2015-12-29 Nr. AB-25263-3-62-3-01377-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2123-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01377-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovui V. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo V. P. (toliau – ir atsakovas) už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. 672 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

2014 m. gruodžio 17 d. Kauno apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymas „Dėl pareiškimo patikslinimo“, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 672 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. bei 50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas paaiškino, kad Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto, esančio Prienų rajono savivaldybės teritorijoje. Tačiau atsakovas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui susidariusio 672 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio, kuris atsakovui buvo paskaičiuotas remiantis Nuostatų 12–26 punktų nustatyta tvarka.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti penkerių metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas nurodė, kad Prienų rajone turi sodybą, kur vietinė rinkliava už atliekų surinkimą ir tvarkymą jam skaičiuojama nuo 2008 m. spalio 1 d., nors gyvenamojo namo statyba užbaigta ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre pateikus 2012 m. rugsėjo 25 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą, t. y. iki 2012 m. spalio 16 d. gyvenamasis namas buvo įregistruotas kaip nebaigtos statybos (baigtumo procentas 87 procentai). Pažymėjo, kad ne kartą kreipėsi į Prienų rajono savivaldybę, į pareiškėją bei į teismą prašydamas skaičiuoti buitinių atliekų tvarkymo mokestį pagal faktiškai išvežamų buitinių atliekų kiekį. Atkreipė dėmesį, kad nors Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1078/2013 pripažino, jog Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83, 11 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui ta apimtimi, kad juose nėra numatyta galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamų atliekų kiekį, tačiau Prienų rajono savivaldybės administracija iki šiol nevykdo minėto sprendimo, nesudarydama galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai išvežamų atliekų kiekį. Nurodė, jog nuolat nekilnojamuoju turtu nesinaudoja, kadangi pagrindinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), kur moka mokestį už komunalinių atliekų tvarkymą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 194,62 Eur (672 Lt) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir 14,48 Eur (50 Lt) teismo išlaidų.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos mokėti Prienų rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1 dalis nustato, jog sutrumpintas penkių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo. Pagal šio įstatymo 107 straipsnio 2 dalį, mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Atsakovas prašo taikyti senatį. Atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. bei į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo 23 d., atsakovo prašomas penkių metų ieškinio senaties terminas negali būti taikomas.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais, Nuostatų 4, 5 punktais, LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-334/2014.

Teismas konstatavo, kad aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu. Nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių, kad atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko šią sąlygą, jog būtų pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju minėtų Nuostatų prasme. Byloje nėra ginčo, kad atsakovui nuosavybės teise aptariamu laikotarpiu priklausė gyvenamosios paskirties pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini).

Tai patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, kad nuo 2012 m. spalio 16 d. naujo gyvenamojo namo statyba yra užbaigta (iki tol baigtumo procentas 87 procentai), o senas gyvenamasis namas 2009 m. rugsėjo 21 d. sunaikintas. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas, Nekilnojamojo turto registro nuostatai, Lietuvos Respublikos statybos įstatymas numato, kad asmens nuosavybės teise turimas nebaigtas statyti objektas – tai nekilnojamasis turtas. Atsakovo argumentas, kad jis nuolat negyvena, taip pat nepaneigia vertinimo, jog atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 5 punkto prasme.

Aplinkybė, jog atsakovas gyvenamąją vietą yra deklaravęs bei nuolat gyvena kitoje gyvenamojoje vietoje, neatleidžia jo nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Iš atsakovo atsiliepime pateiktų argumentų matyti, jog jis iš esmės nesutinka su tuo, kad jo mokėtinos rinkliavos dydis apskaičiuotas pagal galintį susidaryti, o ne faktiškai susidariusį (iš jo surinktų ir perduotų tvarkyti) komunalinių atliekų kiekį. Teismas pažymėjo, kad LVAT ne kartą yra konstatavęs tai, jog nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr.

LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį, kaip pageidauja atsakovas. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu.

Ginčo teisiniams santykiams taikytini Nuostatai taip pat aiškiai įtvirtina, kad vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas bei su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Taigi abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla. LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1078/2013 pripažino, kad Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83, 11 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui ta apimtimi, jog juose nėra numatyta galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamų atliekų kiekį, t. y. nustatytas teisinis mechanizmas, suteikiantis galimybę atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal jų deklaruojamų atliekų kiekį.

LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto, pripažinimo neteisėtu, pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, asmenų lygiateisiškumo principu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai). Nagrinėjamoje byloje ginčo teisinių santykių reglamentavimo spraga šalintina ad hoc įvertinant galimybę aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį apskaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovo surinktų (jos perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta adresu: (duomenys neskelbtini), bei, kad atsakovas Kietų buitinių atliekų išvežimo sutartį yra sudaręs su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kauno švara“. Byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu atsakovo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Atsakovas taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie leistų nustatyti tikrąjį faktiškai susidariusių ar deklaruojamų visų komunalinių atliekų kiekį bei kurie leistų teigti, kad ginčo laikotarpiu iš atsakovo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos dydis galėjo būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį.

Teismas pažymėjo, kad teismui nėra galimybės nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą atsakovo perduotų komunalinių atliekų kiekį, todėl šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Paminėtos aplinkybės (Nuostatų pripažinimo prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams) konstatavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovo teisės turi būti ginamos, t. y. nesudaro pagrindo spręsti, jog iš atsakovo konkrečiu atveju neturėtų būti priteista vietinė rinkliava.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui vietinė rinkliava buvo apskaičiuota pagal Nuostatus, iš kurių ir kildinama pareiga ją mokėti. Kadangi atsakovas yra nekilnojamojo turto Prienų rajone savininkas ir šis faktas neginčytinas, todėl rinkliavos dydis apskaičiuojamas pagal nekilnojamojo turto objekto plotą. Konkrečios pagal atsakovo gyvenamojo namo plotą apskaičiuotos sumos matyti iš byloje esančių vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų, kuriuos kartu su skundu pateikė pareiškėjas. Tokiu atveju būtent vietinės rinkliavos mokėtojas (atsakovas), siekdamas paneigti pareigą mokėti mokestį bei apskaičiuoto mokesčio dydį, turi teikti įrodymus apie tokios pareigos nebuvimą arba lengvatų suteikimą.

Atsakovas tai pagrindžiančių įrodymų byloje nepateikė. Nuostatų priede numatytas mėnesinis vietinės rinkliavos dydis litais už 100 kv. m gyvenamosios paskirties pastato (individualaus namo) yra 16 Lt. Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai patvirtina, kad atsakovas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., t. y. 42 mėnesius, nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 672 Lt įsiskolinimas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo patenkintas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas 50 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas – už skundo surašymą, sumokėtas UAB „Juris LT“ pagal 2014 m. rugpjūčio 26 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 225. Teismui pateikta sąskaita faktūra 2014 m. rugsėjo 18 d. Nr. JUR1009, internetinės bankininkystės duomenys (2014 m. rugsėjo 19 d. operacijos išrašas) patvirtina 50 Lt advokato išlaidas už skundo parengimą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas, tenkintinas, iš atsakovo priteistina pareiškėjui 50 Lt bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1, 6 d.).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad, nors jis yra išreiškęs siekį mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai surenkamų atliekų kiekį, ir pareiškėjas, ir teismas, toliau taiko Nuostatų 11 punktą, pagal kurį yra apskaičiuotas pareiškėjo prašomos priteisti vietinės rinkliavos dydis. Šiuo atveju Nuostatų 11 punkto pripažinimas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui netenka prasmės ir neturi jokių teisinių pasekmių. Taikant pripažintą neteisėtu norminį administracinį aktą ir toliau pažeidžiamos atsakovo teisės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtino Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodiką (toliau – ir Metodika).

Į Metodiką atsižvelgia savivaldybės, nustatydamos rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka (Metodikos 2 p.). Pagal Metodikos 22 punktą, taikoma dvinarė rinkliava, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų. Pastovioji rinkliavos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų pastoviąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas (Metodikos 23 p.). Kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas (Metodikos 26 p.).

Pagal Metodikos 24 punktą, pastoviąją rinkliavos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, o pagal Metodikos 27 punktą, kintamąją rinkliavos dalį moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga ir gali būti nustatoma pagal naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir tūrį (dydį), naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičių, tūrį (dydį) ir ištuštinimo dažnumą arba atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorį (Metodikos 29 p.).

Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti atsižvelgiama į Vyriausybės patvirtintą metodiką. Vyriausybės patvirtinta Metodika galioja nuo 2013 m. rugpjūčio 4 d., tačiau Prienų rajono savivaldybė, pažeisdama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir toliau vietinę rinkliavą nustato pagal Nuostatus, kurie neatitinka Metodikos, o taip pat ir LVAT yra pripažinti prieštaraujantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Namas šiuo metu jau yra pripažintas tinkamu naudoti ir nustačius teisingą teisinį reglamentavimą atsakovas sutinka mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį surenkamų atliekų kiekį. Atsakovas 2014 m. kovo 28 d. kreipėsi į Prienų rajono savivaldybę ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrą, pašydamas sudaryti jam galimybę vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą mokėti pagal faktiškai išvežamų atliekų kiekį. Prienų rajono savivaldybės administracija atsakė 2014 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (12.1)-GP-2014/144, iš kurio matyti, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimas nevykdomas ir nesudaroma jokia galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai išvežamų atliekų kiekį.

Kol tinkamas ir proporcingas mokėjimo už komunalinių atliekų tvarkymą būdas nenustatytas, jis pareiškėjo paslaugomis nesinaudoja ir jo atliekos Prienų rajono savivaldybės organizuotoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje nebuvo ir nėra tvarkomos. Kol Prienų rajono savivaldybė nėra nustačiusi rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą mokėjimo būdo pagal faktiškai susidariusių ar deklaruojamų atliekų kiekį, jis neturi jokios galimybės pateikti duomenų nei apie faktiškai susidariusių, nei apie deklaruojamų komunalinių atliekų kiekį, nes neturi kam ir kaip to komunalinių atliekų kiekio deklaruoti, o duomenis apie faktiškai susidariusį (ar nesusidariusį) atliekų kiekį puikiai žino pareiškėjas, nes būtent pareiškėjas ir gali žinoti, kiek atliekų išvežė (ar neišvežė) iš atsakovui nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo.

Taigi šioje situacijoje pažeidžiamos jo, kaip privataus asmens ir silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, teisės, pažeidžiamas sąžiningumo principas, kadangi pareiškėjas veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas ir akivaizdžiai turėdamas informaciją apie tai, kad jo komunalinės atliekos nebuvo ir nėra tvarkomos Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, skaičiuoja vietinę rinkliavą vadovaudamasis teisės aktu, kuris yra pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams.

Atsakovo manymu, tokie įrodymai, kaip nuolatinė gyvenamoji vieta, naudojimasis UAB „Kauno švara“ paslaugomis, atliekų rūšiavimas ir pridavimas į supirkimo punktą, yra reikšmingi vertinant, ar buvo jo komunalinės atliekos tvarkomos Prienų rajono savivaldybės organizuotoje atliekų tvarkymo sistemoje. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad iki 2012 m. rugsėjo 25 d. gyvenamojo namo statyba nebuvo užbaigta. Šiuo atveju svarbi ne tik ta aplinkybė, kad nebaigtas statyti objektas yra nekilnojamasis turtas, tačiau ir to nekilnojamojo turto naudojimas pagal paskirtį.

Iki 2012 m. rugsėjo 25 d. gyvenamojo namo statyba buvo neužbaigta, todėl jis ir nebuvo naudojamas pagal paskirtį, bet pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai priteisė iš jo pareiškėjui 14,48 Eur (50 Lt) teismo išlaidų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas yra rinkliavos administratorius, kreipdamasis į teismą, veikia kaip viešojo administravimo subjektas, ir šis kreipimasis tiesiogiai susijęs su jo atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs (pvz.

LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-1095/2013), kad, veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas. Šiuo atveju kilęs ginčas nėra ypatingai sudėtingas, ginčas tiesiogiai susijęs su pareiškėjo kompetencijai priskirta viešojo administravimo sritimi, todėl pareiškėjui nebuvo jokios būtinybės kreiptis advokato pagalbos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio skundo turinys bei jame išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (apeliantas) iš principo neneigia bendros pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Tik laikosi tos pozicijos, jog kol nebus tinkamo teisinio reguliavimo aptariama prievolė yra paneigiama, su kuo apeliacinės instancijos teismas sutikti negali. Vietinės rinkliavos mokėjimas yra pakankamai aiškiai apibrėžtas teisėkūros subjektų (Vietos savivaldos įstatymas, Atliekų tvarkymo įstatymas, Rinkliavų įstatymas, poįstatyminiai teisės aktai ir kt.), o kilę disputai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir šios rinkliavos administratorių ne kartą spręsti administraciniuose teismuose, kur priimant sprendimus (bendrine prasme) aiškinta vietinę rinkliavą reguliuojanti teisė inter alia atskleidžiant vietinės rinkliavos mokėtojo sąvoką, galimybę mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį.

Atsakovas, ginčydamas pareigą sumokėti apskaičiuotą vietinę rinkliavą, skaičiuojamą pagal Nuostatų 11 punktą, nurodo, jog pastarasis buvo pripažintas prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Nuostatų 11 punkte (redakcija galiojusi iki 2014 m. spalio 30 d. Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-212 priėmimo, t. y. redakcija galiojusi prašomos priteisti vietinės rinkliavos laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d.) buvo nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais už 100 kv. m. nekilnojamo turto plotą. Taigi tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris valdo, naudoja, disponuoja nekilnojamuoju turtu siekiančiu 100 kv. m. ir daugiau, turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą pagal savivaldybės nustatytus tarifus.

Nėra ginčo dėl to, kad Kauno apygardos administracinis teismas (2011 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011) Nuostatų 11 punktą pripažino prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui (įstatymui), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. (administracinė byla Nr. A662‑1480/2012) tai patvirtino, tačiau tik ta apimtimi, kur nėra numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Tai reiškia, kad ne visas Nuostatų 11 punktas buvo pripažintas prieštaraujančiu, o tik ta jo dalis, kurioje nebuvo įtvirtinta alternatyvos galimybė – vietinės rinkliavos mokėjimas pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį (konstatuotas legislatyvinės omisijos buvimo faktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pripažino, kad minėta Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimu konstatuota legislatyvinė omisija negali būti teisiškai ignoruojama sprendžiant ginčą, susijusį su Nuostatų 11 punkto taikymu.

Nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus – teismo pareiga. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325).

Taigi susiklostė tokia situacija, kad Nuostatų 11 punktas, taikytinas šioje administracinėje byloje, aukščiau minėta apimtimi (legislatyvinė omisija) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, o atsakovas (apeliantas) buvo išreiškęs valią mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį surenkamą atliekų kiekį.

Jau minėtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 buvo nurodyta, kad „<...> nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą“.

Tikrinamoje administracinėje byloje surinkti įrodymai, pastaruosius vertinant pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles, pirmosios instancijos teismui pagrįstai neleido pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. atsakovo (apelianto) komunalinės atliekos nebuvo tvarkomos savivaldybės organizuotoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Prašomų priteisti sumų pagrįstumo nepaneigia ir negali paneigti apelianto paaiškinimai, kontrargumentai. Atsakovo teikti dokumentai taip pat neįrodo ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį.

Pavyzdžiui, Kietų buitinių atliekų išvežimo sutartis su UAB „Kauno švara“ sudaryta 2003 m. vasario 10 d. ir nėra aišku, ar buvo vykdoma ginčo laikotarpiu. Be to, šis dokumentas niekaip nepatvirtina apie konkretų surinktą ir priduotą komunalinių atliekų kiekį.

Atsakovo (apelianto) motyvas dėl nesinaudojimo nekilnojamuoju turtu pagal paskirtį atmestinas įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendime nurodytais pagrindais (patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1078/2013).

Todėl pareiškėjo reikalavimas turėjo būti pripažintinas pagrįstu ir tenkinamas (atsakovas yra (buvo) vietinės rinkliavos mokėtojas; atsakovas nepateikė duomenų apie faktiškai sukauptą ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį). Priešingo sprendimo priėmimui (skundo atmetimui), dėl aukščiau išdėstytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pagrindo neturi.

Administracinių bylų teisenos įstatymas proceso šaliai, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, suteikia teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.). Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. gegužės 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. rugpjūčio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 ir kt.).

Turimoje administracinėje byloje nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ nukrypta nebuvo – iš atsakovo pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos. O priteistos išlaidos atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimaliems dydžiams, taikomiems sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą administracinėse bylose bei atitinka formuojamą administracinių teismų praktiką šio pobūdžio klausimuose (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-197-602/2015, taip pat 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-462-556/2015; 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).

Vadinasi, ir šia apimtimi apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius