2024-08-29 Nr. AB-12511-3-61-3-01936-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-25-822/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01936-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Via Lietuva“ (buvusi akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos (iki 2023 m. sausio 2 d. – valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo ir 2023 m. rugsėjo 27 d. papildomo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (iki 2023 m. sausio 4 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Trakų rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, E. L. ir V. L. (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija, J. L.) dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas:

1) panaikinti Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei) J. L.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. L., grąžinant natūra 1,3500 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 85), 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalį, kurią sudaro rajoninis kelias Nr. 4709 (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kelias) ir jo užimama žemė;

2) panaikinti Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims, sugrąžintiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“ dalį dėl žemės sklypo Nr. 85 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalies, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė, suteikimo J. L.;

3) pripažinti negaliojančia 1997 m. rugsėjo 4 d. dovanojimo sutarties (registro Nr. 2804), patvirtintos Trakų rajono notarų biuro notarės D. U., dalį, pagal kurią J. L. padovanojo E. L. ir V. L. žemės sklypo Nr. 85 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalį, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė;

4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 2.3-6223-(79) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8909-(79) patvirtinto Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo dalinio papildymo bei dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo Nr. 85 ir teisės į jį rodiklių patikslinimo Trakų rajone pil. E. L. ir V. L.“ dalį dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 39 kv. m (0,0039 ha) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 85-1) kadastro duomenų nustatymo;

5) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-2965 „Dėl pil. E. L. ir V. L. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patikslinimo“;

6) taikyti restituciją, grąžinant Lietuvos Respublikai žemės sklypo Nr. 85-1 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalį, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė, ir priteisiant atsakovams E. L. ir V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, bendro 113 Eur dydžio kompensaciją (lygiomis dalimis).

2. Pareiškėjas pareiškimą grindė šiais argumentais:

2.1. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1571 buvo nuspręsta atkurti J. L. nuosavybės teises į turėtą 2,18 ha žemę (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 2,08 ha žemės ir 0,10 ha miško. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 86v J. L. buvo suteiktas 1,35 ha žemės sklypas (žemės sklypas Nr. 85). J. L. 1997 m. rugsėjo 4 d. dovanojimo sutartimi žemės sklypą Nr. 85 padovanojo E. L. ir V. L.. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 2.3-6223-(79) buvo patikslintos žemės sklypo Nr. 85 ribos ir nustatyta, kad šis žemės sklypas susideda iš žemės sklypų: 1) žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 85, nominali sklypo vertė – 742 Lt; 2) kitos paskirties žemės sklypo Nr. 85-1, nominali žemės sklypo vertė – 301 Lt. Atsižvelgiant į tai, Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre 2010 m. birželio 10 d. buvo įregistruotas žemės sklypas Nr. 85-1. NŽT Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-2965 buvo patikslinti žemės sklypo Nr. 85-1 plotas ir kiti kadastro duomenys.

2.2. NŽT Trakų skyrius, patikrinęs viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Transporto kompetencijų agentūra“ parengtą V kategorijos valstybinės reikšmės kelio Nr. 4709 (duomenys neskelbtini) žemės sklypo Bijūnų kadastro vietovėje kadastro duomenų bylą, 2019 m. gruodžio 4 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akte Nr. 46KAM-106936 konstatavo, kad Kelio žemės sklypas kerta žemės sklypą Nr. 85-1. VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ 2020 m. balandžio 24 d. raštu informavo valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Lietuvos automobilių kelių direkciją (toliau – ir Kelių direkcija), kad NŽT Trakų skyrius nederino minėtos Kelio žemės sklypo kadastro duomenų bylos, kadangi sklypo ribas kerta kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, įskaitant žemės sklypą Nr. 85-1.

2.3. Kelių direkcija 2020 m. gegužės 6 d. pareiškimu, motyvuodama tuo, kad kitiems asmenims priklausantys žemės sklypai patenka į Kelio ir jo užimamų žemės sklypų ribas, kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių, prašydama ginti viešąjį interesą, siekiant panaikinti atitinkamų žemės sklypų savininkų nuosavybę į dalį Kelio ir dalį Keliui priskirtų žemės sklypų. Kartu su Kelių direkcijos 2020 m. gegužės 6 d. pareiškimu buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, jog į žemės sklypą Nr. 85-1 patenka Kelio ir jo užimamo žemės ploto 0,0039 ha dalis, kadangi žemės sklypo Nr. 85-1 ribose yra tam tikri kelio elementai, t. y. (duomenys neskelbtini) upelio betoninės pralaidos, įrengtos 1980 metais ir laikomos kelio statiniu.

2.4. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v priėmimo metu Kelias turėjo tik valstybei nuosavybės teise galinčio priklausyti valstybinio kelio statusą, dėl kurio šis kelias bei jo užimama žemė, kaip valstybės išimtinės nuosavybės teisės objektai, negalėjo būti privatizuoti. Taigi, priimant minėtus aktus, buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos.

2.5. Panaikinus nurodytas Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v dalis, savaime turėtų būti pripažintina negaliojančia 1997 m. rugsėjo 4 d. dovanojimo sutarties dalis, pagal kurią padovanota žemės sklypo Nr. 85 ploto dalis, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė. Taip pat turėtų būti panaikintos Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 2.3-6223-(79) dalis dėl žemės sklypo Nr. 85-1 kadastro duomenų nustatymo bei NŽT Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymas Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-2965, nes šie įsakymai (jų dalys) prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.

2.6. Panaikinus nurodytus administracinius sprendimus ir dovanojimo sutartį (atitinkamas jų dalis), taikytina restitucija. Žemės sklypo Nr. 85-1 vertė nagrinėjamu atveju, nesant kitų duomenų, turėtų būti nustatyta pagal šio žemės sklypo vidutinę rinkos vertę.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškimą prašė tenkinti pareiškėjo pareiškimą. NŽT atsiliepimą į pareiškimą grindė šiais argumentais:

3.1. Iš tuomečio Valstybinio žemėtvarkos instituto 1992 metais parengtame Trakų rajono Bijūnų kolūkio neprivatizuotinos žemės plane esančios informacijos matyti, kad Kelio, kuris priskirtinas valstybės išperkamai ir neprivatizuotinai žemei, plotis – 18 m. Žemės sklypas Nr. 85 kaip grąžintinas natūra buvo paženklintas 1994 m. birželio 14 d., taip pat parengti su tuo susiję dokumentai. Žemės sklypo Nr. 85 abriso šiaurinėje dalyje kaip gretimybė yra nurodomas 18 m pločio kelias, o sutartiniu ženklu pažymėta, kad šiaurinė žemės sklypo Nr. 85 riba yra iki 18 m pločio kelio. Žemės sklypas Nr. 85 grąžinti natūra suformuotas ir nuosavybės teisės J. L. atkurtos iki Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo.

3.2. 2010 m. kovo 15 d. buvo parengtas žemės sklypo Nr. 85-1 planas M1:10 000, kuriame tarp žemės sklypo ribų posūkio taškų Nr. 1 ir Nr. 2 kaip gretimybė nurodytas 18 m pločio kelias. 2010 m. lapkričio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte Nr. 148 pažymėta, kad žemės sklypo Nr. 85-1 ribos paženklintos dviem riboženkliais, „kitos sutampa su natūraliais ir dirbtiniais objektais (keliai, upelio vidurys)“. Vadovaujantis matininko 2010 m. lapkričio 10 d. parengtu žemės sklypo planu M:1 000, žemės sklypo Nr. 85-1 ribos nepatenka į Kelio ribas, t. y. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytais Kelio elementais (kelio grioviais ir kitomis vandens nuleidimo sistemomis) užimta žemė nepatenka į žemės sklypo Nr. 85-1 ribas. 2010 m. lapkričio 10 d. parengtas žemės sklypo planas buvo suderintas ir su VĮ „Vilniaus regiono keliai“.

3.3. NŽT Trakų skyrius, atsižvelgdamas į VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ 2020 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 10 ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateiktą informaciją, atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir 2020 m. gegužės 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FD-431-(14.46.141.) nustatė, kad žemės sklypo Nr. 85-1 šiaurės rytinėje dalyje yra didelis šlaitas bei pralaida, dalis pralaidos patenka į žemės sklypo Nr. 85-1 ribas, o VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ pateikta kadastriniais matavimais nustatyta Kelio juostos riba kerta pastatą.

3.4. Iš Lietuvos Respublikos teritorijos M 1: 10 000 skaitmeniniuose rastriniuose ortofotografiniuose žemėlapiuose (ORT10LT) esančios informacijos matyti, kad Kelio juostos ruožo ties žemės sklypu Nr. 85-1 padėtis nesikeitė, todėl darytina prielaida, kad minėtame Kelio ruože nebuvo vykdyti kelio ir jo elementų rekonstravimo ar statybos darbai, dėl kurių galėjo būti pakeista kelio griovio ir vandens nuleidimo sistemos padėtis.

3.5. Įvertinus nustatytas aplinkybes, kad kadastriniais matavimais nustatyti ir 2010 m. lapkričio 10 d. parengtame žemės sklypo plane M:1 000 nurodyti žemės sklypo Nr. 85-1 ribų linijų ilgiai, atlikus kadastrinius matavimus, skiriasi nuo 0,34 m iki 2,84 m, ir šie ribų linijų ilgių neatitikimai, juos fiksuojant skirtingomis matavimo priemonėmis, vertintini kaip preliminarių matavimų metu (žemės sklypo pirminio ženklinimo metu) dėl matavimo priemonių tikslumo atsiradę netikslumai, taip pat įvertinus tai, kad žemės sklypo Nr. 85-1 konfigūracija ir ribos iš esmės sutampa su šio žemės sklypo suformavimo dokumentuose nurodyta konfigūracija ir ribomis, darytina išvada, kad žemės sklypo Nr. 85-1 kadastriniai matavimai buvo atlikti nesivadovaujant Kelių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės; redakcija, galiojusi nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) 11 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 21 punkto ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

4. Atsakovas Trakų rajono savivaldybė, atstovaujama Trakų rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė teismo galutinį procesinį sprendimą priimti teismo nuožiūra. Trakų rajono savivaldybė atsiliepimą į pareiškimą grindė šiais argumentais:

4.1. Pagal VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ 2020 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 10 pateiktą informaciją, Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas Kelio elementas, t. y. kelio griovys ir vandens nuleidimo sistemos dalis, patenka į žemės sklypą Nr. 85-1, pažeidžiant Kelio su jo elementais juostos ribas. Prie pareiškėjo pareiškimo pridėti dokumentai patvirtina, jog tam tikri ruožai prieštarauja Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 11 straipsnio 3 dalies ir Taisyklių 24 priedo nuostatoms, nes Kelio juostos ribos ne visur nustatomos ne arčiau kaip po 1 m nuo pylimo pado, iškasos ar kelio griovių kraštų, taip pat tam tikruose ruožuose, kai kelias telpa nustatyto pločio juostoje, kelio juostos plotis nustatomas didesnis nei reglamentuotas Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje.

4.2. Žemės sklypo Nr. 85-1 dalyje Kelio elementams, patenkantiems į šį žemės sklypą, gali būti nustatyti servitutai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės visapusiškai nepagrindžia visuomenės poreikio ginčo teritorijai.

5. Atsakovai E. L. ir V. L. atsiliepime į pareiškimą prašė atmesti pareiškėjo pareiškimą; teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo pareiškimą, taikyti restituciją natūra, o ne piniginiu ekvivalentu, įpareigojant atsakovus grąžinti žemės sklypą Nr. 85-1 J. L., o kompetentingas valstybės valdžios institucijas – per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ar kitą teismo paskirtą ir protingumo kriterijus atitinkantį terminą pakartotinai, operatyviai, prioriteto tvarka ir savo sąskaita išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo į 79 kv. m žemės sklypą klausimą, J. L. atkuriant nuosavybės teises į 79 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Atsakovai E. L. ir V. L. atsiliepimą į pareiškimą grindė šiais argumentais:

5.1. Patenkinus pareiškėjo pareiškimą, būtų pažeisti atsakovų teisėti lūkesčiai ir nuosavybės neliečiamumo principas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Kelias valstybinės reikšmės statusą įgijo vėliau (Vyriausybei priėmus 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“) nei J. L. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Nr. 85.

5.2. Neaišku, kodėl esama situacija sprendžiama tik žemės sklypo Nr. 85-1 sąskaita, o priešingoje pusėje Kelio sklypo riba sutapdinta su geodeziškai išmatuotais ir įregistruotais sklypais. Tokiu būdu pažeidžiamas lygiateisiškumo principas.

5.3. Ginčijama dovanojimo sutartis (jos dalis) sudaryta sąžiningai, laikantis visų tokio sandorio sudarymą tuo metu reglamentavusių teisės aktų reikalavimų, todėl negali būti laikoma, jog šios sutarties turinys prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. 1997 m. rugsėjo 4 d. dovanojimo sutartis (jos dalis) negali būti panaikinta taip pat dėl suėjusio senaties termino (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124, 1.125 str.). Valstybės institucijos seniai žinojo apie susiklosčiusią situaciją, jos pačios daug kartų suderino ginčo žemės sklypų ribas.

5.4. Restitucija negali būti pritaikyta, nes valstybės, visuomenės ir atsakovų E. L. ir V. L. teisiniai santykiai, naudojantis ir valdant Nr. 85-1 žemės sklypą, yra sureguliuoti prieš daugiau nei 23 metus, nustatant jam specialiąsias naudojimosi sąlygas. Be to, atsakovams E. L. ir V. L. yra aktualus faktinis žemės sklypo Nr. 85-1 valdymas, bet ne turtinis interesas (kompensacija).

5.5. Pareiškėjo siūlomas kompensacijos dydis yra per mažas, žemės sklypo Nr. 85-1 tikrajai rinkos vertei nustatyti skirtina ekspertizė.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepime į pareiškimą prašė tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Kelių direkcija atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

6.1. Vykdant Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751 „Dėl Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550 patvirtino Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą, į kurį įtrauktas ir Kelias. 2017 m. balandžio 24 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 6-336 ir 2017 m. spalio 30 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 6-922, vadovaujantis Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 ir 2017 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 802, šis kelias buvo perduotas Kelių direkcijai valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėjimo teise.

6.2. Iš pareiškimo ir jo priedų matyti, kad žemės sklypo Nr. 85-1 0,0079 ha dalis neabejotinai patenka į Kelio juostos ribas, kas savaime reiškia, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui J. L. ir, vėliau, atsakovams E. L. ir V. L. buvo neteisėtai perleista dalis Kelio užimamos žemės, kuri išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Taigi, priimant Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkį Nr. 86v, Kelias turėjo tik valstybei nuosavybės teise galinčio priklausyti valstybinio kelio statusą, dėl kurio šis kelias bei jo užimama žemė, kaip valstybės išimtinės nuosavybės teisės objektai, negalėjo būti privatizuoti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 4 d., CK (priimto 1964 m. liepos 7 d.) 95 str. 2 d., 981 str. 2 d., Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d., Žemės įstatymo 4 str. 1 d. 1 p. ir 2 d., Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. 1 p., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 str. 3 d., 12 str. 1 d. 1 p., Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751 patvirtintų Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų 2 ir 3 p.).

6.3. Panaikinus Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkį Nr. 86v, turi būti pašalintos ir šių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, įskaitant restitucijos taikymą. Ginčo objekto specifiškumas (tai, jog ginčijamais sandoriais buvo perleistas iš civilinės apyvartos išimtas turtas) lemia, jog ginčo situacijoje jokiomis aplinkybėmis restitucijos netaikymas arba restitucijos taikymas kitokiu būdu (pvz., kompensuojant piniginiu ekvivalentu) absoliučiai nėra galimas, net ir įvertinus tą aplinkybę, jog turto įgijėjų sąžiningumas nėra paneigtas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1571 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei) J. L.“ buvo atkurtos J. L. nuosavybės teisės į turėtą 2,18 ha žemę (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 2,08 ha žemės ir 0,10 ha miško.

8.2. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 86v „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims, sugrąžintiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“, J. L. (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas 1,35 ha žemės sklypas Nr. 85, pažymėtas 1994 m. birželio 13 d. sklypo Nr. 85 abrise.

8.3. Nekilnojamojo turto registre 1995 m. kovo 15 d. buvo įregistruotas 1,3500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 85.

8.4. Trakų rajono notarų biuro notarės D. U. 1997 m. rugsėjo 4 d. patvirtinta dovanojimo sutartimi, registro Nr. 2804, J. L. žemės sklypą Nr. 85 padovanojo E. L. ir V. L..

8.5. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 2.3-6223-(79) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8909-(79) patvirtinto Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo dalinio papildymo bei dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo Nr. 85 ir teisės į jį rodiklių patikslinimo Trakų rajone pil. E. L. ir V. L.“ buvo patikslintos žemės sklypo Nr. 85 ribos ir nustatyta, kad šis žemės sklypas susideda iš dviejų žemės sklypų: 1) žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 85 ir 2) kitos paskirties žemės sklypo Nr. 85-1.

8.6. NŽT Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-2965 „Dėl pil. E. L. ir V. L. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patikslinimo“ buvo patikslinti žemės sklypo Nr. 85-1 plotas ir kiti kadastro duomenys.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-369-442/2022 (toliau – ir LVAT 2022 m. kovo 23 d. nutartis), grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, jog Kelias buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751 „Dėl Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų patvirtinimo“, patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą. Taigi, pagal paminėtą teisinį reguliavimą, galiojusį priimant Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkį Nr. 86v, Kelias buvo valstybinis kelias, todėl, atkuriant nuosavybės teises, šiam keliui priskirta žemė turėjo būti išperkama. Be to, LVAT nurodė, jog vertinant minėtų administracinių aktų dalies dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pagal jų priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis buvo nustatomos keliui skiriamos žemės juostos (kelio juostos) ribos, bei faktinę situaciją dalis Kelio juostos pateko į ginčo žemės sklypo ribas.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos ir Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos (toliau – ir Metodika; redakcija, galiojusi nuo 1993 m. spalio 23 d. iki 1998 m. balandžio 8 d.) nuostatas. Teismas iš NŽT Trakų skyriaus pateiktų dokumentų nustatė, kad tuomečio Valstybinio žemėtvarkos instituto 1992 metais parengtame Trakų rajono Bijūnų kolūkio neprivatizuotinos (negražinamos) žemės plane esančios informacijos matyti, kad Kelio, kuris priskirtas valstybės išperkamai ir neprivatizuotinai žemei, plotis – 18 m. Žemės sklypas Nr. 85 grąžinimui natūra (buvusioje vietoje) piliečiui paženklintas 1994 m. birželio 14 d., parengti lauko matavimų brėžinys (abrisas) bei Žemės sklypo (-ų) skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietovėje aktas. Žemės sklypo Nr. 85 abriso šiaurinėje dalyje kaip gretimybė yra nurodytas 18 m pločio kelias, o sutartiniu ženklu (brūkšnine linija) pažymėta, kad šiaurinė žemės sklypo Nr. 85 riba yra iki 18 m pločio kelio. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1571 J. L. atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant jai natūra 2,08 ha žemės ir 0,10 ha miško (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo pagrindu žemės sklypas Nr. 85 1995 m. kovo 15 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jam suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas Nr. 85 suformuotas grąžinti natūra ir nuosavybės teisės į žemę J. L. atkurtos iki Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. 3243-79 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Trakų rajone“), o šio žemės sklypo šiaurine riba, vadovaujantis Metodikos 14.3 punktu, nustatyta 18 m pločio kelio riba.

11. Teismas akcentavo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 2.3.-6223-(79) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008-07-14 įsakymu Nr. 2.3-8909-(79) patvirtinto Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo dalinio papildymo bei dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo Nr. 85 (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir teisės į jį rodiklių patikslinimo Trakų rajone pil. E. L. ir V. L.“ buvo patikslintos žemės sklypo Nr. 85 ribos, nustatant, kad jis susideda iš 2 sklypų: 1) žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 85, 1,00 ha ploto, ir 2) kitos paskirties žemės sklypo Nr. 85-1, 0,35 ha ploto. Atlikus žemės sklypo Nr. 85-1 kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates pagal paskiausiai atnaujintą kartografinę medžiagą, 2010 m. kovo 15 d. parengtas žemės sklypo Nr. 85-1 planas M l:10 000, kuriame tarp žemės sklypo ribų posūkio taškų Nr. 1 ir Nr. 2 kaip gretimybė nurodytas 18 m pločio kelias. Žemės sklypą Nr. 85-1 įregistravus Nekilnojamojo turto registre, jam suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo Nr. 85-1 suformavimo dokumentuose (Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakyme Nr. 2.3.-6223-(79), 2010 m. kovo 15 d. žemės sklypo Nr. 85-1 plane M l:10 000) šiaurinėje dalyje nurodytas 18 m pločio kelias yra Kelias, kuris yra įtrauktas į Valstybinės reikšmės kelių sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal prie VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ 2020 m. balandžio 24 d. rašto Nr. 10 „Dėl informacijos pateikimo“ pridėtuose dokumentuose nurodytą informaciją, žemės sklypo Nr. 85-1 šiaurės rytinis ribos posūkio taškas patenka į Kelio ribas, nes Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas Kelio elementas – kelio griovys ir vandens nuleidimo sistemos dalis (pralaidos dalis) – patenka į šį žemės sklypą, t. y. konkrečioje dalyje žemės sklypo riba nustatyta galbūt pažeidžiant Kelio su jo elementais juostos ribas. NŽT Trakų skyrius, atlikęs žemės sklypo Nr. 85-1 ir Kelio juostos ruožo ties minėtuoju žemės sklypu ribų patikrinimą, 2020 m. gegužės 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FD-431-(14.46.141.) nustatė, kad šalia žemės sklypo Nr. 85-1 šiaurės rytinėje dalyje yra didelis šlaitas bei pralaida; dalis pralaidos patenka į šio žemės sklypo ribas; vietovėje buvo pamatuota šlaito apačia, šalia šlaito esantys pastatai (Išraše Nr. 1 nurodyti kaip 211 m ir 3Ilž). Pagal prie patikrinimo akto pridėtoje Situacijos schemoje išbraižytą situaciją nustatyta, kad VšĮ „Transporto kompetencijų agentūros“ pateikta kadastriniais matavimais nustatyta Kelio juostos riba kerta pastatą (Išraše Nr. 1 nurodytą kaip 2Ilm ir 3Ilž).

13. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 20 punktu, pažymėjo, kad Kelių direkcija turi patikrinti pateiktas žemės sklypų ribų koordinates bei pateiktą informaciją palyginti su savo valdomomis informacinėmis sistemomis ir derinti arba atsisakyti derinti pateiktas žemės sklypų ribas. Be kitų už kadastrinių matavimų metu parengto žemės sklypo plano derinimą atsakingų institucijų atstovų derinimų, 2010 m. lapkričio 10 d. parengtas žemės sklypo Nr. 85-1 planas M 1:1 000 buvo suderintas ir VĮ „Vilniaus regiono keliai“ atstovo. Taigi, valstybinės reikšmės kelio patikėtinis, atlikęs žemės sklypo kadastrinius matavimus, su jais sutiko, pastabų neturėjo ir naująjį planą suderino.

14. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtino, kad Kelio dalis ir jai priskirta žemė jau ginčijamų Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v priėmimo metu pateko į šiais sprendimais J. L. nuosavybėn perduoto žemės sklypo Nr. 85, vėliau padalijimo būdu pertvarkyto į žemės sklypą Nr. 85-1, ribas. Tokią išvadą leido daryti byloje esančių duomenų visuma, tai yra: Kelių direkcijos 2020 m. gegužės 6 d. pareiškimu Nr. 2E-4087 prokuratūrai pateikti paaiškinimai ir dokumentai (VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ 2020 m. balandžio 24 d. raštas Nr. 10-534 ir 2020 m. balandžio 27 d. raštas Nr. 10-543 bei jų priedai: brėžinys, susirašinėjimo su NŽT Trakų skyriumi medžiaga, 2019 m. gruodžio 4 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktas Nr. 46KAM-106936); VšĮ „Trakų kompetencijų agentūros“ 2020 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 10-619 ir 2020 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 10-667 prokuratūrai pateikti paaiškinimai bei dokumentai (papildomas brėžinys, ortofotonuotraukos, LAKIS duomenys); NŽT Trakų skyriaus 2020 m. gegužės 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FD-431-/14.46.141 ir jo priedai (situacijos schema ir fotolentelės); Kelių direkcijos 2020 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 2E-9844 prokuratūrai pateikti papildomi duomenys (VšĮ „Transporto infrastruktūros tyrimų centras“ 2020 m. rugsėjo 11 d. raštas Nr. 10-45 su pridėtais patikslintais brėžiniais), kita grafinė bylos medžiaga.

15. Teismas pažymėjo, kad pagal nurodytus duomenis buvo matyti, jog tiek 1994 m. birželio 13 d. (duomenys neskelbtini) apylinkėje (duomenys neskelbtini) J. L. grąžinamos žemės sklypo paženklinimo vietoje abriso, pagal kurį buvo priimami ginčijami NŽT Trakų rajono valdybos sprendimai, tiek 1997 m. rugsėjo 4 d. laikino žemės sklypo plano prie dovanojimo sutarties, tiek vėlesnių kadastrinių matavimų (preliminariųjų ir tiksliųjų) metu parengtų žemės sklypo Nr. 85-1 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. lapkričio 10 d. planų duomenimis, ginčo žemės sklypas šiaurinėje pusėje ribojasi su Keliu. Visų nurodytų planų sudarymo metu teisės aktai (atitinkamos redakcijos Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų 3 p. 8 d., Kelių įstatymo 11 str. 1 d. 5 p.) numatė minimalų 18 m plotį žemės juostai (kelio juostai), kuri skiriama valstybiniam V kategorijos keliui.

16. Teismas akcentavo, kad analizuojant pateiktų ginčo žemės sklypo planų, tiek 1994 m. birželio 13 d. abriso, pagal kurį buvo priimti ginčijami Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. ir 1995 m. vasario 15 d. aktai, tiek vėlesnių kadastrinių matavimų metu parengtų 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. lapkričio 10 d. žemės sklypo Nr. 85-1 planų, taip pat 1997 m. rugsėjo 04 d. žemės sklypo Nr. 85 laikino plano prie dovanojimo sutarties, 2010 m. gegužės 14 d. žemės sklypo Nr. 85 patikslinimo ir papildymo projekto, 2010 m. birželio 14 d. statinių išdėstymo schemos duomenys patvirtina, jog visuose šiuose planuose ginčo žemės sklypo konfigūracija bei padėtis, lyginant su Keliu, iš esmės buvo vienoda, o sklypo šiaurinė riba su šio kelio ir (duomenys neskelbtini) upelio sankirta irgi visur pažymėta tiesia linija, o ne laužyta linija. Teismas priėjo prie išvados, jog jau 1994 metais minėtoji šiaurinė žemės sklypo Nr. 85 riba, nepaisant Kelio statinio ir pastatų 2I/1m, 3/1ž faktinės padėties, visą laiką nepagrįstai buvo sutapatinama su menama tiesia kelio juostos riba, nors ji turėjo būti išbraižyta laužtę sudarančiomis linijomis. Be to, iki pat 2010 metų planuose Kelio statinys – (duomenys neskelbtini) upelio betoninė pralaida – nebuvo pavaizduota, nors ji pagal pateiktus į bylą duomenis objektyviai egzistuoja nuo 1980 metų.

17. Teismas, spręsdamas dėl prašymo taikyti ieškinio senatį, akcentavo, be kita ko, LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018 pateiktą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimą, kad šioje teisės normoje nustatytas naikinamasis terminas (10 metų) netaikomas bylose, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė. Teismas taip pat pabrėžė, kad viešąjį interesą ginantiems prokurorams termino administraciniams aktams ginčyti pradžios momentas yra siejamas su diena, kai jis gauna pakankamai duomenų išvadai, kad priėmus šį aktą buvo pažeistas viešasis interesas, padaryti. Tačiau tokios aplinkybės nepašalina prokuroro pareigos operatyviai imtis veiksmų tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, ir nereiškia, kad prokuroras, žinodamas apie galimą viešojo intereso pažeidimą, gali neinicijuoti duomenų tyrimo neribotą laiką.

18. Teismas pažymėjo, kad J. L. nuosavybės teisė į ginčo objektu tapusį žemės sklypą Nr. 85 buvo atkurta dar 1995 m. kovo 15 d. Atsakovai E. L. ir V. L. nuosavybės teisę į šį žemės sklypą įsigijo 1997 m. rugsėjo 4 d. sudarytos dovanojimo sutarties pagrindu. Byloje nustatyta, jog Kelias, kuris kerta šio žemės sklypo dalį, buvo įrašytas į rajoninių (apskričių) kelių sąrašą nuo 1992 metų. Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, 2020 metais kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti administracinius aktus, priimtus 1995, 1997, 2010 ir 2011 metais. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino, skaičiuojant nuo to momento, kai į jį kreipėsi Kelių direkcija (2020 m. gegužės 6 d.) iki pareiškimo ginti viešąjį interesą teismui pateikimo (2020 m. birželio 4 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju praėjo nepateisinamai ilgas laikotarpis nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Šiuo atveju teismas sutiko su atsakovų teiginiu, jog ieškinio (pareiškimo) senatis turėtų būti taikoma ir skaičiuojama ne vien nuo to momento, kai pareiškėjas gavo kreipimąsi dėl viešojo intereso gynimo, bet atsižvelgiant į visų institucijų, kurios dalyvavo nuosavybės į žemės sklypą atkūrimo procese, derino ginčo objektu tapusio sklypo kadastrinio matavimo bylas, veiksmų visetą nuo 1995 metų. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog šio ginčo atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas, kad galėtų būti ginami tariamai valstybės ir visuomenės pažeisti interesai, randant balansą tarp jų ir atsakovų (E. L. ir V. L.) interesų. Byloje nustatyta, jog atsakovai jiems priklausantį turtą valdė ir tvarkė nesislėpdami, viešai, laikydamiesi visų teisės aktų reikalavimų bei gaudami visų institucijų suderinimus ir patvirtinimus, todėl, vertinant bylos duomenų visumą, akivaizdu, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo teisinių santykių atsiradimo momento ir todėl yra pagrindas taikyti 10 metų ieškinio (skundo pateikimo) senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

19. Teismas pabrėžė, kad, kaip LVAT nustatė 2022 m. kovo 23 d. nutartyje, valstybė (pareiškėjas) apie tai, kad Kelias priskirtinas valstybinės reikšmės keliams, žinojo priimant tiek Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571, tiek 1997 m. rugsėjo 4 d. sudarant dovanojimo sutartį, tiek perduodant Kelią Kelių direkcijai metu, tiek kompetentingiems asmenims derinant žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, t. y. apie esamą situaciją daug metų žinojo su žemės grąžinimu nuosavybėn ir su žemės valdymu bei nuosavybės teisių atkūrimu susijusios institucijos (Trakų rajono savivaldybė, NŽT, Kelių direkcija ir pan.). Po to, kai atsakovai E. L. ir V. L. įgijo nuosavybę į ginčo objektu tapusi žemės sklypą (2010–2011 m.) buvo atlikti šio žemės sklypo geodeziniai / kadastriniai matavimai, jie gavo visus būtinus suderinimus, kurie reikalingi formuojant žemės sklypo ribas, ir šias aplinkybes išviešino Nekilnojamojo turto registre (CK 1.75 str. 1–2 d.). Viešo registro duomenys nuo jų įrašymo registre laikomi teisingais ir išsamiais tol, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.).

20. Teismas pritarė atsakovų E. L. ir V. L. argumentams, jog, vykdant žemės sklypo kadastrinius matavimus, juos atliko savo srities profesionalai, šių matavimų metu dalyvavo, juos derino ir duomenų teisingumą savo parašais tvirtino visos valstybės valdžios institucijos, patvirtindamos, kad nėra jokių kliūčių patvirtinti tokio ploto ir tokių ribų žemės sklypą, koks jis buvo patvirtintas ir nuosavybėn suteiktas 1997 m. rugsėjo 4 d. sudarytos dovanojimo sutarties pagrindu. Po to, kai geodeziškai buvo patvirtintos ginčo objektu tapusio žemės sklypo ribos, jas patvirtinant kompetentingų valstybės valdžios institucijų ir šiuos duomenis išviešinant viešame registre, 2017 metais Kelias buvo perduotas Kelių direkcijai valdyti, naudotis ir juo disponuoti patikėjimo teise, tačiau naujasis Kelio valdytojas nereiškė jokių pretenzijų dėl žemės sklypo ribų iki pat 2020 m. balandžio mėn.

21. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys faktai vertintini atsižvelgiant į sąžiningų asmenų teisėtus lūkesčius konkretaus kilusio ginčo kontekste. Šioje byloje esantys įrodymai patvirtino, kad atsakovų E. L. ir V. L. veiksmai visą ginčo objektu tapusio turto valdymo ir disponavimo juo laikotarpį buvo teisėti ir turtas buvo valdomas pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, o valstybės, visuomenės ir atsakovų E. L. ir V. L. interesai sureguliuoti sklypui taikant apsaugos zonos ribojimus, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo atimti iš jų nuosavybę.

22. Teismas priėjo prie išvados, kad, įvertinus ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, nors pareiškėjas ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą, tačiau konstatavus, jog yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikotarpis nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento, pareiškėjo prašymas, paduotas ginant viešąjį interesą, yra netenkinamas.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo tenkino atsakovo V. L. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir priteisė šiam atsakovui iš Vilniaus apygardos prokuratūros 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teismo vertinimu, šio atsakovo pateiktas 2022 m. balandžio 12 d. pinigų už vertinimo paslaugas pervedimo nurodymas patvirtino, kad atsakovas, sumokėdamas už atliktą turto vertinimą, patyrė 500 Eur išlaidų.

III. 24. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir 2023 m. rugsėjo 27 d. papildomą sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo pareiškimą.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo skunde ir patikslintame skunde išdėstytus savo argumentus bei papildomai nurodė:

25.1. Teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, nes jis buvo priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios ir proceso teisės normas. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl disponavimo ypatingos svarbos vertybe, kuriai taikomi tam tikri konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai. Teismas iš esmės pripažino, kad ginčijamais administraciniais aktai žemės sklypas Nr. 85 buvo privatizuotas, pažeidžiant pareiškime nurodytų teisės aktų imperatyvias nuostatas, draudžiančias privatizuoti valstybinės reikšmės kelius bei jiems priskirtą žemę, taigi, teismas iš esmės konstatavo, jog ginčijami administraciniai aktai prieštarauja atitinkamiems konstituciniams turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principams. Nepaisant to, teismas nusprendė atmesti pareiškėjo pareiškimą, motyvuodamas tokį sprendimą teismų praktikoje akcentuojamu poreikiu užtikrinti ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą bei praėjusiu nepateisinamai ilgu laikotarpiu nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.

25.2. Ginčijamas teismo sprendimas nebuvo suderinamas su susiformavusia teismų praktika, be kita ko, LVAT 2021 m. liepos 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021, kurioje buvo išnagrinėtos panašios faktinės aplinkybės kaip ir šioje byloje. Nuoseklioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) ir LVAT praktikoje yra tenkinami prokurorų, ginančių viešąjį interesą, pareiškimai, panaikinant prieš 10 ir daugiau metų priimtų įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų administracinius aktus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Nuosekli teismų praktika patvirtina, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantys administraciniai aktai, pažeidžiantys konstitucinius turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principus, nesukuria gintinų civilinių teisių ir pareigų. Tokiais atvejais atitinkamų administracinių aktų pagrindu sukurtos privačios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, jos išsaugojimas natūra negarantuojamas ir yra galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (pvz., teisingos kompensacijos išmokėjimas). Išimtinės valstybės nuosavybės perėjimas privačion nuosavybėn negali būti įteisintas ir taikant senaties institutą.

25.3. Ginčijamame teismo sprendime tebuvo mechaniškai atkartoti (perkelti) LAT išaiškinimai iš 2023 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023, nepaisant to, kad nurodytoje civilinėje byloje, kuri pasibaigė atmetus prokuroro ieškinį dėl ABTĮ įtvirtintų terminų praleidimo, kilęs ginčas nebuvo susijęs su išimtinės valstybės nuosavybės teisės gynimu, t. y. iš esmės skyrėsi minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas).

25.4. Teismas nepagrįstai priteisė atsakovui V. L. iš Vilniaus apygardos prokuratūros bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas iš esmės konstatavo pareiškėjo pareiškime nurodytus išimtinės valstybės nuosavybės teisės pažeidimus, taip pat pripažino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleisdamas vieno mėnesio termino, tačiau atmetė pareiškėjo pareiškimą, atsižvelgdamas į kitų valstybės institucijų veiksmus (neveikimą), todėl, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas ne iš prokuratūros, o iš valstybės (per jos nuosavybės teisę į žemę įgyvendinančią instituciją). Be to, atsakovo užsakyta turto vertinimo paslauga buvo suteikta, nustatant ne tik žemės sklypo Nr. 85-1 rinkos vertę, bet ir jame esančių statinių, kurie nėra ginčo objektas šioje administracinėje byloje, vertę, todėl statinių vertės nustatymo išlaidos laikytinos perteklinėmis ir jų atlyginimas nepriteistinas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lietuvos automobilių kelių direkcija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Kelių direkcija iš esmės pakartojo atsiliepimuose į pareiškėjo pareiškimą ir patikslintą pareiškimą išdėstytus argumentus ir papildomai nurodė:

26.1. Byloje nebuvo nuginčyta valstybės teisė į žemės plotą, kurį užima Kelias. Valstybinės reikšmės kelio perleidimas privačiai nuosavybei reiškia tinkamos teisės naudotis keliais pažeidimą bei saugaus eismo užtikrinimo pažeidimą ir daro poveikį tinkamai valstybinės reikšmės turto – Kelio – priežiūrai, plėtrai.

26.2. Teismo sprendimas pritaikyti senatį yra nesuderinamas su teismų praktika ir priimtas nepagrįstai neatsižvelgiant į išskirtinio ginčo objekto statusą, paskirtį ir aplinkybes, lėmusias termino praleidimą. Kreipimąsi į teismą praėjus daugiau nei 10 metų terminui nuo administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo lėmė objektyvios, nuo pareiškėjo nepriklausančios aplinkybės, t. y. apie ginčijamus administracinius aktus ir sandorius bei jų neteisėtumą nebuvo pranešta laiku ir buvo sužinota tik 2020 m. gegužės 7 d. gavus Kelių direkcijos pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo. Kelių direkcija operatyviai kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kai buvo atsisakyta kadastrinius matavimus įregistruoti ir išspręsti susidariusią situaciją administracine tvarka.

26.3. Ginčijamame teismo sprendime yra paminėta LVAT 2016 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016, kurioje buvo atmestas prokuroro pareiškimas. Ši nutartis teismų praktikos formavimo požiūriu laikytina vienkartine, po šios nutarties priėmimo buvo suformuluoti vėlesni paminėti teismų išaiškinimai, susiję konkrečiai su išimtinės valstybės nuosavybės teisės gynimu, pavyzdžiui, LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018.

27. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens AB Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinį skundą prašė jį tenkinti ir nurodė, kad šio apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių direkcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį tenkinti ir nurodė, kad pritaria visiems pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams.

29. Atsakovas NŽT, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens Kelių direkcijos apeliacinį skundą prašė atmesti šį apeliacinį skundą. NŽT vertinimu, Kelių direkcija nepagrįstai teigė, kad teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose. Ginčijamame teismo sprendime padarytas išvadas patvirtino teismų praktika (pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-808-492/2018, LAT 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-686/2016, LVAT 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-840/2013).

30. Atsakovas Trakų rajono savivaldybė atsiliepime į apeliacinius skundu prašė atmesti pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Kelių direkcijos apeliacinius skundus.

31. Atsakovas V. L. atsiliepime į apeliacinius skundus prašė atmesti pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Kelių direkcijos apeliacinius skundus.

IV. 32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023 pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo suinteresuoto asmens AB Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinius skundus atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir 2023 m. rugsėjo 27 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pakartotinai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo motyvus, ir jų nekartodamas, pritaria pagrįstai ir teisingai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad (i) Kelias, priimant Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkį Nr. 86v, buvo valstybinis kelias, todėl, atkuriant nuosavybės teises, šiam keliui priskirta žemė turėjo būti išperkama, (ii) Kelio dalis ir jai priskirta žemė jau ginčijamų Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v priėmimo metu pateko į šiais sprendimais J. L. nuosavybėn perduoto žemės sklypo Nr. 85, vėliau padalijimo būdu pertvarkyto į žemės sklypą Nr. 85-1, ribas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pagal ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis buvo nustatomos keliui skiriamos žemės juostos (kelio juostos) ribos, bei faktinę situaciją dalis Kelio juostos pateko į ginčo žemės sklypo (t. y. iki 2010 m. gegužės 14 d. – žemės sklypo Nr. 85, o nuo 2010 m. gegužės 14 d. – žemės sklypo Nr. 85-1) ribas.

34. Dėl ieškinio senaties, teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai E. L. ir V. L. teismo prašė taikyti ieškinio senatį ir apžvelgė CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalis, šią nuostatą aiškinančią kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., LAT 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012, 2017 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-687/2017; 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002).

35. Teisėjų kolegija akcentavo, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas ir bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galbūt neteisėtus aktus ir jų pagrindu atsiradusios nuosavybės perleidimo sandorius, kuriems likus galioti būtų nepaisoma konstitucinių teisinės valstybės imperatyvų, kai iš ne teisės atsirastų teisė (žr. LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad analogiškos pozicijos laikėsi ir LVAT 2022 m. kovo 23 d. nutartį priėmusi teisėjų kolegija, kuri perdavė šią administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, skirtingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pagrįstai rėmėsi šiai bylai aktualiais LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje pateiktais išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais tiek dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto naikinamojo termino (10 metų), tiek dėl civilinio teisinio ieškinio senaties instituto taikymo bylose, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė.

37. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžė, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. spalio 10 d. nutarties motyvuojamosios dalies skyriuje „Dėl ieškinio senaties“ (37–44 p.) nurodė, kad nagrinėjant bylas, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė, be kita ko, turi būti remiamasi „nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant ieškinio senaties instituto tikslus, ieškinio senaties termino praleidimo teisinius padarinius, taip pat šio termino atnaujinimo pagrindus tokių ir panašių kaip ši byla atvejais“. Paminėtos nutarties 53 punkte konstatuota: „Teisėjų kolegija, formuodama administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę bylose, kuriose, kaip ir ši, ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė, konstatuoja, kad administracinis aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, nesukuria civilinių teisių ir pareigų, taigi negali būti ginamos (CK 1.136 str. 1 d. ir 2 d. 3 p.), o tai reiškia, kad turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, grąžinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusiems, taikant restitucijos taisykles (CK 6.145 str.) ir civilinį teisinį ieškinio senaties institutą (nutarties 37–44 p.) nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo.“

38. Taigi, pagal LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje apibendrintą administracinių teismų formuojamą teismų praktiką (i) imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, prieštaraujančiu administraciniu aktu privačion nuosavybėn perduotas turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, gražinamas valstybei nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo tokio administracinio akto priėmimo; tačiau (ii) toks grąžinimas turi būti vykdomas laikantis dviejų būtinųjų sąlygų, t. y. taikant tiek restitucijos taisykles (CK 6.145 str.), tiek civilinį teisinį ieškinio senaties institutą.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, buvo būtina atsižvelgti į LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje paminėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, suformuotą aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas:

39.1. EŽTT, aiškindamas ir taikydamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (teisė kreiptis į teismą), yra konstatavęs, kad ieškinio senaties laikymasis yra svarbi teisinės valstybės principo, įtvirtinto Konvencijos preambulėje, dalis. Ieškinio senaties termino nustatymu yra siekiama keleto tikslų – užtikrinti teisinį tikrumą ir galutinumą, apsaugoti potencialius atsakovus nuo senų reikalavimų, kuriuos gali būti sunku įgyvendinti, ir užkirsti galimybę neteisingumui, jei teismai turėtų spręsti dėl tolimos praeities įvykių, remdamiesi dėl prabėgusio laiko įtakos nepatikimais ir neišsamiais tapusiais įrodymais (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 18 d. sprendimą byloje Dacia S.R.L. prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 3052/04), p. 75, 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41248/06), p. 79–80).

39.2. Iš EŽTT praktikos matyti, kad ieškinio senaties taikymo problematikos kontekste su Konvencijos 6 straipsniu gali būti nesuderinamos situacijos, kai bylos medžiaga atskleidžia, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių, trukdančių tai padaryti laiku (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Baroul Partner-A prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 39815/07), p. 39–40, cituotą sprendimą byloje Dacia S.R.L. prieš Moldovą p. 74, a contrario (priešingai), EŽTT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Maksymenko ir Gerasymenko prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 49317/07), p. 73–74). Tam tikrais atvejais procesinės situacijos suderinamumo su Konvencijos 6 straipsniu vertinimui gali turėti įtakos tai, kaip nacionalinės valstybės institucijos sprendė materialinius nuosavybės apsaugos klausimus (pvz., ar teisingai kompensuotos valstybės padarytos klaidos) (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje B. prieš Lietuvą, p. 67, 81).

39.3. Valstybės klaidų taisymo kontekste EŽTT nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas) (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje B. prieš Lietuvą byloje, p. 65–66). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje R. prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 29979/04), p. 70–71).

Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), p. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) EŽTT 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje Pincova ir Pinc prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 36548/97), p. 58).

Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 55555/08), p. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., pvz., cituotą mutatis mutandis sprendimą byloje Pincova ir Pinc, p. 58, EŽTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 32457/05), p. 40, 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 35298/04), p. 67).

Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, p. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje Pincova ir Pinc, p. 53, EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Tocu ir kiti prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 36900/03), p. 38).

40. Teisėjų kolegija, paminėtos teismų praktikos kontekste pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo motyvus, jų nekartodama, iš esmės pritarė pagrįstai ir teisingai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, vertinant bylos duomenų visumą, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo teisinių santykių atsiradimo momento ir todėl yra pagrindas taikyti 10 metų ieškinio (skundo pateikimo) senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovai jiems priklausantį turtą valdė ir tvarkė nesislėpdami, viešai, laikydamiesi visų teisės aktų reikalavimų bei gaudami visų institucijų suderinimus ir patvirtinimus, o apie tai, kad Kelias priskirtinas valstybinės reikšmės keliams, buvo žinoma tiek priimant Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571, tiek 1997 m. rugsėjo 4 d. sudarant dovanojimo sutartį, tiek perduodant Kelią Kelių direkcijai, tiek kompetentingiems asmenims derinant ginčo žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, t. y. apie esamą situaciją daug metų žinojo su žemės grąžinimu nuosavybėn ir su žemės valdymu bei nuosavybės teisių atkūrimu susijusios institucijos (Trakų rajono savivaldybė, NŽT, Kelių direkcija ir pan.). Po to, kai atsakovai E. L. ir V. L. įgijo nuosavybę į ginčo objektu tapusį žemės sklypą (2010–2011 m.), buvo atlikti šio žemės sklypo geodeziniai / kadastriniai matavimai, jie gavo visus būtinus suderinimus, kurie reikalingi formuojant žemės sklypo ribas, ir šias aplinkybes išviešino Nekilnojamojo turto registre (CK 1.75 str. 1–2 d.), kurio duomenys nuo jų įrašymo registre laikomi teisingais ir išsamiais tol, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.). Visa tai sudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių, trukdančių tai padaryti laiku.

42. Kaip teisiškai nereikšmingi ieškinio senaties termino taikymui atmesti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad apie ginčijamus administracinius aktus ir sandorius bei jų neteisėtumą jam nebuvo pranešta laiku ir apie tai jis sužinojo tik 2020 m. gegužės 7 d. gavęs Kelių direkcijos pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais esą tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra suderinamas su praktika, suformuota LVAT 2021 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021, kurioje buvo išnagrinėtos panašios faktinės aplinkybės kaip ir šioje byloje. Skirtingai nei nurodė pareiškėjas, administracinėje byloje, kurią išnagrinėjus priimta jo minima nutartis, yra esminis skirtumas – joje nebuvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir šiuo aspektu paminėtoje byloje surinkti įrodymai nebuvo vertinami. Nagrinėjamoje byloje – esminiai motyvai, kuriais grindžiamas tikrinamas sprendimas, yra susiję su ieškinio senaties instituto taikymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikrinamame teismo sprendime pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai įtvirtina ir kitas viešojo intereso gynimo įgyvendinimo formas, kurios gali būti taikomos nagrinėjamu atveju, kad pašalinti teisiškai ir faktiškai ydingą situaciją (pvz., žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutas, servituto nustatymas).

44. Dėl bylinėjimosi išlaidų teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtent prokuroras, o ne jo apeliaciniame skunde minimos valstybės institucijos, priėmė sprendimą dėl viešojo intereso gynimo būdo, t. y. dėl kreipimosi į teismą su pareiškimu reikalaujant taikyti restituciją. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies taikymas yra susijęs su konkrečios bylos šalies procesinio elgesio ypatumais, ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, nesuteikė teisės bylą nagrinėjusiam teismui bylinėjimosi išlaidas priteisti ne iš bylą pralaimėjusios šalies, o iš trečiųjų asmenų, kurie, bylą pralaimėjusios šalies nuomone, savo elgesiu iki bylos inicijavimo galėjo prisidėti prie to, kad konkreti byla nebuvo laimėta.

45. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinių skundų argumentai neturėjo esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakė.

V. 46. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas trečiojo suinteresuoto asmens AB „Via Lietuva“ (buvusi akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija) prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

47. Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) nustatytu pagrindu trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia tuo, kad teismas padarė esminių materialiosios teisės normų – CK 1.127 straipsnio 1 dalies ir CK 1.131 straipsnio 2 dalies pažeidimą jas taikant ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį:

47.1. CK 4.7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, vadinasi, negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalyku. Šiuo atveju iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatos kyla imperatyvus konstitucinis draudimas privatiems asmenims nuosavybės teise turėti kelius, nes jie išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Vadovaujantis Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir 10 straipsnio 2 dalimi, valstybinės reikšmės keliai ir jiems priskirta žemė išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei.

Valstybinės reikšmės kelio juostos (t. y. žemės juostos, kuriose nutiestas arba tiesiamas kelias, Kelių įstatymo 2 str. 1 d. 8 p.) savininkas yra nustatytas Konstitucijoje ir įstatymuose, todėl nepriklauso nuo sklypo suformavimo ir įregistravimo momento. Taigi, šiuo atveju buvo sprendžiama dėl išimtinės valstybės nuosavybės objekto priklausymo privačiam subjektui galimumo. Atsižvelgiant į įstatymo leidėjo CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad niekinis sandoris negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, kad niekinio sandorio negaliojimas nepriklauso nuo jį sudariusių asmenų valios, todėl niekinio sandorio šalys negali patvirtinti, kad niekiniu sandoris gali būti laikomas tik CK ar kitų įstatymų nustatytais pagrindais.

Todėl galima teigti, kad niekiniam sandoriui nuginčyti ieškinio senaties terminas negali būti taikomas. Analogiškos nuomonės laikosi ir teismai, nurodydami, kad niekinis sandoris savaime pagal prigimtį negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas yra nereikšmingas, ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju (žr., LAT 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-595/2008). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, reikalavimas pripažinti administracinį aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją iš esmės reiškia niekinio sandorio pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį (žr., LAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-7-214-823/2023).

Dėl to manytina, kad šioje byloje neturėjo iš viso būti taikoma ieškinio senatis, nes niekinis sandoris yra negaliojantis nepriklausomai nuo teismo sprendimo. Taigi, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė esminių materialiosios teisės normų pažeidimą, kas neabejotinai turėjo įtakos teismų sprendimams.

47.2. Tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad senaties terminas ginčijamiems niekiniams sandoriams turėtų būti taikomas (nors su tuo AB „Via Lietuva“ kategoriškai nesutinka), tuomet pažymi, kad senaties termino pradžios momentas byloje nebuvo nustatytas. Tokiu būdu buvo padaryti esminiai CK 1.127 straipsnio 1 dalies taikymo pažeidimai, lėmę neteisėto teismo procesinio sprendimo priėmimą. Pažymėtina, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).

Nutartyje, pažeidžiant šios teisės normos reikalavimus, nėra konkrečiai nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas. Tik nurodoma, kad „nagrinėjamu atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo teisinių santykių atsiradimo momento ir todėl yra pagrindas taikyti 10 metų ieškinio“. Kadangi ieškinio senaties termino instituto aiškinimas šiuo atveju yra vienas iš pagrindų atnaujinti administracinį procesą, todėl turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šio instituto aiškinimo ir taikymo praktika.

Remiantis LAT ir LVAT praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, yra vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (žr., LAT 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-177/2010;

LVAT 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. A-7-585/2005; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis Nr. A-261-1502/2009 ir kt.). Šiuo atveju prokuroras tik 2020 m. gegužės 6 d. sužinojo apie viešojo intereso pažeidimą nagrinėjamoje byloje, nes AB „Via Lietuva“ 2020 m. gegužės 6 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių, prašydama ginti viešąjį interesą. Jeigu vertinti ne tik kada prokuroras, bet ir kitos valstybinės institucijos turėjo objektyviai sužinoti apie ginčo kelio priklausymą privatiems asmenims, akcentuotina tai, jog AB „Via Lietuva“ Kelią valdo tik nuo 2017 m., todėl nėra pagrindo teigti, kad gali būti praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas.

Apie tai, kad buvo pažeistos kelio ribos buvo sužinota tik 2020 m. matininkams atlikus kelio kadastro matavimus. Dėl to darytina išvada, kad ieškinio senaties termino pradžios momentą šiuo atveju siejant tiek su prokuroro, tiek su kitų atsakingų valstybės institucijų sužinojimu, šis pradžios momentas niekaip objektyviai negali būti susietas su 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 priėmimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad LVAT nutartyje buvo pažeistas CK 1.127 straipsnio 1 dalies reikalavimas nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, taip pat nesivadovauta šio momento nustatymo taisyklėmis, kurios yra išplėtotos teismų praktikoje.

Dėl to tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė esminių materialiosios teisės normų pažeidimą dėl ieškinio senaties pradžios nustatymo momento, kas neabejotinai turėjo įtakos teismų procesinių sprendimų neteisėtumui.

47.3. LVAT nutartyje nebuvo sprendžiamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas, nors pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, šis klausimas turėjo būti teismo vertinamas ex officio ir dėl jo turėjo būti pasisakoma, ypač atsižvelgiant į tai, kad tai buvo vienas iš šalių pateikiamų apeliacinio skundo argumentų. Šiuo atveju, jeigu teismas įvertintų, kad visgi ieškinio senaties terminas buvo praleistas, tai yra svarbios priežastys jį atnaujinti, nes šiuo atveju pareiškimas paduotas ginant viešąjį interesą, ginčijamais sandoriais buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, išimtinė valstybės nuosavybės teisė ir į tai, kad AB „Via Lietuva“ žemės sklypas, priklausantis valstybinės reikšmės rajoniniam keliui Nr. 4709, patikėjimo teise Lietuvos Respublikos Vyriausybės perduotas valdyti, naudoti ir disponuoti tik 2017 m. kovo 29 d., AB „Via Lietuva“ iš viso valdo apie 21 000 kilometrų valstybinės reikšmės kelių, apie kelio ribų pažeidimą buvo sužinota tik 2020 m. matininkams atlikus kelio kadastro matavimus. Visgi į Vilniaus apygardos prokuratūrą AB „Via Lietuva“ dėl ginčijamo klausimo kreipėsi operatyviai, kai buvo atsisakyta kadastrinius matavimus įregistruoti ir išspręsti susidariusią situaciją administracine tvarka.

47.4. LVAT nutartyje yra remiamasi EŽTT praktika, iš kurios darytina išvada, kad valstybė gali taisyti savo klaidas, tačiau esminė sąlyga yra tinkamai atlyginti nukentėjusiajam asmeniui. Šiuo atveju teismui nepagrįstai pritaikius ieškinio senaties terminą ginčas, o kartu ir teisinė problema, kad asmuo negali turėti nuosavybės teise kelio, kuris yra išimtinė valstybės nuosavybė, nėra sprendžiama iš esmės. O formaliai skatinamas naujas procesas kitais pagrindais, nors šioje byloje buvo galima suderinti dvejus priešingus interesus, tiek žemės sklypo turėtojo, tiek valstybės, nei vieno iš jų nepaneigiant – būtent per restitucijos būdo taikymą ir tinkamą atlyginimą, kas ir buvo padaryta LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021. Be to, nepagrįsta laikytina nutartyje nurodyta išvada, kad šiuo atveju viešojo intereso užtikrinimas gali būti vykdomas kitomis priemonėmis, žemę paimant visuomenės poreikiams arba nustatant servitutą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad LVAT, manydamas, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, turėjo jį dėl svarbių priežasčių atnaujinti ir nagrinėti bylą pagal prokuroro pareikštus reikalavimus, o vadovaujantis EŽTT praktika nukentėjusiems asmenims per restitucijos būdo pakeitimą buvo galima užtikrinti tinkamą atlyginimą už nuosavybės teise šiuo metu priklausančio kelio dalies sugrąžinimą ir tokiu būdu išspręsti ilgai besitęsiantį bylos nagrinėjimą, kuris duotų konkretų teisingą visoms šalims teisinį rezultatą.

48. Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) nustatytu pagrindu trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia, tuo, kad:

48.1. Šiuo atveju LVAT ignoravo teismų praktiką, kurioje aiškiai pasisakoma dėl senaties netaikymo bylose dėl išimtinės valstybės nuosavybės grąžinimo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės (žr., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017; 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017). Valstybinės reikšmės žemės apsauga ir disponavimo ja teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu, eismo saugumu, todėl šio intereso svarbos negali nusverti atskirų asmenų interesas išsaugoti jiems neteisėtais sprendimais priskirtą valstybinę žemę.

48.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5131-552/2020 yra pažymėjęs, kad paaiškėjus, jog dėl matininko ar valstybės institucijų klaidos privačiai nuosavybėn patekus valstybės išimtinei nuosavybei priklausančiam turtui (pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalis pateko į valstybei priklausantį rajoninės reikšmės keliui suformuotą žemės sklypą), institucijos turi teisę imtis priemonių, kad būtų apgintas viešasis interesas, tačiau tai turi daryti teisės aktų nustatyta tvarka – kreiptis į prokuratūrą, inicijuoti viešojo administravimo institucijų aktų ar sandorių nuginčijimą, restitucijos taikymą ir pan. Tokiu būdu, ginant viešą interesą, vadovaujantis minėta teismų praktika, teismų sprendimais administracinėse ir civilinėse bylose valstybinės reikšmės keliams priskirti žemės plotai grąžinami valstybei.

48.3. Teismų praktikoje LVAT 2021 m. liepos 17 d. nutartimi byloje Nr. eA-1617-552/2021 sprendžiant ginčą dėl valstybės išimtinės nuosavybės buvo pripažinti neteisėtais ir naikintinais 1992 metais priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir per restitucijos institutą buvo užtikrinta adekvati kompensacija ar kitos formos tinkama reparacija buvusiam bona fide nuosavybės savininkui. Pažymėtina, kad būtent ši nutartis turėtų būti laikoma precedentu ir taikytina nagrinėjamam ginčui, tačiau nuo jos buvo aiškiai nukrypta.

48.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Teismų praktikoje, be to, yra išskirta antroji šio termino taikymo išimtis. LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018 konstatavo, kad „ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas naikinamasis terminas nėra taikomas tuo atveju, kai yra ginčijamas imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis administracinis aktas, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir apsaugos principai. Teismas nurodė, kad tokie administraciniai aktai nesukuria civilinių teisių ir pareigų, todėl jos negali būti ginamos, o tai reiškia, kad turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, grąžinamas valstybei teisingai atlyginant jį įgijusiems sąžiningiems asmenims nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo.“ Visgi, nagrinėjamu atveju LVAT nesivadovavo šia ne vieną kartą teismų praktikoje pakartota senaties netaikymo išimties taisykle, todėl darytina išvada, kad LVAT nukrypo nuo teismų praktikos.

49. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens AB „VIA Lietuva“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas, kadangi šioje byloje teismai akivaizdžiai pažeidė ieškinio senaties instituto taikymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo nuoseklios vienodos teismų praktikos, dėl ko priėmė neteisingus ir neteisėtus procesinius sprendimus dėl bylos baigties, o tai sudaro ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytus proceso atnaujinimo pagrindus atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje:

49.1. Prašyme dėl proceso atnaujinimo visiškai pagrįstai nurodoma, kad šioje byloje „neturėjo iš viso būti taikoma ieškinio senatis, nes niekinis sandoris yra negaliojantis nepriklausomai nuo teismo sprendimo“. Byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai iš esmės pripažino, kad ginčytais administraciniais aktais ginčo žemės sklypas buvo privatizuotas pažeidžiant prokuroro pareiškime nurodytų teisės aktų imperatyvias nuostatas, draudžiančias privatizuoti valstybinės reikšmės kelius bei jiems priskirtą žemę. Tai reiškia, kad teismai byloje nustatė, jog ginčyti administraciniai aktai prieštarauja konstituciniams turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo bei tokios nuosavybės teisės apsaugos principams. Šioje byloje teismai, nustatę, jog ginčytų administracinių aktų pagrindu nepagrįstai ir neteisėtai privačion nuosavybėn buvo perduotas išimtinės valstybės nuosavybės teisės objektas, t. y. ypatingos svarbos vertybė, iš civilinės apyvartos išimtas Konstitucijos itin saugomas valstybės turtas, ir įvertinę akivaizdžiai niekinį ginčo aktų pobūdį (CK 1.78 str. 1 d.), vadovaudamiesi atitinkamomis teisės normomis bei teismų praktikoje suformuluotomis jų aiškinimo taisyklėmis, turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties institutas yra nereikšmingas, dėl ko klaidingai privačion nuosavybėn perduotas ginčo objektas (neteisėtai privatizuota valstybinės reikšmės kelio Nr. 4709 (duomenys neskelbtini) bei jam priskirtos žemės dalis) turi būti grąžintas valstybės nuosavybėn, o privatiems asmenims už tai turi būti teisingai atlyginta priteisiant adekvataus dydžio kompensaciją.

49.2. Pareiškėjas pritaria ir prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentams, jog byloje nagrinėtas ginčas bei teisinė problema, kad privatus asmuo negali turėti nuosavybės teise valstybinės reikšmės kelio, teismui pritaikius ieškinio senaties terminą nėra sprendžiami iš esmės, taip pat, kad tuo formaliai yra skatinamas naujas procesas kitais pagrindais, nors tiek žemės sklypo turėtojo, tiek valstybės priešingus interesus, jų nepaneigiant, buvo galima suderinti šioje byloje. Pareiškėjo nuomone, tokia situacija nėra nei teisinga, nei suderinama su byloje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose pacituota EŽTT praktika dėl valstybės klaidų taisymo. Taip pat visiškai sutinka ir su kitais prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentais, kad šioje byloje teismai, taikydami ieškinio senaties institutą, net nenustatė ieškinio senaties termino pradžios momento (CK 1.127 str. 1 d. pažeidimas), be to, nepagrįstai nevykdė pareigos spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (CK 1.131 str. 2 d. pažeidimas).

50. Atsakovas V. L. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti ir palikti galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį nepakeistą.

51. Atsakovo nuomone, trečiojo suinteresuoto asmens pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodyti argumentai, dėl ko turėtų būti atnaujintas procesas, iš esmės yra paremti deklaratyvia bei subjektyvia nuomone dėl materialinės teisės normų aiškinimo bei taikymo ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo ir jie nepagrindžia proceso atnaujinimo aptariamu pagrindu. Šiuo konkrečiu atveju proceso atnaujinimas prieštarautų proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir protingumo principams, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl proceso atnaujinimo jame nurodytais pagrindais ir nėra pagrindo atnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023 vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta teismų praktika, kurios pagrindu jis siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, esant faktui, kad trečiasis suinteresuotas asmuo šia teismų praktika jau rėmėsi ir grindžiant apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo, t. y. esant faktui, kad sprendimą priėmusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, šią teismų praktiką jau nagrinėjo ir vertino, veda prie išvados, kad pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo, argumentais nurodytais šiame prašyme, nėra jokio teisinio pagrindo. Faktas, kad galutinis ir šiuo metu galiojantis teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023 nėra parankus AB „VIA Lietuva“ ir aplinkybė, kad procesinį sprendimą priėmęs teismas kitaip vertino AB „VIA Lietuva“ prašyme dėl proceso atnaujinimo suformuluotus teismų precedentus, kuriais jis grindžia šį savo prašymą, nei, tą daro pats AB „VIA Lietuva“, dar visiškai nereiškia, kad yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nes proceso atnaujinimo instituto tikslas, skirtingai nei jį supranta AB „VIA Lietuva“, nėra pakartotinis ar begalinis bandymas pasibylinėti kvestionuojant byloje priimtą galutinai įsiteisėjusį sprendimą, jį pakeičiant AB „VIA Lietuva“ naudinga linkme.

52. Atsakovai NŽT ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad nepalaiko prašymo ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei palikti galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį nepakeistą.

53. NŽT nurodo, kad šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, byloje jau yra įvertinti įrodymai ir jie iš naujo neturi būti vertinami. Trečiojo suinteresuoto asmens nurodyti argumentai dėl materialiosios teisės normų pažeidimų iš esmės yra paremti subjektyvia nuomone dėl teisės normų aiškinimo bei taikymo ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, jie nepagrindžia proceso atnaujinimo aptariamu pagrindu. Todėl NŽT mano, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Taip pat NŽT vertina, kad nagrinėjamu atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo teisinių santykių atsiradimo momento ir todėl yra pagrindas taikyti 10 metų ieškinio (skundo pateikimo) senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Trečiojo suinteresuoto asmens teiginiai yra visiškai nepagrįsti, kad teismas spręsdamas dėl senaties taikymo nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose. Priešingai nei jis teigia, teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl aptariamos ABTĮ nuostatos yra išaiškinta, jog įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų (pvz., LVAT 2023 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-119-822/2023).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. 54. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Via Lietuva“ siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punktą (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

55. Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai (nutartys). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė administraciniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

56. Teismų praktikoje proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-442/2023; kt.).

57. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

58. Proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

59. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

60. Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

61. Kadangi aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).

62. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.).

63. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas skunde prašė teismo panaikinti: 1) Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei) J. L.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. L., grąžinant natūra žemės sklypo Nr. 85, 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalį, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė; 2) panaikinti Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims, sugrąžintiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“ dalį dėl žemės sklypo Nr. 85 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalies, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė, suteikimo J. L.; 3) pripažinti negaliojančia 1997 m. rugsėjo 4 d. dovanojimo sutarties (registro Nr. 2804), patvirtintos Trakų rajono notarų biuro notarės D. U., dalį, pagal kurią J. L. padovanojo E. L. ir V. L. žemės sklypo Nr. 85 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalį, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė; 4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 2.3-6223-(79) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8909-(79) patvirtinto Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo dalinio papildymo bei dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo Nr. 85 ir teisės į jį rodiklių patikslinimo Trakų rajone pil. E. L. ir V. L.“ dalį dėl žemės sklypo Nr. 85-1 kadastro duomenų nustatymo; 5) panaikinti NŽT Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-2965 „Dėl pil. E. L. ir V. L. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patikslinimo“; 6) taikyti restituciją, grąžinant Lietuvos Respublikai žemės sklypo Nr. 85-1 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalį, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė, ir priteisiant atsakovams E. L. ir V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, bendro 113 Eur dydžio kompensaciją (lygiomis dalimis).

64. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme atnaujinti procesą tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių materialiosios teisės normų – CK 1.127 straipsnio 1 dalies ir CK 1.131 straipsnio 2 dalies, pažeidimus jas taikant ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį. AB „Via Lietuva“ laikosi pozicijos, kad niekiniam sandoriui nuginčyti ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, tačiau, tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad senaties terminas ginčijamiems niekiniams sandoriams turėtų būti taikomas, akcentuoja, kad senaties termino pradžios momentas byloje nebuvo nustatytas, kaip ir nebuvo sprendžiamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas.

65. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs LVAT, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl minėtų nuostatų taikymo, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartyje, pateikė išsamų, sisteminį kilusiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimą. Teismas pirmiausiai nurodė, kad atsakovai E. L. ir V. L. teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Apžvelgęs CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, LVAT akcentavo, kad aiškindamas šias nuostatas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LAT 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012, 2017 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-687/2017).

Taip pat teismas pabrėžė, kad LAT inter alia (be kita ko) ne kartą yra nurodęs, kad nors ieškinio senaties terminas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.).

Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., LAT 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002).

Atsižvelgęs į išvardytus kriterijus, LVAT sprendė, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas ir bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galbūt neteisėtus aktus ir jų pagrindu atsiradusios nuosavybės perleidimo sandorius, kuriems likus galioti būtų nepaisoma konstitucinių teisinės valstybės imperatyvų, kai iš ne teisės atsirastų teisė (žr. LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018). Analogiškos pozicijos laikėsi ir LVAT 2022 m. kovo 23 d. nutartį priėmusi teisėjų kolegija, kuri perdavė šią administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartyje įvertino, kad skirtingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pagrįstai rėmėsi šiai bylai aktualiais LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje pateiktais išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais tiek dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto naikinamojo termino (10 metų), tiek dėl civilinio teisinio ieškinio senaties instituto taikymo bylose, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė.

66. LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodyta, kad pagal LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje apibendrintą administracinių teismų formuojamą teismų praktiką (i) imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, prieštaraujančiu administraciniu aktu privačion nuosavybėn perduotas turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, gražinamas valstybei nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo tokio administracinio akto priėmimo; tačiau (ii) toks grąžinimas turi būti vykdomas laikantis dviejų būtinųjų sąlygų, t. y. taikant tiek restitucijos taisykles (CK 6.145 str.), tiek civilinį teisinį ieškinio senaties institutą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, būtina atsižvelgti į LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje paminėtą EŽTT praktiką, suformuotą aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas.

67. Pažymėtina, kad ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, t. y. asmens teisių ir teisėtų interesų gynimas ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami. Teisėjų kolegijos vertinimu, pritaikius ieškinio senatį, nebuvo paneigtas viešojo intereso gynimo pirmenybės pagrįstumas, jį priešinant asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugai, t. y. nėra pagrindo teigti, kad buvo neužtikrinta teisinga pusiausvyra tarp asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei viešojo intereso gynimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai taikyta ieškinio senatis.

68. Byloje nustatyta, kad atsakovai jiems priklausantį turtą valdė ir tvarkė nesislėpdami, viešai, laikydamiesi visų teisės aktų reikalavimų bei gaudami visų institucijų suderinimus ir patvirtinimus, o apie tai, kad Kelias priskirtinas valstybinės reikšmės keliams, buvo žinoma tiek priimant Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571, tiek 1997 m. rugsėjo 4 d. sudarant dovanojimo sutartį, tiek perduodant Kelią Kelių direkcijai, tiek kompetentingiems asmenims derinant ginčo žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, t. y. apie esamą situaciją daug metų žinojo su žemės grąžinimu nuosavybėn ir su žemės valdymu bei nuosavybės teisių atkūrimu susijusios institucijos (Trakų rajono savivaldybė, NŽT, Kelių direkcija ir pan.). Po to, kai atsakovai E. L. ir V. L. įgijo nuosavybę į ginčo objektu tapusį žemės sklypą (2010–2011 m.), buvo atlikti šio žemės sklypo geodeziniai / kadastriniai matavimai, jie gavo visus būtinus suderinimus, kurie reikalingi formuojant žemės sklypo ribas, ir šias aplinkybes išviešino Nekilnojamojo turto registre (CK 1.75 str. 1–2 d.), kurio duomenys nuo jų įrašymo registre laikomi teisingais ir išsamiais tol, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.). Visa tai sudarė pakankamą pagrindą LVAT išvadai, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių, trukdančių tai padaryti laiku.

69. Teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT pagrįstai ieškinio senaties eigos pradžią skaičiavo ne vien remdamasis momentu, kada pareiškėjas gavo Kelių direkcijos pareiškimą ir informaciją, bet ir atsižvelgęs į visų institucijų, dalyvavusių nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, derinusių ginčo objektu tapusių žemės sklypų kadastrinius matavimus, veiksmų visetą nuo pat 1995 metų. Be to, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nebuvo nustatyta aplinkybių, sudarančių pakankamą pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, todėl visiškai nepagrįsti trečiojo suinteresuoto asmens prašymo atnaujinti procesą argumentai dėl to, kad LVAT neišsprendė ieškinio senaties atnaujinimo klausimo. Kaip matyti, priešingai, teismas įvykdė jam nustatytą pareigą spręsti dėl ieškinio senaties atnaujinimo, nenustatęs aplinkybių, trukdžiusių atitinkamoms institucijoms laiku ir nepagrįstai nedelsiant imtis atitinkamų priemonių ginti viešąjį interesą.

70. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamų, sisteminį kilusiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimą, rėmėsi LVAT, LAT ir EŽTT praktika ir atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, bei priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo teisinių santykių atsiradimo momento ir todėl yra pagrindas taikyti 10 metų ieškinio (skundo pateikimo) senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

71. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad AB „Via Lietuva“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

72. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

73. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, nurodė LVAT 2021 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021, teigdamas, kad būtent ši nutartis turėtų būti laikoma precedentu ir taikytina nagrinėjamam ginčui, tačiau nuo jos buvo aiškiai nukrypta. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad minėtoje nutartyje sprendžiant ginčą dėl valstybės išimtinės nuosavybės buvo pripažinti neteisėtais ir naikintinais 1992 metais priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir per restitucijos institutą buvo užtikrinta adekvati kompensacija ar kitos formos tinkama reparacija buvusiam bona fide nuosavybės savininkui.

74. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018 konstatavo, kad „ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas naikinamasis terminas nėra taikomas tuo atveju, kai yra ginčijamas imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis administracinis aktas, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir apsaugos principai. Teismas nurodė, kad tokie administraciniai aktai nesukuria civilinių teisių ir pareigų, todėl jos negali būti ginamos, o tai reiškia, kad turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, grąžinamas valstybei teisingai atlyginant jį įgijusiems sąžiningiems asmenims nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo.“ Tačiau, nagrinėjamu atveju LVAT nesivadovavo šia ne vieną kartą teismų praktikoje pakartota senaties netaikymo išimties taisykle, todėl darė išvadą, kad LVAT nukrypo nuo teismų praktikos.

75. LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodyta, kad teisėjų kolegijos nuomone, skirtingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pagrįstai rėmėsi šiai bylai aktualiais LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje pateiktais išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais tiek dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto naikinamojo termino (10 metų), tiek dėl civilinio teisinio ieškinio senaties instituto taikymo bylose, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė.

76. LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartyje nesutiko su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais esą tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra suderinamas su praktika, suformuota LVAT 2021 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021, kurioje buvo išnagrinėtos panašios faktinės aplinkybės kaip ir šioje byloje. Skirtingai nei nurodė pareiškėjas, administracinėje byloje, kurią išnagrinėjus priimta jo minima nutartis, yra esminis skirtumas – joje nebuvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir šiuo aspektu paminėtoje byloje surinkti įrodymai nebuvo vertinami. Nagrinėjamoje byloje – esminiai motyvai, kuriais grindžiamas tikrinamas sprendimas, yra susiję su ieškinio senaties instituto taikymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikrinamame teismo sprendime pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai įtvirtina ir kitas viešojo intereso gynimo įgyvendinimo formas, kurios gali būti taikomos nagrinėjamu atveju, kad pašalinti teisiškai ir faktiškai ydingą situaciją (pvz., žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutas, servituto nustatymas).

77. Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo suinteresuoto asmens teiginiai, kad teismas spręsdamas dėl senaties taikymo nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose, yra visiškai nepagrįsti. Priešingai nei teigia trečiasis suinteresuotas asmuo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018, išaiškinta, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas ir bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant administracinius aktus ir jų pagrindu atsiradusios nuosavybės perleidimo sandorius. Taip pat įvertinus LVAT 2021 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021, kurioje nebuvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir šioje byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog šios bylos nėra tapačios ir jose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas.

78. Teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad trečiojo suinteresuoto asmens nurodytose administracinėse bylose pateikti išaiškinimai galėtų paneigti LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartyje pateiktas išvadas, atmeta pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

79. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog AB „Via Lietuva“ prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023 nėra pagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš trečiojo suinteresuoto asmens prašymo atnaujinti procesą argumentų yra akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartyje atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. Trečiojo suinteresuoto asmens argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai pagrindžia, kad AB „Via Lietuva“ iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu bei įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrindė.

80. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju AB „Via Lietuva“ prašymo atnaujinti procesą argumentais nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais, todėl šis prašymas atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Via Lietuva“ (buvusi akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2469-968/2023 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (iki 2023 m. sausio 4 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Trakų rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, E. L. ir V. L. (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija, J. L.) dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė