2024-10-16 Nr. AB-15019-3-61-3-01577-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-476-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01577-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ariand“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ariand“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Ariand“ (toliau – ir UAB „Ariand“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus (toliau – ir Tarnybos Vilniaus KAD, atsakovas) 2022 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. VI(19.1)-5 „Įsakymas dėl įgyvendinant remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti išmokėtų lėšų subsidijoms darbo užmokesčiui susigrąžinimo iš UAB „Ariand““ (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. kovo 16 d. sprendimą 21R-138 (AG-87/06-2022) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija Sprendimu nutraukė bylą dėl administracinio ginčo pagal Bendrovės skundą dėl Įsakymo panaikinimo, motyvuodama tuo, kad Įsakymas nėra skirtas pareiškėjui, Įsakyme nėra priimta privalomų patvarkymų, kurie turėtų įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms, Įsakymas skirtas atsakovo teritoriniam padaliniui, nurodant inicijuoti išmokėtų subsidijų darbo užmokesčiui susigrąžinimo procesą. Komisija sprendė, kad Įsakymas yra tarpinis, procedūrinio pobūdžio dokumentas, pareiškėjui nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, ir kuriuo siekiama sudaryti prielaidas ateityje dėl pareiškėjo priimti galutinį administracinį sprendimą.

3. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos išvada, kad Įsakymas nesukelia jam teisinių pasekmių. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymu konstatuoti jo padaryti teisės aktų pažeidimai gaunant subsidiją darbo užmokesčiui, dėl to Įsakymu nustatyta prievolė pareiškėjui grąžinti išmokėtą subsidiją. Nors Įsakymas nėra galutinis sprendimas, siekiant susigrąžinti iš pareiškėjo išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui, tačiau pareiškėjui nekilo abejonių, kad Įsakymo pagrindu atsakovo teritorinis padalinys inicijuos subsidijos darbo užmokesčiui išieškojimo iš pareiškėjo teisminę procedūrą, todėl ginčas dėl Įsakymo panaikinimo Komisijoje turėjo būti nagrinėjamas iš esmės.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1225 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbus ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės ir nustačius asmenų judėjimo, bendravimo, paslaugų teikimo ir kitokius apribojimus, ekstremaliosios situacijos padėčiai tęsiantis, pareiškėjas, neturėdamas nei teisinių, nei organizacinių, nei ekonominių galimybių suteikti darbą savo darbuotojams pagal sudarytas darbo sutartis ir / ar sudaryti sąlygas darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu, priėmė įsakymus dėl dalinių prastovų paskelbimo. Paskelbęs dalines prastovas pareiškėjas pasinaudojo Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatyta garantija gauti subsidijas darbo užmokesčiui ir teisės aktų nustatyta tvarka pateikė prašymus bei kitus būtinus dokumentus nurodytoms subsidijoms gauti. Pareiškėjo prašymai buvo patenkinti ir jam skirta nustatyto dydžio subsidija darbo užmokesčiui Bendrovės darbuotojams, kuriems paskelbtos dalinės prastovos už 2020 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, lapkričio ir gruodžio mėnesius ir 2021 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio ir liepos mėnesius.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Vilniaus miesto teritorinio skyriaus 2021 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. SD-1-18937 pateiktos informacijos pagrindu, kad pareiškėjo įgaliotas asmuo (vyr. buhalterė Ž. J.) nuo 2021 m. birželio vidurio iki rugpjūčio 14 d. prastovų metu leido dirbti darbuotojams: N. Ž. (administratorė), A. M. (administratorė), P. Ž. (administratorius), M. P. (virėja), J. P. (padavėja), A. T. (indų plovėja-valytoja), T. N. (kambarinė) (toliau kartu – ir darbuotojai), ir atsižvelgiant į 2021 m. rugsėjo 22 d. surašyto administracinio nusižengimo protokolo Nr. VDI-ANR P-1445-2021 (toliau – ir AN protokolas) duomenis. Įsakyme konstatuota, kad pareiškėjui nepagrįstai suteikta 28 133,19 Eur dydžio subsidija darbuotojų darbo užmokesčiui, o Tarnybos Vilniaus KAD Vilniaus miesto 2-asis skyrius įpareigotas informuoti pareiškėją apie priimtą Įsakymą ir inicijuoti išmokėtų subsidijų darbo užmokesčiui susigrąžinimo procesą. Tarnybos Vilniaus KAD Vilniaus miesto 2-asis skyrius, vykdydamas Įsakymą, 2022 m. sausio 4 d. pateikė pareiškėjui pretenziją dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo, kuria pareiškėjas įpareigotas iki 2022 m. vasario 3 d. į atsakovo banko sąskaitą pervesti (grąžinti) nepagrįstai išmokėtą 28 133,19 Eur subsidiją darbo užmokesčiui.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas priėmė Įsakymą, vadovaudamasis VDI surinkta informacija apie darbo funkcijų vykdymą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbtos prastovos metu, tačiau neatliko savarankiško, išsamaus ir visapusiško tyrimo, nepatikrino gautos informacijos apie galbūt padarytą teisės aktų reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas nuo 2021 m. birželio vidurio iki rugpjūčio 14 d., kai buvo nustatytas pažeidimas, buvo paskelbęs dalines prastovas. Pareiškėjo teigimu, Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatyta teisė gauti subsidijas apima ir tuos atvejus, kai ūkio subjektai paskelbia dalines prastovas. Pareiškėjo vertinimu, jeigu Bendrovės darbuotojai ir buvo darbe, tai nereiškia, kad jie dirbo, viršydami galimą dalinės prastovos darbo laiką. Pasak pareiškėjo, ši esminę reikšmę Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 daliai taikyti turinti aplinkybė nebuvo nustatinėjama, be to, darbo prastovos faktą VDI inspektorius nustatė tik iš vieno apsilankymo Bendrovėje.

7. Pareiškėjui kilo abejonių dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjo teigimu, net jeigu būtų pagrindas pripažinti, kad darbuotojai dirbo ilgiau negu leidžiama paskelbus dalinę prastovą, tai konstitucinis teisėtų lūkesčių principas galėtų sukelti pareigą grąžinti subsidiją tik už pažeidimo laikotarpį (2021 m. birželio – liepos mėnesius), bet ne už visą subsidijos darbo užmokesčiui sumokėjimo laikotarpį.

8. Atsakovas Tarnybos Vilniaus KAD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas sutiko su pareiškėjo argumentais, jog Sprendime nepagrįstai konstatuota, kad Įsakymas yra tarpinis, procedūrinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Tačiau atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Įsakymas buvo priimtas nepagrįstai. Atsakovas teigė, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalyje imperatyviai nurodyta, jog VDI, nustačiusi, kad užimtas asmuo, kurio darbdaviui buvo paskirta ir mokama šio straipsnio 21 dalyje nustatyta subsidija darbo užmokesčiui, vykdo (vykdė) darbo funkcijas jam DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbtos prastovos metu, darbdavys ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos privalo grąžinti visą iki šio pažeidimo nustatymo dienos jam išmokėtą šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui sumą, gautą už darbuotoją, dėl kurio buvo nustatytas pažeidimas, ir dalyvauti remiamojo įdarbinimo, darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimo, vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo priemonėse gali ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sprendimo nutraukti šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą priėmimo.

10. Atsakovas nurodė, kad jis, priimdamas Įsakymą, vadovavosi VDI, kaip kompetentingos institucijos, vykdančios DK, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolę įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, pateikta informacija, todėl neturėjo pareigos papildomai prašyti pareiškėjo pateikti paaiškinimus dėl situacijos ar pareikalauti papildomos medžiagos. Pareiškėjas, nesutikdamas su AN protokole nustatytais faktais ar aplinkybe dėl darbo prastovų metu, turėjo galimybę įrodyti savo nekaltumą administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu, tačiau to nedarė ir sutiko su administraciniu nurodymu, tuo patvirtindamas, kad sutinka su AN protokole nurodytais pažeidimais.

11. Atsakovas dėl pareiškėjo abejonių, susijusių su Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalies nuostatų atitiktimi Konstitucijai, nurodė, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalyje nėra nustatyta galimybė grąžinti išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui pagal atskirus pasiūlymus ar prašymus, ar už laikotarpį pagal paskutinį įmonės įsakymą, kuriuo skelbiama ar tęsiama prastova. Tai reiškia, kad darbdavys privalo grąžinti visą subsidiją darbo užmokesčiui už tuos darbuotojus, dėl kurių buvo nustatytas pažeidimas.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 29 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Ariand“ skundą, t. y. panaikino Komisijos Sprendimą, o kitą skundo dalį atmetė.

13. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą (Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalies, 61 straipsnio, DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas), pažymėjo, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi norma, jog VDI nustačius pažeidimą, darbdavys privalo grąžinti visą iki šio pažeidimo nustatymo dienos jam išmokėtą šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui sumą, gautą už darbuotoją, dėl kurio buvo nustatytas pažeidimas. Teismas akcentavo, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalyje nėra numatyta galimybė grąžinti išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui pagal atskirus pasiūlymus ar prašymus, ar už laikotarpį pagal paskutinį įmonės įsakymą, kuriuo skelbiama ar tęsiama prastova. Tai reiškia, kad darbdavys privalo grąžinti visą subsidiją darbo užmokesčiui už tuos darbuotojus, dėl kurių buvo nustatytas pažeidimas, nepriklausomai nuo to, kiek kartų buvo teiktas pasiūlymas dėl subsidijos darbo užmokesčiui, numatytos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje, nei nuo to, kiek kartų buvo skelbiama (tęsiama) prastova.

14. Teismas nenustatė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, pažeidė viešojo administravimo principus. Teismas nurodė, kad Tarnyba, priimdama Įsakymą, vadovavosi VDI pateikta informacija ir AN protokolu, kuriame konstatuota, kad Bendrovės darbuotojai dirbo įprastu grafiku, vykdė darbo funkcijas prastovų metu, t. y. buvo pažeistos DK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos. Prastovos pagrįstumo ir darbo funkcijų vykdymo jos metu klausimas buvo išspręstas VDI administracinio nusižengimo byloje – AN protokolas nebuvo apskųstas, administracinis nurodymas įvykdytas, paskirta bauda sumokėta. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba neturėjo pareigos kvestionuoti VDI, kaip kompetentingos institucijos, konstatuotų faktų ir išvadų.

15. Teismas sprendė, kad Įsakymas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo skunde nurodytais argumentais.

16. Nagrinėdamas Komisijos Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, teismas nurodė, jog Komisija nepagrįstai vertino, kad Įsakymas yra tarpinis, procedūrinio pobūdžio dokumentas ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl Sprendimą panaikino.

17. Teismui nekilo abejonių dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai ir konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

III. 18. Pareiškėjas UAB „Ariand“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjas teigia, kad nors Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalis suteikia teisę atsakovui priimti sprendimą dėl subsidijų, sumokėtų už atitinkamą laikotarpį, grąžinimo, tačiau ši teisė nėra absoliuti, atleidžianti atsakovą nuo pareigos patikrinti informacijos tikrumą ir įvertinti, ar pateikti duomenys sudaro pagrindą taikyti nurodytas sankcijas.

20. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad darbuotojų buvimo darbo vietoje faktas, kurį nustatė VDI, savaime nereiškia, kad yra pagrindas taikyti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalies nuostatas. Pareiškėjas darbuotojams buvo paskelbęs dalines prastovas ir už šias dalines prastovas buvo skirtos ir mokamos subsidijos, todėl darbuotojų buvimas darbo vietoje, paskelbus dalines prastovas, nereiškia, kad darbuotojai vykdė darbo funkcijas visą darbo dieną, nes tik darbo funkcijų vykdymas visą darbo dieną galėtų būti vertinamas kaip Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalies nuostatų taikymo pagrindas.

21. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, vertindamas, jog sprendimui priimti atsakovui pakanka VDI pateiktos informacijos, netiesiogiai pripažino, kad VDI pateikta informacija ir VDI administracinės bylos medžiaga turi prejudicinių faktų galią. Teismas neįvertino, kad VDI administracinio nusižengimo byloje nebuvo priimtas nutarimas, administracinį nurodymą gavusi pareiškėjo darbuotoja jį įvykdė, t. y. sumokėjo baudą, pareiškėjui nežinant, nors nebuvo įgaliota organizuoti darbą Bendrovėje.

22. Pareiškėjui nėra aišku, kokias teisines pasekmes jam sukelia Įsakymas, nes iš teismo sprendimo galima suprasti, kad Įsakymas yra pagrindas pradėti subsidijų išieškojimo iš pareiškėjo procedūrą, nors pats atsakovas pripažino, kad, norint išieškoti išmokėtų subsidijų sumą, bus būtina kreiptis į teismą. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant bylą teisme nebuvo tikrintas Įsakymo priėmimo faktinių aplinkybių pagrįstumas, pareiškėjas mano, kad tikslinga perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir / ar nustačius, kad Įsakymas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, bylą nutraukti.

23. Atsakovas Tarnybos Vilniaus KAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas teigia, kad prastovos klausimai yra reguliuojami DK normomis, todėl paskelbtų prastovų teisėtumą kontroliuoja VDI, o ne Tarnyba. Jeigu, kaip nurodo pareiškėjas, Tarnyba turėtų pareigą vertinti VDI pateiktos informacijos tikrumą, susidarytų tokia teisinė situacija, kai viena viešojo administravimo institucija dubliuotų kitos institucijos vykdomas valstybės deleguotas funkcijas.

25. Atsakovas nurodo, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalies nuostata nereikalauja, kad būtų priimtas VDI nutarimas administraciniam nusižengimui nustatyti, svarbu yra pats VDI nustatytas pažeidimo faktas, kad darbuotojai dirbo DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbtos prastovos metu.

26. Atsakovas pažymi, kad patikrinimo metu VDI nustatė, jog Ž. J., vykdydama darbdavio įgalioto asmens funkcijas, padarė administracinį nusižengimą, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su VDI nustatytais faktais, turėjo galimybę įrodyti savo nekaltumą administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu, tačiau to nedarė ir sutiko su administraciniu nurodymu, tuo patvirtindamas, kad sutinka su AN protokole nurodytais pažeidimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Ariand“ skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Tarnybos Vilniaus KAD 2022 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. VI(19.1)-5 „Įsakymas dėl įgyvendinant remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti išmokėtų lėšų subsidijoms darbo užmokesčiui susigrąžinimo iš UAB „Ariand““, panaikintas Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2022 m. kovo 16 d. sprendimas 21R-138 (AG-87/06-2022), pagrįstumas ir teisėtumas.

28. Pagal bylos duomenis, Įsakyme (ištaisytos rašymo apsirikimo klaidos 2022 m. kovo 2 d. įsakymu), remiantis VDI Vilniaus miesto teritorinio skyriaus 2021 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. SD-1-18937 pateikta informacija, nustatyta, kad nuo 2021 m. birželio vidurio iki rugpjūčio 14 d. paskelbtų prastovų metu pareiškėjo darbuotojai N. Ž., A. M., P. Ž., M. P., J. P., A. T. ir T. N. dirbo įprastu grafiku ir dėl to buvo pažeistos DK 47 straipsnio (byloje taikoma redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu) 3 dalies 2 punkto nuostatos, atsakingam asmeniui Ž. J. 2021 m. rugsėjo 22 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. VDI-ANR P-1445-2021 su administraciniu nurodymu, kuris įvykdytas (2021 m. rugsėjo 23 d. sumokėta paskirta bauda). Įsakyme, vadovaujantis Užimtumo įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu) 41 straipsnio 42 dalimi ir 61 straipsnio normomis, nurodyta, jog pareiškėjas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos privalo grąžinti visą iki šio pažeidimo nustatymo dienos jam išmokėtą Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčio sumą, gautą už darbuotoją, dėl kurio buvo nustatytas pažeidimas (28 133,19 Eur).

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, dėl kurių buvo prašoma panaikinti Įsakymą, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl negali būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai rėmėsi jam VDI suteikta informacija ir AN protokolu, kuriame konstatuota, jog darbuotojai dirbo įprastu grafiku, vykdė darbo funkcijas prastovų metu, t. y. buvo pažeistos DK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos, nes prastovos klausimai reguliuojami DK normomis ir atitinkamai šis klausimas patenka į VDI kompetenciją, o ne į Tarnybos kompetencijos ribas (prastovos pagrįstumo bei darbo funkcijų vykdymo jos metu klausimas šioje byloje išspręstas VDI administracinio nusižengimo byloje). Pirmosios instancijos teismas taip pat panaikino Komisijos Sprendimą, nustatęs, kad Įsakymas yra skirtas pareiškėjui ir jam sukelia teisines pasekmes (tai nėra tarpinis dokumentas).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, nurodo, kad VDI pateiktos informacijos esmę sudaro faktas, jog patikrinimo metu buvo rasti darbuotojai darbo vietoje, tačiau tai nereiškia, kad yra pagrindas taikyti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 dalies nuostatas, VDI administracinio nusižengimo byloje nebuvo priimtas nutarimas, darbuotoja, gavusi administracinį nurodymą, jį įvykdė pareiškėjui nežinant, be to, ji iš viso nebuvo įgaliota organizuoti darbą Bendrovėje. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad Įsakymas sukelia teisines pasekmes, nėra pakankamai argumentuotos, nebuvo svarstoma, ar tai nėra sprendimas, skirtas viešojo administravimo subjekto struktūriniam padaliniui dėl tolimesnių procedūrų organizavimo, o ne pareiškėjui, be to, atsakovas, norėdamas išsiieškoti subsidijų sumas, turės kreiptis į teismą.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 42 įtvirtinta, jog VDI nustačius, kad užimtas asmuo, kurio darbdaviui buvo paskirta ir mokama šio straipsnio 21 dalyje nustatyta subsidija darbo užmokesčiui, vykdo (vykdė) darbo funkcijas jam DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbtos prastovos metu, darbdavys ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos privalo grąžinti visą iki šio pažeidimo nustatymo dienos jam išmokėtą šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui sumą, gautą už darbuotoją, dėl kurio buvo nustatytas pažeidimas, ir dalyvauti remiamojo įdarbinimo, darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimo, vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo priemonėse gali ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sprendimo nutraukti šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą priėmimo.

32. Užimtumo įstatymo 61 straipsnyje nurodyta, jog nustačius, kad asmeniui buvo pritaikytos užimtumo rėmimo priemonės pagal neteisingai įformintus ar suklastotus dokumentus arba dėl žinomai neteisingos informacijos pateikimo arba jos nepateikimo, asmens dalyvavimo užimtumo rėmimo priemonėse išlaidos, kurios buvo finansuotos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir lėšomis, arba išlaidos, atsiradusios atlikus kitus neteisėtus veiksmus, įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš kaltų asmenų, išdavusių ar pateikusių šiuos dokumentus arba duomenis, ir kitų kaltų asmenų.

33. DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog darbdavys darbuotojui ar darbuotojų grupei gali skelbti prastovą, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu, arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo. To paties straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad paskelbus prastovą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju iš darbuotojo negali būti reikalaujama, kad jis atvyktų į darbovietę.

34. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė įrodymus, kad iš VDI buvo gauta informacija, jog nustatytas pažeidimas, t. y. pareiškėjo darbuotojai dirbo paskelbtos prastovos metu. 2021 m. rugsėjo 22 d. surašytas AN protokolas, kuriame būtent ir yra nustatyta, kad pareiškėjo darbuotojai dirbo paskelbtos prastovos metu. Protokole nurodyta, kad darbuotojai dirba įprastu grafiku, nors darbuotojams paskelbtos prastovos, šiems darbuotojams leido dirbti darbdavio įgaliotas asmuo Ž. J. (vyr. buhalterė). Pažymėtina, kad pagal Užimtumo įstatymo 55 straipsnį, nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos prevenciją vykdo, patikrinimus, grindžiamus rizikos vertinimu, atlieka VDI, <...>, vadovaudamosi jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.

35. Pareiškėjas byloje neteikė jokių įrodymų, kurie paneigtų nustatytą aplinkybę, kad darbuotojai dirbo paskelbtų prastovų metu. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteikė jokių įrodymų, jog Ž. J. nebuvo įgaliota pareiškėjo (darbdavio) atstovė. Pagal bylos duomenis pareiškėjo (darbdavio) vardu įsakymus dėl prastovos paskelbimo, dokumentus dėl subsidijų išmokėjimo pasirašinėjo Ž. J. (nurodyta, kad ji yra įgaliotas asmuo). Byloje taip pat pateikta VDI informacija, kad pareiškėjas kreipėsi su skundu / prašymu į VDI Vilniaus miesto teritorinį skyrių, nes nesutiko su surašytu AN protokolu ir skirta bauda, tačiau AN protokolas paliktas nepakeistas, bauda sumokėta.

36. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai Įsakymą pripažino individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes, nes šiuo Įsakymu yra nustatytas pareiškėjo padarytas pažeidimas, dėl kurio jis ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos privalo grąžinti visą iki šio pažeidimo nustatymo dienos jam išmokėtą Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčio sumą, gautą už darbuotoją, dėl kurio buvo nustatytas pažeidimas. Pareiškėjui remiantis šiuo Įsakymu 2022 m. sausio 4 d. pateikta pretenzija dėl nepagrįstai išmokėtų subsidijų grąžinimo, o į teismą dėl subsidijų priteisimo bus kreipiamasi tik tuo atveju, jei pareiškėjas jų per nustatytą terminą nesugrąžins. Teismų praktikoje nagrinėjami skundai būtent dėl tokio pobūdžio įsakymų pagrįstumo ir teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1839-821/2023; kt.).

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą faktų ir teisės taikymo aspektais, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl šioje byloje nagrinėto ginčo esmės, o apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, nenustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ariand“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė