5ce23807-c4d3-4b4e-a3f2-8d45fe502cb8 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėjas B                                                     Pranešėjas: Raimundas Jurgaitis                                          Baudžiamoji byla Nr. 1A-392-332/2011Teisėja: Edita Gailienė                                                 Teisminio proceso Nr.1-86-1-00490-2009-0                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija:

   1.2.4.6.9.; 1.1.4.2., 1.2.14.5.1., 2.4.6.; 2.4.7. (S) Å IAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. rugsėjo 29 d.Å iauliai Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ pirmininko Raimundo Jurgaičio,teisėjų Irenos Ivanovienės, Vidmanto Mylės, sekretoriaujant Raimondai KatiliÅ«tei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,gynėjams advokatams Algirdui JuÅ¡kai, Mindaugui Perminui, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų T.

K. ir T. B. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendžio, kuriuo: T. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. pagrindu bausmes subendrinus apėmimo būdu, T.

B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikymo laikas nuo 2009-07- 28 iki 2009-07-30 – 2 (dvi) dienos, ir suėmimo laikas nuo 2009-07-30 iki 2009-11-30.T. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. ir nuteistas:pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 9 d. pagrindu paskirtas bausmes ir TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2010-02-07 paskirtÄ bausmę subendrinus apėmimo bÅ«du ir dalinio sudėjimo bÅ«du, T. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 10 (deÅ¡imčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikymo laikas nuo 2009-08-03 iki 2009-08-05 – 2 (dvi) dienos, ir suėmimo laikas nuo 2009-08-05 iki 2009-12-04. Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė:

T. B. ir T. K. nuteisti už tai, kad jie pagal iÅ¡ankstinį susitarimÄ , pasinaudodami T. B. pusbroliu S. S., dirbančiu AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) regioniniame skyriuje draudimo konsultantu, 2009 m. balandžio mėnesį, turėdami tikslÄ apgaule gauti draudimo iÅ¡mokÄ , tuo tikslu pasinaudodami asocialiai gyvenančiu ir alkoholiu piktnaudžiaujančiu V. M., jiems naudojant psichinę ir fizinę prievartÄ V. M. atžvilgiu, t. y. reikalaujant grÄ Å¾inti tariamÄ skolÄ ir suduodant į veidÄ , tikslu sudaryti draudimo sutartį paėmė jo Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ , S. S. įkalbėjo V.

M. vardu sudaryti 2009-04-14 draudimo sutartį „Nelaimingų atsitikimų draudimas“ Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ 150 000 Lt sumai, joje T. K., o ne V. M. nurodyti draudimo iÅ¡mokos gavėju, T. B. liepus V. M. pasiraÅ¡yti sutarties dokumentus, 2009-05-05 AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filiale V. M. vardu sumokėjus 186 Lt dydžio pirminę draudimo įmokÄ , tikslu priversti V. M. save susižaloti, t. y. sukurti tariamÄ draudiminį įvykį, 2009-06-08 liepė V.

M. sėsti į T. K. automobilį, kad palaužti V. M. valiÄ , davė jam gerti naminės degtinės ir alaus, nuvežė į miÅ¡kÄ , esantį TelÅ¡ių rajone, Å¡alia kelio, vedančio į (duomenys neskelbtini) kaimÄ , iÅ¡ automobilio bagažinės paimtÄ kirvį įdavė V. M. ir jam liepė juo „darytis kÄ nori“, pasiÅ«lė nusikirsti rankos pirÅ¡tÄ , ko eigoje V. M. bijant bÅ«ti sumuÅ¡tam, nusikirtus sau kairės rankos nykÅ¡tį, kas atitinkÄ nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , liepė jam sakyti, jog nykÅ¡tį nusikirto kapodamas malkas, po ko, 2009-06-09 nusivedė V.

M. į AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) skyrių ir pranešė apie šį neva nelaimingÄ atsitikimÄ bei pateikė praÅ¡ymÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , taip apgaule savo naudai pasikėsino užvaldyti AB „(duomenys neskelbtini)“ turtÄ â€“ 30 000 Lt dydžio draudimo iÅ¡mokÄ , tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes draudimo bendrovei kilus įtarimui dėl draudimo sutarties turinio, ji kreipėsi į policijÄ ir iÅ¡moka nebuvo iÅ¡mokėta.

Å i T. B. ir T. K. nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. ir 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d.. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. B. praÅ¡o TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendį pakeisti: jį iÅ¡teisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., pripažinus kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymÄ atidėti.Apeliaciniame skunde T. B. nurodo, kad skundžiamas nuosprendis jo atžvilgiu nėra visiÅ¡kai teisėtas, pagrįstas, ir teisingas.

Bylos aplinkybės nėra iÅ¡tirtos objektyviai ir visapusiÅ¡kai, todėl nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados ne visiÅ¡kai atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, grindžiamos prieÅ¡taringais įrodymais, kurie vertinti klaidingai, ir prielaidomis, esminiai pažeista jo teisė į gynybÄ , baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas.Nurodo, kad nuosprendyje įrodytomis pripažintos aplinkybės – kad jis naudojo psichinę ir fizinę prievartÄ V.

M. atžvilgiu, t. y. reikalavo grÄ Å¾inti tariamÄ skolÄ ir sudavė jam į veidÄ , norėdamas sudaryti draudimo sutartį ir taip privertė V. M. dalyvauti sukčiavime, paėmė jo Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ , 2009-05-05 AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filiale V. M. vardu sumokėjo 186 Lt dydžio pirminę draudimo įmokÄ , kad vežė V. M. į miÅ¡kÄ ir privertė susižaloti, nėra patvirtintos visiÅ¡kai jokiais įrodymais, tokiÄ prielaidÄ teismas padarė tik iÅ¡ įrodymų, patvirtinančių V.

M. susižalojimÄ bei draudimo sutarties sudarymÄ . Pažymi, jog jo dalyvavimo V. M. susižalojime kaip ir kitose nusikalstamos veiklos stadijose nepatvirtina net ir pats nukentėjusysis, nei kiti byloje apklausti asmenys, o, atsižvelgiant į tai, kad pats teismas pripažino aplinkybę, jog V. M. tikrai piktnaudžiauja alkoholiu, apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad V. M. galėjo ir neprisiminti, kas ir kokiu bÅ«du padėjo jam susižaloti, nes buvo girtas, todėl toks įrodymų vertinimas nelaikytinas tinkamu.Nurodo, kad jis savo kaltę dėl dalyvavimo sukčiavime pripažino iÅ¡ dalies, nes už pagalbÄ apdraudžiant V.

M. jis tikrai tikėjosi naudos iÅ¡ bÅ«simų iÅ¡mokų pasidalinimo. Tačiau pradinis sumanymas draudimo sutarties pagalba užsidirbti pinigų, apdraudžiant dažnai sumuÅ¡tÄ matomÄ V. M., buvo visiÅ¡kai legalus, nes iÅ¡mokų tikėjomės už realias jo patiriamas smulkias traumas, o savo dalies – už pagalbÄ apdraudžiant. Apeliantas teigia, kad jis tik prisidėjo tuo, kad suvedė V. M. su draudime dirbančiu pusbroliu S. S. bei vėliau palydėjo nelabai orientuotÄ V. M. tvarkyti draudimo sutarties procedÅ«ras.

Apie jokias sutarties sudarymo bei vykdymo smulkmenas nežinojo ir neklausinėjo, manė, V. M. iÅ¡mokas gaus už lengvas traumas, nes yra dažnai girtas sumuÅ¡amas, jas ir dalinsis su T. K., kurį planuota nurodyti naudos gavėju, nes V. M. tuo aspektu visiÅ¡kai nepatikimas. Kad V. M. ketina sunkiai susižaloti tam, kad bÅ«tų gauta didesnė iÅ¡moka, iki draudimo sutarties pasiraÅ¡ymo jis tikrai nežinojo ir tokiame susitarime bei jo realizavime (V. M. susižalojime) nedalyvavo ir tÄ patvirtina byloje surinkti įrodymai.

Tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje jo parodymus visiÅ¡kai nepagrįstai įvertino kritiÅ¡kai kaip neteisingus, kaip kaltinamojo gynybos versijÄ . Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau iÅ¡dėstyta, apeliantas mano, kad skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytos aplinkybės, jog jis kartu su T. K. naudojant psichinę ir fizinę prievartÄ V. M. atžvilgiu, t. y. reikalaujant grÄ Å¾inti tariamÄ skolÄ ir suduodant į veidÄ tikslu sudaryti draudimo sutartį, privertė V. M. dalyvauti sukčiavime, paėmė jo Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ 2009-05-05 AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filiale V.

M. vardu sumokėjo 186 Lt dydžio pirminę draudimo įmokÄ , vežė V. M. į miÅ¡kÄ ir privertė susižaloti, neatitinka Å¡ioje byloje faktiÅ¡kai nustatytoms aplinkybėms, kadangi nuosprendyje nenurodytas nei vienas jo kaltės įrodymas. Todėl apeliantas mano, kad teismas privalėjo jį iÅ¡teisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p, nes jis niekuo neprisidėjo prie V. M. sužalojimo, juo labiau, kad ir pats nukentėjusysis nei jam, nei kam nors kitam jokių pretenzijų dėl sužalojimų nepareiÅ¡kė ir net nepageidavo bÅ«ti pripažintas nukentėjusiuoju, o tvirtino susižalojęs pats savo valia.

Taip pat mano, kad teismas privalėjo jį iÅ¡teisinti ir pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d ir 182 str. 1 d., nes realiai jis jokių neteisėtų veiksmų Å¡ioje istorijoje neatliko, tik padėjo draugams realizuoti jų neprieÅ¡taraujantį įstatymams sumanymÄ visiÅ¡kai nesuvokdamas, kad daro nusikaltimÄ .Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jo teisė į gynybÄ buvo pažeista. Byloje visiÅ¡kai nesant tam teisinių ir faktinių pagrindų bei sÄ lygų jis buvo sulaikytas ir suimtas, o suvaržius jo teises, buvo daromas psichologinis spaudimas iÅ¡ tyrėjų pusės verčiant jį prisipažinti.

Nebejoja, jog toks pat spaudimas buvo daromas ir kitiems įtariamiesiems, įskaitant ir V. M.. Nurodo, kad pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje jam, kaip ir kitiems, pareikštas įtarimas, kad jis pasikėsino sukčiauti grupėje kartu su T. K., V. M. ir draudime dirbančiu pusbroliu S. S.. Vėliau ikiteisminio tyrimo eigoje V. M. ir S. S. atžvilgiu byla dėl pasikėsinimo sukčiauti buvo nutraukta, nenustačius jų veiksmuose nusikaltimo požymių, taigi teismui dėl pasikėsinimo sukčiauti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d ir 182 str. 1 d buvo perduoti jis ir T.

K.. Jau nagrinėjant bylÄ teisme, net nepradėjus įrodymų tyrimo, V. M. pripažintas nukentėjusiuoju dėl nesunkaus kÅ«no sužalojimo, o jam (T. B.) ir T. K. pateikti papildomi kaltinimai V. M. sužalojimu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. Teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d ir 182 str. 1 d., pripažįstant, kad sukčiauti pasikėsino grupėje iÅ¡ anksto susitarusių asmenų, susidedančioje iÅ¡ jo, T.

K. ir S. S., kurio vaidmuo nuosprendyje apibÅ«dintas pakankamai dviprasmiÅ¡kai – nurodoma, kad „pasinaudodamas savo pusbroliu S. S.“, „įkalbėjo jį“ ir pan. Atsižvelgiant į tai apeliantas mano, kad jis yra nuteistas už nusikalstamus veiksmus, padarytus grupėje, dėl kurių jis Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka nebuvo apkaltintas, tokie įtarimai ar kaltinimai jam nepareikÅ¡ti ir taip jam buvo atimta galimybė gintis nuo kaltinimų Å¡iuo aspektu.Apeliantas atkreipia teismo dėmesį ir į teismo iÅ¡vadų kitais aspektais prieÅ¡taringumÄ .

Kaltinamajame akte nurodoma, jog ikiteisminiame tyrime V. M. parodė, kad į miÅ¡kÄ , kur jis nusikirto sau pirÅ¡tÄ , jį nuvežė T. K. su savo mėlynos spalvos automobiliu „VW Golf“. Tačiau teisme apklausiamas V. M. nepatvirtino, kad vaikinai, grasinę jam, o po to vežę į miÅ¡kÄ , buvo jis su T. K.. Be to, paaiÅ¡kėjo, jog T. K. niekada nėra turėjęs visiÅ¡kai jokio automobilio ir net neturi vairuotojo pažymėjimo bei nemoka vairuoti automobilio. NežiÅ«rint Å¡ių akivaizdžių ir esminių prieÅ¡taravimų, teismas, užuot pripažinęs V.

M. parodymus nepatikimais, nuosprendyje nurodo, kad V. M. važiavęs į miÅ¡kÄ su kažkokiais vaikinais ir Å¡ie liepę jam darytis kÄ nori, tačiau galutiniame rezultate Å¡ių parodymų pagrindu vis vien apkaltino jį ir T. K.. Apeliantas mano, kad tai tik patvirtina iÅ¡ankstinę tyrėjų ir teismo nuostatÄ dėl jo ir kaltinamojo T. K. kaltės.Nurodo, kad atsižvelgiant į skunde iÅ¡dėstytas aplinkybes, jis mano, kad TelÅ¡ių rajono apylinkės teismas netinkamai įvertino jo veikos turinį, nevisiÅ¡kai iÅ¡samiai iÅ¡analizavo baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus bei faktines aplinkybes, o tai turėjo įtakos teisingam nusikalstamų veikų kvalifikavimui bei teisingos bausmės paskyrimui.Pažymi, kad nuteisdamas jį pagal jam inkriminuotus Lietuvos Respublikos BK str., teismas paskyrė jam labai griežtÄ â€“ 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Nors net ir valstybinį kaltinimÄ byloje palaikęs prokuroras prašė skirti abiem kaltinamiesiems laisvės atėmimo bausmes, jų vykdymÄ atidedant, tačiau pirmos instancijos teismas nusprendė kitaip. Nurodo, kad teisingumo principas pirmiausiai suponuoja tai, kad bausmė bÅ«tų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmę. Mano, kad teismas, skirdamas tokiÄ griežtÄ bausmę neįvertino tų aplinkybių, jog jis yra labai jauno amžiaus, turi pastoviÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ , o jo vaidmuo padarant nusikalstamas veikas nebuvo pagrindinis.

Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir BK 182 str. 1 d. nėra sunkus nusikaltimas, kaltu jo padarymu jis prisipažino, todėl bausmės tikslai tikrai gali bÅ«ti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Apeliaciniu skundu T. K. praÅ¡o pakeisti TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendį: pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. jį iÅ¡teisinti, pripažinus kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymÄ atidėti.T.

K. skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas po to, kai nesuprantamu bÅ«du nukentėjusiuoju tapęs V. M. 2009 m. balandžio mėn. apdraudė savo sveikatÄ AB „(duomenys neskelbtini)“, po to sužalojo save, nusikirsdamas rankos pirÅ¡tÄ ir pareikalavo draudimo iÅ¡mokos. Apeliantas teigia, kad jis prisipažino, jog dalyvavo darant Lietuvos Respublikos BK 22 straipnsio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ t. y. pasikėsinimÄ sukčiauti, nes kaip naudos gavėjas draudimo sutartyje buvo nurodytas jis.

Todėl mano, kad jis turėjo bÅ«ti teisiamas tik už Å¡iÄ veikÄ , o ne už V. M. sužalojimÄ . Nurodo, kad dėl Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. numatytos nusikaltamos veikos jis kaltu niekada neprisipažino, jokių objektyvių įrodymų, kad jis ar kitas nuteistasis T. B. bÅ«tų prisidėję prie V. M. sužalojimo nėra.Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. parodė, kad jis (T. K.) su savo mėlynos spalvos automobiliu „VW Golf“ nuvežė jį (V. M.) į miÅ¡kÄ , kur jis nusikirto sau pirÅ¡tÄ .

Apeliantas nurodo, kad jis niekada nėra turėjęs jokio automobilio, neturi vairuotojo pažymėjimo ir net nemoka vairuoti automobilio. Nuosprendyje teismas akcentavo, kad V. M. važiavęs į miÅ¡kÄ su kažkokiais vaikinais ir Å¡ie liepę jam darytis kÄ nori. Apklausiamas teisme V. M. jau negalėjo patvirtinti, kad vaikinai, grasinę jam, o po to vežę į miÅ¡kÄ , buvo jis su T. B.. Mano, kad labai svarbi yra teisme apklausiant V. M. jo pasakyta frazė, kad atvyko kažkokie vaikinai, jis buvo apsvaigęs. Jie nuvežė jį į miÅ¡kÄ pasakydami, kad yra apdraustas ir turi nusikirsti pirÅ¡tÄ .

V. M. teisme pareiškė, kad jis tai padarė savanoriškai. Kiek jam (apeliantui) žinoma, V. M. tikrai piktnaudžiauja alkoholiu, todėl visi – jis, draudikas S. S., T. B. ir V. M. bendrai nusprendė, kad naudos gavėju bus įrašytas ne V. M., o jis (T. K.). Tačiau kokiu būdu ir kada V. M. susižalos, jie nei vienas nežinojo. Kad V. M. galėjo neprisiminti, kas ir kokiu būdu padėjo jam susižaloti, nes dažnai būdavo girtas, netiesiogiai patvirtino ir liudytojai T. A. bei A. B., dirbę AB „(duomenys neskelbtini)“, kai, atvykę iš Vilniaus tirti draudiminio įvykio, negalėjo susikalbėti su V.

M. dėl jo girtumo. Be to, V. M. nėra teismo pripažintas neveiksniu, ribotai veiksniu ar nepakaltinamu, kad tuo pasinaudoję kiti asmenys galėtų bÅ«ti apkaltinti jo sužalojimu. Apeliantas mano, kad V. M. Å¡ioje byloje turi bÅ«ti tokiu pačiu kaltinamuoju, kaip ir jis su T. B. bei S. S., nes jo savo iniciatyva nusikirstas rankos pirÅ¡tas buvo kad ir drastiÅ¡ka, tačiau sukčiavimo priemonė draudimo iÅ¡mokai gauti. Todėl apeliantas praÅ¡o pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. jį iÅ¡teisinti.Ikiteisminio tyrimo pradžios, po to ir teisme buvo pažeidžiamos jo teisės. Nors jis niekur nesislapstė, tačiau atvykęs į policijos komisariatÄ duoti parodymų, jis buvo sulaikytas, o po to ir keturiems mėnesiams suimtas.

Mano, kad Å¡i griežčiausia kardomoji priemonė jam buvo skirta kaip įbauginimo įrankis kitiems dviem Å¡io nusikaltimo dalyviams – V. M. ir S. S., siekiant parodyti, kas gali atsitikti neklausant pareigÅ«nų nurodymų. Kaip to patvirtinimas yra ir ta aplinkybė, kad vėliau ikiteisminio tyrimo eigoje byla dėl pasikėsinimo sukčiauti V. M. ir S. S. atžvilgiu buvo nutraukta, jie liko byloje tik liudytojais. O jau pradėjus nagrinėti bylÄ teisme , net nepradėjus įrodymų tyrimo, V. M. buvo pripažintas nukentėjusiuoju dėl nesunkaus kÅ«no sužalojimo, o jam (T.

K.) ir T. B. buvo pareikÅ¡ti papildomi įtarimai pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p..Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., nurodant, kad sukčiauti pasikėsinome grupėje iÅ¡ anksto susitarusių asmenų, susidedančioje iÅ¡ jo, T. B. ir S. S., tačiau bÅ«tent nuo tokio kaltinimo gintis jis negalėjo, nes ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir byla perduota į teismÄ tik su dviem įtariamaisiais – juo ir T.

B.. S. S. atžvilgiu teisminis tyrimas yra pradėtas tik po nuosprendžio jiems paskelbimo, o vienas iÅ¡ jų bendros sukčiavimo schemos dalyvių – V. M. apskritai byloje tapo nukentėjusiuoju.Mano, kad akivaizdus teismo nuosprendyje padarytų iÅ¡vadų prieÅ¡taringumas yra ir tai, kad teisme V. M. parodė, kad į miÅ¡kÄ jį vežė nepažįstami vaikinai, o apkaltinti yra jis su T. B.. Nors iÅ¡ vienos pusės V. M. parodymai teismo yra pripažįstami kaip žmogaus, piktnaudžiaujančio alkoholiu, taigi nepatikimi, iÅ¡ kitos pusės teismas panaudoja juos jo ir T.

B. apkaltinimui. Teigia, kad V. M. kaip priežastį, dėl kurios jis nusikirto pirÅ¡tÄ , nurodo tai, kad jis bijojo bÅ«ti tų nepažįstamų vaikinų sumuÅ¡tas. LogiÅ¡kai yra visiÅ¡kai neadekvati baimė bÅ«ti sumuÅ¡tam (galbÅ«t) nuo pirÅ¡to nusikirtimo. Taip pat niekas V. M. netrukdė kreiptis į policijÄ ar kitus teisėsaugos pareigÅ«nus dėl grasinimų jam ir jo sugyventinei, tačiau jis to nedarė.Nurodo, kad valstybinį kaltinimÄ byloje palaikęs prokuroras prašė skirti jiems laisvės atėmimo bausmes, jų vykdymÄ atidedant, tačiau pirmos instancijos teismas nusprendė kitaip.

Nurodo, kad jis po Å¡io nusikaltimo padarė tinkamas iÅ¡vadas, tai parodo ta aplinkybė, kad nuo Å¡ios veikos padarymo praėjo jau daugiau kaip du metai, jokių kitų nusikalstamų veikų jis nepadarė, oficialiai dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbovietėje charakterizuojamas gerai. Teigia, kad nusikaltimas nebuvo baigtas, nutrÅ«ko pasikėsinimo stadijoje, žala AB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta nebuvo ir bendrovės atstovai pretenzijų neturėjo. Dėl V. M. sužalojimo kaltų apskritai negali bÅ«ti, mano, kad jis susižalojo pats, sÄ moningai siekdamas gauti neteisėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ .

Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. (Pasikėsinimas sukčiauti) yra nesunkus nusikaltimas, kurio padarymu jis prisipažino, todėl mano, kad bausmės tikslai tikrai gali bÅ«ti pasiekti be realaus laisvės atėmimo.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų T. B. ir T. K. gynėjai prašė tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų T. B. ir T. K. apeliaciniai skundai atmestini. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir objektyviai iÅ¡tyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apeliantų T.

B. ir T. K. nusikalstamus veiksmus. Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., neginčija, tačiau neigia padarę Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , praÅ¡o juos dėl Å¡ios veikos iÅ¡teisinti ir, remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtų bausmių vykdymÄ atidėti. Dėl T. B. ir T. K. kaltės padarius BK 138 str. 2 d. 9 p. numatytÄ nusikaltimÄ Pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino asmenį dėl savanaudiÅ¡kų paskatų.

Pagal teismų praktikÄ , nusikaltimas laikomas padarytas dėl savanaudiÅ¡kų paskatų, kai jis padaromas siekiant tu­rė­ti iÅ¡ tam tikros neteisėtos veikos ko­kiÄ nors tur­ti­nę nau­dÄ sau ar ki­tiems as­me­nims (gau­ti at­ly­gi­ni­mÄ , už­val­dy­ti tur­tÄ , įgy­ti tei­ses į tur­tÄ , iÅ¡­lai­ky­ti tu­ri­mas tur­ti­nes ver­ty­bes ar­ba fak­tiÅ¡­kai val­do­mas ir nau­do­ja­mas, tarp jų ir ne­tei­sė­tai, iÅ¡­veng­ti sko­los, tur­to grÄ ­Å¾i­ni­mo, ali­men­tų iÅ¡­ieÅ¡­ko­ji­mo ar mo­kė­ji­mo, ki­to as­mens iÅ¡­lai­ky­mo ir pan.).

Priimdamas T. B. ir T. K. atžvilgiu apkaltinamÄ jį nuosprendį dėl Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. M. parodymais, iÅ¡ dalies – pačių nuteistųjų T. B. ir T. K. bei liudytojų S. S., L. B., A. B. parodymais, kitais iÅ¡tirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, motyvuotai įvertino įrodymų visumÄ . IÅ¡ nukentėjusiojo V. M. parodymų matyti, kad jis apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , teisiamajame posėdyje nuosekliai nurodė esmines jo sužalojimo aplinkybes, t. y., kad pas jį atvyko T.

B. ir T. K. ir liepė važiuoti kartu, sakydami, kad jie apdraudė nukentėjusįjį, tam panaudojo savo pinigus, todėl reikia važiuoti į miÅ¡kÄ . Važiuojant nukentėjusiajam davė gerti alkoholinius gėrimus. Nuvažiavus į miÅ¡kÄ , vienas iÅ¡ vaikinų, iÅ¡traukė kirvį ir nurodė nukentėjusiajam su juo darytis, kÄ nori, pasiÅ«lydami nusikirsti rankos nykÅ¡tį. Todėl nukentėjusysis paėmęs kirvį, bijodamas, kad vaikinai nesumuÅ¡tų, ant kelmo nusikirto kairės rankos nykÅ¡tį, tada jie užriÅ¡o rankÄ kažkokiu megztiniu ir nuvežė į ligoninę, liepdami sakyti, kad nykÅ¡tį nusikirto kapodamas malkas.

Nukentėjusysis nurodė, kad jis nuteistųjų niekada neprašė jo apdrausti, nes neturėjo pinigų (1 t. 119-120, 132-134 b. l.). Aplinkybes, kad V. M. iÅ¡ namų iÅ¡sivežė du vaikinai, V. M. grįžo paryčiais subintuotu pirÅ¡tu ir pasakė, kad pats nusikirto pirÅ¡tÄ , bet kodėl neaiÅ¡kino, patvirtino ir liudytoja L. B. (3 t. 147, 148 b. l.). Akistatos su T. K. metu V. M. nurodė, kad važiuojnat į miÅ¡kÄ jis vartojo alkoholinius gėrimus, automobilį vairavo T. K., kuris dalyvavo ir jam (V.

M.) susižalojant pirÅ¡tÄ miÅ¡ke, kad jis pats nusikirto pirÅ¡tÄ , nes vaikinai, kurie su juo buvo miÅ¡ke nurodė pačiam pasirinkti kaip susižaloti, kad jis nebÅ«tų jiems skoloje, kad T. K. vairuotas automobilis jo laukė ir prie ligoninės priimamojo skyriaus, kol jam subintavo pirÅ¡tÄ , (2 t. 31-35 b. l.).Tai, kad V. M. prisipažino nusikirtęs sau pirÅ¡tÄ dėl to, kad buvo kažkam skolingas nurodė ir liudytojas A. B. (3 t. 148, 149 b. l.). Liudytojas S. S. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nurodė, kad jis dirba draudimo agentu ir apdraudė V.

M. nuo nelaimingų atsitikimų, kad dėl draudimo sutarties tarėsi su T. B. ir T. K., kad T. B. jam papasakojo, kad V. M. pats nusikirs sau pirÅ¡tÄ , kad gautų draudimo iÅ¡mokÄ (1 t. 144, 145 b. l.).T. B. ir T. K. apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad apdrausdami V. M. ir tvarkydami jo draudimo reikalus, jie tikėjosi naudos, t. y. dalintis draudimo iÅ¡mokas (3 t. 188, 189 b. l.). Akistatos protokolai taip pat liudija, kad T. B. ir T. K. dalyvavo tvarkant V. M. draudimo reikalus (1 t. 173-176 b. l., 2 t. 31-35 b. l.).VÅ¡Ä® TelÅ¡ių apskrities ligoninės pažymoje nurodyta, kad V.

M. kreipėsi į ligoninę ir nurodė, jog jis 2009-06-08 kirviu nusikirto kairės rankos pirmÄ pirÅ¡tÄ , jam nustatytas sunkus 3,30 promilių girtumo laipsnis (1 t. 52 b. l.), specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 332/09 (07) nurodyta, kad dėl nukirsto kairės rankos nykščio V. M. neteko 15 proc. darbingumo, o tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymÄ (1 t. 53, 54 b. l.).Vertinant iÅ¡dėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad kaltinamieji T.

B. ir T. K. fizinės ir psichinės prievartos pagalba priversdami V. M. save susižaloti, t. y. sukurti tariamÄ draudiminį įvykį, siekdami už tai gauti draudimo iÅ¡mokÄ T. K. naudai, palauždami piktnaudžiaujančio alkoholiu nukentėjusiojo V. M. valiÄ duodami iÅ¡gerti apie 2 l naminės degtinės ir alaus, nuveždami į miÅ¡kÄ , įduodami kirvį ir liepdami V. M. „darytis kÄ nori“, pasiÅ«lydami nusikirsti rankos pirÅ¡tÄ , palauždami jo valiÄ , kaip nurodė V. M., kad jis bijojo bÅ«ti ne tik sumuÅ¡tas, bet ir galimai nužudytas („likti be galvos“), dėl ko nusikirto sau kairės rankos nykÅ¡tį, nesunkiai dėl savanaudiÅ¡kų paskatų sutrikdė V.

M. sveikatÄ , dėl ko jis neteko 15 proc. bendrojo darbingumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina nuteistųjų T. B. ir T. K. kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p.. Todėl T. B. ir T. K. apeliacinių skundų argumentai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jie prisidėjo prie V. M. sužalojimo, yra nepagrįsti ir atmestini. Nors nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad T.

K. niekada nėra turėjęs jokio automobilio ir net neturi vairuotojo pažymėjimo bei nemoka vairuoti automobilio, tačiau Å¡ie nuteistųjų teiginiai yra paneigti nukentėjusiojo V. M. parodymais, kuris nurodė, kad važiuojnat į miÅ¡kÄ automobilį vairavo T. K.. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, nukentėjusiojo asmens parodymai yra nuoseklÅ«s, nukentėjusysis davė analogiÅ¡kus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Be to, aplinkybė, kad asmuo neturi vairuotojo pažymėjimo dar neįrodo, kad jis nemoka vairuoti automobilio.Nuteistieji T.

B. ir T. K., apeliaciniame skunde tvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu jie pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d ir 182 str. 1 d., pripažįstant, kad sukčiauti pasikėsino grupėje iš anksto susitarusių asmenų, susidedančioje iš jų ir S. S., tačiau mano, kad jie Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka nebuvo apkaltinti, tokie įtarimai ar kaltinimai jiems nepareikšti ir taip jiems buvo atimta galimybė gintis nuo kaltinimų šiuo aspektu.

Å ie nuteistųjų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad suraÅ¡ius kaltinamÄ jį aktÄ baudžiamoji byla pirmosios instancijos teismui buvo perduota, kaltinant T. B. ir T. K., kad jie pagal iÅ¡ankstinį susitarimÄ , pasinaudodami T. B. pusbroliu S. S., apgaule savo naudai pasikėsino užvaldyti AB „Lietuvos draudimas“ turtÄ . Su jiems pareikÅ¡tais kaltinimais padarius Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ , T. B. ir T. K. buvo supažindinti ir apklausti (2 t. 175-178 b. l.). IÅ¡ byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad T.

B. ir T. K. nebuvo pareikÅ¡tas kaltinimas pasikėsinus sukčiauti grupėje iÅ¡ anksto susitarusių asmenų (3 t. 2-9 b. l.), bylos nagrinėjimo procese prokurorui pateikus praÅ¡ymÄ pakeisti kaltinimÄ , Å¡i aplinkybė jiems taip pat nebuvo inkriminuota (3 t. 99, 100 b. l.). Todėl teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nuteistųjų teisės į gynybÄ â€“ žinoti kuo yra kaltinamas ir duoti parodymus pagal pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ nebuvo pažeista. Kiti T. B. ir T. K. apeliacinių skundų argumentai, kad nesant tam teisinių ir faktinių pagrindų bei sÄ lygų juos sulaikius ir suėmus, jiems buvo daromas psichologinis spaudimas iÅ¡ tyrėjų pusės, kad kardomosios priemonės paskyrimas buvo įbauginimo įrankis kitiems dviem nusikaltimo dalyviams, yra deklaratyvÅ«s teiginiai, kurių nepatvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nuteistiesiems T. B. ir T. K. paskirtos bausmės ir Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymo Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , nustatytos sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems T. B. ir T. K. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė. Skirdamas nuteistiesiems bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad jie padarė vienÄ apysunkį ir pasikėsino padaryti vienÄ nesunkų nusikaltimÄ , nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, nusikalto bÅ«dami anksčiau bÅ«dami atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, neiÅ¡nykus teistumui, ir pagrįstai konstatavo, jog T. B. ir T. K. yra linkę daryti nusikalstamas veikas, naudoti smurtÄ nukentėjusiųjų atžvilgiu, iÅ¡vadų nedaro, veikos padarytos dėl savanaudiÅ¡kų paskatų, V.

M. nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas pasinaudojant jo, kaip socialiai nestabilaus asmens padėtimi, drastiÅ¡ku bÅ«du. Apylinkės teismas taip pat nustatė atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, kad jie nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.). Ä®vertinęs iÅ¡dėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamiesiems paskiriant laivės atėmimo bausmes. Bylos duomenys liudija, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais T.

B. ir T. K. buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, T. B. buvo paskirta Å¡velnesnės bausmės negu laisvės atėmimas (2 t. 2, 66 b. l.), tačiau tai nuteistiesiems teigiamo poveikio nepadarė, jie toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus.Apeliantai skundais praÅ¡o atidėti jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymÄ . Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatos leidžia teismui atidėti bausmės vykdymÄ asmeniui, nuteistam už vienÄ ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip trejiems metams, tačiau bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas tik tada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Ä®statymas suteikia teismui teisę, tačiau neįpareigoja taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ . Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimÄ , teismas turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikaltimo motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, taip pat įvertinti kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, bei įvertinus tai, kad ankstesniais nuosprendžiais T. B. ir T. K. buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tai nuteistiesiems teigiamo poveikio nepadarė, nes po to pastarieji toliau darė nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteisti (2 t. 2, 66 b. l.).

Esant tokioms aplinkybėms, Lietuvos Respublikos BK 75 str. taikymas apeliantams, kolegijos nuomone, yra netikslingas Lietuvos Respublikos BK 41 str. prasme. T. B. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra labai jauno amžiaus, turi pastoviÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ , o jo vaidmuo padarant nusikalstamas veikas nebuvo pagrindinis, kad Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. nėra sunkus nusikaltimas, kaltu jo padarymu jis prisipažino, o T. K. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis po Å¡ių nusikaltimų padarė tinkamas iÅ¡vadas, nuo Å¡ios veikos padarymo praėjo jau daugiau kaip du metai, jokių kitų nusikalstamų veikų jis nepadarė, oficialiai dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbovietėje charakterizuojamas gerai, žala AB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta nebuvo ir bendrovės atstovai pretenzijų neturėjo, Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. yra nesunkus nusikaltimas, kurio padarymu jis prisipažino, yra svarbios, tačiau nėra pakankamas pagrindas taikyti nutiestiesiems Lietuvos Reespublikos BK 75 str. nuostatas.

Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytÄ bausmės paskirtį, nėra aiÅ¡kiai per griežtos, apylinkės teismo skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistųjų apeliacinių skundų tenkinti nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a:             atmesti nuteistųjų T.

K. ir T. B. apeliacinius skundus. Kolegijos pirmininkas                                                                                                         Raimundas Jurgaitis Teisėjai                                                                                                                      Irena Ivanovienė                                                                                                                                                                                                                                                             Vidmantas Mylė