2022-05-04 Nr. AB-11408-3-61-3-00725-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2268-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00725-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis H. M. K. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas, Departamentas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 21S33950 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Migracijos departamento skundžiamu sprendimu nuspręsta: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad jį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė arba šalis) persekioja (duomenys neskelbtini) grupuotė, nes pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas teigė nesutinkantis su atsakovo išvada, jog jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų dėl papildomos apsaugos suteikimo. Pareiškėjas nurodė individualias aplinkybes, kurioms esant, jis negali pasilikti kilmės valstybėje, t. y. dėl to, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai ištyrė ir įvertino situaciją, susidariusią pareiškėjo kilmės šalyje. Jis taip pat nesutiko su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į savo kilmės valstybę, nes jam nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Paaiškino, jog nagrinėjamu atveju nenustatytos būtinos pareiškėjo išsiuntimo sąlygos, skundžiamame sprendime neįvardijama, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti.

6. Pareiškėjo tvirtinimu, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai pritaikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, o tai, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas atmestas kaip nepagrįstas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

7. Pareiškėjo vertinimu, nors Migracijos departamentas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, jog nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso, nes šis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių teisinio statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio suteikimo kriterijų, bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog jis pagrindė savo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, lėmusias jį išvykti iš kilmės valstybės, turėjo trūkumų: (duomenys neskelbtini).

11. Migracijos departamentas nurodė, jog atlikto tyrimo metu taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų bei pagrįstai nenustatyta, kad jam kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su skundžiamu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti šį sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

12. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjas pagrįstai išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarkas bei atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Departamentas atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas sprendė, jog tikėtina, kad atsisakius pareiškėjui suteikti prieglobstį, jis vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Todėl šiuo atveju ir buvo pareiškėjui taikoma Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

13. Departamentas pažymėjo, jog priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram laikotarpiui. Departamentas sprendė, jog pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Repsubliką laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kuriuos vertino kaip proporcingus.

14. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo byloje pateiktą raštą, neva surašytą (duomenys neskelbtini), konstatavo, jog iš šio rašto nėra aišku kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas šį raštą gavo ir, ar jis iš tikrųjų adresuotas pareiškėjui. (Duomenys neskelbtini).

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo H. M. K. skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33950 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti pareiškėjui H. M. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. 4. Įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui H. M. K. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.

16. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, nustatė, kad:

16.1. 2021 m. liepos 25 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pareigūnai surašė raštą „Registraciją patvirtinantis lapas Nr. 300“, kuriame nurodoma, kad 2021 m. liepos 25 d. pareiškėjas užregistruotas pagal Užsieniečių registravimo ar registraciją patvirtinančio dokumento išdavimo tvarkos aprašą;

16.2. 2021 m. rugpjūčio 25 d. užregistruotas prieglobsčio prašytojo prašymas raštu, kuriame pareiškėjas nurodė, kad policijos pareigūnams pranešė (duomenys neskelbtini);

16.3. 2021 m. spalio 21 d. vykusios apklausos Departamente metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

16.4. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir Įstatymo 87 straipsnio kriterijų papildomai apsaugai suteikti. Teismas sprendė, jog Departamentas, priimdamas sprendimus, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismas, iš pareiškėjo paaiškinimų sprendė, kad jis tik bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės, o baimę grįžti į kilmės valstybę grindė tik subjektyviomis prielaidomis dėl pareiškėjo galimo persekiojimo, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pasakojimą pripažino nedetaliu, nelogišku, prieštaringu, nepatvirtintu kilmės valstybės informacija. Nei teismas, nei Migracijos departamentas nenustatė tikėtinų pareiškėjo persekiotojų ir persekiojimo motyvų. Teismas vertino, jog pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai – (duomenys neskelbtini).

19. Teismas pažymėjo, jog kilmės valstybės informacija patvirtina, kad šiuo metu nėra įrodymų, patvirtinančių aktyvią (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ši kilmės valstybės informacija yra neteisinga. Nei teismui, nei pranešime policijai pareiškėjas nenurodė, kad (duomenys neskelbtini).

20. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis EPPB duomenimis nustatė, kad nė viename (duomenys neskelbtini) regione beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien buvimas ten sukeltų grėsmę sveikatai, gyvybei. Pažymėjo, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko per (duomenys neskelbtini), tačiau joje prieglobsčio nepasiprašė, teismo posėdyje patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) jam grėsmė nekilo, jis nebuvo persekiojamas. Iš kilmės valstybės pareiškėjas išvyko teisėtai, turėdamas vizą, taigi valdžios institucijos netrukdė pareiškėjui išvykti.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą (duomenys neskelbtini).

22. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, jog Departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausia 2021 m. tiek EPPB, tiek kitų tarptautinių organizacijų pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Todėl priėjo išvados, kad Departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjo atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, tuo tarpu pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais, ar/ir įrodymais priešingai neįrodė.

23. Teismas, pasisakydamas dėl skundžiamos sprendimo dalies, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, pažymėjo, jog Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Todėl sprendė, jog Departamentas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui terminą savanoriškam išvykimui, kadangi tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti.

24. Teismas nesutiko su Departamento sprendimo dalimi, kuria nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, leidžiančių jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Vertino, jog toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Todėl Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos pakeitė, nustatydamas, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Tuo pačiu pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sumažindamas šį laikotarpį iki 2 (dviejų) metų.

III. 25. Pareiškėjas H. M. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

27. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes jį (duomenys neskelbtini).

28. Pareiškėjo teigimu, EPPB ataskaita, kuria Departamentas vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą, yra rekomendacinio pobūdžio, neprivaloma. Joje pateikiama apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., taigi vienerių metų senumo. Anot pareiškėjo, atsakovas nagrinėjamu atveju ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualiausią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus.

29. Pareiškėjo įsitikinimu, jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, o pateikta informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neįrodo, jog pareiškėjui kilmės šalyje dėl asmens individualių savybių kiltų reali grėsmė, ar jis būtų persekiojamas. Atsakovo teigimu, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalye nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

33. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017).

34. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla išnagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

V. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 21S33950, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš naujo pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atskirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad atsakovas įvertino pareiškėjo duotus paaiškinimus apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, kartu su surinkta informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą siejo su tuo, kad (duomenys neskelbtini).

38. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

39. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

40. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

42. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

43. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

44. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, konstatuoja, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

46. Pareiškėjas nurodė, kad jį (duomenys neskelbtini). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai buvo konstatuota, jog prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo pasakojimo (duomenys neskelbtini). Byloje pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai – (duomenys neskelbtini). Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų arba nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, prieglobsčio prašytojas nepateikė, tokių duomenų, nenustatė ir teismas, todėl atsakovas pagrįstai šiuo atveju sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

47. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas Sprendime išsamiai įvertino pareiškėjo kilmės valstybės situaciją tiek visos valstybės mastu, tiek pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, o nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

48. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomą informaciją apie padėtį kilmės valstybėje, ši informacija niekaip nepagrindžia būtent pareiškėjo realios baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje.

49. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

50. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

51. Įvertinus nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad Migracijos departamentas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, jo paaiškinimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

52. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Migracijos departamentas atlikto tyrimo metu nenustatė realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Nenustatė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėjas nurodė, jog jis gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini) mieste. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikta informacija, nustatyta, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. Nustatyta, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei nekyla joks pavojus. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, jog pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Priešingai, pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras, turintis darbo ir gyvenimo (duomenys neskelbtini) mieste patirties, kilmės valstybėje yra likę pareiškėjo artimieji. Pareiškėjas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra.

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas; pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė jį į užkardą, pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dalyse dėl pareiškėjo priverstinio išsiuntimo į kilmės šalį ir draudimo jam atvykti 2 metus į Lietuvos Respubliką. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, šios sprendimo dalys yra pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl paminėtos sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Virginija Volskienė