2013-06-25 Nr. BB-1289-1-40-1-00087-2008-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-334/2013

Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00087-2008-1 Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir D. A. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams, 261 straipsnį – laisvės atėmimu septyneriems metams ir aštuoniems mėnesiams, 264 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams ir septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 261 straipsnį, 264 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams ir aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. A. nuteistas pagal BK 261 straipsnį – laisvės atėmimu septyneriems metams ir septyniems mėnesiams, 264 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams ir septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams ir septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. S. ir D. A. solidariai priteista nukentėjusiajai L. Č. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kuršėnų vaikų globos namų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. B. (mergautinė pavardė K.) paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų atstovės R. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai O. Š. paliktas nenagrinėtas.

Iš A. S. ir D. A. solidariai priteista valstybės naudai 700 Lt dydžio išlaidų už nukentėjusiosioms O. Š. ir L. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nuosprendžiu pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendis:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos įrodytomis pripažintos aplinkybės, kad A. S. ir D. A., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. lapkričio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, kelyje Šiauliai–Kaunas–Šiauliai, taip pat Šiaulių mieste, tiksliau nenustatytose vietose, neatlygintinai davė suvartoti nenustatytą kiekį nenustatytos augalinės kilmės narkotinės medžiagos nepilnametėms A. D. (gim. 1995 m. rugsėjo 21 d.) ir L. Č. (gim. 1993 m. lapkričio 3 d.); taip jie šiais veiksmais platino narkotines medžiagas nepilnametėms A. D. ir L. Č. ir šias nepilnametes lenkė bei pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines medžiagas.

A. S. pagal BK 264 straipsnio 2 dalį (už 2007 m. rugsėjo 25 d. nepilnamečių I. K., E. V. ir O. Š. lenkimą ir pratinimą vartoti narkotines medžiagas), 264 straipsnio 2 dalį (už 2007 m. spalio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip spalio 14 d., nepilnamečių I. K. ir R. N. lenkimą ir pratinimą vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas), 264 straipsnio 2 dalį (už 2008 m. spalio 9 ir 10 d. nepilnametės I. K. lenkimą ir pratinimą vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. S. ir D. A. iš kaltinimo pašalinta, jog jie 2008 m. lapkričio 10 d. platino narkotines ir psichotropines medžiagas nepilnametei K. G. bei lenkė ir pratino ją šias medžiagas vartoti ne gydymo tikslais.

Iš A. S. ir D. A. solidariai valstybei priteistos 700 Lt dydžio išlaidos sumažintos iki 350 Lt už L. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pagal BK 261 straipsnį, 264 straipsnio 2 dalį A. S. ir D. A. nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. lapkričio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, kelyje Šiauliai–Kaunas–Šiauliai, taip pat Šiaulių mieste, tiksliau nenustatytose vietose, neatlygintinai davė suvartoti nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos – MDMA, nepilnametėms A. D. ir L. Č.; taip šiais veiksmais platino narkotines ir psichotropines medžiagas nepilnametėms A. D. ir L. Č. bei šias nepilnametes lenkė ir pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas.

A. S. taip pat nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį už tai, kad, neteisėtai panaudodamas smurtą, atėmė laisvę nepilnametei A. D., nuo 2008 m. lapkričio 10 d., nenustatytos valandos, automobiliu „WV Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vežiojo nepilnametę A. D. iš Šiaulių į Kauną ir iš Kauno į Šiaulius, neleido jai išlipti iš automobilio; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, atvežė minėtu automobiliu nepilnametę A. D. iki Šiaulių m., (duomenys neskelbtini) namo, ten prieš ją naudodamas fizinį smurtą – tempdamas ją už rankos bei grasindamas dujiniu pistoletu, įvedė į butą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ir jai neleido iš šio buto išeiti iki 2008 m. lapkričio 12 d., 6.30 val.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to jis nepagrįstai bei neteisėtai nuteistas pagal BK 261 straipsnį ir 264 straipsnio 2 dalį, nes jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė. Kaltinimas grindžiamas iš esmės vieninteliu įrodymu – nukentėjusiosios A. D. parodymais, kurie gali būti laikomi nepatikimais dėl esminių prieštaravimų. Byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad būtent kasatorius davė nepilnametėms narkotinių medžiagų ir vertė jas vartoti šias medžiagas ne gydymo tikslais.

Netiesioginiais įrodymais (liudytojų V. S., M. P., A. L., A. Š. parodymais, Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu Nr. 89, 2008 m. lapkričio 13 d. apžiūros protokolu) buvo įrodyta nukentėjusiosios būsena po įvykio, tačiau tai negali būti laikoma objektyviu įrodymu, patvirtinančiu kasatoriaus kaltę, nes nukentėjusiosios būsena po įvykio galėjo būti suvaidinta arba priklausanti nuo kitų veiksnių, o ne laikoma kasatoriaus galimos nusikalstamos veikos pasekmė. Vien tai, kad nukentėjusioji A.

D. buvo vartojusi narkotines medžiagas, dar nepatvirtina, jog jas nukentėjusiajai davė kasatorius, nes to nepatvirtina jokie kiti tiesioginiai įrodymai. Teismas vadovavosi tik kaltinančiais įrodymais, tačiau netyrė ir nevertino A. S. kaltę paneigiančių įrodymų (K. G. parodymų apie tai, kad narkotikus vartoti gaudavo iš kitų asmenų). Teismas, darydamas išvadas, kad nukentėjusioji A. D. vartojo narkotines medžiagas, kaip įrodymą vertino narkotikų testą, kuris buvo pateiktas tyrėjai ir apžiūrėtas, o po to surašytas 2008 m. lapkričio 12 d. apžiūros protokolas.

Tačiau šis testas buvo atliktas naudojant paprastas medicinines priemones, kurių patikimumas nėra patvirtintas jokiomis specialistų išvadomis arba oficialiai nustatytais kriterijais. Nustatant, kad nukentėjusioji A. D. vartojo narkotines medžiagas, nedalyvavo specialistai, ji nebuvo apžiūrėta reikiamą kvalifikaciją turinčių asmenų, todėl vadovautis vien tik narkotikų testo rezultatais, kasatoriaus manymu, negalima. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad apžiūros protokolas buvo surašytas daugiau nei po paros nuo galimo narkotikų vartojimo.

Kada tiksliai buvo atliktas testas, negalima nustatyti, nes testo atlikimo aplinkybės nėra užfiksuotos jokiuose juridinę reikšmė turinčiuose ikiteisminio tyrimo procesiniuose dokumentuose. Siekiant patvirtinti arba paneigti kaltinimui svarbias aplinkybes, atliekant A. D. narkotikų tyrimą turėjo teisę dalyvauti Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, kurie būtų užtikrinę nepilnamečio vaiko interesus. Tai, kad tokia galimybe nebuvo pasinaudota, leidžia teigti, kad nebuvo pašalintos visos abejonės dėl duomenų, gautų atliekant paprastą narkotikų testą, nors tokia galimybė buvo.

Likusios abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Taigi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai taikydami baudžiamąjį įstatymą nepagrįstai vadovavosi narkotikų testo rezultatais ir padarė išvadas, kad nukentėjusioji A. D. buvo vartojusi narkotines medžiagas. Kasatoriaus manymu, byloje pakanka A. S. teisinančių įrodymų dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau jie nebuvo tinkamai įvertinti, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, o teismų sprendimai buvo grindžiami prielaidomis ir interpretacijomis.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad A. S. buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus kalė buvo grindžiama vieninteliu tiesioginiu įrodymu – nenuosekliais nukentėjusiosios A. D. parodymais, o liudytojų V. S., M. P., A. L. ir A. Š. parodymai negali būti laikomi teisiškai reikšmingais, nes jos tik papasakojo apie tai, ką joms pasakojo nukentėjusioji A. D. bei nurodė nukentėjusiosios būklę po įvykio. Nė vienas iš įvykyje dalyvavusių liudytojų (K. G., L. Č.) nepatvirtino, kad prieš nukentėjusiąją buvo naudojama prievarta ir jai buvo suvaržyta laisvė. Nukentėjusioji į automobilį įsėdo savo noru, niekieno neverčiama, nenaudojant nei smurto, nei apgaulės, ir tai teisme patvirtino dalis liudytojų. Nuteistasis teigia, jog, vien to, kad nukentėjusioji A. D. įsėdo į kasatoriaus automobilį ar kad jam važiuojant durelės buvo užrakintos, dar negalima laikyti, jog nusikalstama veika prieš ją buvo įvykdyta. Kita vertus, nukentėjusioji galėjo manyti, kad jai laisvė yra atimta, o tai irgi nesudaro pagrindo teigti, kad jai realiai laisvė buvo apribota (paleisti nepilnametę toli nuo namų būtų buvę nesaugu jai pačiai). Nuteistasis tvirtina, kad jo veiksmuose arba neveikime nebuvo kaltės atimant nukentėjusiajai laivę, nes nukentėjusioji bet kada galėjo išlipti iš automobilio. Teismai padarė priešingas išvadas, kad automobilyje nukentėjusioji buvo vežama per prievartą, taip atimant jai laisvę. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįrodė nusikalstamos veikos objektyviosios pusės dėl šio epizodo, tačiau pripažino kasatorių kaltu ir nuteisė realia laisvės atėmimo bausme.

Taip pat nuteistasis tvirtina, kad prieš nukentėjusiąją A. D. nebuvo naudojamas joks smurtas, siekiant jai atimti laisvę tempiant už rankos į butą. Ant nukentėjusiosios kūno nebuvo jokių žymių, kurios leistų manyti, kad nukentėjusioji buvo stipriai paimta už rankos ir tempiama į butą. Vien tai, kad ji pakluso ir ėjo su kasatoriumi į butą, rodo, kad ji konkliudentiniais veiksmais sutiko užeiti į svečius. Tai, kad nukentėjusioji buvo tempiama į butą, paneigė ir nuteistasis D. A. bei nukentėjusioji L. Č., todėl teismai, kasatoriaus manymu, turėjo padaryti išvadas, kad nukentėjusioji į butą ėjo savo noru. Teismų nurodytos objektyvios aplinkybės – užrakintos durys ir grotuoti langai – dar neparodo, jog kasatorius tyčia sukūrė tokią situaciją, kad A. D. negalėtų išeiti iš buto, o aplinkybė, kad A. S. nuėjo miegoti, patvirtina, jog jis nesiekė ir neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad suvaržytų arba atimtų nukentėjusiajai laisvę. Bute buvę asmenys (K. G., L. Č., D. A.) nenurodė, kad buvo pagrindas manyti, jog yra suvaržyta nukentėjusiosios laisvė. Nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, ar kasatoriaus veiksmuose buvo tyčia, t. y. netyrė, ar kasatorius suvokė, kad jis atima nukentėjusiajai laisvę ir to siekia. Tačiau pagal teismų nustatytas aplinkybes galima daryti išvadą, kad kasatoriaus veiksmuose nebuvo tyčios padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, todėl teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė iš esmės neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. A. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų. Nuosprendžių išvados neatitinka faktinių aplinkybių ir yra pagrįstos tik prielaidomis. Taip pat teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 261 straipsnį, 264 straipsnio 2 dalį), nes neįrodyta, kad D. A. neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.

Abu nuteistieji visą laiką neigė disponavę narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tik nukentėjusioji A. D. apklausų metu nurodė, kad A. S. paliepimu D. A. kelis kartus davė jai tablečių, tačiau nė vienas kitas proceso dalyvis šios aplinkybės nepatvirtino. Nuteistojo manymu, nukentėjusiosios A. D. apsvaigimo nustatymas kelia abejonių dėl jo patikimumo. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji būtų apžiūrėta medikų, iš jos nebuvo imtas kraujas ar kiti pavyzdžiai. Narkotinių medžiagų testą atliko pati nukentėjusioji A. D., padedama kitų, tačiau neturinčių specialių žinių asmenų. Teismo išvada, kad D. A. platino narkotines medžiagas ir lenkė jas vartoti A. D. ir L. Č., neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Teismai, analizuodami byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindami įrodymus iš esmės rėmėsi tik kaltinančiais duomenimis ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindami įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o tai turėjo lemiamos įtakos darant teismų išvadas dėl kasatoriaus kaltės.

Skunde taip pat pažymima, kad pakeisdamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl augalinės kilmės narkotikų disponavimo, t. y. pašalindamas šią aplinkybę (arba panaikindamas šią apkaltinamojo nuosprendžio dalį), Lietuvos apeliacinis teismas konkrečiau neaprašė, iš naujo neišdėstė nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, kurias pripažino esant įrodytomis.

Atsiliepimu į nuteistųjų A. S. ir D. A. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gedgaudas Norkūnas prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras nurodo, kad teismai, remdamiesi surinktų įrodymų visuma, nustatė, jog A. S. ir D. A., iš anksto susitarę bei veikdami bendrininkų grupe, nustatytomis aplinkybėmis platino narkotines ir psichotropines medžiagas (MDMA). Tiriant ir vertinant byloje surinktus įrodymus, esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių teismams priimti teisingus sprendimus, nebuvo padaryta, įrodymai buvo įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas apygardos teismo nuosprendį, ištaisė faktinių bylos aplinkybių nustatymo klaidas ir padarė pagrįstas išvadas dėl D. A. kaltės ir nusikalstamų veikų teisinio įvertinimo. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas neaprašė nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nėra pagrindas konstatuoti esminį BPK pažeidimą, nes bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka nebuvo konstatuotos naujos faktinės aplinkybės, priešingai – dalis faktinių aplinkybių, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo pašalinta. Taigi, išnagrinėjus bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, byloje nustatytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės yra aiškios. Nuteistojo A. S. kaltė neteisėtai atėmus laisvę nukentėjusiajai A. D. įrodyta byloje tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose ištirtų, aptartų ir įvertintų įrodymų visuma. Nustatytos aplinkybės rodo, kad A. S. suvokė, jog A. D. laisvę atima be įstatyminio pagrindo, ir to siekė, todėl darytina išvada, kad A. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 2 dalį.

Nuteistųjų A. S. ir D. A. kasaciniai skundai atmestini.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų.

Kasacinės instancijos teismo funkcija patikrinti bylą teisės taikymo aspektu vykdoma kasacinės instancijos teisme byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertinant, naujų įrodymų nerenkant ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant, o patikrinant, ar ankstesniuose proceso etapuose byloje taikytini įstatymai buvo aiškinami ir taikomi tinkamai. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti įrodymų analize pagrįstas išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Kasacinėje instancijoje pagal gautus kasacinius skundus gali būti tik tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, motyvuojant teismų baigiamuosius aktus, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasacinis teismas taip pat gali tikrinti, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nagrinėjamoje byloje paduotuose kasatorių kasaciniuose skunduose dėstomi argumentai nėra pagrindas konstatuoti, jog priimant kasacine tvarka apskųstus nuosprendžius būtų padaryta esminių BPK pažeidimų ar netinkamai taikytas įstatymas. Kasatorių reiškiama, tačiau konkrečiais teisiniais argumentais nepagrįsta nuomonė, kad teismai nukentėjusiosios A. D. parodymus ir kitus įrodymus vertino netinkamai, darė neteisingas išvadas, nėra pagrindas keisti ar naikinti teismų sprendimus. Reikšmingos bylos teisingam išsprendimui aplinkybės byloje nustatytos laikantis BPK nustatytų taisyklių. Panaudojus BPK numatytas įrodinėjimo priemones (apklausus reikšmingus bylos išsprendimui parodymus, galinčius duoti asmenis, atlikus parodymų patikrinimo veiksmus, panaudojus specialiąsias žinias, atlikus apžiūras, kitus proceso veiksmus) gauti duomenys teismams leido daryti tinkamas išvadas dėl kasatorių veiksmų kvalifikavimo. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistųjų naudai, apskųstuose teismų sprendimuose atlikta išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismų sprendimai nėra grįsti tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis.

Pagrindu tenkinti kasacinį skundą nelaikytinas ir nuteistojo D. A. kasacinio skundo argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto pažeidimo 2013 m. sausio 16 d. nuosprendyje, kuriuo buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, konkrečiai neišdėstant, kokias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas laiko įrodytomis. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nuosprendžio yra aišku, kad kasatoriai nuteisti tik dėl psichotropinės medžiagos – MDMA platinimo nepilnametėms A. D. ir L. Č. ir dėl šių nepilnamečių lenkimo ir pratinimo ne gydymo tikslais vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad, surašant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių nuosprendis turėtų būti laikomas neteisėtu ir nepagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistųjų A. S. ir D. A. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Armanas Abramavičius

Gintaras Goda