5cffe210-fd8e-4ff5-9d41-3e941b6d6bfc · Vilniaus apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-40-1020/2017Proceso Nr. 1-01-579-1020/2016Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.2; 2.1.2.7; 2.2.4.3;2.4.6.5.2 (S)                VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. kovo 9 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Jurgitos Mačionytės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),sekretoriaujant Daivai Kokštaitei, Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorei Dainai Dilbienei,išteisintajam G.

L. ir jo gynėjui advokatui Valdui Burneikiui, nukentėjusiajam D. J. ir jo atstovei advokatei Loretai Guižauskienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo D. J. (D. J.) ir prokurorės Dainos Dilbienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. iÅ¡teisintas dėl nusikalstamos veikos, uždraustos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

IÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , teisėjų kolegija, n u s t a t ė : Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės G. L. kaltintas tuo, kad 2015 m. kovo 7 d., apie 22.00 val., adresu (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, veikdamas kartu su dar trimis ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas iÅ¡skirtas, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų sumušė D. J., suduodamas smÅ«gį kumščiu į veido sritį, o nukentėjusiajam nukritus ant grindų, jis su bendrininkais nukentėjusiajam D.

J. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 16 smÅ«gių, dėl ko nukentusiajam buvo padaryta ne mažiau 16 trauminių poveikių, t. y. kraujosruva deÅ¡inio smilkinio srityje, poodinė kraujosruva kaktos kairėje, odos nubrozdinimas kairio smilkinio srityje, poodinės kraujosruvos deÅ¡inės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, deÅ¡iniame skruoste, deÅ¡iniame ir kairiame žanduose, deÅ¡inės ausies vijoklio nugariniame pavirÅ¡iuje nusitęsianti į kaklÄ , kraujosruva deÅ¡inės akies junginėje, virÅ¡utinio žandikaulio bei kairėje danties vainikų nuskilimai, kraujosruva virÅ¡utinės lÅ«pos gleivinėje, poodinės kraujosruvos deÅ¡inėje bei kairėje plaÅ¡takoje, deÅ¡inio kelio projekcijoje, - Å¡ie sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, nosies kaulų lūžio sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosies kaulų lūžio sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Dėl Å¡ių veiksmų G. L. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. 2016 m. liepos 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu G. L. iÅ¡teisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Nuosprendyje teismas nurodė, kad G. L. neprisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, kaltinimas grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, kuriuos teismas vertino kritiÅ¡kai, kadangi nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus. Byloje liko niekuo nepaneigtas kaltinamojo paaiÅ¡kinimas, kad jis pas nukentėjusįjį buvo vienas ir sudavė vienintelį smÅ«gį nukentėjusiajam, kaip atsakÄ už suduotÄ smÅ«gį.

Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad kas nors matė G. L. su dar 3 asmenimis įvykio vietoje. Teismas nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog G. L. iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų kartu su nenustatytais asmenimis padarė ne mažiau 16 trauminių poveikių nukentėjusiajam, taip nesunkiai sutrikdydami jo sveikatÄ . Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai Apeliaciniu skundu nukentėjusysis D. J. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendį ir priimti G.

L. atžvilgiu apkaltinamÄ jį nuosprendį – pripažinti G. L. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , paskirti jam Å¡io straipsnio sankcijoje numatytÄ bausmę ir patenkinti nukentėjusiojo civilinį ieÅ¡kinį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinamojo nurodomi įvykiai prieÅ¡tarauja faktinėms aplinkybėms, kadangi nukentėjusysis negalėjo patvirtinti, jog dalyvavo sumuÅ¡ant kaltinamojo brolį, kadangi tuo metu miegojo pas I. Å .. Kaltinamasis pas nukentėjusįjį atėjo ne vienas, o dar su trimis pažįstamais, kurių tyrimo metu nepavyko nustatyti.

Kaltinamasis teigia, kad atėjo pas nukentėjusįjį išsiaiškinti, kas sumušė jo brolį, tačiau pasišalino iš įvykio vietos, nesulaukęs iškviestų policijos pareigūnų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai nuosprendyje yra iškraipyti. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai įvertino nukentėjusiojo parodymus kritiškai, kadangi nukentėjusiojo blaivumas įvykio metu nebuvo tikrintas, nors jis neneigia vartojęs alkoholį, tačiau dėl netrumpo laiko, kurį pramiegojo, alkoholis nepadarė įtakos nukentėjusiojo atminčiai ar įvykių eigos vertinimui.

Taigi vien VÅ¡Ä® VUL Žalgirio klinikos asmens ambulatorinio gydymo statistinėje kortelėje užfiksuotas alkoholio kvapas nepaneigia gebėjimo atpasakoti įvykius, be to, nukentėjusysis yra įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ . Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamasis nebuvo nuoseklus, pasakodamas, kas kam pirmasis sudavė smÅ«gius, ir savo prieÅ¡taravimų teisme paaiÅ¡kinti negalėjo. G. L. nurodomo smÅ«gio jam į Å¡onÄ nepatvirtina jokie objektyvÅ«s duomenys, o D.

J. padarytus sužalojimus nustatė VTMT specialistas, surašęs iÅ¡vadÄ . Dėl to teismas nepagrįstai kaltinamojo smurtinius veiksmus laikė atsaku į tariamÄ nukentėjusiojo smÅ«gį. Apeliantas nurodo, kad nėra pagrindo tikėti, jog jis buvo sumuÅ¡tas kitų asmenų po G. L. suduoto smÅ«gio, kadangi tai paneigia faktas, jog jis iÅ¡kvietė policijÄ ir greitÄ jÄ medicinos pagalbÄ iÅ¡kart po G. L. ir jo bendrų užpuolimo. Nukentėjusysis teigia, kad aplinkybė, jog jis ir kiti asmenys yra kaltinami kitoje baudžiamojoje byloje pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , nepaneigia G.

L. smurtinių veiksmų jo atžvilgiu. Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros Pirmojo skyriaus prokurorė Daina Dilbienė apeliaciniu skundu praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį panaikinti ir G. L. pripažinti kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , paskirti G. L. 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymÄ 2 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir įpareigojimus: be institucijos, prižiÅ«rinčios bausmės vykdymo atidėjimÄ , sutikimo neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, paskirti 10 MGL dydžio įmokÄ Ä¯ nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondÄ .Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių G.

L. kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiojo parodymus kritiÅ¡kai, motyvuodamas tuo, kad D. J. buvo neblaivus. Nukentėjusiojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje buvo nuoseklÅ«s, nukentėjusysis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , o kaltinamojo parodymai – keitėsi, tačiau teismas kaltinamojo parodymų prieÅ¡taringumo nevertino.

Prokurorė nurodo, kad nuo to momento, kai nukentėjusysis iÅ¡bėgo iÅ¡ laiptinės į kiemÄ Å¡auktis pagalbos, praėjo labai trumpas laiko tarpas, todėl negali bÅ«ti jokių abejonių kad Å¡io laikotarpio intervale jį bÅ«tų galėję sumuÅ¡ti kokie nors kiti asmenys. Prokurorė teigia, kad gynybos versijÄ , jog G. L. įvykyje dalyvavo vienas, paneigia byloje esantys duomenys. G. L. parodymų nenuoseklumas leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad tai tik jo gynybinė pozicija, siekiant iÅ¡vengti atsakomybės už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Vien tai, kad G. L. su bendrininkais policijos pareigÅ«nai nerado nusikaltimo vietoje ar Å¡alia jos, nepaneigia, kad D. J. sumušė G. L. su trim bendrininkais. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad pagal teismų praktikÄ , tais atvejais, kai nukentėjusiajam smÅ«gius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smÅ«gių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi bÅ«ti traukiami pagal tÄ patį BK straipsnį, dalį ar punktÄ .

Dėl Å¡ios priežasties kaltinamojo gynėjo teiginiai, kad G. L. turėtų atsakyti tik už vieno smÅ«gio sudavimÄ nukentėjusiajam prieÅ¡tarauja bendrininkavimo instituto esmei, tačiau Å¡ių duomenų teismas nevertino. Apeliaciniame skunde prokurorė taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad kaltinamojo G. L. brolis R. L. nukentėjusiajam grasino dėl kreipimosi į policijÄ , nurodydamas, kad jei Å¡is kreipsis į policijÄ , pareiÅ¡kimÄ paraÅ¡ys ir R. L., kuriame nurodys, kad D. J. jį sumušė.

R. L. teiginiai pasitvirtino ir teisiamajame posėdyje, kuriame jis, atsakydamas į prokuroro klausimÄ , nurodė, kad jis skambino nukentėjusiajam ir žinojo, kad jo brolis G. L. buvo „susikabinęs“ su D. J.. R. L. D. J. skambino tam, kad nebÅ«tų pretenzijų iÅ¡ pastarojo pusės dėl brolio G. L. veiksmų. R. L. teisiamajame posėdyje nurodė, kad „nepavyko susitaikyti, todėl aÅ¡ kreipiausi į policijÄ â€œ. Teismo posėdyje iÅ¡teisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusysis, jo atstovė ir prokurorė – apeliacinius skundus tenkinti.

Apeliacinės instancijos teismo iÅ¡vados ir argumentai Dėl byloje ginčijamų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai yra tenkintini iÅ¡ dalies. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus, bylos medžiagÄ ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikęs dalinį įrodymų tyrimÄ , nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas iÅ¡ Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatų kylančios pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nebÅ«ti pasyviu proceso stebėtoju, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įrodymus vertino atskirai vienÄ nuo kito, o ne jų visetÄ , pirmenybę teikė kaltinamÄ jį G.

L. teisinantiems duomenims, nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo parodymus ir iÅ¡ esmės nevertino jokių kitų byloje surinktų duomenų bei nesiėmė pareigos bÅ«ti aktyviam, aiÅ¡kinantis svarbias bylai aplinkybes ir Å¡alinant kilusias abejones. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės ir teisingumo principus, bei BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir Å¡ie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė pirmosios instancijos teismui iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėtus pažeidimus sÄ lygojo visiÅ¡kai pavirÅ¡utiniÅ¡kas, neiÅ¡samus ir nekokybiÅ¡kas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nebuvo atlikti visi, netgi elementarÅ«s ir tokio pobÅ«džio bylose visuomet atliktini tyrimo veiksmai (pvz. neatlikta įvykio vietos apžiÅ«ra ir neužfiksuoti jokie nusikalstamos veikos pėdsakai, kraujo dėmės ir pan., nenustatyti asmenys, skambinę Bendrajam pagalbos centrui tuojau pat po nusikalstamos veikos padarymo ir neiÅ¡reikalautas Å¡io skambučio garso įraÅ¡as; neapklausti visi galimi nusikalstamos veikos liudytojai; nesiimta jokių veiksmų, siekiant nustatyti visus nusikalstamÄ veikÄ padariusius asmenis ir apsiribota tik įtarimais tam asmeniui, kurį tiesiogiai įvardijo nukentėjusysis, nesiimta veiksmų nustatant vieno iÅ¡ kaltininkų telefono buvimo vietÄ prieÅ¡ nusikalstama veikÄ , jos metu ir netrukus po to, nenustatyti Å¡io asmens telefoniniai ryÅ¡iai ir jų laikas prieÅ¡ nusikalstamÄ veikÄ ir kt.

Byloje taip pat visiÅ¡kai atmestinai suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas, kuriame ne tik netiksliai nurodyta inkriminuojama veika, bet ir nėra jokių argumentų dėl inkriminuojamų ir ikiteisminio tyrimo metu ginčytų aplinkybių, be perraÅ¡ytų visiÅ¡kai prieÅ¡ingų kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų, nenurodyti jokie kiti duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas ir pan. Ikiteisminio tyrimo metu padaryti esminiai proceso teisės pažeidimai, turint omenyje Konstitucijoje įtvirtintÄ aktyvų teismo modelį, nors ir itin apsunkina galimybes vėliau nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes, teismo darbÄ bei prailgina bylos nagrinėjimÄ , neatleidžia teismo nuo pareigos, pačiam imtis visų bÅ«tinų veiksmų, siekiant priimti teisingÄ teismo nuosprendį, t. y. neapsiriboti vien tik formaliu ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu ir nominalia iÅ¡vada apie nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios seka vien iÅ¡ prokuroro suraÅ¡yto kaltinamojo akto.

Å ias teismo iÅ¡vadas sÄ lygoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje nurodoma, kad „Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylÄ vieÅ¡ai ir teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumÄ vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali bÅ«ti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, iÅ¡samiai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesÄ , turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigÅ«nams), inter alia prokurorams; <...>“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Kaip jau minėta byloje, apklaustas iÅ¡teisintasis G. L. ir nukentėjusysis D. J., kurių parodymais buvo grindžiamas kaltinimas, laikėsi skirtingų pozicijų: G. L. iÅ¡ esmės teigė, jog 2015 m. kovo 7 d., vėlai vakare, po mamos skambučio ir praneÅ¡imo apie jo brolio R. sumuÅ¡imÄ ir iÅ¡vežimÄ Ä¯ ligoninę, vienas nuvyko pas liudytoju byloje apklaustÄ I. Å ., kur laiptinėje sutiko nukentėjusįjį D. J. ir sudavė jam vienÄ atsakomÄ jį smÅ«gį į veidÄ , o po to iÅ¡ minėtos vietos išėjo.

PrieÅ¡ingai nei G. L., nukentėjusysis D. J. tvirtino, kad išėjęs iÅ¡ savo draugo I. Å ., laiptinėje sutiko keturis vaikinus, tarp kurių buvo ir G. L.. Pastarieji po žodžių „šitas“ jį sumušė, pirmÄ smÅ«gį į veidÄ sudavė G. L., vėliau visi jį mušė rankomis ir kojomis; po sumuÅ¡imo jis dalies aplinkybių nepamena, bet pamena, jog iÅ¡bėgo į laukÄ ir sustabdęs automobilį paprašė iÅ¡kviesti greitÄ jÄ pagalbÄ . Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo parodymus vertino kritiÅ¡kai, nes Å¡is buvo neblaivus.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra paneigta G. L. nurodyta įvykių versija, nes įvykio aplinkybių ir G. L. bei kitų trijų asmenų niekas nematė. Tokios iÅ¡vados kontekste pirmosios instancijos teismas, be jokių argumentų, iÅ¡ esmės remdamasis tik kaltinamojo parodymais, kaip neginčijamÄ aplinkybę konstatavo, kad kaltinamasis sudavė vienÄ smÅ«gį nukentėjusiajam kaip atsakÄ Ä¯ pastarojo smÅ«gį.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks įrodymų vertinimas nebuvo galimas, nes nebuvo paremtas iÅ¡samiu bylos aplinkybių tyrimu.

Visų pirma, vertinant nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymus, teismas turėjo pastebėti, kad kaltinamojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, prieÅ¡ingai nei nukentėjusiojo parodymai, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nuoseklÅ«s. Taigi daryti iÅ¡vadas, remiantis vien kaltinamojo teisme duotais parodymais , kuriuos paneigia ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir to paties G. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo galima. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamasis sudavė vienÄ smÅ«gį nukentėjusiajam kaip atsakÄ Ä¯ pastarojo smÅ«gį, nors ikiteisminio tyrimo metu G.

L. teigė visiÅ¡kai prieÅ¡ingai: „duris atidarė vaikinas, kurio nepažįstu. AÅ¡ jį mačiau pirmÄ kartÄ , jo veidas nebuvo sumuÅ¡tas, jokių žymių nesimatė, jis buvo akivaizdžiai neblaivus, kaip vėliau sužinojau tai buvo D. J.. AÅ¡ jo paklausiau, ar jis buvo su I., kai mano brolis R. buvo muÅ¡amas, jis atsakė, kad taip. AÅ¡ tada pasakiau, kad jis su savo draugais sumušė mano brolį R. ir sudaviau jam į veidÄ vienÄ smÅ«gį kumščiu, mes susistumdėme ir jis man sudavė vienÄ smÅ«gį į Å¡onÄ , ir aÅ¡ išėjau.“ (t. 1 b.l. 40).

Pirmosios instancijos teismas, apklausdamas kaltinamÄ jį G. L., pagarsino Å¡iuos G. L. parodymus, tačiau be pagrindo pasitikėjo kaltinamojo paaiÅ¡kinimu, kad Å¡is davė kitokius parodymus tyrėjai nei buvo užfiksuoti protokole, kad tyrėja jam žadėjo iÅ¡taisyti atitinkamus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pan. (t. 1 b.l. 144).Apeliacinės instancijos teisme tiek G. L., tiek nukentėjusysis D. J. nurodė iÅ¡ esmės tas pačias aplinkybes. Tikrinant G. L. parodymus apie jo ir nukentėjusiojo suduotų smÅ«gių eiliÅ¡kumÄ , apeliacinės instancijos teisme liudytoja buvo apklausta tyrėja V.

Č.. Pastaroji, papasakodama apie nagrinėjamoje byloje atlikto ikiteisminio tyrimo eigÄ , nurodė, kad G. L. tyrimo pabaigoje pakeitė parodymus ir tvirtino, jog nukentėjusysis pirmas sudavė jam smÅ«gį. Atsakydama į kolegijos klausimus, liudytoja kategoriÅ¡kai atmetė galimybę taisyti protokolÄ po to, kai jis pasiraÅ¡omas. Pastaroji nurodė, kad niekada ir jokiam proceso dalyviui nėra žadėjusi ateityje pataisyti protokolÄ , nes to padaryti neįmanoma. Pasak jos, parodymus davęs asmuo pastabas gali įraÅ¡yti į protokolÄ po to, kai jį perskaito.

Atsakydamas į tai, iÅ¡teisintasis nurodė visiÅ¡kai naujas aplinkybes, tvirtindamas, kad jam pasiraÅ¡yti buvo pateiktas tuščias lapas, ir pažadėta, kad vėliau bus pataisyti parodymai (t. 2 b.l. 55). Liudytoja V. Č. tokias aplinkybes kategoriÅ¡kai paneigė, be to, tai prieÅ¡tarauja ankstesniems G. L. paaiÅ¡kinimams ir visiÅ¡kai atitinka liudytojos V. Č. pradinę pozicijÄ bei byloje esančius procesinius dokumentus, liudijančius apie tai, kad G. L. pakeitė savo pozicijÄ tik vėlesnėje tyrimo stadijoje.

Taigi liudytojos V. Č. parodymai iš esmės paneigia galimybę pripažinti patikimais G. L. teisme duotus parodymus. Priešingai nei išteisintasis, nukentėjusysis D. J. apie esmines bylos aplinkybes pasakojo visiškai nuosekliai. Jis nuo pat tyrimo pradžios iki paskutinės jo apklausos apeliacinės instancijos teisme nuosekliai teigė, kad buvo sumuštas ne vieno G. L., bet viso keturių asmenų: iš policijos pareigūno N. P. tarnybinio pranešimo matyti, kad taip jis nurodė tuojau pat po įvykio atvykusiems policijos patruliams (t.

1. b.l. 6); iÅ¡ byloje gautos ir iÅ¡tirtos specialisto iÅ¡vados matyti, kad taip jis nurodė bendraudamas su jį gydžiusiais bei apžiÅ«rėjusiais medikais (gydytojos A. J. apžiÅ«ros metu nukentėjusysis teigė, kad jį užpuolė nepažįstami (duomenys neskelbtini) laiptinėje; gydytojos O. K. suraÅ¡ytoje gydymo statistinėje kortelėje nurodyta „pasak paciento, apie 22-23 val. 2015- 03-07 buvo sumuÅ¡tas nepažįstamų asmenų, prarado sÄ monę“ (t.

1. b.l. 20-21); taip jis nurodė 2015 m. kovo 12 d. protokole - pareiÅ¡kime apie nusikalstamÄ veikÄ (t. 1 b.l. 3), apklausų metu ikiteisminio tyrimo metu (t.1. 29; 32; 35), pirmosios instancijos teisme (t.1 b.l. 145) ir apeliacinio proceso metu.Nukentėjusiojo parodymus visiÅ¡kai atitinka ir byloje atlikta specialisto iÅ¡vada, kuri objektyviai patvirtina nukentėjusiojo nurodyto sužalojimo bÅ«do galimybę, nes specialisto iÅ¡vadoje nustatyta, kad sužalojimai padaryti mažiausiai 16 trauminių poveikių pasėkoje (t.1 b.l. 19-22).Pirmosios instancijos teismas nesirėmė nukentėjusiojo parodymais ir tÄ grindė nukentėjusiojo neblaivumu įvykio metu.

Visgi iÅ¡ bylos medžiagos visiÅ¡kai akivaizdu, kad nukentėjusiojo neblaivumas netrukdė jam prisiminti esminių to vakaro aplinkybių iki jo sumuÅ¡imo bei tuojau pat po to, kai atgavo sÄ monę po sumuÅ¡imo. Tai netrukdė nukentėjusiajam susistabdyti pravažiuojantį automobilį ir iÅ¡sikviesti pagalbÄ , papasakoti apie esmines įvykio aplinkybes į įvykio vietÄ atvykusiems policijos pareigÅ«nams ir vėliau jį apžiÅ«rėjusiems medikams. Nukentėjusysis labai aiÅ¡kiai ir nuosekliai teigė, kad po jo sumuÅ¡imo dėl suduotų smÅ«gių skaičiaus kažkuriam laikui prarado sÄ monę ir bÅ«tent dėl to negali tiksliai pasakyti, kiek laiko po jo sumuÅ¡imo praėjo iki to momento, kai jis išėjo iÅ¡ laiptinės į laukÄ ir iÅ¡sikvietė pagalbÄ .

IÅ¡ liudytojo I. Å . parodymų matyti, kad nukentėjusysis tÄ vakarÄ buvo iÅ¡gėręs, tačiau, pasak liudytojo „buvo kiek prasimiegojęs ir išėjo negirtas“. Be to, iÅ¡ nukentėjusiojo parodymų matyti, kad D. J. tiksliai prisiminė aplinkybes iki jo išėjimo iÅ¡ I. Å . gyvenamosios patalpos (Å¡ie parodymai visiÅ¡kai atitinka ir liudytojo I. Å . parodymus), kad atgavęs sÄ monę, nepaisant neblaivumo, galėjo į įvykio vietÄ atvykusiems pareigÅ«nams nurodyti jo sumuÅ¡imo aplinkybes (tÄ atspindi policijos pareigÅ«no N. P. tarnybinis praneÅ¡imas, kuriame, beje, net neužsimenama apie D.

J. neblaivumÄ , nors nurodoma apie jo sveikatos bÅ«klę ir nusikalstamos veikos aplinkybes (t.1 b.l. 6)). Vien tik aplinkybė, kad įvykio vietoje policijos pareigÅ«nai nerado nei G. L., nei kitų asmenų, neleidžia daryti iÅ¡vados, kad nukentėjusysis meluoja, ir kad G. L. ir (ar) kiti asmenys ten nebuvo. PrieÅ¡ingai, byloje nėra ginčo, kad G. L. buvo įvykio vietoje, tÄ pripažįsta ir pats G. L., todėl kiti asmenys, lygiai taip pat kaip ir nerastas G. L., iÅ¡ įvykio vietos galėjo pasiÅ¡alinti.   Kaltinamasis savo gynybÄ grindžia versija, kad byloje nustatytus sužalojimus nukentėjusiajam galėjo padaryti kažkas kitas, nes pats iÅ¡teisintasis pripažįsta sudavęs jam tik vienÄ smÅ«gį.

Å iÄ versijÄ apeliacinės instancijos teismas atmeta ir tokiÄ pozicijÄ grindžia Å¡iais pagrindiniais argumentais:  iÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad iki nukentėjusiojo ir G. L. susitikimo, D. J. ir jo veidas nebuvo sumuÅ¡tas ar sužalotas (tÄ nuosekliai pasakojo ne tik pats nukentėjusysis, bet ir G. L., be to, Å¡ias aplinkybes apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir liudytojas I. Å .); iÅ¡ byloje surinktų duomenų matyti, kad nuo G. L. susitikimo su D. J. iki praneÅ¡imo apie padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ praėjo labai trumpas laiko tarpas (informacija policijoje apie nusikalstamÄ veikÄ gauta 22 val. 15 min. (t. 1 b.l. 5);

G. L. iÅ¡ savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), galėjo iÅ¡važiuoti ne anksčiau nei 20 val. 30 min. arba vėliau, nes jis aiÅ¡kintis dėl brolio sumuÅ¡imo iÅ¡važiavo po to, kai jam apie brolio sumuÅ¡imÄ ir iÅ¡vežimÄ Ä¯ ligoninę pranešė mama (t.1 b.l. 143), o R. L. į ligoninę buvo pristatytas 20 val. 30 min. (t. 2 b.l. 41); pasak G. L. nuo namų iki įvykio vietos jis važiavo apie 15 - 20 min. (t.2 b.l. 36), taigi anksčiausiai įvykio vietoje jis galėjo atsirasti tik apie 20 val. 45 min. arba dar vėliau, jei iÅ¡ namų bÅ«tų iÅ¡vykęs tuo pat metu, kai jo brolis buvo atvežtas į ligoninę; pats kaltinamasis teigė, kad konfliktas su D.

J. įvyko tarp 21 val. ir 22 val. (t. 1 b.l. 143); G. L. pirmosios instancijos teisme nurodytas konflikto su D. J. laikas yra tarp 21 val. ir 22 val., tad jis atitinka ir nukentėjusiojo pirmosios apklausos metu nurodytÄ laikÄ â€“ apie 22 val. (t. 1 b.l. 29), be to, nukentėjusysis teigė, kad pagalbÄ po jo sumuÅ¡imo iÅ¡sikvietė ne iÅ¡ karto, kad kuriam laikui buvo netekęs sÄ monės, o išėjęs į laukÄ Â automobilį, kuriuo važiavę žmonės paskambino pagalbos, stabdė 7 - 8 minutes (kaip minėta policijÄ praneÅ¡imÄ gavo 22 val. 15 min.)); nukentėjusysis, siekdamas nepagrįstai apkaltinti G.

L. ir kitus asmenis, galėjo kategoriÅ¡kai tvirtinti, kad tuojau pat po jo sumuÅ¡imo jis iÅ¡sikvietė pagalbÄ ir daugiau jokių kitų asmenų nesutiko; visgi tokios taktikos nukentėjusysis nesilaikė ir nuosekliai teigė, kad buvo netekęs sÄ monės bei negali pasakyti, kiek laiko praėjo nuo jo sumuÅ¡imo iki išėjimo į laukÄ , taigi nesiekė iÅ¡kreipti parodymų taip, kad galėtų įtikinamai pagrįsti G. L. kaltę; G. L. prieÅ¡taringai ir neįtikinamai tvirtina, kad po jo brolio sumuÅ¡imo vyko aiÅ¡kintis brolio sumuÅ¡imo aplinkybių vienas, nors tuo pačiu teigė žinojęs, kad brolio sumuÅ¡imo vietoje renkasi mėgstantys iÅ¡gerti ir neaiÅ¡ku kÄ vartojantys asmenys, kad mama jam papasakojo, jog brolį sumušė trys asmenys ir pan. (t. 2 b. l. 34-35); lygiai taip pat neįtikinamai G.

L. pasakojo, kad tuojau po to, kai jam į Å¡onÄ sudavė smÅ«gį nukentėjusysis, jis sudavė smÅ«gį nukentėjusiajam į veidÄ ir tuo konfliktas tiesiog baigėsi, jis išėjo iÅ¡ laiptinės ir paliko D. J. stovintį, kad galbÅ«t jį sumušė kiti asmenys ar D. J. draugai; iÅ¡ liudytojo I. Å . ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad kitÄ dienÄ ir vėliau po įvykio jie bandė aiÅ¡kintis, kas sumušė D. J., kas buvo kartu su G. L., bet niekada tarpusavyje nesvarstė, kad D. J. galėjo sumuÅ¡ti liudytojas I.

Å . ar bet kokie kiti nei kartu su G. L. buvę asmenys; nukentėjusiojo ir liudytojo I. Å . parodymus iÅ¡ esmės patvirtina ir byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad kaltinamojo G. L. brolis R. L., kaip tÄ pats nurodė apklaustas teisme, skambino D. J., siekdamas susitaikyti ir iÅ¡vengti baudžiamojo persekiojimo prieÅ¡ brolį G. L. ne už bet kÄ , o už to paties nukentėjusiojo D. J. sumuÅ¡imÄ (t. 1 b.l. 175-176); iÅ¡ visiÅ¡kai nuoseklių nukentėjusiojo parodymų aiÅ¡kiai matyti, kad sÄ monės jis neteko ne dėl kažkieno kito veiksmų, o dėl G.

L. ir su juo buvusių kitų trijų vaikinų vartoto intensyvaus smurto;laikantis G. L. nurodomos versijos, po G. L. suduoto vieno smÅ«gio į skruostÄ , nukentėjusysis tiesiog liko stovėti, o jis iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino, nors čia atvyko iÅ¡ mamos žinodamas, kad brolį sumušė I. Å ..Apeliacinio proceso metu G. L. ir gynyba teigė, kad įvykio vieta buvo per maža, kad tokioje vietoje nukentėjusiojo negalėjo sumuÅ¡ti 4 žmonės, tačiau tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo pateiktos foto nuotraukos, ypač nuotraukos, kuriose aiÅ¡kiai matomas patalpų mastelis ir jose esančių žmonių kojos (t. 2 b.l.47, 100), taip pat liudytojo I.

Å . parodymai apie įvykio vietos dydį teismui sudaro pagrindÄ atmesti tokius teiginius ir daryti tvirtÄ iÅ¡vadÄ , jog tokiame plote, laiptinėje, penki asmenys, įskaitant nukentėjusįjį, tikrai galėjo bÅ«ti. Teismas atmeta ir kitas gynybos keltas abejones, susijusias su konflikto metu turėjusiu kilti triukÅ¡mu, kurio niekas negirdėjo, kad niekas negirdėjo, jog nukentėjusysis bÅ«tų Å¡aukęs ar kvietęs pagalbos, tad nukentėjusysis galėjo bÅ«ti sumuÅ¡tas kitoje vietoje. Å ių klausimų kontekste teismas pastebi, kad nors įvykio vieta byloje nebuvo apžiÅ«rėta, teisminio nagrinėjimo metu iÅ¡ liudytojų parodymų nustatyta, jog konfliktas vyko bendrabutyje, ne greta gyvenamųjų patalpų ir buto, iÅ¡ kurio išėjo nukentėjusysis, bet laiptinės dalyje, atskirtoje durimis nuo koridoriaus, iÅ¡ kurios patenkama į atskiras gyvenamÄ sias patalpas.

Pasak liudytojo I. Š., nuo konflikto vietos reikėjo praeiti virtuvę, o jo gyvenamųjų patalpų durys buvo tik ketvirtos nuo koridoriaus pradžios. Be to, liudytojas I. Š. nurodė, kad laiptinės durys į aukšto koridorių buvo rakinamos, išeinant iš koridoriaus jos atsidaro be rakto, tačiau norint grįžti reikia rakto, pasibelsti (t. 2 b.l. 53). Nukentėjusysis, apklaustas dar iki šių liudytojo nurodytų aplinkybių nuosekliai tvirtino, kad konfliktas įvyko jau išėjus iš koridoriaus į laiptinę.

Susitikimo su nukentėjusiuoju bÅ«tent laiptinėje faktÄ patvirtino ir kaltinamasis. Pasak nukentėjusiojo, smurtas jo atžvilgiu buvo pradėtas vartoti be jokių kalbų, tik kažkam pasakius „šitas“, o jam nurodžius, kad galbÅ«t apsirikta. Nukentėjusysis teigė, kad pradėjus jį muÅ¡ti, jis spėjo užsidengti veidÄ , o vėliau patyrė Å¡okÄ , prarado sÄ monę ir nepamena, kaip išėjo iÅ¡ laiptinės. IÅ¡ visų Å¡ių duomenų apie smurto vartojimo aplinkybes ir nusikaltimo vietÄ , teismas daro iÅ¡vadÄ , kad kiti bendrabutyje buvę žmonės galėjo negirdėti nukentėjusiojo atžvilgiu vartoto smurto, kad nukentėjusysis po sÄ monės praradimo galėjo nesugebėti grįžti į koridorių pro užrakintas duris, kad iÅ¡ nukentėjusiojo parodymų nekyla jokių abejonių, jog smurtas buvo vartotas ne kažkur kitur, o bÅ«tent laiptinėje, kurioje susitikimo su nukentėjusiuoju faktÄ pripažino ir kaltinamasis.

Teismas pastebi, kad vien aplinkybė, jog niekas negirdėjo, kas vyko laiptinėje, neleidžia daryti iÅ¡vados, kad joje nebuvo jokio įvykio. Pagal iÅ¡teisintojo nurodomÄ Ä¯vykių versijÄ , nukentėjusysis ir kaltinamasis toje pačioje vietoje kalbėjosi aiÅ¡kiai daugiau, be to, buvo susistumdymas, suduoti smÅ«giai, tačiau to taip pat niekas negirdėjo. Byloje iÅ¡teisintojo gynėjas teigė, kad G. L. negalėjo iÅ¡sakyti nukentėjusiojo nurodytų žodžių „šitas“, nes nedalyvavo konflikte sumuÅ¡ant jo brolį.

Visgi teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai taip pat nepaneigia nukentėjusiojo parodymų. Atvirkščiai, tai tik patvirtina nukentėjusiojo parodymų nuoseklumÄ bei tai, kad be G. L. įvykio vietoje buvo ir kiti asmenys, kurie dalyvavo, matė ir (ar) žinojo apie G. L. brolio R. L. sumuÅ¡imo aplinkybes ir jo sumuÅ¡imo vietoje buvusius asmenis (D. J. tvirtino, kad išėjęs iÅ¡ I. Å . buto po R. L. sumuÅ¡imo matė koridoriuje daug žmonių, taigi jis irgi galėjo bÅ«ti matomas). Ikiteisminis tyrimas Å¡iuo aspektu buvo aiÅ¡kiai neiÅ¡samus, posėdyje apklausta tyrėja iÅ¡ esmės pripažino, kad kiti nusikalstamÄ veikÄ galimai padarę asmenys iÅ¡ esmės net nebandyti nustatyti, nes kokie tai asmenys nenurodė nei kaltinamasis, nei nukentėjusysis (t. 2 b.l. 54-55).Atsižvelgiant į visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant nukentėjusiojo D.

J. sumušimo ir G. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo D. J. parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti ir šiame nuosprendyje jau aptarti įrodymai, t. y. liudytojų parodymai ir specialisto išvada. Pagal kaltinamajame akte inkriminuotas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, G. L., veikdamas kartu su dar trimis ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, sumušė D. J., tokiomis aplinkybėmis: pradžioje G.

L. sudavė smÅ«gį kumščiu į D. J. veido sritį, o nukentėjusiajam nukritus ant grindų, kartu su kitais bendrininkais nukentėjusiajam D. J. rankomis ir kojomis sudavė dar ne mažiau kaip 16 smÅ«gių. IÅ¡ kaltinimo seka, kad tokiu bÅ«du iÅ¡ viso nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip 17 smÅ«gių. Visgi iÅ¡ specialisto iÅ¡vados matyti, kad visi nustatyti sužalojimai buvo padaryti mažiausiai 16 trauminių poveikių pasėkoje (t. 1 b. l. 22). IÅ¡ bylos medžiagos pripažįstant, kad pirmÄ jį smÅ«gį nukentėjusiajam į veidÄ sudavė bÅ«tent G.

L., o ne kiti kartu su juo buvę asmenys, po Å¡io smÅ«gio G. L. ir kitų trijų asmenų suduotų smÅ«gių skaičius, turint omenyje specialisto iÅ¡vadoje nurodytÄ mažiausiÄ bendrÄ nukentėjusiajam padarytų trauminių poveikių skaičių, tikslintinas, nurodant, kad jų buvo ne mažiau kaip 15. Toks kaltinimo patikslinimas nekeičia kaltinimo esmės, nes bendras inkriminuotame kaltinime nurodytas nukentusiajam suduotų smÅ«gių skaičius nesikeičia – nukentėjusiajam buvo padaryta ne mažiau 16 trauminių poveikių, kurių padariniai detaliai nurodyti specialisto iÅ¡vadoje. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas G.

L. buvo pareikÅ¡tas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , laikantis nuostatos, kad nukentėjusysis D. J. buvo sumuÅ¡tas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamÄ veikÄ kvalifikuojantis požymis – chuliganiÅ¡kos paskatos – reiÅ¡kia, kad veikÄ kaltininkas padarė dėl aiÅ¡kaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iÅ¡Å¡Å«kis visuomeninei tvarkai, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstÄ savo veiksmams mažareikÅ¡mę dingstį.

Šis kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas yra chuliganiškos paskatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. vasario 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37/2014). Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog G. L. įvykio vietoje atsidūrė ne atsitiktinai, o kaip jis pats nurodė, siekdamas išsiaiškinti dėl jo brolio sumušimo (t.1 b.l. 143). Apeliacinės instancijos teisme G.

L. teigė, jog buvo emociÅ¡kai susijaudinęs ir važiavo sužinoti, už kÄ sumušė jo brolį (t. 2 b.l. 35). Nors G. L. neigia važiavęs kartu su kitais asmenimis ir kad sudavė inkriminuotÄ smÅ«gių skaičių, jis iÅ¡ esmės pripažino, kad sutikus D. J., bandė iÅ¡siaiÅ¡kinti, kas sumušė jo brolį. Tokį nukentėjusiojo atžvilgiu vartoto smurto motyvÄ visiÅ¡kai atitinka ir nukentėjusiojo parodymai, kuriuose jis teigė, kad prieÅ¡ jam suduodant smÅ«gius, kažkas iÅ¡ asmenų pasakė žodį “šitas” (t. 2 b.l. 32).

Tai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad įvykio vietoje G. L. atsidÅ«rė ir smurtÄ nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo, vedinas susierzinimo ir pykčio dėl jo brolio sumuÅ¡imo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai kaltininko vieÅ¡ojoje vietoje padarytÄ smurtinę veikÄ pirmiausia nulėmė pavydas, kerÅ¡tas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panaÅ¡aus pobÅ«džio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiÅ¡kų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. kovo 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2008).

Atsižvelgdama į tai ir atkreipdama dėmesį į aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje D. J. atžvilgiu vartojamo smurto niekas nematė bei negirdėjo, chuliganiÅ¡kų paskatų motyvas iÅ¡ kaltinimo yra Å¡alintinas (teismas pastebi, kad G. L. savo kaltę neigė visiÅ¡kai, neigė kartu su kitais asmenimis padaręs inkriminuotus sužalojimus, todėl toks kaltinimo apimties susiaurinimas ir patikslinimas, kuris lemia ir veikos perkvalifikavimÄ , Å¡velnina jo teisinę padėtį, bet nekeičia jo gynybos, todėl galimas). Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ (BK 24 straipsnio 1 dalis).

Bendrininkavimo bÅ«tinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Bendrininkų susitarimas gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas įvairiomis formomis: žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali bÅ«ti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tÄ patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromÄ nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas.

Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumÄ . Taigi bendrininkavimui bÅ«tina nustatyti asmenų veikos bendrumÄ : susitarimÄ daryti nusikalstamÄ veikÄ kartu ir bendrÄ vieningÄ tyčiÄ , t. y. situacijÄ , kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamÄ veikÄ ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta prieÅ¡ tai, G. L. su kitais, nenustatytais asmenimis, į įvykio vietÄ atvyko vedinas susierzinimo ir pykčio dėl jo brolio sumuÅ¡imo.

IÅ¡ patikimais pripažintų nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad G. L. su kitais asmenimis veikė kartu, pamačius nukentėjusįjį, kažkas iÅ¡ asmenų pasakė „šitas“, kartu vartojo smurtÄ ir tai rodo, kad visi asmenys veikė bendrininkaudami, vieninga tyčia, suvokdami savo veiksmų bendrumÄ , pavojingÄ smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu pobÅ«dį ir norėdami taip veikti.Atsižvelgiant į visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė Å¡ias pripažintas įrodytomis aplinkybes:

G. L., 2015 m. kovo 7 d., apie 22.00 val., namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), laiptinėje, veikdamas kartu su dar trimis ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas iÅ¡skirtas, sumušė D. J., t. y. sudavė smÅ«gį kumščiu į veido sritį, o nukentėjusiajam nukritus ant grindų, jis su bendrininkais nukentėjusiajam D. J. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 15 smÅ«gių, dėl ko nukentėjusiajam viso buvo padaryta ne mažiau 16 trauminių poveikių, t. y. kraujosruva deÅ¡inio smilkinio srityje, poodinė kraujosruva kaktos kairėje, odos nubrozdinimas kairio smilkinio srityje, poodinės kraujosruvos deÅ¡inės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, deÅ¡iniame skruoste, deÅ¡iniame ir kairiame žanduose, deÅ¡inės ausies vijoklio nugariniame pavirÅ¡iuje nusitęsianti į kaklÄ , kraujosruva deÅ¡inės akies junginėje, virÅ¡utinio žandikaulio bei kairėje danties vainikų nuskilimai, kraujosruva virÅ¡utinės lÅ«pos gleivinėje, poodinės kraujosruvos deÅ¡inėje bei kairėje plaÅ¡takoje, deÅ¡inio kelio projekcijoje, - Å¡ie sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip pat nosies kaulų lūžio sužalojimas, dėl kurio D.

J. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. PaÅ¡alinus iÅ¡ kaltinimo chuliganiÅ¡kas paskatas, nustatyta veika kvalifikuotina pagal BK BK 138 straipsnio 1 dalį. Dėl bausmės Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).Spręsdamas G.

L. skirtinos bausmės klausimÄ , teismas įvertina tai, kad jis padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nesunkų tyčinį baigtÄ nusikaltimÄ , už kurį įstatymų leidėjas numato laisvės apribojimo arba areÅ¡to, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmę. Kaltinamojo G. L. atsakomybę sunkina tai, kad jis veikÄ padarė bendrininkų grupėje. G. L. yra jauno ir darbingo amžiaus asmuo, kuris nepaisant turėto ir iÅ¡nykusio teistumo už 2007 m. metais padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , kuriÄ Ä¯vykdė dar bÅ«damas itin jauno amžiaus, vėliau nebuvo teisiamas ir dėl to nėra charakterizuojamas vien neigiamai.

IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad G. L. yra vedęs, turi dvejų metų amžiaus nesiekiantį sÅ«nų ir yra dirbantis asmuo. Teismas įvertina, kad jo poelgis nagrinėjamoje byloje buvo impulsyvus ir atsitiktinis, paskatintas pykčio dėl jo brolio sumuÅ¡imo, po kurio jis atsidÅ«rė ligoninėje. Visos aukščiau aptartos aplinkybės, nors ir nepaÅ¡alina G. L. padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad bausmės tikslai ir nukentėjusiojo bei civilinio ieÅ¡kovo interesai dėl žalos atlyginimo Å¡ioje byloje gali bÅ«ti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas, neskyrus jam bausmės, susijusios su fiziniu izoliavimu nuo visuomenės, bet paskyrus 1 metų ir 6 mėnesių trukmės laisvės apribojimÄ su nusikalstamÄ veikÄ atitinkančiais įpareigojimais: pareiga atlyginti nusikalstama veika padarytÄ turtinę žalÄ ir neatlygintinai iÅ¡dirbti 70 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Dėl civilinių ieÅ¡kinių Baudžiamojoje byloje civilinius ieÅ¡kinius pateikė Vilniaus teritorinė ligonių kasa ir nukentėjusysis D. J.. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiÅ¡kė 621,46 EUR civilinį ieÅ¡kinį dėl patirtos turtinės žalos, teikiant nukentėjusiajam D. J. gydymo paslaugas. Žalos dydis pagrindžiamas teismui pateiktais dokumentais apie nukentėjusiojo gydymÄ (t. 1, b. l. 10-14), todėl priteistinas.Nukentėjusysis D. J. pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį 9055,14 EUR sumai, kuris tenkintinas iÅ¡ dalies.

IeÅ¡kiniu praÅ¡oma priteisti turtinė žala – 1055,14 EUR, susideda iÅ¡: iÅ¡laidų gydymui - 249,38 EUR, bylinėjimosi iÅ¡laidų - 500 EUR ir negautų pajamų - 305,76 EUR; neturtinė žala – 8000 EUR.Nukentėjusiojo nurodomos gydymo ir su tuo susijusios iÅ¡laidos pagrįstai vertinamos kaip turtinė žala. Å ios iÅ¡laidos pagrįstos dokumentais ir iÅ¡laidas atspindinčiais kasos kvitais (t.1 b.l. 113-120), dėl kurių teismui, turint omenyje ir bendrÄ Â patirtų gydymo iÅ¡laidų dydį, nekyla abejonių, tad Å¡ioje dalyje ieÅ¡kinys pilnai tenkintinas.Nukentėjusiojo nurodomos bylinėjimosi iÅ¡laidos negali bÅ«ti pripažintos kaip nusikalstama veika padaryta turtinė žala.

Turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusio asmens turtinės padėties iki ir po nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens veiksmai (CK 6.249 straipsnis). Pagal BPK 104 ir 106 straipsnių nuostatas nukentėjusiojo patirtos iÅ¡laidos advokatui, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, gali bÅ«ti pripažintos proceso iÅ¡laidomis, todėl ieÅ¡kinys dėl atitinkamos turtinės žalos Å¡ioje dalyje negali bÅ«ti tenkinamas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad negautos pajamos yra nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kuriÄ sutrukdė gauti neteisėti nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens veiksmai. Å ie nuostoliai atsiranda dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos nedelsiant atlyginti padarytÄ Å¾alÄ nevykdymo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai:

1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto;

2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti;

3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalÄ padariusio asmens veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo nurodomos negautos pajamos siejamos su negautu darbo užmokesčiu ir buvo realiai galimos, jei jo atžvilgiu nebÅ«tų padaryta nusikalstam veika ir nukentėjusysis bÅ«tų galėjęs dirbti. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, nusikalstamos veikos padarymo metu D. J. dirbo UAB „V. p.“ ir darbe nebuvo nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2015 m. balandžio 8 d., t. y. 23 darbo dienas. IÅ¡ darbo sutarties matyti, kad darbdavys buvo įsipareigojęs mokėti valandinį darbo užmokestį - 1,82 EUR (t. 2 b.l. 121). Civiliniame ieÅ¡kinyje nurodytas darbo užmokesčio apskaičiavimas, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo nurodytÄ patikslinimÄ , jog darbo laikas buvo nuo 8 val. iki 22 val., per savaitę dirbant 48 valandas, yra teisingas ir pagrįstas (3 savaitės (21 diena) x 48 val. x 1,82 EUR = 262,08 EUR; 2 dienos (po 12 val.) x 1,82 EUR = 48,68 EUR; 262,08 EUR + 48,68 EUR= 305,76 EUR), todėl tenkintinas pilnai.

Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo praÅ¡omos priteisti neturtinės žalos dydis yra per didelis, vertinant nukentėjusiojo patirtų neigiamų pasekmių mastÄ ir pobÅ«dį bei vyraujančiÄ teismų praktikÄ analogiÅ¡ko pobÅ«džio baudžiamosiose bylose. Teismas, kiekvienu atveju nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, žalÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala - į Å¡ios žalos dydį, kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes.

Pagal teismų praktikÄ absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos padariniai. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobÅ«džio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities aspektu. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobÅ«dis, trukmė, sveikatos grÄ Å¾inimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiÅ¡kiniai ir kt. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis patyrė fizinės sveikatos neigiamus padarinius.

Teismas įvertina, kad nusikalstama veika nukentėjusiajam buvo sužalotas veidas, patirtas nosies kaulų lūžis, dėl ko iÅ¡gyvenimai tuojau pat po sužalojimo neabejotinai buvo. Visgi atkreiptinas dėmesys, kad padariniai, kuriuos patyrė nukentėjusysis, nėra iÅ¡ esmės pakeičiantys nukentėjusiojo gyvenimo kokybę ateities aspektu. Teismo vertinimu, nukentėjusiojo nurodyti argumentai apie: pablogėjusiÄ gyvenimo kokybę; nerimÄ dėl sveikatos ateityje; iki Å¡iol juntamus iÅ¡gyvenimus, baimę, kad jis niekada pilnai neatsistatys ir nepasveiks; negalės dirbti su fiziniu krÅ«viu susijusį darbÄ ; kad iki sužalojimo jis buvo fiziÅ¡kai sveikas žmogus, o dabar kamuojamas slegiančių minčių, prastos nuotaikos, baimės dėl ateities ir pan. yra deklaratyvÅ«s, bÅ«dingi visiÅ¡kai kitokio pobÅ«džio byloms.

Teismas ne viename teismo posėdyje apklausdamas nukentėjusįjį įsitikino, kad nurodyti padariniai anaiptol neatspindi nukentėjusiojo bÅ«klės, tad nukentėjusiojo civiliniame ieÅ¡kinyje nurodytas visas neturtinės žalos dydis laikytinas neįrodytu. Atsižvelgiant į tai, teismas mažina neturtinę žalÄ iki 800 EUR, kuri Å¡ioje konkrečioje situacijoje pagal nukentėjusiojo patirtus sužalojimus ir gydymo laikÄ yra pakankama patirtos žalos kompensacija.  Dėl proceso iÅ¡laidų Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovui, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Nukentėjusįjį tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatė Loreta Guižauskienė. Pagal byloje pateiktus dokumentus, atspindinčius patirtas teisines išlaidas, civilinio ieškinio surašymas buvo įvertintas 300 EUR, atstovavimas pirmosios instancijos teisme - 200 EUR; atstovavimas apeliacinės instancijos teisme - 300 EUR.

Teismas įvertina tai, jog daugiausiai klausimų kėlusius nukentėjusiojo reikalavimus teismas iÅ¡ esmės pripažino pagrįstais ir sumažino tik priteisiamos neturtinės žalos dydį. Reikalavimas dėl neturtinės žalos dydžio buvo plačiausiai aptartas civiliniame ieÅ¡kinyje, tačiau tÄ pagrindžiantys argumentai nebuvo pripažinti pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta pagristomis tik 100 EUR iÅ¡laidas už civilinio ieÅ¡kinio suraÅ¡ymÄ . Nukentėjusiojo praÅ¡ymas dėl proceso iÅ¡laidų už nukentėjusiojo interesų atstovavimÄ pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pripažintinas pagrįstu visa apimtimi (200 EUR + 300 EUR = 500 EUR), nes nukentėjusysis ir jo atstovė aktyviai ir konstruktyviai dalyvavo tiriant įrodymus ir toks procesinių iÅ¡laidų dydis yra protingas ir teisingas.             Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, n u s p r e n d ž i a:

             nukentėjusiojo D. J. ir prokurorės Dianos Dilbienės apeliacinius skundus tenkinti iÅ¡ dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendį, kuriuo G. L. iÅ¡teisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį:             G. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 1 (vienerių) metų ir 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 ir 5 punktais, įpareigoti G.

L. per vienerius metus atlyginti nusikalstama veika padarytÄ turtinę žalÄ ir per vienerius metus ir penkis mėnesius neatlygintinai iÅ¡dirbti 70 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.Priteisti iÅ¡ G. L. nukentėjusiajam D. J.: 1055, 14 EUR - turtinei žalai atlyginti; 800 EUR - neturtinei žalai atlyginti; 600 EUR – proceso iÅ¡laidų, teisinėms paslaugoms apmokėti.Priteisti iÅ¡ G.

L. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 621, 46 EUR turtinei žalai atlyginti.G. L. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti - panaikinti ir iÅ¡aiÅ¡kinti, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.Vadovaujantis BPK 257 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžio nuoraÅ¡Ä dėl Å¡io nuosprendžio 11 -12 pastraipose konstatuotų baudžiamojo proceso teisės pažeidimų iÅ¡siųsti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratÅ«rai. Teisėjai                                                                                                                                                                                                              Jurgita Mačionytė                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                      Jurgita Kolyčienė                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                      Ernestas RimÅ¡elis