomis aukštesnes pareigas, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, turėjo antrą kvalifikacinę klasę, kai 9 iš 14 kitų vertintų valstybės tarnautojų neturėjo jokios kvalifikacinės klasės. Vertinant diskriminavimo ir lygiateisiškumo pažeidimo klausimus, turi būti vertinama vienodą padėtį turinčių asmenų situacija ir jų atžvilgiu priimti sprendimai.

12.5. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netyrė, nelygino jo ir kitų A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojų atžvilgiu priimtų sprendimų (jiems buvo suteiktos nuosekliai aukštesnės kvalifikacinės klasės), taip pat laikytini naujais. Skunde pirmosios instancijos teismui savo reikalavimų pirmiau nurodytomis aplinkybėmis pareiškėjas negrindė, neprašė teismo lyginti jį su kitais A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojais, neprašė išreikalauti nurodytų valstybės tarnautojų tarnybinio vertinimo faktinių duomenų. Tik teismo posėdžio metu pareiškėjas pareiškė reikalavimą išreikalauti visos Lietuvos Respublikos prokuratūros, tai yra Generalinės prokuratūros ir visų apygardų prokuratūrų, vertinimo komisijos išvadas ir posėdžių garso įrašus už 2016 metus. Toks skundo pagrindo tikslinimas neatitiko ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir buvo teismo pagrįstai atmestas žodine nutartimi.

12.6. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Komisijos sudarymo ir pakeitimo neteisėtumu, profesinių sąjungų neatstovavimu Komisijos veikloje, Komisijos narės A. J. šališkumo, prašo vadovautis atsiliepime į skundą nurodytais motyvais, pabrėžia, kad generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymas nėra ginčo dalykas šioje byloje.

12.7. Dėl pareiškėjo vertinimo trukmės atsakovas nurodė, kad einamųjų metų planuojamos atlikti užduotys turi būti nurodytos raštu pagal Vertinimo taisyklių 59 punktą, tačiau to nebuvo padaryta, todėl teismo išvados dėl pareiškėjo vertinimo procedūros trukmės ir nediskriminavimo laikytinos pagrįstomis. Visi pareiškėjo teiginiai apie diskriminaciją akivaizdžiai neatitinka Lygių galimybių įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo, nepagrįsti faktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. kovo 2 d. Įsakymo, kuriuo pareiškėjas už tarnybinę veiklą paskatintas pareiškiant jam padėką. Pareiškėjas taip pat prašė teismą įpareigoti generalinį prokurorą priimti naują sprendimą dėl Komisijos išvadoje nurodyto siūlymo ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo tarnybinę veiklą vertinusių subjektų diskreciją parinkti skatinimo priemones, nevertino, ar ginčo situacijoje nebuvo pažeisti lygiateisiškumo, skaidrumo ir karjeros principai ir ar pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas. Pareiškėjas teigia, kad teismas pažeidė jo teisę gauti įrodymus, vienašališkai atsisakė rinkti bylai būtinus įrodymus, kviesti liudytoją, todėl neatskleidė bylos esmės.

15. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad: pareiškėjo tiesioginis vadovas (t. y. Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausioji prokurorė S. G.) 2017 m. sausio 20 d. pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje šią veiklą įvertino labai gerai ir siūlė suteikti pareiškėjui 1 kvalifikacinę klasę; Komisija, įvertinusi pareiškėjo tarnybinę veiklą, 2017 m. kovo 1 d. išvadoje pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino labai gerai ir nutarė siūlyti pareiškėją skatinti padėka; atsižvelgdamas į minėtą išvadą generalinis prokuroras 2017 m. kovo 2 d. skundžiamu Įsakymu pareiškėjui pareiškė padėką. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pareiškėjo skundų teismui, jis iš esmės sutinka su tarnybinės veiklos vertinimu, tačiau, jo nuomone, skatinimo priemonė jam parinkta ir taikyta neteisingai: skiriant padėką buvo pažeistas skaidrumo principas, jis buvo diskriminuojamas kitų labai gerai įvertintų valstybės tarnautojų, kurie gavo ne padėkas, o suteiktas kvalifikacines klases, atžvilgiu.

17. Komisijos diskrecija vertinti valstybės tarnautojo, kurio tarnybinę veiklą tiesioginis vadovas įvertino labai gerai, veiklą ir dėl jo teikti siūlymus valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui įtvirtinta VTĮ 22 straipsnyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), kuriame reglamentuojamas valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad jeigu tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina labai gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai, valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą vertina vertinimo komisija. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad tiesioginis vadovas, įvertinęs įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, vertinimo komisijai teikia valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą su vienu iš šio straipsnio 14 dalyje nurodytų siūlymų. Pagal to paties straipsnio 14 dalį, vertinimo komisija, įvertinusi karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo: 1) suteikti karjeros valstybės tarnautojui trečią arba nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę, arba 2) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, arba 3) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir suteikti jam ne aukštesnę negu turėtą kvalifikacinę klasę, arba 4) karjeros valstybės tarnautojui palikti turimą pirmą (aukščiausią) kvalifikacinę klasę ir skirti jam pareiginės algos dydžio vienkartinį priedą, arba 5) taikyti šio Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas skatinimo priemones. Ginčui aktualios redakcijos VTĮ 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos šios valstybės tarnautojų skatinimo priemonės: padėka (1 p.), vardinė dovana (2 p.).

18. Karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos kasmetinį ir neeilinį vertinimą ir kvalifikacinių klasių jiems suteikimą reguliuoja Vertinimo taisyklės (Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1514 redakcija). Šių taisyklių 18 punkte detalizuojama procedūra, kai valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas vertinimo komisijoje, ir nurodyta, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra vertinimo komisijoje apima: valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimą (18.1 p.); valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą (18.2 p.); sprendimo dėl atitinkamo vertinimo komisijos siūlymo priėmimą (išskyrus atvejus, kai vertinimo komisija valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina gerai) (18.3 p.); vertinimo komisijos išvados surašymą (18.4 p.). Vertinimo taisyklių 19 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo metu nagrinėdama valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, vertinimo komisija vertina valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, jo kvalifikaciją ir jam nustatytų užduočių vykdymo rezultatus. Pagal šių taisyklių 20 punktą valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimas susideda iš pokalbio su valstybės tarnautoju ir išvados nagrinėjimo Vertinimo taisyklių 21 punkte įtvirtinta vertinimo komisijos teisė pakviesti dalyvauti komisijos posėdyje tiesioginį vadovą, kai nagrinėjama jam pavaldaus valstybės tarnautojo tarnybinė veikla; šiuo atveju vertinimo komisijos nariai tiesioginiam vadovui pasiūlo išsamiau apibūdinti tam tikrus valstybės tarnautojo gebėjimus, būtinus valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti, taip pat pateikti jam kitų klausimų, susijusių su valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla vertinama, kvalifikacija ir tarnybinės veiklos rezultatais. Vertinimo taisyklėse nustatyta, kad, pasibaigus valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimui, vertinimo komisijos nariai aptaria būsimąjį valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą (22 p.), o pasibaigus valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo aptarimui, balsuojama dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo (22 p.).

19. Apibendrinus nutarties 17 ir 18 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad pagal jį: 1) labai gerai įvertinto valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimo išvada ir joje teikiamas siūlymas vertinimo komisijos nesaisto; 2) vertinimo komisija, laikydamasi Vertinimo taisyklėse nustatytų procedūrų, atsižvelgdama į tiesioginio vadovo išvadą atlieka savarankišką vertinimą; 3) vertinimo komisija, įvertinusi karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui teikia vieną iš alternatyvių VTĮ 22 straipsnio (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) 14 dalyje įtvirtintų siūlymų, įskaitant siūlymą valstybės tarnautoją skatinti padėka. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Komisija iš esmės pritardama pareiškėjo tiesioginio vadovo išvadoje pateiktam vertinimui (labai gerai), tačiau vietoje tiesioginio vadovo pasiūlymo pareiškėjui suteikti 1 kvalifikacinę klasę, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui pateikusi alternatyvų pasiūlymą – skatinti jį padėka, veikė jai teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribose.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu paminėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Aplinkybė, kad pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kitaip vertina bylos duomenis, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą.

21. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl, tikėtina, pažeistų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad šie principai būtų pažeisti, jeigu pareiškėjas (valstybės tarnautojas), palyginus su kitais valstybės tarnautojais, vertinimo komisijos būtų kitaip traktuojamas, nors tarp jo ir tų valstybės tarnautojų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Todėl sprendžiant, ar pagrįstai vertinimo komisija nevienodai traktavo vertinamus valstybės tarnautojus, būtina atsižvelgti į konkrečius jų teisinės padėties skirtumus.

22. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo lentelė (1 t., b. l. 62) patvirtina, kad, 2017 m. vasario 23 d. atliekant valstybės tarnautojų kasmetinį vertinimą tarp pareiškėjo ir kitų vertintų valstybės tarnautojų buvo esminių skirtumų (t. y. vertinti skirtingų kategorijų, taigi ir skirtingas funkcijas atliekantys valstybės tarnautojai; kai kurie iš jų neturėjo kvalifikacinių klasių ir kt.). Vadinasi, faktas, kad vertinimo komisija tiesioginiam vadovui pateikė skirtingus siūlymus dėl 2017 m. vasario 23 d. labai gerai įvertintų valstybės tarnautojų negali būti vertinamas kaip lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų pažeidimas.

23. Atsižvelgdama į nutarties 22 punkte nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktą jų vertinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą iš Generalinės prokuratūros išreikalauti papildomus įrodymus, susijusius su kitų 2017 m. vasario 23 d. vertintų valstybės tarnautojų vertinimu (jų tarnybinės veiklos vertinimo išvadas, Komisijos posėdžio garso įrašus).

24. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą iš Generalinės prokuratūros išreikalauti visos Lietuvos Respublikos prokuratūros valstybės tarnautojų, turinčių A lygio 15 kategorijos tarnybinės veiklos vertinimo išvadas ir įrašus, prijungti pokalbio įrašą su R. L. (Komisijos nariu) ir kviesti šį Komisijos narį liudytoju.

25. Teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad teismas šiuos pareiškėjo prašymus išsprendė išklausęs ginčo šalių paaiškinimus, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus ir teismo posėdyje išklausęs Komisijos 2017 m. vasario 23 d., 2017 m. vasario 28 d. posėdžių įrašus, kuriuose buvo vertinama pareiškėjo tarnybinė veikla. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pateikė aiškius ir pagrįstus motyvus, kodėl pareiškėjo minėti prašymai nebuvo tenkinti. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo yra abstraktus, susijęs tik su valstybės tarnautojo kategorija, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo jį tenkinti.

26. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nebuvo jokio pagrindo tenkinti prašymą kviesti liudytoju R. L., kuris buvo vienas iš pareiškėją vertinusios Komisijos narių. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad prašymo šaukti liudytoją tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3480-520/2018). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl liudytojo iškvietimo 2017 m. spalio 5 d. vykusiame teismo posėdyje, nes išklausęs byloje esantį Komisijos posėdžio įrašą nustatė, kad Komisija sprendimus dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo priėmė vienbalsiai, sprendime darė išvadą, kad Komisija ar jos nariai nebuvo šališki. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai teisėjų kolegija pritaria.

27. Iš esmės analogiškus prašymus išreikalauti naujus įrodymus ir kviesti liudytoją pareiškėjas teikia ir apeliacinės instancijos teismui. Paminėtina, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymų, netenkinami ir iš esmės analogiški pareiškėjo prašymai teikiami apeliacinės instancijos teismui.

28. Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), pažymi, kad, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl Komisijos sudarymo ir veiklos teisėtumo, jos narių šališkumo, neturtinės žalos atlyginimo ir byloje surinktų bei išanalizuotų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl jų nebekartoja. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas